Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apelianto manymu, A. B. nuosprendis yra nepagrįstas, prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms ir grindžiamas vien prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. A. B. nuteistas remiantis kito nuteistojo V. P., kuris yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bei liudytojų A. B. ir A. P. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais.

A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Jis neigė vartojęs fizinį smurtą prieš J. S. ir teigė, jog nukentėjusįjį sumušė V. P.. Šiuos A. B. parodymus patvirtino E. K.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pasirėmė kito nuteistojo V. P. ir liudytojų A. B. ir A. P. prieštaringais parodymais ir remiantis jais A. B. nepagrįstai pripažino kaltu. Liudytojas A. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė nematęs, kad A. B. būtų mušęs J. S., tačiau matė, kaip V. P. bandė užgriūti ant J. S., sakydamas, kad parodys bušido, po to du kartus spyrė nukentėjusiajam į šoną. Šiuos savo parodymus liudytojas A. B. patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Ir tik vėliau, praėjus devynioms dienoms po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. B. savo iniciatyva išreiškęs norą papildyti savo parodymus, nes iki tol neva tiek tyrėjui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui melavęs, parodė, kad J. S. mušęs ir A. B.. Dar vėliau liudytojas A. B. vėl pareiškęs norą savo parodymus papildyti, motyvuodamas tuo, kad po akistatos su V. P. viską dar geriau prisiminė, apklausos metu jau parodė, kad A. S. pakaitomis mušė A. B. ir E. K., o V. P. naudoto prieš nukentėjusįjį fizinio smurto apklausos metu liudytojas A. B. jau neminėjo. Tą pačią dieną liudytojas A. B. iš naujo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau duoda parodymus apie įvykį su visais naujais papildymais, atsiradusiais papildomų apklausų, vykusių po pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu. Liudytojas A. B. savo parodymų prieštaringumą paaiškino tuo, kad jis anksčiau buvo pamiršęs aplinkybes, apie kurias dabar pasakoja, ir jas atsiminė po akistatos su V. P.. Apie V. P. naudotą prieš nukentėjusįjį J. S. smurtą liudytojas A. B. šioje apklausoje savo iniciatyva neminėjo, ir šią aplinkybę prisiminė tik advokatui uždavus apie tai klausimą. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. B. šiuos savo parodymus patvirtino, o jų kitimą kiekvienoje apklausoje jau aiškino ne atminties pagerėjimu akistatos su V. P. metu, o A. B. ir E. K., bei asmenų, kurių nenurodė, jam tariamai darytu spaudimu. Liudytojas A. P., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad virtuvėje būtent V. P. kelis kartus spyrė J. S. į pilvą ir krūtinę. Jam matant virtuvėje nukentėjusiojo daugiau niekas nemušė ir mano, kad nemušė ir jam nematant, nes jis būtų girdėjęs. Vėliau liudytojas A. P. buvo apklaustas papildomai bet ne apie įvykį, o apie A. B. asmenybę. A. P. charakterizavo A. B. neigiamai, bet ir šioje apklausoje jokių jį apkaltinančių parodymų nedavė. Vėliau liudytojui A. P. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikaltimą padariusio asmens slėpimo ir nepranešimo apie nusikaltimą, nors ikiteisminis tyrimas dėl J. S. nužudymo nebuvo baigtas ir nebuvo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų konstatuotas šio nusikaltimo padarymas ir nuteisti jį padarę asmenys. Apklaustas įtariamuoju A. P. jau prisiminė, kad A. B. virtuvėje mušė ir spardė J. S.. Po to ikiteisminis tyrimas prieš A. P. buvo nutrauktas. Vėl tapęs liudytoju A. P. jau teigė apie įvykį iš viso nieko neprisiminantis, tačiau patvirtino savo parodymus duotus apklausiant jį įtariamuoju. Dar kartą papildomai apklaustas liudytojas A. P. parodė, jog įvykio aplinkybių neprisiminantis, bet gerai prisimena, kad A. B. spardė J. S.. Teisme liudytojas A. P. teigė visiškai nieko neprisimenantis, bet nurodė, kad jo pagarsinti parodymai yra teisingi.

Apelianto manymu, tokie liudytojų A. B. ir A. P. parodymai negalėjo būti pirmosios instancijos teismo pripažinti nuosekliais ir patikimais, ir jais negalima buvo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, nes tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 nurodytam išaiškinimui, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Jokių neginčijamų, objektyvių A. B. kaltės įrodymų pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl visos nepašalintos abejonės turėjo būti aiškinamos A. B. naudai.

Be to, apelianto manymu, teismui net padarius išvadą, kad A. B. kokiais nors savo veiksmais prisidėjo prie kilusių sunkių pasekmių - nukentėjusiojo mirties, pastarojo veiksmai be pagrindo įvertinti kaip numatyti BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kiek smūgių, į kokias vietas ir su kokiomis pasekmėmis tariamai sudavė A. B., todėl jo tariami veiksmai galėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 129 straipsnio l dalį.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad nukentėjusįjį J. S. sumušė ne A. B., o V. P., ir tai patvirtino nuteistasis E. K.. Tačiau teismas patikėjo nuteistojo V. P., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, bei liudytojų A. B. ir A. P. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, ir remiantis jais nuteisė A. B..

Apeliantas skunde teigia, kad teismas negalėjo A. B. apkaltinamąjį nuosprendį. grįsti nuteistojo V. P. parodymais, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Aplinkybė, kad V. P. nagrinėjamoje byloje taip pat yra nuteistas, nedaro jo parodymų niekiniais, ar nepatikimais. Nuteistojo V. P. parodymai buvo įvertinti atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. P. betarpiškai matė visą konfliktą tarp A. B., E. K. ir J. S. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme vienodai parodė, kad kilus konfliktui dėl dingusių daiktų, ir įtarus, kad juos pavogė J. S., prieš pastarąjį buvo panaudotas fizinis smurtas. Intensyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo A. B. ir E. K. Smurtas prieš J. S. buvo naudojamas miške ir A. P. namuose. Nuteistasis V. P. prisipažino, kad ir jis miške sudavė J. S. vieną kartą į krūtinę ir vieną kartą į smakrą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir kitų bylos duomenų kontekste įvertinęs šiuos nuteistojo V. P. parodymus, konstatavo, kad nuteistojo V.P. parodymai yra vienodi ir nuoseklūs, ir jais nėra pagrindo netikėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nuteistasis V. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė iš esmės vienodus ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes ir nuteistojo A. B. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį J. S. Šiuos jo parodymus patvirtino ir įvykio vietoje buvę bei betarpiškai nuteistųjų veiksmus matę liudytojai A. B. ir A. P. Tai, kad V. P. nėra linkęs sąmoningai iškraipyti įvykio aplinkybių patvirtino ir jam atliktos kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados, kuriose konstatuota, kad V. P. gali gebėti duoti teisingus parodymus, gali būti netikslumų, neatitikimų detalėse, tačiau bendras kontekstas faktinės įvykių pusės išsaugotos. Melavimo, sąmoningo iškraipymo įvykio aplinkybių ekspertizės metu nenustatyta (t. 2, b. l. 187-188). Tai, kad V. P. yra sąžiningas ir nelinkęs meluoti parodė ir byloje apklausti liudytojai B. B., M. G., R. J. Taigi, visi aptarti įrodymai paneigia apelianto skundo teiginį, kad tikėti nuteistojo V. P. parodymais negalima.

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, kad negalima grįsti A. B. kaltės ir liudytojų A. B. ir A. P. parodymais, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Pažymėtina, kad apeliantas - nuteistojo A. B. gynėjas, skunde pateikė du alternatyvius prašymus. Apeliantas iš pradžių visiškai neigdamas nuteistojo A. B. kaltę prašė jį išteisinti, vėliau skunde nurodė, kad pastarojo veiksmai be pagrindo kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Apeliantas teigia, kad byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kiek smūgių, į kokias vietas ir su kokiomis pasekmėmis tariamai sudavė A. B., jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 129 straipsnio l dalį. Toks apelianto skundo teiginys suprantamas kaip prašymas - nuteistojo A. B. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Šis apelianto prašymas taip pat negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę, visų pirma atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta netiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta žmogaus gyvybė. Nuteistojo padarytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – ypatingam žiaurumui. Nusikaltimas padarytas dėl asmeninio konflikto ir pykčio. Byloje nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės: veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad A. B. baustas administracine tvarka, iki suėmimo oficialiai niekur nedirbo, (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas neigiamai (t. 3, b. l. 119 – 120; 134; 135). Nors apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistasis A. B. anksčiau teistas, nepažymėjo, kad šis teistumas išnykęs, tačiau ši aplinkybė, nustatant nuteistajam konkretų bausmės dydį, įtakos neturėjo.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti.

Šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neįsigilinęs į byloje surinktus duomenis. Nuosprendyje išdėstyti liudytojų parodymai neatitinka tikrųjų jų parodymų, byloje nepašalintos visos abejonės. Be to, teismas pažeidė BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos medžiaga rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nustatytos leistinais įrodymais ir jų visumos visiškai pakanka konstatuoti, kad nuteistasis E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y., kad jis tyčia itin žiauriai nužudė J. S. Nustatydamas šio nusikaltimo aplinkybes, teismas rėmėsi nuteistojo V. P., liudytojų A. B., A. P., kurie buvo tiesioginiai įvykio liudytojai ir matė apelianto smurtinius veiksmus, parodymais, liudytojų K. K., Z. S., M. G., girdėjusių V. P. pasakojimus apie tai, jog J. S. nužudė A. B. ir E. K., parodymais, specialisto išvadomis, kuriose konstatuoti nukentėjusiajam J. S. padarytų sužalojimų pobūdis, padariniai, sužalojimo būdas, sužalojimų padarymo laikas, mirties priežastis, taip pat įvykio vietos apžiūros, akistatų ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, telekomunikacijų tinklais fiksuojamos informacijos duomenimis bei kita rašytine bylos medžiaga. Visi paminėti įrodymai skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai išanalizuoti ir motyvuotai įvertinti. Skundžiamame nuosprendyje motyvuotai atmesta ir apelianto nuteistojo E. K. pateikta įvykių versija, kad nukentėjusįjį J. S. sumušė vienas V. P. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame procesiniame dokumente, atsakydama į nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jau pasisakė dėl įrodymų pakankamumo pripažįstant kaltais tiek nuteistąjį V. B., tiek E. K., todėl savo išvadų nekartoja ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. K. kaltės tyčia itin žiauriai nužudžius J. S., rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais, šiuos įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kadangi apeliantas savo skunde konkrečių jo kaltės įrodymų neginčija, tai apeliacinės instancijos teismas jų iš naujo šiame procesiniame sprendime neaptarinėja ir neanalizuoja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti įrodymai, jų įvertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl vertinti surinktus įrodymus iš naujo ir kitaip, nei juos įvertino pirmos instancijos teismas, nėra pagrindo.