Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Vinco Versecko,

dalyvaujant: ieškovų bei atsakovų pagal priešieškinį atstovei adv. Viktorijai Čivilytei-Gylienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. T. , J. T. , taip pat atsakovų pagal atsakovo J. T. priešieškinį G. T. , J. T. , A. P. , R. P. , J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1667-51/2007 pagal ieškovo A. P. teisių perėmėjų ieškovų S. T. ir J. T. ieškinį atsakovams J. T. ir G. T. dėl iškeldinimo bei atsakovo J. T. priešieškinį ieškovams S. T. , J. T. , atsakovams G. T. , J. T. , A. P. , R. P. , J. F. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys byloje I. M. , Vilniaus miesto 33 notaro biuro notarė T. N. , Vilniaus rajono 2 notaro biuro notarė O. Ž. , T. B. , Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. P. 2003 m. kovo 4 d. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą J. T. iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).

Teismas atmetė ieškovų ir atsakovų pagal priešieškinį argumentus, kad sandorių, kuriais ginčo turtas buvo perleidžiamas kitiems asmenims, ginčijimui yra praleistas ieškinio senaties terminas bei turto įgijėjai buvo sąžiningi. J. T. 2001 m. aktyviai pradėjo ginti savo teises rašydamas raštus tiek seniūnijai, tiek prokuratūrai, nurodydamas, kad tik tuo metu jam tapo žinoma apie paveldėjimo bei turto perleidimo aplinkybes. Toks atsakovo aiškinimas nėra paneigtas. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovas būtų žinojęs apie sandorius anksčiau, tačiau nebūtų į tai reagavęs. Tai nepaneigia ir aplinkybė, kad buvo statomas naujas namas ir atsakovas tai matęs, o apie sandorius jam sakė brolis J. T. bei G. T. . Iš raštų įvairioms institucijoms matyti, kad dar iki bylos iškėlimo, nuo jo buvo slepiami sudaryti sandoriai. Atsakovas nuolat gyveno ginčo name ir nė vienas iš turto įgijėjų nereiškė jam pretenzijų nei dėl nuomos mokesčio, nei dėl iškeldinimo. Turto įgijėjai, įgydami statinius su ten gyvenančiu atsakovu (nepasidomėję, kas tuo turtu naudojasi) ir nuslėpę sudarytus sandorius, buvo nesąžiningi. Esant nurodytoms aplinkybėms ginčijami sandoriai dalyje dėl 1/4 dalies turto perleidimo pripažintini negaliojančiais, nes jais buvo perleidžiama atsakovui priklausanti turto dalis (1964 m. CK 47 str., CK 6.307 str. 1 d., 6.470 str. 3 d.). Nors J. T. teigia, kad šie sandoriai apskritai yra fiktyvūs, tačiau ieškinys šiuo pagrindu nereiškiamas, o be to, J. T. paveldėto po motinos mirties turto dalis net ir tokiu atveju nesikeistų. Pripažinus ginčijamus sandorius iš dalies negaliojančiais, nėra pagrindo teigti, kad ši dalis turto negali būti grąžinta iš dabartinių ieškovų, kurie turtą įsigijo jau vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, ir tokioje situacijoje jie negali būti laikomi sąžiningais (CK 6.307 str. 3 d.). Ieškovas S. T. ginčo turtą su žemės sklypu bei ūkinį pastatą 9I1/m įgijo už 150 000 Lt. Paveldėjimo teisės liudijime išvardinto ir ieškovo įgyto turto vidutinė rinkos vertė kartu su žemės sklypu pagal registro duomenis yra 200 904 Lt (ginčo pastatų vertė 84 686 Lt, t. y. 42 proc.). Nuo pardavimo kainos (150 000 Lt) 42 procentai sudarytų 63 000 Lt. Kadangi konstatuota, jog J. T. turi priklausyti 1/4 turto dalis, grąžinant šią dalį jam, A. P. , kuris parduotą S. T. turtą buvo gavęs iš R. P. dovanojimo sutarties pagrindu, taikant restituciją turi grąžinti 15 750 Lt S. T. .

Teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. T. priėmė motinos J. T. palikimą. J. T. nepateikė įrodymų, kad jis ėmėsi kokių nors veiksmų priimti palikimui per 6 mėnesių terminą nuo jo atsiradimo. Jis nuo palikimo atsiradimo dienos nemokėjo jokių mokesčių, be to, nuo 1989 m. rugsėjo mėnesio iki 1992 m. kovo mėnesio buvo išsiregistravęs iš ginčo namo ir tiek motinos mirties metu, tiek po motinos mirties gyveno Ukmergėje. Byloje nėra įrodymų, jog palikimas buvo priimtas valdant faktiniu būdu, išskyrus prieštaringus paties atsakovo J. T. paaiškinimus.Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovui pripažįstama teisė į ¼ dalį gyvenamojo namo (1A1/1), sandėlio (2H1/m), rūsio kieme (3H1/m), sandėlio (4H1/m), tvarto (5H1/m), daržinių (6H1/m ir 7H/1m), tualeto, esančių (duomenys neskelbtini). Šios sprendimo dalies negalima įvykdyti, nes neteisingai nurodyti žymėjimai plane (statiniai plane pažymėti su raide I, o ne H). Teismas, pripažindamas teisę į ¼ dalį statinių, kurie buvo J. T. mirties metu ir kuriuos paveldėjo jos sutuoktinis V. T. , nevertino aplinkybės, kad nuo J. T. mirties praėjo daug laiko ir ne visi statiniai realiai yra. Statinių būklė netiesiogiai patvirtina, kad atsakovas J. T. iki teisminio ginčo nelaikė statinių savo nuosavybe ir jais nesirūpino.Teismas neteisingai pirkėjų nesąžiningumą motyvavo tuo, kad įgydami statinius su juose gyvenančiu atsakovu turto įgijėjai nuslėpė sudarytus sandorius. Įgyjant turtą buvo vadovautasi VĮ Registrų centro duomenimis, o juose J. T. nebuvo nurodytas savininku. Gyvenamosios vietos deklaravimas nesukuria nuosavybės teisių. Kol buvo tvarkomi dokumentai atsakovui buvo leista gyventi ginčo name. Pagrindinis pirkimo-pardavimo sutarčių objektas buvo naujai pastatytas namas. Turto įgijėjų atilikti veiksmai rodo, kad sandoriais nebuvo siekiama suklaidinti atsakovą J. T. , o buvo siekiama sukurti naują turtą, kuris po kiekvieno sandorio būdavo tik pagerinamas. J. T. turėjo įrodyti turtą įgijusio asmens nesąžiningumą, tačiau to nepadarė, todėl negalimas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Teismas, pripažinęs atsakovui nuosavybės teisę į ¼ dalį statinių, neteisingai taikė restituciją. Teismas priteisė iš A. P. 15 750 Lt S. T. , tačiau turtą įgijo ne tik S. T. , bet ir J. T. . Panaikinęs likusius sandorius, teismas nesprendė restitucijos klausimo tarp kitų pirkimo-pardavimo sutarčių šalių, nors tiek J. F. , tiek R. P. taip pat mokėjo pinigus už statinius ir ankstesnių sandorių šalys taip pat įgyja reikalavimo teisę grąžinti sumokėtus pinigus. Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 1991 m. birželio 6 d., turto perleidimo sandoriai sudaryti 1993 m. spalio 13 d., 1996 m. balandžio 10 d., 1997 m. sausio 17 d., 1999 m. kovo 4 d. Šiems sandoriams ginčyti įstatymas nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas praleido. Teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių atsakovui išaiškino Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios rašte nurodyta, jog atsakovo J. T. tėvas V. T. padovanojo G. T. žemę, namą ir ūkinius pastatus. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra taip pat išaiškino atsakovo teisę kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą. Tik pareiškus ieškinį dėl iškeldinimo, atsakovas pradėjo ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą bei turto perleidimo sandorius. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepimu į ieškovų J. T. , S. T. , atsakovų pagal atsakovo J. T. priešieškinį A. P. , R. P. , G. T. , J. T. , J. F. apeliacinį skundą atsakovė G. T. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma:

