- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- I-1002-0121/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. U. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 10-S-6035 „Dėl kasmetinių atostogų trukmės“; 2) įpareigoti atsakovą suteikti jai kasmetines minimaliąsias trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogas kaip motinai, vienai auginančiai vaiką.
Pareiškėja nurodė, kad šiuo metu ji Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariate (toliau – Šalčininkų rajono policijos komisariatas) tarnauja karjeros valstybės tarnautoja – statutine Organizacinio poskyrio specialiste. Pažymėjo, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta jos santuoka ir dukros M. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. (duomenys neskelbtini) ji sudarė kitą santuoką, bet sutuoktinis jos dukros neįvaikino. Pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 32 straipsnį, jai, kaip pareigūnei, turinčiai vidaus tarnybos stažą iki 10 metų, priklauso trisdešimt kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, tačiau pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 166 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį jai priklauso kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos kaip motinai, vienai auginančiai vaiką. Teigė, kad po santuokos nutraukimo ir naujos santuokos sudarymo Šalčininkų rajono policijos komisariate jai buvo suteikiamos kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos kaip motinai, vienai auginančiai vaiką, o 2008 m. lapkričio mėn., susipažinusi su Šalčininkų rajono policijos komisariato Organizacinio poskyrio darbuotojų 2009 m. kasmetinių atostogų grafiku, sužinojo, kad jai įrašytos trisdešimt kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 2 d. atsakovui pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 10-97-PR5-258, kuriuo prašė suteikti trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogas, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu tai padaryti atsisakė. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44) 12.2 punktu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.165, 3.170 straipsniais. Pabrėžė, kad buvęs sutuoktinis ir dukros tėvas gyvena užsienyje, neišlaiko dukros, nedalyvauja ją auklėjant ir jos neaugina, o dabartinis sutuoktinis kokių nors teisių ar pareigų jos dukros atžvilgiu neturi, nes jos neįvaikino. Atkreipė dėmesį, kad ir šiuo metu neapmokestinamų pajamų dydis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą jai taikomas kaip motinai, vienai auginančiai vaiką, todėl nesuprantama, kodėl sąvoka „vienas auginantis vaiką“ negali būti taikoma ir jos atostogoms.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12 – 14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad teisingai įvertino faktines bei teisines aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Rėmėsi Statuto 32 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 4, 36 straipsniais. Pažymėjo, jog DK 166 straipsnio 1 dalis numato minimalią kasmetinių atostogų trukmę – dvidešimt aštuonias kalendorines dienas, taip pat DK 166 straipsnio 2 dalis numato išimtis, kuomet minimalios kasmetinės atostogos trunka trisdešimt penkias kalendorines dienas. Teigė, kad sąvoka „vienas augina vaiką“ yra vertinamoji, todėl kiekvienu individualiu atveju nustatant jos prasmę turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 12.2 punktą. Nurodė, jog darbuotojui teisė į trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetines atostogas, numatytas DK 166 straipsnio 2 dalyje, priklauso nuo tas aplinkybes patvirtinančių dokumentų pateikimo darbdaviui dienos. Pareiškėja darbdaviui pateikė dokumentus, susijusius su jos šeimos sudėtimi: vaiko gimimo liudijimą, ištuokos liudijimą bei santuokos, įregistruotos (duomenys neskelbtini), liudijimą, o privačių interesų deklaracijoje, pildytoje 2008 m. lapkričio 25 d., ji nurodė sutuoktinį. Teigė, kad moteris, ištekėjusi antrą kartą ir turinti vaiką iš ankstesnės santuokos, nelaikoma viena auginanti vaiką net ir tuo atveju, jei naujasis sutuoktinis vaiko neįvaikino. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 patvirtinta Valstybine šeimos politikos koncepcija (toliau – Koncepcija), CK 3.3, 3.7 straipsniais. Šiuo atveju akivaizdu, kad vaikas auga šeimoje, todėl pareiškėjai netaikytina sąvoka „darbuotojas, vienas auginantis vaiką“, nes ji gyvena santuokoje su savo sutuoktiniu, o jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir suteikti trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetines atostogas. Ilgesnių minimalių atostogų paskirtis yra suteikti darbuotojui daugiau laisvo laiko, kurį jis galėtų skirti savo vaikui. Šiuo atveju vaikas auga šeimoje, kitas sutuoktinis „kompensuoja“ laiko trūkumą, santuokoje vedamas bendras namų ūkis – bendra veikla, įsipareigojimų, atsakomybės ir savarankiškumo ugdymas, materialinio apsirūpinimo užtikrinimas, gebėjimo derinti šeimos gyvenimą ir darbinį užimtumą ugdymas. Sutuoktiniai negali, neturi pagrindo atsisakyti auginti kito sutuoktinio vaiką iš buvusios santuokos, šiuo atveju vieno iš sutuoktinių – pareiškėjos – vaiko gyvenamoji vieta nustatyta kartu su ja. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad vaiko tėvas gyvena užsienyje ir vaiko neaugina bei neteikia išlaikymo, aktuali tik jos teisei kreiptis įstatymų nustatyta tvarka dėl vaiko išlaikymo. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. konsultacija Nr. A3-91.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 43 – 48) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, tačiau pareiškėja nesutinka su jai darbdavio apskaičiuota trisdešimt kalendorinių dienų kasmetinių minimalių atostogų trukme ir teigia, jog jai, kaip motinai, vienai auginančiai vaiką, turi būti suteiktos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Šiuo atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėja laikytina asmeniu, kuris vienas augina vaiką iki 14 metų, ir ar tuo pagrindu jai suteiktinos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra statutinė vidaus tarnybos sistemos pareigūnė, kurios statusą, socialines bei kitas garantijas nustato Statutas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. spalio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., bei įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.), 5 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 36 straipsnio 1 dalimi, DK 165 straipsnio 1, 2 dalimis, 166 straipsnio 1, 2 dalimis, Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punktu, CK 3.3 straipsnio 1, 2 dalimis, 3.7 straipsnio 1, 2 dalimis, 3.165 straipsnio 1 dalimi, 3.169 straipsniu, 3.170 straipsnio 1 – 4 dalimis, Koncepcijos 1.6.7, 1.6.9 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 12.2 punktu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė „vienas (viena) augina vaiką“ yra vertinamoji ir priklauso nuo konkrečiu metu nustatytų faktų, t. y. darbdavio pareiga suteikti pailgintas kasmetines atostogas nėra permanentinė, aplinkybėms pasikeitus, sprendimas suteikti (nesuteikti) pailgintas atostogas gali kisti. Pareiškėjos darbdavys iš esmės pagrįstai atsisakė suteikti jai pailgintas atostogas, nes ji negali būti laikoma faktiškai viena auginanti vaiką (dukrą) iki 18 metų, nes dukra turi tėvą, kuris ir pagal teismo sprendimą, ir pagal cituotą CK turi ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti ją auklėjant. Pareiškėjos vaiko tėvo teisė tai daryti (t. y. dalyvauti ją auklėjant, taip kompensuojant tėvų buvimą su dukra, kam iš esmės ir suteikiamos pailgintos atostogos) nėra niekaip suvaržyta, t. y. jis nėra įkalinimo vietoje, jam neapribota tėvo valdžia, o jo buvimo užsienyje pareiškėja nei darbdaviui, nei teismui neįrodė jokiais dokumentais. Be to, vertinant formaliai, ir vieno iš tėvų gyvenimas užsienyje nėra ta aplinkybė, kuri leistų spręsti, kad tėvas (motina) neprisideda (negali prisidėti) prie vaiko auklėjimo, nes ir gyvenantiems (dirbantiems) užsienyje yra suteikiamos atostogos ir jie atvyksta atostogų į Lietuvą. Tai, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su asmeniu, kuris jos dukros neįvaikino, savaime nėra pagrindas laikyti, kad moteris faktiškai nebe viena augina vaiką, nes tokia santuoka sutuoktiniui, kuris neįvaikina kito sutuoktinio vaiko (vaikų), jokių pareigų nei vaiko priežiūros, nei vaiko išlaikymo, nei vaiko auklėjimo klausimais nesukelia. Atvirkščiai, dažnai tarp vaiko (vaikų) ir naujojo sutuoktinio susiklosto nepalankūs santykiai, vaikas (vaikai) mano gaunantis mažiau motinos (tėvo) dėmesio ir jam skiriamo laiko, nes šis jo dalį skiria naujajam sutuoktiniui. Teismas pabrėžė, kad šis teismo sprendimas, pareiškėjai darbdaviui pateikus įrodymus, jog jos buvęs sutuoktinis nuolat gyvena užsienyje ir dėl šios ar kitos priežasties faktiškai nedalyvauja (negali dalyvauti) auklėjant dukrą, nėra kliūtis priimti kitokį sprendimą dėl jos prašymo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 52 – 54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas konkrečiai nepasisakė, ar galima taikyti DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi DK normomis, nepasisakė dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normų taikymo pagrįstumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 str. 2 d.). Teismo sprendime nėra konkrečių atsakymų dėl ginčo esmės (ABTĮ 86 str. 3 d.).
2. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai pavartojo sąvoką „pailgintos kasmetinės atostogos“. Pailgintų kasmetinių atostogų sąvoką ir jų suteikimo tvarką reglamentuoja DK 167 straipsnis, o kasmetinių minimaliųjų trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogų suteikimą, dėl kurių ir kilo ginčas, reglamentuoja DK 166 straipsnio 2 dalis.
3. DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma apima darbuotojus, kurie faktiškai vieni augina vaiką. Šis straipsnis imperatyviai nustato jos situaciją, t. y. ji yra išsituokusi ir teismo sprendimu dukros gyvenamoji vieta yra nustatyta su ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44). Pripažinimas, kad darbuotojas vienas augina vaiką, nepriklauso nuo to, ar jis vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo ar nevykdo pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, dalyvauja ar nedalyvauja juos auklėjant. Nors ji sudarė kitą santuoką, bet dabartinis sutuoktinis jos dukros neįvaikino.
4. Teismas nepasisakė dėl jai anksčiau suteiktų kasmetinių minimaliųjų trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogų teisėtumo.
5. Jai, kaip motinai, vienai auginančiai vaiką iki 14 metų, priklauso kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos (DK 166 str. 2 d. 2 p., Valstybės tarnybos įstatymo 36 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57 – 59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Sąvoka „vienas augina vaiką“ yra vertinamoji sąvoka, todėl kiekvienu individualiu atveju turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata vertintina taikant ne tik lingvistinį, bet ir loginį, sisteminį bei teleologinį (arba teisės akto leidėjo ketinimo) teisės aiškinimo metodus. Įstatymų leidėjas papildomą garantiją (ilgesnės minimaliosios atostogos) siejo su de facto, o ne de jure aplinkybėmis. Įstatymų leidėjas šia nuostata norėjo įtvirtinti garantiją, kompensuojančią laiko sąnaudas, dėl to, kad atsižvelgiant į tam tikras (faktines) aplinkybes vaiką augina tik vienas asmuo arba dėl aplinkybių, kai vaikas auga nepilnoje šeimoje. Darbuotojui, faktiškai vienam auginančiam vaiką, atsiranda papildomas užimtumas dėl vaiko priežiūros. Ilgesnių minimaliųjų atostogų paskirtis yra suteikti darbuotojui daugiau laisvo laiko, kurį jis galėtų skirti savo vaikui.
2. Reikšmingos tik su ilgesnių minimaliųjų atostogų garantija susijusios aplinkybės, o ne su finansiniais klausimais. Sutuoktinis, nors ir neįvaikinęs kito sutuoktinio vaiko, turi moralinę pareigą prisidėti prie vaiko auginimo ir auklėjimo, siekiant užtikrinti vaiko, kuris auga šeimoje, interesus. Šioje situacijoje negali kilti abejonių dėl faktiškai egzistuojančių šeimos tarpusavio santykių, bendrai vedamo namų ūkio, kuris paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir su jais gyvenantį nepilnametį vaiką. Dabartinis pareiškėjos sutuoktinis prisideda prie jos dukros auklėjimo ir rūpinasi vaiku. Tai liudija apie atliekamas būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.
3. Įvertinus visas darbdaviui žinomas aplinkybes, suteikti pareiškėjai ilgesnes minimalias kasmetines atostogas nebuvo pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl šalių skirtingo sampratos „darbuotojas, kuris vienas augina vaiką“ suvokimo ta apimtimi, kokia teisinė ir faktinė situacija yra pripažintina atitinkančia šią sampratą DK 166 straipsnio 2 dalies (2005-06-30 įstatymo Nr. X-294 redakcija) 2 punkto taikymo prasme (pagal šią teisės normą, kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų <...>). Išskirdama nagrinėjamo ginčo esmę, kolegija kartu pažymi, kad byloje nėra ginčo nei dėl nurodytos materialinės teisės normos taikymo jos tinkamumo prasme, nei dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Esant tokiai situacijai, kolegija pripažįsta būtina pateikti taikytinos šiam ginčui išspręsti materialinės teisės normos - DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto - aiškinimą bylai aktualiu klausimu. Tai darydama, kolegija pažymi aptariamos teisės normos atitikimą kitai DK normai – 135 straipsnio 1 dalies 2 punktui, kuriame, kaip ir aptariamoje DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kalbama apie situaciją, kai vienas iš tėvų augina vaiką vienas (pagal ją, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų <...>). Todėl šių dviejų materialinės teisės normų aiškinimas (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) iš esmės yra tapatus. Todėl, aiškinant byloje aptariamą teisės normą (DK 166 str. 2 d. 2 p.), yra būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 12.2 punkte pateiktą sampratos „vienas augina vaikus“ aiškinimą, kuris buvo padarytas aiškinant DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą. Šiame senato nutarimo punkte, be kita ko, nurodyta, kad darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo,ir kt.). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas ir įstatyminio globėjo (rūpintojo) atžvilgiu. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką. Kolegijos išskirtos nurodyto išaiškinimo nuostatos pirmiausia akcentuoja fakto klausimą. Tai reiškia, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir aiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją. Tokiam konkrečios situacijos aiškinimui neturi lemiamos reikšmės nei teisės aktų kitam vaiko tėvui nustatytos pareigos, nei tai, ar kitas vaiko tėvas tinkamai vykdo šias pareigas. Kolegija, sutikdama su nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato aiškinimu, taip pat pažymi, kad vaiko auginimo sampratai yra būdingi nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai. Šie aspektai visiškai realizuojami tik turint pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku. Todėl kito, atskirai nuo vaiko gyvenančio, tėvo pareigų dalyvauti auklėjant ir išlaikant vaiką (CK 3.165, 3.170 str.) vykdymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis (atskirai gyvenantis vienas iš vaiko tėvų) augina savo vaiką aptariamų materialinės teisės normų (DK 135 str. 1 d. 2 p. ir 166 str. 2 d. 2 p.) taikymo prasme.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos pripažinimo viena auginančia vaiką, neteisingai sureikšmino pareiškėjos buvusio vyro ir jų vaiko tėvo vaidmenį, t. y. iš esmės neteisingai taikė šiam ginčui išspręsti atitinkamas CK normas. Tačiau, taip pat atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, kurių ginčo šalys nekvestionuoja (tai, kad pareiškėja gyvena naujoje santuokoje ir jos vaikas gyvena šioje naujoje pareiškėjos šeimoje), kolegija pripažįsta pirmosios instancijos tesimo sprendimą iš esmės pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.