Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Raimonda Pauparienė Baudž. byla Nr. 1A-594-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00676-2013-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.24.4.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.; 1.1.9.2.; 1.1.3.5.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDis

2014 m. lapkričio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda ir BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta J. M. vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Nuosprendžiu priteista: iš „BTA Insurance Company“ SE L. O. P. 2 368 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš J. M. nukentėjusiajai L. O. P. 1 000 Lt atstovo išlaidoms padengti.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. M. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. liepos 10 d., apie 9.30 val., Tauragėje, S. Dariaus ir S. Girėno g., prie 5 namo, vairuodamas automobilį „Suzuki Swift“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 133 punktų reikalavimus, išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės ir ketindamas išvažiuoti į pagrindinę gatvę nesustojo ir nepraleido jam iš dešinės pėsčiųjų taku ėjusios L. O. P. ir ją partrenkė, padarydamas nukentėjusiajai L. O. P. skeveldrinį spiralinį kairės blauzdos lūžimą su poslinkiu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pėstieji taip pat turi laikytis Kelių eismo taisyklių. Šių taisyklių 55.4 punktas pėsčiajam draudžia išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, o KET 51 punktas numato, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai saugu. Apeliantas J. M. teigia, kad nagrinėjamu atveju pati pėsčioji išeidama iš už medžio staiga pamačiusi transporto priemonę galėjo užkliūti tiek už bordiūro, tiek staiga atsitrenkti į jo vairuojamą automobilį, bet niekas šios aplinkybės netyrė ir nesistengė jos nei paneigti, nei patvirtinti. Be to, praėjus visai nedaug laiko po nelaimingo įvykio, medis buvo nupjautas ir šiuo metu, priešingai nei anksčiau, nesudaro jokios kliūties tiek pėsčiųjų, tiek vairuotojų matomumui.

Kadangi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą) ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo atveju, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio veika buvo susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis.

Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam juos pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Priežastinio ryšio nustatymui, apelianto teigimu, šioje byloje yra reikšmingi L. O. P. padaryti KET 51 ir 55.4 punktų reikalavimų pažeidimai, kadangi pastaroji į važiuojamąją kelio dalį įeiti privalėjo tik įsitikinusi, kad tai daryti saugu, t. y. įvertinusi atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, o iš už kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, kaip iš tiesų buvo šiuo atveju, išeiti draudžiama. J. M. teigimu, būtent šie nukentėjusiosios veiksmai lėmė eismo įvykį ir kilusius padarinius. Jeigu L. O. P. nebūtų pažeidusi KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų kilęs.

BK 68 straipsnis numato teisių atėmimą, bet vadovaujantis šiuo straipsniu teismas nėra privalomai įpareigotas atimti teisę vairuoti transporto priemones, o tik gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis. Esant šioms aplinkybėms, J. M. teigimu, draudimas vairuoti transporto priemones 1 metus neadekvačiai apsunkintų jo gyvenimo sąlygas, kadangi jo žmona šiuo metu sunkiai serga ir negali vaikščioti, todėl, nuteistojo nuomone, netaikius jam draudimo vairuoti transporto priemones bausmės paskirtis bus visiškai įgyvendinta apsiribojant vien pinigine bauda. J. M. nuomone, akivaizdu, jog jam taikytos neadekvačios baudžiamojo poveikio priemonės ir yra tikslinga jas panaikinti.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusioji prašo atmesti nuteistojo J. M. apeliacinį skundą, o Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistasis J. M. ir jo gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo nuteistojo J. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį „Suzuki Swift“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 4 ir 133 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės į pagrindinę gatvę nesustojo ir nepraleido jam iš dešinės pėsčiųjų taku ėjusios L. O. P. ir ją partrenkė, padarydamas skeveldrinį spiralinį kairės blauzdos lūžimą su poslinkiu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nors J. M. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis J. M. nesutinka su jo nuteisimu, mano, kad būtent pačios nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai buvo susiję su eismo įvykio kilimu ir jo pasekmėmis, nes, J. M. teigimu, pati nukentėjusioji, išeidama už medžio į pėsčiųjų perėją neįsitikinusi, kad nėra kliūties, staiga pamačiusi jo vairuojamą transporto priemonę, galėjo užkliūti tiek už šaligatvio bortelio, tiek staiga atsitrenkti į jo vairuojamą automobilį ir krisdama susižaloti, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo vairuojamas automobilis partrenkė L. O. P.. J. M. teigimu, jis iš automobilių stovėjimo aikštelės į pagrindinę gatvę įvažiavo įsitikinęs, kad tai daryti saugu ir nukentėjusiosios nepartrenkė, ji pati, greičiausiai užkliuvusi už bortelio, nukrito ir susižalojo, į pėsčiųjų gatvę išėjo neįsitikinusi, kad nėra kliūties, todėl, apelianto teigimu, pačios nukentėjusiosios padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo eismo įvykio kilimo priežastis. Nuteistojo nuomone, teismas skundžiamą nuosprendį priėmė tinkamai neatlikęs įrodymų vertinimo, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, nepagrįstai rėmėsi iš esmės vien tik nukentėjusiosios parodymais, be pagrindo nesiėmė nustatyti eismo įvykį mačiusios ir policiją bei greitąją medicinos pagalbą iškvietusios moters.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistojo J. M. apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis apie J. M. sveikatos būklę, siekdamas teisingai išspręsti jo atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas Darius Tamašauskas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nuteistasis J. M. padarė jam inkriminuojamą BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, apylinkės teismas jo kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, tačiau teismas be pagrindo neatsižvelgė į byloje pateiktus duomenis apie J. M. konstatuotą psichikos sutrikimą ir galimą jo įtaką eismo įvykio kilimui, todėl netinkamai išsprendė jo atsakomybės klausimą.