Skirtingi J. T. parodymai teismo posėdyje atsirado dėl lietuvių kalbos nežinojimo ir terminų nesupratimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad J. T. palikimą priėmė faktiškai pradėdamas valdyti turtą. Teismas sprendime tik pakartojo priešieškinyje padarytas technines klaidas dėl pastatų identifikacinio žymėjimo, tačiau byloje ginčo dėl turto identifikavimo nekilo, ginčo turto unikalūs numeriai teisingi. Bylos įrodymai bei ikiteisminis tyrimas dėl ginčo namo pirkimo-pardavimo patvirtina faktą, kad gyvenamojo namo pirkėjai buvo nesąžiningi, o atlikti sandoriai fiktyvūs. Pagal 2005 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teises į perkamą daiktą įgijo tik S. T. , o J. T. nebuvo ginčijamo sandorio šalis.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodyta, kad nustačius palikimo priėmimo faktą, nebūtų teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovo J. T. atsiliepimas į pateiktą apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartimi laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos aplinkybes ir įvertinusi joje esančius įrodymus, neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovas J. T. įstatymo nustatytu terminu priėmė motinos J. T. palikimą faktiškai pradėdamas valdyti turtą, likusį po jos mirties. Atsakovo J. T. motina J. T. mirė 1990 m. birželio 24 d. (t. 1, b. l. 64). Tuo metu palikimo atsiradimo ir priėmimo teisinius santykius reglamentavo 1964 m. CK teisės normos (CK 567-602¹ str.).

Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (1964 m. CK 587 str.). Paveldint pagal įstatymą, pirmosios eilės įpėdiniais laikytini mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1964 m. CK 573 str. 1 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į J. T. priklausantį turtą 1991 m. birželio 6 d. išduotas tik pergyvenusiam sutuoktiniui V. T. (t. 1, b. l. 76, 79). Vėliau su paveldėtu turtu buvo atlikta eilė sandorių.

Palikimo priėmimo faktas, kaip juridinę reikšmę turintis faktas, nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą, nėra kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos teismą dėl turto apyrašo sudarymo, tačiau faktiškai pradėjo palikimą valdyti. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį arba bet kokį daiktą, laikomas priėmusiu palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas yra. Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą faktiniu valdymu, reikia vertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą, apsvarstyti, ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar tik kaip asmuo, neturintis ar neįgyvendinęs teisių į palikimą. Laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą faktiniu valdymu, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu turtu.

Pagal įstatymą palikimo priėmimo faktą nustato tik teismas (CPK 444 str. 1 d., 444 str. 2 d. 8 p.), todėl Avižienių seniūnijos 2001 m. rugsėjo 17 d. raštas, kuriame nurodyta, jog J. T. iš savo tėvų namų Užubalių kaime buvo išvykęs nuo 1989 m. rugsėjo 21 d., o nuo 1992 m. kovo 5 d. vėl yra registruotas Užubalių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone (t. 1, b. l. 66-67), savaime negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu palikimo nepriėmimo ar priėmimo faktą. Tą pažymėjo ir kasacinis teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (t. 5, b. l. 182-186). Byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad J. T. iš savo tėvų namų Užubalių kaime būtų su visu turtu išsikraustęs į kitą vietovę, kurioje nuolat (pastoviai) gyventų (1964 m. CK 17 str., 2000 m. CK 2.12, 2.16, 2.17 str.). Trečiasis asmuo byloje I. M. nurodė, kad J. T. niekur nebuvo išvežęs savo turto, o visas turtas buvo likęs ginčo pastate. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 1991 m. gruodžio 21 d. prašyme sugrąžinti žemę, kuris rašytas tuo metu, kai J. T. nebuvo registruotas Užubalių kaime, pats I. M. nurodė, kad J. T. gyvenamoji vieta yra Užubalių kaime (t. 1, b. l. 97). Byloje nėra įrodymų, kad J. T. atsisakė nuo motinos palikimo ar kitaip išreiškė valią jo nepriimti.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos aplinkybės leidžia teigti, kad J. T. po savo motinos mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Trečiasis asmuo I. M. nurodė, kad J. T. motinos daiktus pasiėmė kartu su tėvu (t. 4, b. l. 146-147). Be to, vertinant tai, kad J. T. pagrindinė gyvenamoji vieta sutapo su motinos J. T. gyvenamąja vieta, mirusios motinos palikimui priimti nereikėjo atlikti jokių papildomų teisiškai reikšmingų veiksmų, nes turtu buvo naudojamasi taip pat, kaip ir prieš motinos mirtį. J. T. po motinos mirties su palikimu (jo dalimi) elgėsi kaip paveldėto turto savininkas, valdė jį, naudojo ir rūpinosi juo kaip savo turtu, todėl teigti, kad jis nepriėmė motinos palikimo nėra pakankamo pagrindo. Kad J. T. save laikė priėmusiu palikimą įpėdiniu patvirtina ir byloje esantys įrodymai, jog jis siekė apginti savo, kaip paveldėtojo teises į turtą, kreipdamasis į įvairias valstybines institucijas dėl teisių į šį turtą gynimo (t. 1, b. l. 68, 94). Nors atsakovo J. T. paaiškinimai ankstesniuose teismo posėdžiuose dėl jo gyvenamosios vietos motinos mirties momentu ir nėra nuoseklūs, tačiau jie nepaneigia teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad jis faktiškai priėmė palikimą, atsiradusį po motinos mirties, su juo elgdamasis kaip turto savininkas bei valdydamas jį kaip savą.

Išdėstytų argumentų bei bylos įrodymų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. T. po motinos J. T. mirties priėmė palikimą į jam priklausančią turto dalį, pradėdamas jį valdyti faktiniu būdu. Bylos įrodymai ir pirmosios instancijos teismo pateikta jų vertinimo argumentacija leidžia teigti, jog teismas teisingai nustatė, kad turtas, likęs po J. T. mirties, buvo bendroji jungtinė jos ir pergyvenusio sutuoktinio V. T. nuosavybė (t. 6, b. l. 117-121, t. 7, b. l. 46), todėl atsakovas J. T. turėjo teisę tik į atitinkamą dalį palikimo, sudarančio dalį motinai (palikėjai) tenkančios turto bendrosios nuosavybės. Tokiu būdu atsakovas J. T. bei jo tėvas V. T. turėjo teisę paveldėti po ½ palikėjos J. T. palikimo arba po ¼ dalį namų valdoje Užubalių kaime buvusio viso turto (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino V. T. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į šią turto dalį.

Dėl ieškinio (priešieškinio) senaties termino ir ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (priešieškinį) (CK 1.124 str.). 1964 m. CK specialių ieškinio senaties terminų, taikytinų sprendžiant ginčus iš paveldėjimo teisinių santykių, nenustatė. 2000 m. CK (įsigaliojusiame nuo 2001 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad tuo atveju, kai įpėdinio teisės į paveldėtą turtą yra pažeidžiamos, jų teisiniam gynimui taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti (CK 5.8 str., 1.125 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši byla jau buvo nagrinėta kasacine tvarka. Kasacinio teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, kuria panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (t. 5, b. l. 182-186, 116-120) pažymėta, kad (citata) „(...) nagrinėjamu atveju būtina aiškintis visas su paveldėjimu susijusias aplinkybes, nes nustačius palikimo priėmimo faktą, nebūtų teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą (t. 5, b. l. 182-185). Įstatymas imperatyviai nustato, kad kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 367 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad J. T. priėmė po motinos J. T. mirties likusį turtą, tai yra nustačius palikimo priėmimo faktą, o apeliacinės instancijos teismui šią teismo išvadą pripažinus pagrįsta ir teisėta, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu laikytina, kad atsakovo J. T. reikalavimams dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo ir su atsakovo turto dalimi sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą ir jo praleidimo pasekmes reglamentuojančių nuostatų. Išdėstytų motyvų pagrindu negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas J. T. nuo 2001 m. pabaigos aktyviai ėmėsi ginti savo pažeistas teises dėl paveldėto turto, kreipdamasis į įvairias valstybines institucijas (t. 1, b. l. 66-68, 69). Taip pat nepaneigtos aplinkybės, kad J. T. - atsakovo J. T. brolis žadėjo šiam nupirkti butą (t. 2, b. l. 20), tačiau to nepadarė, todėl teismine tvarka pradėjus nagrinėti bylą dėl atsakovo J. T. iškeldinimo, atsakovas teismine tvarka pradėjo ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą bei turto perleidimo sandorius dėl jam pagal palikimą priklausančios turto dalies. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas J. T. buvo pakankamai atidus, sąžiningas bei nagrinėjamos bylos atveju į teismą kreipėsi per protingą laiko tarpą.

Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovas J. T. priėmė palikimą bei panaikinus dalį V. T. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, spręstinas klausimas dėl vėliau su palikimą sudarančiu turtu sudarytų sandorių galiojimo. Su atsakovui J. T. priklausančio turto dalimi buvo sudaryti tiek atlygintiniai, tiek neatlygintiniai sandoriai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad sudarant ginčijamus turto perleidimo sandorius, visų pirma, buvo vadovautasi turto registrų duomenimis, pagal kuriuos J. T. nebuvo nurodytas turto savininku ar bendraturčiu. Byloje pagrįstai pripažinta, kad sudarydamos sutartis, pagal kurias įgyjamos nuosavybės teisės į turtą, būdamos apdairios ir rūpestingos, sandorių šalys turėjo pasidomėti bei įsitikinti, ar nėra trečiųjų asmenų, kurie nebūdami sandorio šalimis, darytų arba savo veiksmais galėtų lemti teisinių santykių raidą dėl perleidžiamo ir įsigyjamo turto bei būtų susiję teisiniais ryšiais su viena iš sandorio šalių.

Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str., 1964 m. CK 142 str.). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, tai yra jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Toks reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, tai yra tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Įstatymas nustato, kad jeigu nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d., 1964 m. CK 143 str.). Pažeistos savininko teisės gali būti ginamos įstatymų nustatytais būdais. Vienas iš jų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas (CK 1.138 str. 2 p.). Kadangi V. T. neturėjo teisės perleisti atsakovui J. T. priklausančios turto dalies, 1993 m. spalio 13 d. dovanojimo sutartis (t. 2, b. l. 37), kuria V. T. padovanojo (neatlygintinai perleido) atsakovei G. T. žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), dėl turto dalies, priklausančios J. T. (jam priklausanti statinių nuosavybės dalis nustatyta patvirtinus juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą), pripažintina negaliojančia. Tokiu pat pagrindu pripažintina negaliojančia ir atitinkama dalis ginčijamos 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp R. P. ir A. P. (t. 2, b. l. 33).

Pirkimo-pardavimo sutartimis, sudarytomis 1996 m. balandžio 10 d. (t. 2, b. l. 35), 1997 m. sausio 17 d. (t. 2, b. l. 34), 2005 m. liepos 13 d. (t. 4, b. l. 74, t. 6, b. l. 117-121) turtas (žemės sklypas ir statiniai) buvo perleistas atlygintinai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog turto įgijėjų, įgijusių statinius su ten gyvenančiu atsakovu ir deramai nepasidomėjusių, kas tuo turtu ir kokiais faktiniais pagrindais faktiškai naudojasi (gyvena perleidžiamame name), negalima pripažinti sąžiningais, todėl atsakovui J. T. priklausančios turto dalies išreikalavimas iš jų yra galimas (CK 4.95 str.). 1964 m. CK 257 straipsnis nustatė, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas privalo įspėti pirkėją apie visas trečiųjų asmenų teises į parduodamą daiktą (nuomininko teises, įkeitimo, naudojimosi iki gyvos galvos teisę ir pan.). Iš esmės tokia pati nuostata įtvirtina ir CK 6.321 straipsnyje. Pažymėtina, kad 2005 m. liepos 13 d. sutartyje pardavėjas A. P. , pareikšdamas ir garantuodamas, jog parduodamas nekilnojamasis turtas yra neperleistas, neįkeistas, neareštuotas, tačiau teisme yra iškelta byla, susijusi su juo (dėl J. T. iškeldinimo), nenurodė, kad J. T. byloje taip pat yra pareiškęs savo reikalavimus, kurių atitinkamas išsprendimas gali lemti nuosavybės apimties pasikeitimą (t. 5, b. l. 74-76). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas J. T. nuolatos gyveno ginčo name, su ginčo turtu buvo sudaryta keletas sandorių, kurių pagrindu keitėsi turto savininkai, tačiau nei vienas turto įgijėjų jam nereiškė pretenzijų, nesidomėjo, kokiu pagrindu jis gyvena įsigyjamame name ir naudojasi kitais statiniais. Sandorių šalys, būdamos pakankamai rūpestingos ir apdairios, pasidomėjusios ne tik parduodamo turto savininkų nuosavybės teisėmis į turtą, bet ir trečiųjų asmenų įgyvendinamomis teisėmis į įsigyjamus daiktus, galėjo išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su turto įsigijimu iš asmens, kuris neturi teisės to turto arba jo dalies perleisti.

