Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-05-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-282-2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-20
Bylos Nr.
1A-207-282-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
Nuteistasis
D. G.
Kategorijos
Kopija
Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-282/2010 Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.20.15.,
2.1.7., 2.4.(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Broniaus Zalagos, Raimundo Jurgaičio,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Jurgeliui,gynėjai advokatei Jūratei Astromskytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti namuose, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, dirbant po 20 valandų per mėnesį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2009-11-25 apie 15.15 val. automobilių stovėjimo aikštelėje priešais UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), tiesiogiai bendraudamas su V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nevykdė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-23 nutartimi šešių mėnesių laikotarpiui nuo 2009-06-23 iki 2009-12-23 jam skirtų įpareigojimų 2 dalies 16 punkto – nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis su V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendį ir bylą nutraukti. Be to prašoma išreikalauti iš Šiaulių apskrities VPK operatyvinę medžiagą dėl D. G. atžvilgiu atliekamų operatyvinio tyrimo veiksmų ir spręsti klausimą dėl lingvistikos (lietuvių kalbos) specialisto kvietimo į teismo posėdį.

Skunde apeliantas teigia, kad iš duomenų (vaizdo įrašo, liudytojų R. Z. ir R. P. parodymų), kuriuos teismas pripažino įrodymais, matyti, kad bendravimo, atitinkančio lingvistinį bendravimo apibrėžimą, tarp jo ir V. V. nebuvo ir to nepatvirtino asmuo, turintis specialių lietuvių kalbos mokslo žinių, nes į teismo posėdį nebuvo kviečiamas, o liudytojai R. Z. ir R. P. negalėjo matyti, kad jis kalbėjosi, nes buvo 80-100 metrų atstumu.

Be to apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad policijos pareigūnai savo veiksmais (sekimu, atliekamu operatyviniu tyrimu, naudojant technines priemones) pažeidė Konstitucijos 24 str., nes neturėdami atitinkamos teismo nutarties, nesant Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams atliko operatyvinį tyrimą dėl nežymaus teisės pažeidimo. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad jis nebuvo persekiojamas, kaip asmuo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką pagal Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p., nes ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, o policijos pareigūnai iki atvykstant į stovėjimo aikštelę apie daromą baudžiamąjį nusižengimą duomenų neturėjo. Taip pat apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnai, atlikę operatyvinio tyrimo veiksmus, per 24 val. apie tai nepranešė prokurorui, kaip numatyta Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p., atlikdami tuos veiksmus, nesivadovavo Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 12 p., 21 str. 1 d. 1 p. ir pažeidė įstatymais garantuojamą asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, nevykdė pareigos gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, todėl duomenys, kurių pagrindu yra pradėtas procesas, yra gauti neteisėtai (BPK 20 str. 1 d., 4 d.).

Apeliantas taip pat skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino operatyvinės medžiagos, kurios pagrindu buvo paskirti jam teismo įpareigojimai, teisėtumo ir pagrįstumo, o pats jis su minėta medžiaga supažindintas nebuvo ir tuo buvo pažeistas baudžiamojo proceso rungtyniškumo principas, jo teisė gintis nuo suformuluotų įtarimų, kad gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad jis buvo išprovokuotas padaryti baudžiamąjį nusižengimą, nes negalėjo nuolat gyventi suvaržytas laiko ir erdvės atžvilgiu. Be to savo skunde apeliantas teigia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartyje nenurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais jis pažeidė konkrečių asmenų teises, todėl faktiškai teismo paskirti įpareigojimai jam buvo neįvykdomi, minimoje nutartyje teismas nenurodė nei vieno atvejo, kokiu būdu jis nesilaikė oficialaus perspėjimo, todėl nutartis yra neteisėta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. G. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai D. G. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę nevykdžius teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, tai yra padarius baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 245 str.

Nuteistasis, savo skundu kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš vienos pusės nurodė, jog buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, nes, pasak jo, negalėjo nuolat gyventi suvaržytas laiko ir erdvės atžvilgiu. Kita vertus, apeliantas ginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, tvirtindamas, kad tarp jo ir V. V. nebuvo tiesioginio bendravimo, atitinkančio lingvistinį bendravimo apibrėžimą. Kitaip tariant D. G. viso baudžiamojo proceso metu neigė automobilių stovėjimo aikštelėje kalbėjęs su V. V. (b. l. 26-27; 81-82). Kolegija atkreipia dėmesį ir į nuteistojo savo skunde deklaruotą dviprasmišką poziciją dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, iš pradžių teigdamas, kad liudytojų R. Z., R. P. parodymai ir vaizdo įrašas nepatvirtina jo ir V. V. bendravimo fakto, po to nurodė, kad policijos pareigūnai duomenis, kurių pagrindu buvo pradėtas procesas, surinko pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, Operatyvinės veiklos ir Policijos veiklos įstatymus, vadinasi, neteisėtai.

Atsakant į apelianto argumentus pirmiausia pažymėtina, kad policijos pareigūnai, byloje liudytojais apklausti R. Z. ir R. P. neatliko jokių operatyvinio tyrimo veiksmų, nenaudojo tokių techninių priemonių, kurių atlikimui ir panaudojimui būtų reikalinga motyvuota teismo nutartis ar prokuroro sankcija, kaip numatyta LR Operatyvinės veiklos įstatyme (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965). Minėtas įstatymas suteikia teisę operatyvinės veiklos subjektams naudoti technines priemones bendra tvarka, rengti pasalas ir vykdyti slaptąsias operacijas be prokuroro sankcijos ir teismo nutarties (Operatyvinės veiklos įstatymas, toliau OVĮ, 7 str.).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi D. G., kaip nusikalstamos organizuotos grupės nariui, buvo taikytas LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau ONUĮ) ir jam buvo uždrausta palaikyti bet kokį ryšį su V. V. (b. l. 12-13). Taigi, R. Z., gavęs operatyvinių duomenų apie tam tikroje vietoje galimai vyksiantį nuteistojo susitikimą su V. V. – tai yra apie galimą nusikalstamą veiką, surengė pasalą ir informacija akivaizdžiai pasitvirtino (b. l. 14). Pasala pagal OVĮ yra operatyvinių veiksmų visuma siekiant sulaikyti nusikalstamą veiką darančius ar padariusius asmenis, surinkti informaciją, galinčią turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kai turima informacijos apie tokius asmenis, nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką.

Be abejonės, draudimas asmeniui bendrauti, palaikyti ryšį su kitais asmenimis, draudimas lankytis tam tikrose vietose ir pan. varžo jo konstitucines teises, tačiau šiuo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad ONUĮ 8 str. 1 d. 1 p. nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką su konkrečiai išvardintais asmenimis nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis. Policijos veiklos įstatymas suteikia teisę policijos pareigūnams nustatyta tvarka fotografuoti, filmuoti asmenis, kuriems taikomos prevencinio poveikio priemonės pagal ONUĮ (Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 13 p.).

Tai, kas aptarta, rodo priešingai, nei savo skunde teigia nuteistasis. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai. Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai atitinka BPK 20 str. nuostatas, yra gauti teisėtais būdais, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais grindė skundžiamą nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino kaltu D. G..

Nuteistojo skundo argumentai ir prašymai, kuriais kreipiamas dėmesys į jau minėtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartį, į jos pagrįstumą bei teisėtumą – šiuo atveju nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Minėtos teismo nutarties apskundimą ir nagrinėjimą reglamentuoja atskiri baudžiamojo proceso įstatymai. Konkrečiu atveju, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartis yra įsiteisėjusi, galiojanti ir revizuoti ją nėra jokio teisinio pagrindo.

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. Z. ir R. P. negalėjo matyti, jog jis bendravo su V. V.. Iš minėtų liudytojų parodymų (b. l. 83-84), kuriuos patvirtina filmuota medžiaga (b. l. 15-16), tarnybinis pranešimas (b. l. 14), įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 7-11), yra aišku, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje atsidūrė neatsitiktiniai, turėdami išankstinės informacijos, todėl atitinkamai užfiksavo D. G. ir V. V. bendravimą. Kelia abejonių ne liudytojų parodymai, o apelianto teiginiai teisiamajame posėdyje, kad jis automobilių stovėjimo aikštelėje išlipęs iš automobilio V. V. net nepastebėjo (b. l. 82). Vaizdo kamera buvo užfiksuoti D. G. ir V. V. automobiliai, stovintys šalia ir pats D. G., stovintis priešais V. V. 1-2 metrų atstumu. Taigi, nėra pagrindo netikėti liudytojų R. Z. ir R. P. parodymais, kad D. G. bendravo su asmeniu, su kuriuo apeliantas buvo įpareigotas nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitokiomis priemonėmis. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstė, kaip lietuvių kalbos terminų žodynas apibrėžia žmonių bendravimą. Iš šio apibrėžimo aišku, kad bendravimas – keitimasis informacija, galimas naudojantis ir žodiniais, ir nežodiniais ženklais (signalais). Nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, pasikvietus lietuvių kalbos specialistą dar sykį aiškintis tai, kas jau nustatyta.

Visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekelia abejonių, kad D. G., visiškai suvokdamas savo neteisėtų veiksmų esmę, žinodamas, kad bendrauti su V. V. jam uždrausta, visgi, betarpiškai bendravo su pastaruoju. Tokiu būdu D. G. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 245 str. ir naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Bronius ZalagaRaimundas JurgaitisKopija tikrateisėjaVirginija Žindulienė