Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 112).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 28–29), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (31 parą). Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su ploto trūkumu, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. To neneigia ir pareiškėjas, tačiau nurodo, kad tokia sienelė negali būti vertinama, kaip tinkamas atitvėrimas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas naudotis tualetu, matant kitiems asmenims. Be to, pareiškėjas nurodė, kad tualetas buvo matomas ir pro kameros duryse įrengtus stebėjimo langelius, pro kuriuos žiūrėdavo prižiūrėtojai (taip pat ir moterys). Pareiškėjas nurodė, kad taip buvo nuolat trikdomas ir žeminamas. Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali stebėti tualeto pro kameros duryse esantį langelį, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, negalėjęs išsimaudyti atvykimo į Lukiškių TI-K dieną. Higienos normos 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nurodė teismui, kad tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodė, kad duše galėjo užsikrėsti tuberkulioze. Šie pareiškėjo skundo argumentai vertinti kritiškai, t. y. kaip bylos duomenimis nepagrįsta prielaida.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam nebuvo išduodamos asmens higienos priemonės.

Nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas vykdomas vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – Buitinio aprūpinimo normos), kuriame nustatytos nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. pažymoje (b. l. 42) nurodyta, kad tualetinis muilas ir tualetinis popierius yra išduodami 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai pareiškėjui nebuvo išduoti, nes teisės aktai numato, kad šios priemonės turi būti išduotos suimtiesiems. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo statusas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis, kuris į Lukiškių TI-K atvykdavo tik tranzitu. Šiuos duomenis patvirtina ir pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenys (b. l. 37). Pagal Buitinio aprūpinimo normų nuostatas, nuteistiesiems vyrams kas mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus ir 100 g tualetinio muilo. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su asmens higienos priemonių neišdavimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, kad nežinojo apie galimybę pasinaudoti Lukiškių TI-K skalbyklos paslaugomis, todėl drabužius skalbėsi kamerose pats. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gana dažnai tranzitu atvykdavo į Lukiškių TI-K, buvo laikomas skirtingose kamerose, kartu su pareiškėju dažnai buvo laikomi ir kiti asmenys. Be to, pareiškėjas, net ir nežinodamas apie drabužių skalbimo paslaugas, galėjo kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją su paklausimais ar prašymais dėl rūbų skalbimo, tačiau to nedarė.

Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 103–105). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas nurodė, kad trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nebuvo buvę pareigūnai. Be to, po įkalinimo įstaigą taip pat buvo vedamas grupėje su kitais asmenimis (ne buvusiais pareigūnais). Pasak pareiškėjo, dėl to buvo stumdomas, apspjaudomas, spardomas ir pan. Nuteistųjų uždarymo kamerose izoliavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad šio straipsnio reikalavimų (taip pat ir reikalavimo buvusius tarnautojus uždaryti kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų) yra laikomasi. Pažymėtina, kad šie izoliavimo reikalavimai yra susiję tik su uždarymu į kameras. Tuo metu, kai pareiškėjas yra vedamas iš vienos vietos į kitą, jis yra prižiūrimas Lukiškių TI-K pareigūnų, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kilusiomis grėsmėmis jo sveikatai ar gyvybei, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo pelėsio dėmių, nubyrėjusių dažų ar tinko plotų. Be to, kamerose buvo tamsu, neatsidarė langai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam tekdavo ilgiau nei 2 val. praleisti purvinose trumpalaikio laikymo kamerose.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su drėgme, tamsa ir pan. yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Pareiškėjui nesiskundus dėl kalinimo sąlygų, įrodymų Lukiškių TI-K pateikti negali (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pareiškėjas nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kai kurios kameros buvo „kapitaliai remontuotos“ (b. l. 3). Iš Centro patikrinimų aktų matyti, kad kameroje Nr. 216 2014 m. spalio 22 d. buvo nustatyti tam tikri pažeidimai, tačiau 2015 m. sausio mėnesį pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pažeidimai buvo pašalinti (b. l. 82). Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 10 d., t. y. jau pašalinus higienos normų pažeidimus. Kameroje Nr. 107, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio 6 d., Centras patikrinimą atliko 2015 m. kovo 9 d. ir nustatė, kad temperatūra, santykinė oro drėgmė, ventiliacija (per langą) atitiko higienos normų reikalavimus gyvenamosioms patalpoms, keliamus šaltuoju metu periodu (b. l. 96). Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, susiję su higienos normų reikalavimų pažeidimais kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nekonstatuotini.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.