Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-10-20 · Administracinė byla Nr. eI2-17389-596/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-10-20
Bylos Nr.
eI2-17389-596/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04613-2025-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „RSH“
Advokatai
Paulius Vinkleris
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-17389-596/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04613-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,atsakovo atstovui Kristupui Baubliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. (R.) A. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „RSH“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 25S176083, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškina, kad 2024 m. pabaigoje – 2025 m. pradžioje pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „RSH“ (toliau – ir Bendrovė) tarpininkavimą, numatant darbo sutarties sudarymą. Tačiau Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 6 d. priėmė Sprendimą panaikinti išduotą leidimą, kadangi tarpininkavusi įmonė darbo sutarties su pareiškėju faktiškai nesudarė. 2025 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimas išsiųstas MIGRIS sistemoje ir susietu el. paštu (duomenys neskelbtini), taip pat išsiųstas UAB „RSH“. MIGRIS duomenimis, pareiškėjas prisijungė prie paskyros, tačiau, jo teigimu, 2025 m. rugpjūčio 6–20 d. dėl techninių trikdžių jis negalėjo atidaryti pilno sprendimo turinio, todėl faktiškai neturėjo galimybės susipažinti su motyvais, o pareiškėjo atstovas taip pat negavo viso sprendimo teksto.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, kadangi sukelia pareiškėjui sunkias pasekmes, t. y. jis praranda teisę gyventi Lietuvoje, dirbti, palaikyti šeimos ryšius, taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kadangi pareiškėjas turėjo išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi ir pagrįstai tikėjosi, kad galės jį naudoti iki jo galiojimo pabaigos. Mano, kad pažeistas šeimos ir privataus gyvenimo apsaugos principas (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnis), nes pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos dėl leidimo panaikinimo pažeistų jo šeimos ryšius, socialinius ir ekonominius santykius, sukeltų negrįžtamą žalą. Nurodo, kad pareiškėjas gavo tik informacinį pranešimą, tačiau Sprendimo turinys ir faktinis bei teisinis pagrindas nėra tinkamai pagrįsti ir jam nežinomi. Teigia, kad taip pat pažeistas lygiateisiškumo principas, kadangi Migracijos departamentas privalo užtikrinti vienodą užsieniečių teisių apsaugą, o neteisėtai ar diskriminaciniu pagrindu panaikintas leidimas prieštarauja šiam principui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas jau yra išvykęs iš Lietuvos.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamento duomenimis, UAB „RSH“, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, darbo sutarties nesudarė, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Pažymi, kad 2025 m. rugpjūčio 5 d. gautas Bendrovės pranešimas Nr. 2508-PRNŠ-0134, kuriame nurodoma, kad „Užsienietis atvyko į Lietuvą ir pareiškė, kad jis nedirbs pas mus vairuotoju. Pareiškė, kad jam reikalingas tik leidimas gyventi Lietuvoje ir užsiimti kitais savo reikalais“. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje, o Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją, o, įvertinus Bendrovės pateiktą pranešimą, jog pareiškėjas atsisakė įsidarbinti Bendrovėje, prieita prie išvados, kad pareiškėjo nurodytas tikslas dirbti Lietuvos Respublikoje neatitinka tikrovės. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 25S176083, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos ir žodinių proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2025 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „RSH“. Į bylą pateiktas Bendrovės tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

UAB „RSH“ 2025 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu Nr. 2508-PRNŠ-0134 informavo Migracijos departamentą, kad „Užsienietis atvyko į Lietuvą ir pareiškė, kad jis nedirbs pas mus vairuotoju. Pareiškė, kad jam reikalingas tik leidimas gyventi Lietuvoje ir užsiimti kitais savo reikalais“.

Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis, pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba.

Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760469352, galiojantį iki 2027 m. liepos 14 d., nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta, o duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (UTPĮ 1 straipsnio 1 dalis).

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje; 2) atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui teko pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. Migracijos departamentui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam vėliau ir buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2027 m. liepos 14 d. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra numatytos.

Kaip minėta, Bendrovė pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neatvyko dirbti ir nesudarė su ja darbo sutarties. Atsakovas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, jokių duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra fiksuota. Sodros duomenimis, pareiškėjas niekur nedirba, o ir jis pats nepateikė teismui duomenų, įrodančių apie jo įsidarbinimą. Taigi, iš esmės byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog Migracijos departamentui išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje su tikslu dirbti UAB „RSH“, pareiškėjas šiuo leidimu naudojosi ne jame nurodytu tikslu. Kaip matyti, Bendrovė 2025 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tačiau pareiškė, jog Bendrovėje nedirbs vairuotoju, o leidimas gyventi Lietuvoje jam reikalingas siekiant užsiimti kitais savo reikalais. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjas, neįsidarbinęs Bendrovėje, turėjo apie tai informuoti Migracijos departamentą, tačiau to nepadarė, po leidimo laikinai gyventi išdavimo nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu išdavimo, dėl leidimo pakeisti darbdavį ar funkciją, kai tuo tarpu UTPĮ nuostatos numato užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareigą pranešti Migracijos departamentui, pasikeitus aplinkybėms, lemiančias šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis), o pageidaujant pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu – pateikti prašymą Migracijos departamentui leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašyme išduoti jam leidimą laikinai gyventi patvirtino žinantis, jog turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo, tačiau, net ir tai žinodamas, pasirinko nevykdyti UTPĮ numatytų pareigų, aktualių ginčo situacijai – po leidimo laikinai gyventi išdavimo atvykęs į Lietuvą neįsidarbino Bendrovėje, nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusią situaciją, susijusią su jo, kaip užsieniečio, buvimu Lietuvoje.

Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas paneigti ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisę, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose kaip ši bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas. LVAT yra išaiškinęs, kad kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Pareiškėjo deklaratyvūs argumentai apie Sprendimo neproporcingumą atmetami kaip neįrodyti, kartu pažymint, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Taigi, patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. (R.) A. skundą atmesti.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. 25S176083 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė