- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-78/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė (pran.)
- Atsakovas
- V., V. N.
- Ieškovas
- V. B., LIĮ „Odos gaminiai“
- Kategorijos
- 27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos V. B. įmonės (toliau – LIĮ) „Odos gaminiai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-16-267/2005 pagal ieškovų V. B. ir LIĮ „Odos gaminiai“ ieškinį atsakovei V. N. dėl paskolos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas V. B. įmonės „Odos gaminiai“ (toliau - Įmonė) savininkas V. B. 1997-11-24 pareiškė ieškinį atsakovei V. N. dėl 142 000 Lt negrąžintos paskolos priteisimo (1964 m. CK 165 str., 291 str.; 1t.,b.l.5). Nurodė, kad atsakovė 1994-11-24 pasirašytu paskolos rašteliu įsipareigojo grąžinti skolą vertybiniais popieriais (akcijomis). Papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą ir prašė nutraukti 1994-11-24 sudarytą panaudos sutartį ir priteisti iš V. N. 142 000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas (1964 m. CK 366 str., 367 str., 373 str.; 1t.,b.l.285). Nurodė, kad 1994 m. lapkričio 24 d. pagal panaudos sutartį atsakovei V.N. perdavė 142 000 Lt, o šios sutarties patvirtinimui atsakovė parašė raštelį, kuriuo įsipareigojo skolą grąžinti AB „Šiaulių odos galanterija“ vertybiniais popieriais (akcijomis).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iškelta V. B. įmonei ,,Odos gaminiai“ bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB ,,Bankrotera“, o 2003 m. vasario 19 d. nutartimi V. B. įmonė ,,Odiniai gaminiai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, likvidatoriumi paskirtas įmonės bankroto administratorius.
Šiaulių apygardos teismo 2003 m. gegužės 20 d. protokoline nutartimi ieškovu pripažinta LIĮ ,,Odos gaminiai“ (2 t., b.l. 4-5).
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas V. B. paaiškino, kad atsakovė V.N. pagal paskolos raštelį yra skolinga tik įmonei „Odos gaminiai“, nes su V.B., kaip fiziniu asmeniu, atsakovė yra atsiskaičiusi. Nurodė, kad įmonės ,,Odos gaminiai“ vardu su atsakove buvo sudaręs paskolos sutartį, o vėliau teigė, kad tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, nes pinigai buvo duoti V.N. panaudoti superkant AB „Šiaulių odos galanterija“ akcijas. Atsakovė neatsiskaitė akcijomis, todėl turi grąžinti likviduojamai įmonei pinigus.
Šalies argumentai
Ieškovo LIĮ „Odos gaminiai“ likvidatorius prašė įmonės ieškinį tenkinti, paaiškino, kad pinigai buvo perduoti atsakovei iš įmonės apyvartinių lėšų, o atsakovei neatsiskaičius su įmone, perdavusia pinigus pagal panaudos sutartį, iš jos priteistini negrąžinti pinigai.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo V.B. 500 Lt atstovavimo išlaidų atsakovei V.N.. Teismo nuomone, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmąją dalį, tarp šalių kilusio ginčo civiliniams teisiniams santykiams taikomos 1964 m. CK nuostatos. Teismas nurodė, jog, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (1t., b. l. 288, 301-213, 223, 224-228, 229, 272), šalių paaiškinimai (1t., b. l. 238-243, 290-296; 2t., b. l. 128-137) ir liudytojų parodymai (1t., b. l. 242, 292-295) įrodo, jog ieškovas V.B. ir atsakovė V.N. savo veiksmais siekė sukurti civilines teises ir pareigas, juos siejo faktiniai sutartiniai santykiai, superkant AB „Šiaulių odos galanterija“ akcijas ir jas perleidžiant ieškovui V. B., kuris tapo kontrolinio akcijų paketo savininku. Teismas konstatavo, kad šalių pateikti dokumentai neįrodo nei paskolos, nei pavedimo, nei panaudos sutarties sudarymo, nes teismui pateiktuose įrodymuose nėra esminių šias sutartis apibūdinančių sąlygų (iki 2001-07-01 galiojusio CK 291 str., 397 str., 366 str.), o šalims skirtingai aiškinant ir vertinant esmines jų sudarytos sutarties sąlygas, nuo sutarties sudarymo praėjus ilgam laiko tarpui ir nesant rašytinio dokumento, patvirtinančio sutarties sudarymą, teismas pagal pateiktus įrodymus neturi galimybės nustatyti šalių tikrosios valios ir teisiškai įvertinti tarp jų susiklosčiusių santykių, tuo labiau, kad pinigų perdavimo ir akcijų pirkimo momentu ginčo šalys galėjo susitarti ir dėl keleto sutarčių sudarymo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas už šalis negali nustatyti sutarties sąlygų, t.y. negali šalims sudaryti sutarties, nes tai prieštarautų sutarties laisvės ir konsensualizmo principams (1999 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-722/1999). Teismo vertinimu, ieškovo LIĮ „Odos gaminiai“ ir atsakovės nesiejo ir negalėjo sieti sutartiniai santykiai, nes individuali įmonė 1994 metais negalėjo būti savarankišku, atskiru teisinių santykių subjektu, atsakovė 1994-11-24 skolos raštu pripažintą skolinį įsipareigojimą ieškovui V.B. įvykdė 1994 metų lapkričio 28 dieną, perleisdama jam 73893 akcijas, o ieškovas patvirtino, jog atsakovė įvykdė savo įsipareigojimą (1t., b.l. 234, 235), todėl šie dokumentai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad skolininkės piniginė prievolė ieškovui pasibaigė tinkamu jos įvykdymu ir ieškininis reikalavimas yra nuginčytas (CK 244 str.). Teismas nurodė, jog nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad atsakovė skolos raštu pripažino skolinį įsipareigojimą LIĮ „Odos gaminiai“, nes pagal tuo metu galiojusio LR CK 22¹ str. (iki 2001-07-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas individualios įmonės neturėjo juridinio asmens teisių, o tuo pačiu ir civilinio teisnumo, ką patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-445/2001). Pagal tuomet galiojusią teismų praktiką, individuali įmonė nebuvo savarankiškas teisės subjektas, nes žodis „įmonė“ asocijuojasi ne su savarankišku subjektu, o su fizinio asmens - komersanto, verslininko individualia komercine ūkine veikla; komersantas, verslininkas yra fizinis asmuo, o ne individuali įmonė; pati įmonė šiuo atveju yra tik fizinio asmens verslo teisinė forma, o ta aplinkybė, kad komersantas, užsiimantis verslu, privalo laikytis tam tikrų reikalavimų, taikomų pelno siekiantiems juridiniams asmenims - įregistruoti įmonę, vesti įmonės balansą, suteikti įmonei firmos vardą, nėra pagrindas teigti, kad teisinių santykių subjektas yra individuali įmonė, o ne fizinis asmuo (verslininkas). Teisinių santykių subjektu tiek privatinėje, tiek ir viešojoje teisėje pripažįstamas individualios įmonės savininkas, o ne pati įmonė. Be to, teismas nustatė, kad siekdamas įrodyti, jog individuali įmonė savo apskaitoje turėjo 142 000 Lt, ieškovas pateikė kasos pajamų orderius su melagingais duomenimis, ir tai konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartyje (2t., b. l. 68-72), kadangi LIĮ „Odos gaminiai“ 1997 metais išrašyti kasos pajamų orderiai 142 000 Lt sumai, kaip savininko lėšų įnešimas, neatvaizduoti įmonės apskaitoje, kurioje neatvaizduotas ir grynųjų pinigų judėjimas, išimant šią sumą iš kasos, todėl nėra jokių dokumentų ir įrodymų, kad V.B. įnešė į įmonės kasą 142 000 Lt akcijų pirkimui ir kad šie pinigai buvo išimti iš įmonės kasos ir perduoti atsakovei (Dokumentinės revizijos aktas, baudž. b. Nr. 40-9-064-98). Be to, bankrutuojančios įmonės atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad bankrutuojančios įmonės apskaitoje nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių atsakovės įsiskolinimą įmonei.
Šalies argumentai
Ieškovas LIĮ „Odos gaminiai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas klaidingai vertino tarp šalių susiklosčiusius faktinius teisinius santykius ir tarpusavio įsipareigojimus. 1994 metais asmuo, įsteigęs individualią įmonę, faktiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose veikdavo įmonės, o ne savo vardu, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog individuali įmonė nebuvo civilinių teisinių santykių subjektu. Atsakovė pripažįsta, jog pinigus yra gavusi, todėl apelianto nuomone, ji siekė priimti pinigines lėšas iš įmonės, dėl to ieškovo pasirašyti raštai, jog V.B. neturi atsakovei pretenzijų, nereiškia, kad įmonė irgi neturi atsakovei pretenzijų. Teigia, jog byloje nustatytas faktas, kad atsakovė perleido ieškovui V.B. 73 893 įmonės akcijas, neįrodo, jog atsakovė atsiskaitė su apeliantu pagal skolos raštą. Nurodo, jog teismas nesprendė klausimo dėl netinkamo ieškovo pakeitimo tinkamu.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog atsakovė buvo skolinga ir šiuo metu yra pilnai atsiskaičiusi su ieškovu – LIĮ savininku, fiziniu asmeniu V. B., todėl nėra nė vienam ieškovui skolinga. Tai, jog civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp fizinių asmenų, patvirtina faktai: ieškinį padavė fizinis asmuo – Įmonės savininkas, ieškinyje nurodyti ne įmonės rekvizitai, o fizinio asmens gyvenamosios vietos adresas, nėra antspaudo, LIĮ „Odos gaminiai“ 1994 metais mokesčių deklaracijos neįrodo, jog įmonė galėjo turėti 142 000 Lt sumą; atsakovės surašytas paskolos raštelis nebuvo registruotas Įmonės apskaitoje, nebuvo parodytas pinigų judėjimas, be to, ant surašyto kasos išlaidų orderio nėra visų šiam dokumentui būtinų rekvizitų, valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu nepastebėta pažeidimų ir neduota nurodymų užpajamuoti 142 000 Lt, nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovas V.B. įnešė 142 000 Lt į Įmonės kasą. Be to, Įmonės savininko išėmimas pinigų iš įmonės kasos savo reikmėms nelaikomas sąnaudomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė proceso bei materialinės teisės normas.
Pagal 1964 m. CK 244 str., prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu. Kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo skolininko reikalavimu duoti šiam pakvitavimą, kad prievolė visiškai ar iš dalies įvykdyta. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą, privalo grąžinti tą dokumentą, o nesant galimybės, grąžinti, - nurodyti tai savo duodamame pakvitavime.
1964 m. CK 22¹ str. (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo teisinių santykių metu), nustatė, jog vienas ar keli fiziniai asmenys komercinei ūkinei veiklai įstatymų nustatyta tvarka gali steigti ūkinius vienetus – įmones, neturinčias juridinio asmens teisių. Tai gali būti individuali (personalinė) įmonė, tikroji ūkinė bendrija ir komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija. Šių įmonių teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.
Pagal ginčo teisinių santykių metu galiojusį Įmonių įstatymo 7 str., individuli (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo.
Apygardos teismas teisingai taikė aukščiau paminėtas ir kitas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai atsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo praktiką, ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes bei įstatymą, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.
Apygardos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad ieškovą V.B. ir atsakovę siejo faktiniai sutartiniai santykiai dėl AB ,,Šiaulių odos galanterija“ akcijų supirkimo, kad atsakovė įrodė, jog piniginė jos prievolė V.B. pagal atsakovės 1994-11-24 skolos raštą pasibaigė tinkamu jos įvykdymu (1964 m. CK 244 str.), kad nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog atsakovė 1994-12-24 skolos raštu pripažino skolinį įsipareigojimą ne V.B., o jo individualiai įmonei ,,Odos gaminiai“, kad nepagrįstas ir neįrodytas ieškinys dėl panaudos sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo ieškinyje nurodytais pagrindais (1964 m. CK 366 str., CPK 58 str.).
Pagal bylos įrodymų duomenis (tarpe jų ir V.B. 1994-11-28 bei 1995-02-14 pakvitavimus – b.t.1, l. 234-235) matyti, kad atsakovė už ieškovo V.B. jai perduotus 1994 m. lapkričio mėnesį pinigus atsiskaitė, perduodama jam 73893 akcijas, kad negalioja jokie pinigų gavimo rašteliai, V. N. rašyti 1994 m. lapkričio mėn. (b.t.1, l. 235). Ta aplinkybė, jog 1994-11-24 ginčo skolos raštas, išduotas įmonės ,,Odos gaminiai“ savininkui V. B. (b.t. 1, l.7), nebuvo grąžintas skolininkei (atsakovei), nepaneigia, kad ir pagal šį skolos raštą prievolė buvo tinkamai įvykdyta, kadangi tai patvirtino kreditoriaus V.B. įmonės ,,Odos gaminiai“ savininko 1995-02-14 pakvitavimo (b.t.1, l. 235), bei kitų įrodymų duomenys, kuriuos apygardos teismas teisingai įvertinęs, padarė pagrįstas išvadas.
Neturi pagrindo ir apelianto argumentai, jog pagal 1994-11-24 skolos raštą atsakovė siekė priimti pinigines lėšas ne iš V. B. , o iš jo Įmonės, kad atsakovė neįvykdė prievolės V. B. įmonei ir liko skolinga jai skolos rašte nurodytą 142 000 Lt sumą. Šiuos apelianto motyvus paneigia aukščiau nurodyti kolegijos nutarties argumentai bei apygardos teismo motyvai ir išvados, tarpe jų, kad Įmonės vardu išrašytuose kasos pajamų orderiuose (142000 Lt sumai) užfiksuoti netikri duomenys, šie orderiai bei juose nurodyti pinigai ir jų judėjimas nebuvo atvaizduoti Įmonės buhalterinėje apskaitoje, kad nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytų pinigų įnešimą į Įmonės kasą, apie ką tvirtina bylos įrodymų duomenys, tarpe jų dokumentinės revizijos akto duomenys (baudž. bylos Nr. 409-064-98 – t.5, l. 130-144), Šiaulių apygardos teismo 2005-01-20 nuosprendžio ir Aukščiausiojo Teismo 2005-06-21 nutarties išvados (baudž. bylos 5 t., l. 22-25, 62-68). Apeliantas nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių apygardos teismo sprendimo išvadas bei patvirtinančių jo reikalavimą ieškinyje nurodytais pagrindais.
Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 str., 330 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo priteisti atsakovei jos prašomų bylinėjimosi išlaidų, kurias ji nurodo patyrusi teismuose, kadangi pagal atsakovės pateiktus dokumentus (b.t.2, l. 159-170) matyti, jog advokato pagalbos išlaidas ji turėjo baudžiamojoje byloje (b.t.2 l. 160-165), o kitų ieškovės turėtų išlaidų, nurodytų sąskaitose-faktūrose ir kvituose (b.t.2, l. 166-170) nėra pagrindo pripažinti būtinomis, pagrįstomis nagrinėjamoje byloje (CPK 88 str., 98 str., 302 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą.