Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-22 · Administracinė byla Nr. I-32-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-22
Bylos Nr.
I-32-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01811-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos rajono apylinkės teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-32-629/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Klaipėdos rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. 1. 16–24) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės nepriskaičiuotą bei neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 20 359,84 Lt (5 896,62 Eur), bei priteisti iš Lietuvos valstybės 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Be to, pareiškėjas prašo atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2016 m. gruodžio 21 d. dekretu Nr. 1K-837 buvo paskirtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju ir šiame teisme dirbo iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo (toliau – Įstatymo) 3 str. pakeitimams, teisėjų algos (atlyginimo) bazinis dydis buvo sumažintas 490 Lt iki 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 450 Lt. Atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – TAĮ) priedėlio pakeitimai, kuriais buvo sumažinti atlyginimų pareiginės algos koeficientai. Pareiškėjas teigė, kad teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo principus ir kitus teisinės valstybės principus, todėl turi būti atstatytas visa apimtimi.

Atsiliepimas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundo reikalavimais sutinka (b. 1. 30–32).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 33–38).

Teisingumo ministerija nurodė, kad teisėjams atlyginimų dydis buvo mažinamas proporcingai, atsižvelgiant į valstybės itin sunkią ekonominę ir finansinę padėtį, o ir teisėjų netekimai bus atstatyti įstatymo pagrindu. Prašė patenkinus pareiškėjo skundą, jo įvykdymą nagrinėjamoje byloje atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) atsiliepime (b. 1. 51–59) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija nurodė, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas, kadangi pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, be to, pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokestį už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, todėl turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 301 str.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 125, 127).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl teisėjo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Finansų ministerijos nurodomas DK 301 str. netaikytinas.

Finansų ministerija pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą. Ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (taikytina iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 48 str. 1 d., ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Taigi šiuo atveju senaties terminą taikyti prašo ne ginčo, o administracinės bylos proceso šalis, todėl šis terminas netaikytinas.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėju (b. l. 86–87).

Pareiškėjo darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl atitinkamai pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei iki tol. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas ir Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo pakeitimais sumažinus teisėjų atlyginimo bazinį dydį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo, taikomo 2009 metais, 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus skundą, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė