- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-11
- Bylos Nr.
- ATP-498-337/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-16-3-00178-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Pažeidėjas
- P. Ž.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pripažino P. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., 130 str. 1 d., ir, vadovaudamasis ATPK 33 str., paskyrė subendrintą galutinę nuobaudą – 1158 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams už tai, kad jis 2015 m. kovo 29 d., 19 val. 15 min., (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę automobilį „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkęs į R. V. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), tvorą bei, ją apgadinęs, pasitraukė iš šio eismo įvykio vietos. Taip pat P. Ž. po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį (jam 2015 m. kovo 29 d. 19 val. 31 min. buvo nustatytas 2,66 promilės girtumas).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu P. Ž. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 126 str. 4 d., 130 str. 1 d. nutraukti. Nurodo nesutinkantis su skundžiamu nutarimu, kadangi jis priimtas netinkamai ištyrus bei įvertinus įrodymus, nepagrįstas bei paremtas prielaidomis, bet ne abejonių nekeliančiais įrodymais, taip pat tinkamai nemotyvuotas, tai yra teismas suteikė pirmenybę tik jį kaltinantiems parodymams, o teisinančių parodymų arba apskritai nevertino, arba atmetė formaliu pagrindu, nurodant, kad jie vertintini kritiškai, siekiant išvengti atsakomybės. Pasak apelianto, bylą išnagrinėjus teisme liko nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, o būtent jo nurodytos įvykio aplinkybės, kurias teisme patvirtino jo sūnus D. Ž., brolis L. Ž. bei liudytojas S. M.. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismo procesas vyko šališkai ir pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą bei rungimosi principus, kadangi teismas nukentėjusiajai R. V. suteikęs galimybę užduoti klausimus teismo posėdyje apklausiamiems liudytojams, leido jai ne uždavinėti klausimus, bet komentuoti kiekvieno liudytojo duotus parodymus iš karto po jų parodymų davimo, tuo tarpu apeliantui to daryti teismas neleido. O įrodinėjimo pareiga dėl savo nekaltumo buvo perkelta jam pačiam. Teigia, kad pirminį paaiškinimą pasirašė jo neperskaitęs, todėl nežinojo kas jame surašyta – policijos pareigūnas S. K. padiktavo ką turi rašyti ir pirštu parodė kur pasirašyti, o kai paprašė, kad duotų perskaityti, nurodė, kad nėra čia ko skaityti. Be to policijos pareigūnas neuždavė klausimų ir surašytame paaiškinime neužfiksavo pažeidimo tyrimui reikšmingų aplinkybių.
Apeliantas, cituodamas ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymius, daro išvadą, jog skundžiamame nutarime esantys įrodymai nepatvirtina asmens kaltės buvimo. Teigia, kad automobilio kontakto su tvora nepajuto, be to, automobilio apgadinimo pobūdis nepatvirtina, kad susidūrimo būta tokio stipraus, kad jis turėjo būti juntamas. Susipažinus su byloje esančiomis nuotraukomis, darytomis į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, matosi, kad akivaizdžių automobilio sužalojimų nėra. Tas pats matyti ir iš jo darytų ir teismui pateiktų foto lentelių. Be to, atkreipia dėmesį, jog tvora, į kurią atsitrenkė jo vairuotas automobilis yra be pamatų, sudaryta iš atskirų tinklinių segmentų, todėl turi savybę amortizuoti, dėl to taip pat buvo galima nepajusti atbulomis vairuojamo automobilio įsirėmimo į tokią tvorą. Policijos pareigūnų, įvykio vietoje darytoje nuotraukoje matosi, kad automobilio galinėje dešinės pusės dalyje yra dryžiai, atsiradę nuo kontakto su tvora, tačiau šie dryžiai yra