- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- eI-5502-815/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03388-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Bronius Januška, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Broniaus Januškos ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu (1 t, b. el. 1–5), prašydamas:
1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1452 (01543) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. I. panaikinimo“;
1.2. priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2016 m. gruodžio 7 d. išdavė leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2018 m. gruodžio 7 d., tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)”, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, dalyvis.
2.2. Atsakovui patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)” Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių darbo sutartys buvo pateiktos teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, buvo atleisti 2017 m. sausio 31 d., o 2017 m. sausio 13 d., t. y. iki atleidimo buvo įdarbinti dar du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie iš minėtos bendrovės buvo atleisti 2017 m. kovo 6 d. 2017 m. vasario 1 d. bendrovėje pradėjo dirbti kita Lietuvos Respublikos pilietė, kuri dirba iki šiol. Atsižvelgiant į tai, atsakovas skundžiamame sprendime konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. birželio 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)” dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o nuo 2017 m. birželio 4 d. du Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl nuo 2017 m. kovo 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)” neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Taip pat buvo nustatyta, kad pats pareiškėjas buvo atleistas iš darbo ir nedirba bendrovėje, todėl konstatuota, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų leidimo laikinai gyventi laikotarpiu.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Skundžiamame sprendime tik iš dalies pacituotas teisinis Įstatymo reglamentavimas, o leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo motyvai pareiškėjui visiškai neaiškūs ir nesuprantami. Taip pat nėra aišku, kodėl sprendimo priėmimo metu atsakovas naudoja seną Įstatymo redakciją, nors sprendimas jau buvo priimamas galiojant naujiems reikalavimams.
2.4. Pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo jau esama Įstatymo redakcija (įstatymo redakcija galioja nuo 2017 m. sausio 1 d.) tuo tarpu pareigūnas atlikdamas tyrimą ir priimdamas sprendimą vadovavosi senąja Įstatymo redakcija, kuriame buvo numatytas privalomas reikalavimas, jog bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
2.5. Nurodė, jog nors pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir pateikė darbo sutartį, pagal kurią buvo numatyta, kad bus gaunamas darbo užmokestis kaip pragyvenimo lėšos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas ne kaip darbuotojui, o kaip bendrovės dalyviui ir darbo sutartis bei gaunamas darbo užmokestis yra tik pragyvenimo lėšas Lietuvoje patvirtinantis dokumentas. Pareiškėjas kaip alternatyvą darbo sutarčiai gali nurodyti lėšas banko sąskaitoje, kurių pakanka pragyvenimui, taip pat įsipareigojimą išlaikyti kito asmens ar pasinaudoti kitu alternatyviu būdu pagrįsdamas pragyvenimo Lietuvoje šaltinį. Atsakovas nustatęs, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo ir nesuteikdamas jam galimybės pateikti paaiškinimus ir tai pagrindžiančius dokumentus (išrašą iš banko sąskaitos apie sąskaitos likutį) pasielgė netinkamai, tokiu būdu pažeidęs ir pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus.
2.6. Pareiškėjo nuomone, Departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo pakartotinai apklausti pareiškėją dėl abejonių sukėlusių aplinkybių bei suteikti galimybę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar kitus įrodymus, kurie sukėlė dviprasmiškų minčių specialistei, kuri vertino esamą situaciją.
Nesuteikdamas pareiškėjui galimybės pateikti paaiškinimus, netinkamai aiškindamas teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, Departamentas neteisingai vertino esamą situaciją, dėl to padarė klaidingas išvadas. Pažymėtina, kad atsakovas puikiai žinojo, kad pareiškėją atstovauja advokatas ir turėjo visus kontaktus, kuriais galėjo susisiekti su atstovu, taip pat pasitikslinti informaciją, kuri buvo netiksli ar nežinoma. Atstovas tiesiogiai kelis kartus iki ginčijamo sprendimo priėmimo teiravosi, ar netrūksta dokumentų ar papildomų paties pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjas buvo pasirengęs asmeniškai atvykti net pas atsakovą, jeigu reiktų pateikti papildomus paaiškinimus ar dokumentus, tačiau Departamento specialistė telefonu informavo, kad papildomų paaiškinimų nereikia. Atsižvelgiant į tai yra akivaizdu, kad atsakovas nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti išsamius paaiškinimus, bei atsakyti į atsakovui galimai kilusius klausimus.
II
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (1 t., b. el. 23–28) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją iš esmės grindžia tokiais argumentais.
1. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Įvertinus visą surinktą medžiagą buvo konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento.
2. Pažymėtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 6 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. rugsėjo 21 d.), neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. 6 mėnesius nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
3. Migracijos departamento nustatyti duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, pareiškėjui turėjo būti puikiai žinomi. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas nesiėmė savalaikių veiksmų siekiant užtikrinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o to rezultatas – ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi.
4. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
5. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
6. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi 7 eilutėje nurodė, kad darbo užmokestis yra jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, 2017 m. sausio 31 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Departamento surinkti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, kuomet išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
7. Nesutinka su skundo teiginiais dėl teisės pateikti paaiškinimus nesuteikimo. Kaip yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
8. Mano, kad šioje byloje pareiškėjas taip pat nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Kartu pažymima, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (1 t., b. el. 29–137).
2.1. 2015 m. spalio 6 d. darbo sutartis Nr. 1, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė darbo sutartį su pareiškėju, kuris priimamas vadybininko pareigoms, neterminuotam laikui, nustatant 8 val. darbo dienos trukmę, darbo užmokestis – 325 Eur per mėnesį. 2016 m. sausio mėnesį darbo sutartis keista – nustatant 8 val. darbo dieną, 40 val. per savaitę, mokant 1 MMA (1 t., b. el. 110–111).
2.2. 2015 m. liepos 25 d. darbo sutartis Nr. 8, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė darbo sutartį su K. S., kuri priimama vadybininkės pareigoms, neterminuotam laikui, nustatant 8 val. darbo dieną, 40 val. per savaitę, darbo užmokestis – 1 MMA per mėnesį (1 t., b. el. 112–113).
2.3. 2015 m. birželio 25 d. darbo sutartis Nr. 6, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė darbo sutartį su A. S., kuris priimamas vairuotojo pareigoms, neterminuotam laikui, nustatant 8 val. darbo dieną, 40 val. per savaitę, darbo užmokestis – 1 MMA per mėnesį (1 t., b. el. 114–115).
2.4. 2015 m. liepos 25 d. darbo sutartis Nr. 6, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė darbo sutartį su V. L., kuris priimamas darbininko (apdaila) pareigoms, neterminuotam laikui, nustatant 8 val. darbo dieną, 40 val. per savaitę, darbo užmokestis – 1 MMA per mėnesį (1 t., b. el. 116–117).
3. Departamentas 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (15/4-6)10K-48132 pranešė pareiškėjui, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (1 t., b. el. 138).
4. 2017 m. rugsėjo 19 d. VSDFV duomenimis V. L., K. S., A. S. ir pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirba. Taip pat iš šių VSDFV duomenų nustatyta, kad 2017 m. sausio 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti G. Ž. ir A. J., kurie buvo atleisti 2017 m. kovo 6 d. 2017 m. vasario 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta G. S., 2017 m. birželio 5 d. – K. D. 2017 m. birželio 14 d. – I. B.. Nuo 2015 m. kovo 2 d. įmonėje dirba V. K. (1 t., b. el. 145).
5. Pagal 2017 m. rugsėjo 19 d. Juridinių asmenų registro duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi yra V. K. (1 t., b. el. 140–144).
6. 2017 m. rugsėjo 21 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1452(01543) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I., panaikinimo“, kuriuo vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi LT7400867, galiojantį iki 2018 m. gruodžio 7 d. Sprendimas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.
6.1. Patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV sistemoje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu yra įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. kovo 6 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir joje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).
Pažymėtina, kad be šiuo metu įdarbintų dviejų Lietuvos Respublikos piliečių bendrovėje dirba dar du asmenys (K. D. ir V. K.), kurių Užsieniečių registre ir Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje identifikuoti nepavyko, nes nėra nurodyti jų asmens kodai. Duomenų apie šiuos asmenis nėra ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre, todėl darytina išvada, kad jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai. Nustatyta, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis V. K. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, tačiau duomenų, kad jis turėtų Lietuvoje išduotus dokumentus nėra.
6.2. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 31 d. iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas, konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.
6.3. Nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nebedirba, o už jį nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, konstatuota, kad pareiškėjas neturi sveikatos draudimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu (1 t., b. el. 8–10).
7. 2017 m. rugsėjo 21 d. Departamentas pranešimu Nr. (15/5-7)10K-38299 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ pareiškėją informavo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (1 t. b. el. 152).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1452 (01543) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. I. panaikinimo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punktą).
2. Paminėtina, kad skundžiamame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės nėra ginčijamos skunde, t. y. atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. kovo 6 d. dirbo mažiau negu trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Vadinasi, skundžiamame sprendime tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, be to, tinkamai ir pagrįstai pritaikyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata (bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir joje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl teigti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nėra jokio teisinio pagrindo, nes skundžiamas sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo teiginys, kad jis nesuprato, kodėl taikyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. redakcija) nuostata, o ne minėto įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija), yra nepagrįstas, nes pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Pastarasis įstatymas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl preziumuotina, kad pareiškėjui turėjo būti žinomas.
Įvertinus, kad iš esmės skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo argumentai, esą, jam nebuvo suteikta pasisakyti, pateikti išsamius paaiškinimus, nėra teisiškai reikšmingi. Taip pat pritaikius imperatyvias Įstatymo normas, jog, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, leidimas gyventi privalo būti panaikintas, pareiškėjo argumentai apie jo pajamas taip pat nėra reikšmingi.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-1452 (01543) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. I. panaikinimo“ yra pagrįstas, teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
4. Pareiškėjas prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, tai šio prašymo nėra teisinio pagrindo tenkinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.