- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- I-5237-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05994-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
K. M. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pateikė prašymą (b. 1. 3) taikyti dešimties metų senaties terminą.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2009 m. spalio 13 d. iki išvežimo į Alytaus pataisos namus jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Paaiškina, kad kamerose jam trūko ploto, buvo didelė drėgmė, prasta ventiliacija, trūko gryno oro, buvo tarakonų. Kamerose buvo pelėsis. Nurodo, kad dėl nežmoniškų sąlygų patyrė neturtinę žalą (didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją ir kt.).
Atsiliepimas
Pareiškėjas, susipažinęs su Lukiškių TI-K atsiliepimu, 2016 m. vasario 18 d. teismui pateikė skundo papildymą (b. l. 137), kuriame paaiškino, kad patyrė daug nepatogumų, nes kamerose tik vienas mažas stalas ir dvi kėdės, todėl jis turėjo laukti kol kiti nuteistieji pavalgys, nebuvo įrengta lentynų higienos priemonėms sudėti.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–15). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 metų UAB „Dezinfa“, vykdė ir vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo argumentai, susiję su taikytina dešimties metų senatimi, atmestini.
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. (b. l. 7–10). Atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, vėliausia pareiškėjo kreipimosi į teismą data laikytina – 2012 m. gruodžio 17 d. Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 17 d. (pagal Panevėžio apskrities VPK spaudą ant voko) (b. l. 4). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d., taikoma senatis. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo neturtinės žalos priteisimo reikalavimas, kildinamas dėl netinkamų kalinimo sąlygų minėtu laikotarpiu, atmetamas. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 26 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K iš Alytaus pataisos namų atvyko 2015 m. sausio 27 d. ir periodiškai buvo laikomas ten iki 2015 m. gruodžio 22 d. (b. l. 9) (toliau – ginčo laikotarpis).
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 9–10), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K laikėsi reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai.
Nagrinėjamam ginčo laikotarpiui taikytina nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010), kurios 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų. Taip pat ginčo laikotarpiui taikytina nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 134:2015), kurios 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 20–34). Pagal šias sutartis buvo sutarta, kad bus periodiškai (4 kartus per mėnesį) vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių ir graužikų buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus), be to Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d., 2015 m. birželio 5 d., 2015 m. spalio 26 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. gruodžio 23 d., 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimų aktuose nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K nepažeidė HN 76:2010 60 punkto ir HN 134:2015 20 punkto reikalavimų.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tamsu, dėl blogos ventiliacijos buvo drėgna, buvo pelėsis.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus ar pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į kompetentingą instituciją, atliekančią operatyvinius patikrinimus dėl higienos normų reikalavimų laikymosi – Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų patikrinimų (inicijuotų kitų asmenų) aktų matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrino tam tikras kameras, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu, ir nustatė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. kameroje Nr. 144 vėdinimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus ir vizualiai nebuvo matomų pelėsio požymių, 2015 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 210 oro temperatūra atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo tik po dvi kėdes. Šios aplinkybės Lukiškių TI-K neneigė.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį, pareiškėjas buvo laikomas vienas (tik 3 dienas kameroje buvo su 2 asmenimis), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K nepažeidė minėtos Aprūpinimo baldais normos.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 6,90 Eur išlaidų už medžiagos, susijusios su bylos nagrinėjimu, parengimą (115 lapų kopijų padarymą). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė teismui elektroniniu būdu per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, todėl minėtas išlaidas nėra pagrindo priteisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.