plastikine danga dengtos segmentinės tvoros paliktos žymės, kurios pavalius nusivalė. Automobilio galinėje dalyje nėra jokių net minimalių įlenkimų, kas patvirtina, kad kontakto stipraus nebūta ir jis galėjo nepajausti kontakto į segmentinės tvoros tinklą. Taip pat teigia, kad pažeidimui kvalifikuoti yra svarbus ir vairuotojo elgesys po eismo įvykio – jis nesuvokdamas, kad padarė eismo įvykį, automobilį pastatė matomoje vietoje, prie savo namo kiemo, kuris yra viso labo už 20 metrų kitoje gatvės pusėje priešais tvorą, kurią jis apgadino. Taigi toks elgesys patvirtina, kad jis nesuvokė padaręs eismo įvykį ir nesiekė pabėgti iš eismo įvykio vietos, palikdamas automobilį akivaizdžiai matomoje vietoje. Be to, iš sūnaus sužinojęs, kad apgadino kaimynų V. tvorą, nedelsdamas nuėjo pas nurodytus kaimynus, kad atsiprašyti ir susitarti dėl žalos atlyginimo. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojų policijos pareigūnų S. K. ir M. D. bei nukentėjusiosios R. V. parodymais, kadangi liudytojai eismo įvykio nematė bei teisme dėsto savo samprotavimus, o nukentėjusioji yra priešiškuose santykiuos su apeliantu (tai pripažįsta ir pati), be to jos nurodytos aplinkybės neatitinka užfiksuotų rašytiniuose įrodymuose. Be viso to, įvertinant pirmiau aptartą poziciją, apeliantas daro išvadą, jog jis negalėjo būti nubaustas ir už alkoholio vartojimą po eismo įvykio, iki jo aplinkybių išsiaiškinimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyrius, prašo apelianto skundo netenkinti bei palikti galioti skundžiamą nutarimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu P. Ž. iš esmės teigia, jog jis nepajuto, kad atsitrenkė į kaimynų V. tvorą, nesuvokė ją apgadinęs, taigi dėl šios priežasties nesutinka su jo nubaudimu tiek pagal ATPK 130 str. 1 d., tiek pagal ATPK 126 str. 4 d bei mano, kad administracinio teisės pažeidimo byla turėtų būti nutraukta. Apygardos teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nutarimą, pagrindo sutikti su pirmiau minėtais apelianto teiginiais neturi, kadangi byloje esantis įrodymų visetas neabejotinai patvirtina, kad P. Ž., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į R. V. sodybos tvorą, taip pat jis pajuto ir suprato, kad apgadino svetimą turtą – kaimynės tvorą – ir tyčia pasitraukė iš įvykio vietos bei po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį. Apygardos teismas pažymi, kad apeliaciniu skundu P. Ž. iš esmės kelia tapačius klausimus kaip ir apylinkės teisme bei į kuriuos jau motyvuotai buvo atsakyta skundžiamu nutarimu, o naujų argumentų, kurių pagrindu jau įvertinti įrodymai turėtų būti vertinami priešingai, nepateikia. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu, jam nepalankiu, įrodymu vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą.
Kaip jau ir minėta apeliantas tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek ir pateiktame skunde tvirtina nepajutęs, kad jo vairuojamas automobilis atsitrenkė į nukentėjusiosios R. V. sodybos tvorą. Tačiau pirminiame paaiškinime P. Ž. nurodė, jog „išvažiuodamas iš savo kiemo važiavo atbuline eiga, neįvertino atstumo iki kaimynų tvoros ir ją apgadino, tada nuvažiavo į savo kiemą“ (8 b.l.). Tiesa, apeliantas tvirtina, jog šis jo paaiškinimas yra niekinis, kadangi jį surašęs policijos pareigūnas jam nedavė jo perskaityti ir nepaisant to, kad apeliantas jį pasirašė, paaiškinimo turinys jam nėra žinomas. Visgi, net ir nepaisant šio pirminio paaiškinimo turinio, kaip ir minėta, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog P. Ž. suvokė atsitrenkęs į kaimynų tvorą bei ją apgadinęs. Šie įrodymai yra detaliai aptarti skundžiamame nutarime, tai yra nukentėjusiosios R. V. parodymai, kurie sutampa ir su jos pirminiame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis (9, 43-45 b.l.), nuotraukos iš įvykio vietos, kuriose užfiksuoti tiek tvorai, tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens automobiliui padaryti apgadinimai – nors pastarieji nėra žymūs, įvertinus tvoros pobūdį bei įvykio aplinkybes (įvažiuota taip pat ir į šalia tvoros augusį krūmą, pervažiuota per šalia tvoros sudėtus akmenis bei sunkiai išvažiuota), jie nesudaro pagrindo tvirtinti apeliantą nesuvokus kontakto (33, 39 b.l.), eismo įvykio planas (6-7 b.l.), į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai (45, 48 b.l.). Beje, kaip parodė policijos pareigūnai, R. V. priklausanti tvora buvo akivaizdžiai apgadinta – buvo įstumta į kiemo vidų, o vairuotojas negalėjo nepastebėti ir nepajusti, kad įvažiavo į tvorą, nes ir vietovės reljefas nelygus, buvo buksuota, ir sunkiai išvažiuota. Priešingai P. Ž. teiginiams, priimdamas skundžiamą nutarimą teismas taip pat įvertino ir S. M. bei D. Ž. parodymus. Pažymėtina, jog liudytojas S. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog „gėrė pas P. namuose, begeriant P. kažką užsiminė, kad atbulas ten kažką, kažką „sumalė“ kažkiek, kad atbulas važiavo ir griovin įsistūmė“. Kai išeidinėjo iš jo namų, atėjo P. sūnus D., kuriam P. Ž. sakė „eik pažiūrėk, ar ten išbuksuota, ar reikia palygint, ar ne“ (46 b.l.). Liudytojas D. Ž. parodė, jog „jam parėjus namo tėvas (P. Ž.) pasakė nueiti pažiūrėti „ar ten nelabai išdraskė, ar nereiks lygint“, prieš tai sakė, kad „truputi į griovį įvažiavo“, o jam pasakius tėvui, kad tėvas apgadino tvorą, pastarasis nuėjo kalbėtis su kaimyne (47 b.l.). Tačiau šios aplinkybės nepaneigia P. Ž. kaltės dėl nurodytų administracinių teisės pažeidimų padarymo, taip pat patvirtina jį supratus apie padarytą žalą. Tuo tarpu L. Ž. parodymai jokios reikšmės P. Ž. veiksmų vertinimui neturi. Taigi apibendrindamas apygardos teismas konstatuoja, jog taip pat ir P. Ž. elgesys po įvykio – ėjimas pas kaimynus, sūnaus siuntimas išsiaiškinti dėl padarytos žalos, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog P. Ž. suvokė sukėlęs eismo įvykį, kurio metu apgadino R. V. priklausančią tvorą bei šiais savo veiksmais sukėlęs žalą. Be to turėdamas pareigą apie eismo įvykį pranešti policijos pareigūnams, ypač įvertinant tai, kad kaimynai arba su juo atsisakė bendrauti (kaip tvirtina nukentėjusioji) arba jų nerado namuose (kaip tvirtina P. Ž.), to nepadarė bei vartojo alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. Ž. veikoje yra visi tiek ATPK 130 str. 1 d., tiek 126 str. 4 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai P. Ž. kaltės klausimu dėl jam inkriminuotų pažeidimų neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas.
Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis bei atsižvelgęs į ATPK 30 str. įtvirtintas nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, P. Ž. paskyrė tinkamą, tiek padarytų pažeidimų pavojingumą, tiek pažeidėjo asmenybę atitinkančią subendrintą nuobaudą.
Skundu apeliantas taip pat abejoja administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusio teismo šališkumu, tačiau iš teismo posėdžio protokolo akivaizdu, jog tiek P. Ž., tiek jo atstovas advokatas vykusio teismo posėdžio metu buvo aktyvūs, reiškė prašymus dėl liudytojų apklausų, pateikinėjo savo įrodymus, taip pat aktyviai dalyvavo ir liudytojų apklausų metu, taigi pagrindo tvirtinti buvus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių ribojimą ar prioriteto teikimą nukentėjusiajai šaliai bylos nagrinėjimo metu nėra.
Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir P. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.