Nuteistasis J. M. teigia, kad jis, išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aišktelės ir norėdamas įvažiuoti į pagrindinę gatvę įsitikino, kad tai daryti saugu, tuo tarpu nukentėjusioji, norėdama pėsčiųjų taku pereiti gatvę, neįsitikinusi, kad kelyje nėra artėjančių transporto priemonių, staiga iššoko iš už medžio ir griuvo ant šaligatvio bei nuvirto tieisiai prieš jo automobilį, o jis sureaguodamas į tai, staiga sustabdė vairuojamą autobilį. Apelianto teigimu, būtent pati nukentėjusioji ėjo per gatvę pėsčiųjų perėjoje pažeisdama Kelių eismo taisykles, t. y. neįsitikinusi, kad kelyje nėra automobilių, ji staiga iššokusi iš už medžio ir greičiausiai užkliuvusi už šaligatvio bortelio nugriuvo priešais jo automobilį, kurį jis spėjo sustabdyti, prieišingu atveju būtų užvažiavęs ant jos. Tačiau, priešingai nuteistojo tvirtinimui, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto L. M. teiginius, kad būtent nukentėjusioji L. O. P. ėjo per gatvę pėsčiųjų perėjoje, pažeisdama KET reikalavimus, t. y. neįsitikinusi, kad gatvėje nėra artėjančių automobilių, staiga iššoko iš už medžio, kliudžiusio matomumą, ir nukrito važiuojamoje kelio dalyje tuo metu, kai jis, išvažiavęs iš automobilių stovėjimo aikštelės, norėjo įvažiuoti į pagrindinį kelią. Byloje paties L. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog išvažiuodamas iš aikštelės jis pėsčiųjų perėjoje partrenkė moterį, kurios galėjo nepamatyti, nes tą dieną labai stipriai švietė saulė (b. 39–40, 44), taip pat 2013-08-16 specialisto išvada Nr. 11K-260(12), kurioje konstatuota, kad O. P. padarytas šis sužalojimas – skeveldrinis spiralinis kairės blauzdos kaulo lūžimas su poslinkiu, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, šis sužalojimas galėjo būti padarytas kliudant automašinos detalėmis ir griūvant ant kietos kelio dangos (b. l. 27); 2013-07-10 Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 6–7) ir prie jo pridėtos fotolentelės (b. l. 8–12), 2013-07-10 eismo įvykio vietos schema (b. l. 13) patvirtina nukentėjusiosios L. O. P. ikiteisminio tyrimo metu (teismo posėdžio metu nukentėjusiosios atstovė nurodė, kad L. O. P. dėl patirtų sužalojimų negali atvykti į teismo posėdį, nes nevaikšto, todėl teisme buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai) duotus nuoseklius parodymus, kad jai einant šaligatviu Tauragės miesto centro link, prie išvažiavimo iš Tauragės pilies automobilių stovėjimo aikštelės, sustojo žalsvos spalvos automobilis ir ji manė, kad jis ją praleis, t. y. leis pereiti kelią. Tačiau jai einant pro minėto automobilio priekį, automobilio vairuotojas, kaip vėliau buvo nustatyta, J. M. staiga pradėjo važiuoti į priekį ir partrenkė ją bei sužalojo koją. J. M. sustojo. Ji bandė keltis, tačiau pajuto skausmą kojoje. Kadangi J. M. neturėjo telefono, greitąją medicinos pagalbą iškvietė praeiviai (b. l. 19, 20). Šie nukentėjusiosios parodymai sutampa su paties J. M. ikiteisminio tyrimo metu, kai jis pripažino savo vairuojamo automobiliu dešinės pusės priekiu partrenkęs nukentėjusiąją, duotais parodymais (b. l. 40). Nors nuteistasis aiškina, kad jis iš karto po įvykio, būdamas labai susijaudinęs, dėl to nelabai orientavosi situacijoje, neatkreipė dėmesio, jog tyrėja jo apklausos protokole nurodė, kad jis dėl eismo įvykio kaltu prisipažįsta ir gailisi, nes jis ne tik teisme, bet ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusioji iš tiesų griuvo išėjusi iš už medžio ir tokiu būdu susižalojo, tačiau tokią L. M. versiją teismas vertina kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti atsakomybės, nes jos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, ją paneigia ne tik anksčiau minėti nukentėjusiosios parodymai, bet ir byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių aiškiai matyti, kad prie išvažiavimo į pagrindinį kelią esantis medis buvo L. M. iš dešinės ir pakankamu atstumu nuo gatvės bei pėsčiųjų perėjos, kad užstotų matomumą tiek įvažiavimui į pagrindinę gatvę, tiek pėsčiųjų taku einančius ir gatvę pėsčiųjų perėjoje norinčius pereiti asmenis. Todėl akivaizdu, jog, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusioji negalėjo staiga netikėtai iššokti iš už medžio į pėsčiųjų perėją prieš jo vairuojamą automobilį. Be to, iš byloje pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad prieš pėsčiųjų perėją esantis bortelis yra labai nuolaidus, iš esmės nužemintas taip, kad susilygina su taku pėsčiųjų perėjoje, todėl užkliūti už jo būtų praktiškai neįmanoma, tai paneigia L. M. teiginius apie tai, kad nukentėjusioji staiga išėjusi iš už medžio greičiausiai užkliuvo už bortelio ir pargriuvo tiesiai prieš jo automobilį. Be to, pats L. M. nurodė, kad nukentėjusioji nuvirto prie jo automobilio priekio, t. y. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė: „Moterį aš partrenkiau savo automobilio priekiu, dešinės pusės.“ (b. l. 40), tai, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, rodo, jog nukentėjusioji L. O. P. ėjo pro J. M. vairuojamo automobilio priekinę dalį. Tokie J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiosios parodymais, kad jai einant pro automobilio priekį, automobilio vairuotojas staiga pradėjo važiuoti į priekį ir užvažiavo ant jos. Kaip matyti iš minėtos specialisto išvados, joje konstatuota, kad kojos sužalojimas L. O. P. galėjo būti padarytas kliudant automašinos detalėmis ir griūvant ant kietos kelio dangos, todėl nuteistasis L. M. be pagrindo apeliuoja į tai, kad jo vairuojamas automobilis nekliudė nukentėjusiosios ir kad ji galėjo susižaloti pati pargriūdama. Atsižvelgiant į L. O. P. konstatuotą sužalojimą – skeveldrinis spiralinis kairės blauzdos kaulo lūžimas su poslinkiu, akivaizdu, kad tokio pobūdžio sužalojimas nugriūvant negalėjo būti padarytas. Kita vertus, analizuojant L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, akivaizdu, kad jis iš esmės savo kaltės dėl eismo įvykio, skirtingai nei nurodė bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu bei teigia savo apeliaciniame skunde, neneigė, t. y. nurodė: „Aš savo kaltės neneigiu, gailiuosi dėl šio aplaidaus įvykio. <...> kol ji gulėjo ligoninėje, aš ją lankiau. <...> norėčiau ikiteisminį tyrimą nutraukti susitaikius. Aš dar kartą susisieksiu su nukentėjusiosios šeima ir ja pačia, kad susitarčiau dėl žalos atlyginimo.“ (b. l. 44). Pažymėtina ir tai, kad J. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas du kartus, antrą kartą dalyvaujant advokatui ir abiejų apklausų metu aiškiai nurodė pripažįstantis savo kaltę dėl eismo įvykio, kurio metu vairuodamas automobilį pėsčiųjų perėjoje partrenkė L. O. P. ir ją sužalojo. Tokie L. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Priešingai apelianto tvirtinimui, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji pažeidė KET reikalavimus. Kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, ji ėjo per gatvę įsitikinusi, kad ją praleis J. M. vairuojamas automobilis, nes jis buvo sustojęs prieš pėsčiųjų perėją ir ji buvo įsitikinusi, kad jis sustojo ją praleisti, tačiau jai einant per gatvę pėsčiųjų perėjoje J. M. staiga pradėjo važiuoti ir automobilio priekiu atsitrenkė į ją ir ją partrenkė. Nukentėjusiosios parodymus, kad J. M. buvo sustojęs prieš pėsčiųjų perėją, patvirtina ir jo paties parodymai, kad prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią jis buvo sustojęs praleisti pėsčiuosius, po to jis pradėjo važiuoti ir iš dešinės pusės pamatė moters ranką, staiga sustabdęs automobilį ir išlipęs iš jo pamatė pėsčiųjų perėjoje gulinčią moterį, kurią, kaip pats nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis partrenkė automobilio priekiu.

Taigi aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis J. M. išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės ir norėdamas išvažiuoti į pagrindinį kelią, neįsitikino, kad tai daryti saugu, t. y. neįsitikino, kad jo važiavimo kryptimi prieš įvažiavimą į pagrindinį kelią pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, nesustojo ir nepraleido jam iš dešinės pėsčiųjų taku ėjusios L. O. P. ir ją partrenkė, padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl pripažįstama, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis J. M., norėdamas įvažiuoti į pagrindinį kelią, nepraleido jo važiavimo kryptimi prieš posūkį į pagrindinę gatvę pėsčiųjų perėja ėjusios L. O. P., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Jeigu J. M. būtų laikęsis kelių transporto eismo saugumo taisyklių – prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią būtų praleidęs jo važiavimo kryptimi prieš įvažiavimą į pagrindinį kelią esančioje pėsčiųjų perėjoje jam iš dešinės šia perėja ėjusią L. O. P., kurios jis, kaip pats nurodė ikiteisminio tyrimo metu, nepastebėjo greičiausiai dėl to, kad labai ryškiai švietė saulė – eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nebūtų įvykęs.

Remdamasi aptartais duomenimis, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo J. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Tačiau teisingai išsprendęs J. M. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino byloje esančių duomenų apie jam konstatuotą psichikos sutrikimą ir galimą jo įtaką eismo įvykio kilimui, todėl netinkamai išsprendė J. M. atsakomybės klausimą, dėl to paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir J. M. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Baudžiamojoje byloje pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotį Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus psichiatras Darius Tamašauskas 2013-08-20 pateikė specialisto išvadą Nr. 95TPK-664 (b. l. 54), kurioje konstatuota, kad J. M. dėl jam diagnozuotos nepatikslintos demencijos (įgytos silpnaprotystės) reikia skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Atsižvelgdamas į šią specialisto išvadą, Tauragės rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 85-1-000676-13 (b. l. 59) paskyrė J. M. ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, siekiant patikrinti J. M. sveikatos būklę, atsižvelgiant į tai, kad jis yra Psichikos sveikatos centro įskaitoje. Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus psichiatras eskpertas D. Tamašauskas ir teismo psichologas Mykolas Ridikas atliko tyrimą ir 2013-09-12 ekspertizės akte Nr. 85TPK-222/2013, be kita ko, konstatavo, kad nuo 2001 m. J. M. diagnozuojami kognityvinių funkcijų sutrikimai ir šiuo metu jam nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas; dėl atminties, dėmesio funkcijų sutrikimų J. M. gebėjimas įvertinti naują ir greitai besikeičiančią situaciją bei suprasti ir valdyti savo veiksmus yra pasunkėjęs; J. M. priverstinis gydymas nereikalingas (b. l. 61–62).

Atsižvelgdamas į šiuos paminėtus J. M. sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, siekdamas teisingai išspręsti jo atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas J. M. ekspertizę atlikęs ekspertas D. Tamašauskas, kuris apeliacijos teismo posėdyje parodė, kad jo pateiktoje išvadoje formuluotę, kad „dėl atminties, dėmesio funkcijų sutrikimų J. M. gebėjimas įvertinti naują ir greitai besikeičiančią situaciją bei suprasti ir valdyti savo veiksmus yra apsunkintas“ galima suprasti kaip riboto pakaltinamumo medicininį kriterijų ir patvirtino, kad šioje situacijoje, t. y. vairuodamas automobilį eismo įvykio metu, J. M. buvo ribotai pakaltinamas. Kartu nurodė, kad 2001 m. medicininėje dokumentacijoje J. M. buvo fiksuojama silpnaprotystės diagnozė, kur buvo draudžiama vairuoti automobilius. Medicininėje dokumentacijoje nebuvo duomenų, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės vairuoti. Atliekant tyrimą J. M. buvo nustatytas lengvesnis nei silpnaprotystė sutrikimas, o pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą asmenys, kuriems konstatuoti organiniai smegenų pakenkimo požymiai, organiniai sutrikimai, tokie kaip lengvas pažinimo sutrikimas, turi būti sprendžiama individualiai, atliekant psichologinius tyrimus, t. y. turi būti gydytojų medicininė komisija, kuri nuspręstų, ar įvertinus dinamiką, pažinimo sutrikimus, dėmesį, galima asmeniui leisti vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis BK 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo yra ribotai pakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Taigi, remdamasis teismo psichiatrijos 2013-08-20 specialisto išvada Nr. 95TPK-664 bei 2013-09-12 ekspertizės aktu Nr. 85TPK-222/2013 ir šias išvadas pateikusio teismo psichiatro eksperto D. Tamašausko parodymais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad J. M. dėl jam konstatuoto psichikos sutrikimo eismo įvykio metu negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų, todėl pripažintina, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas, tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas), todėl yra pagrindas sušvelninti jam paskirtą bausmę. Įvertinus J. M. padaryto pažeidimo pobūdį (padarytas neatsargus nusikaltimas), jo elgesį po nusikaltimo (lankė nukentėjusiąją ligoninėje, tai rodo jo požiūrį į padarytą nusikaltimą, apgailestavimą dėl jo; tyrimo metu savo kaltę dėl eismo įvykio pripažino), nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, garbingo amžiaus (79 metai), jo sveikatos būklę, turtinę padėtį, t. y. kad jis yra pensininkas, jo gaunama pensija nėra didelė, kolegijos vertinimu, 10 MGL dydžio bauda (1 300 Lt) (376 Eur), jos mokėjimą išdėstant dešimties mėnesių laikotarpiui, bei teismo J. M. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones, bus adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai ir bus užtikrinta bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nors nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti jam paskirtą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones vienerius metus, atsižvelgiant į tai, kad teisė vairuoti jam būtina rūpinantis sunkiai sergančia žmona, kuri negali vaikščioti, tačiau, kolegijos vertinimu, ši nuteistojo nurodyta aplinkybė yra nepakankama tam, kad būtų ver­ti­na­ma kaip sudaranti pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, netaikant jam šios baudžiamojo poveikio prie­mo­nės, atsižvelgiant į tai, kad J. M. veika, nors padaryta ir dėl neatsargumo, tačiau yra labai pavojinga, jis, vairuodamas automobilį, pažeidė KET, dėl to nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Be to, iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą (b. l. 47) matyti, kad J. M. anksčiau du kartus buvo baustas administracine tvarka už gana šiurkščius KET pažeidimus ir nors paskutinį kartą jis buvo baustas 2007 m., tačiau tiek ankstesnis, tiek paskutinis jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai (nustatyto greičio viršijimas; išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią nepraleido juo važiavusios transporto priemonės), analizuojant ATPK nuostatas, laikytini gana šiurkščiais ir rodo, kad ji vis dėlto yra linkęs pažeidinėti KET, taip keldamas realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui. Įvertinus šiuos duomenis, kartu atsižvelgiant į eksperto D. Tamašausko paaiškinimus dėl J. M. konstatuoto sveikatos sutrikimo galimos įtakos vairuojant automobilį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas, kad bent iš dalies būtų sumažinta kaltininko galimybė padaryti analogišką nusikalstamą veiką ateityje ir kad visuomenė būtų apsaugota nuo panašių nusikalstamos veikos padarinių, kaltininkui naudojantis teise vairuoti transporto priemones, pagrįstai J. M. uždraudė vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. M. šią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones, tinkamai vadovavosi baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindais, tinkamai parinko jos rūšį, tad pagrindo ją naikinti nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti J. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas.

J. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskirti 10 MGL (1 300 Lt) (376 Eur) dydžio baudą, jos mokėjimą išdėstant dešimties mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį mokant po 130 Lt (37 Eur), iki visiško baudos sumokėjimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.