Apeliantų motyvai, kad pagrindinis pirkimo-pardavimo sutarčių objektas buvo naujai pastatytas namas, o sudarytais sandoriais nebuvo siekiama suklaidinti atsakovą J. T. , neturi teisinio pagrindo, nes teismas aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu pagrįstai pripažino turto įgijėjų nesąžiningumą, kuomet be naujai pastatytų pastatų buvo perleidžiamas ir gyvenamasis namas, kuriame gyveno J. T. , bei kiti statiniai, kuriais šis asmuo naudojosi kaip savo turtu.

Dėl restitucijos taikymo

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog teismas, pripažinęs atsakovui nuosavybės teisę į ¼ dalį statinių, neteisingai taikė restituciją, priteisdamas iš A. P. 15 750 Lt tik vienam S. T. .

Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl ginčo turto buvo sudaryti šie sandoriai: 1991 m. birželio 6 d. V. T. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą J. T. turtą, likusį po jos mirties (t. 1, b. l. 79); 1993 m. spalio 13 d. V. T. padovanojo G. T. žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 37); 1996 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi G. T. jai padovanotus pastatus pardavė J. F. (t. 2, b. l. 35), o 1996 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi tam pačiam pirkėjui pardavė jai dovanotą žemės sklypą (t. 2, b. l. 36); 1997 m. sausio 17 d. J. F. žemės sklypą su pastatais pardavė R. P. (t. 2, b. l. 34), o ji 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartimi pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) padovanojo A. P. (t. 2, b. l. 33). A. P. (pardavėjas) 2005 m. liepos 13 d. sutartimi pardavė S. T. (pirkėjui) žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Turtas pirkėjui S. T. perėjo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (sutuoktinė J. T. ) (t. 4, b. l. 74, t. 6, b. l. 117-121). Iš 2005 m. liepos 13 d. sutarties turinio matyti, kad pardavėjas A. P. sutarties sudarymo dieną nekilnojamąjį turtą perdavė pirkėjui S. T. (sutarties 3.1 p.); šalių susitarimu nekilnojamasis turtas parduotas už 150 000 Lt, kuriuos pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašydamas sutartį (sutarties 2.1 p.). Kadangi pinigus už įsigyjamą turtą mokėjo S. T. , taikant restituciją sumokėti pinigai yra grąžinami tik jam, kaip sandorio šaliai (pirkėjui), nors turtas ir buvo įgytas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 6.145-6.147 str.). Kadangi apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl nurodyta restitucija S. T. priteistos sumos dydžio, teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad teismui panaikinus ir kitus atlygintinius sandorius (1996 m balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. T. ir J. F. ; 1997 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. F. ir R. P. ), reikėjo išspręsti restitucijos klausimą kitų nurodytų pirkimo-pardavimo sutarčių šalių atžvilgiu, nes buvo mokami pinigai už įsigyjamus statinius, kurių dalis teismo sprendimu pripažinta J. T. nuosavybe (1964 m. CK 47 str. 2 d., 59 str., CK 6.145 str.). Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visų ginčo sandorių rūšį ir turinį, bet to nepadarė, todėl laikytina, jog netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymo taisykles, kuomet nuginčijami atlygintiniai sandoriai.

Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 str. 1 d.), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui (CK 6.307 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijami sandoriai dėl ¼ dalies turto perleidimo pripažintini negaliojančiais, nes jais buvo perleidžiama atsakovui J. T. priklausanti turto dalis (1964 m. CK 47 str., CK 6.307 str. 1 d., 6.470 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje restitucija tarp sandorių šalių taikytina atitinkamu piniginiu ekvivalentu, nes turtas (jo dalis) savininkui grąžintinas natūra (CK 6.146 str.). Įstatymas nustato, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, o kai grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo arba perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str. 1, 2 d.).

G. T. 1996 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi turtą (kartu su žemės sklypu) J. F. pardavė už 10 000 Lt (t. 2, b. l. 35). Iš 1996 m. kovo 25 d. (t. 1, b. l. 86, pirma pusė) registro duomenų matyti, kad perleisto gyvenamojo namo (1AI/m) vertė – 2 271 Lt, sandėlio (2iI/m) vertė – 89 Lt, rūsio (3iI/b) vertė – 117 Lt, sandėlio (4iI/m) vertė – 60 Lt, tvarto (5iI/m) vertė – 738 Lt, malkinės (6iIl/m) vertė – 54 Lt, malkinės (7iI/m) vertė – 54 Lt, kiemo įrenginių vertė – 5 Lt (viso 3 388 Lt). Todėl aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu taikant restituciją iš G. T. priteistina J. F. 847 Lt (¼ dalis išvardintų statinių vertės). J. F. 1997 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė R. P. žemės sklypą su pastatais už 36 000 Lt (žemės sklypas parduotas už 2 500 Lt, o jame esantys pastatai bei kiemo įrenginiai už 33 500 Lt) (t. 2, b. l. 34). Iš 1997 m. sausio 14 d. registro duomenų apie perleisto turto vertę (t. 1, b. l. 86, antra pusė) matyti, kad gyvenamojo namo (1AI/m) vertė – 2 944 Lt, sandėlio (2iI/m) vertė – 115 Lt, rūsio (3iI/b) vertė – 152 Lt, sandėlio (4iI/m) vertė – 78 Lt, tvarto (5iI/m) vertė – 956 Lt, malkinės (6iIl/m) vertė – 70 Lt, malkinės (7iI/m) vertė – 100 Lt, kiemo įrengimų vertė - 7 (viso 4 422 Lt). Todėl aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu taikant restituciją iš J. F. priteistina R. P. 1 105,50 Lt (¼ dalis išvardintų statinių vertės).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų pastabomis, jog skundžiamame teismo sprendime klaidingai nurodyti statinių, kurių nuosavybės dalis pripažinta atsakovui J. T. , indeksų žymėjimai plane, tačiau šių statinių unikalūs identifikaciniai numeriai yra vienodi. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog registre įrašyti duomenys žymimi tokiais indeksais: kiemo rūsys – 3I1b, ūkinis pastatas – 4I1m, ūkinis pastatas – 5I1m, ūkinis pastatas – 6I1m, ūkinis pastatas – 7I1m (t. 6, b. l. 27-32). Tokią pirmosios instancijos teismo klaidą teisėjų kolegija laiko apsirikimo klaida bei ją ištaiso patikslindama teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 276 str.).

Įstatymas nustato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pažymi, jog centriniame registre yra įrašyti nekilnojamojo turto objektai – ūkinis pastatas, kurio žymėjimo indeksas 4I1m, ir ūkinis pastatas, kurio žymėjimo indeksas 5I1m, todėl teismas pagrįstai šį turtą nurodė ir skundžiamame sprendime. Realiai neegzistuojant šiems statiniams, turi būti kreipiamasi į nekilnojamojo turto registrą dėl duomenų pakeitimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į apeliantų pastabą, kad teismo sprendime įrašytas statinys, kurio žymėjimo plane indeksas buvo 2I1m (sandėlis), neegzistuoja ir nėra fiksuojamas nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje (t. 6, b. l. 113-121), todėl statinys su žymėjimo plane indeksu 2I1m į patikslinamą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies tekstą negali būti įrašomas.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog statinių būklė netiesiogiai patvirtina tai, kad atsakovas J. T. iki teisminio ginčo statinių nelaikė savo nuosavybe ir jais nesirūpino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas J. T. priėmė po motinos mirties likusį turtą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, bei pagrįstai ir teisėtai pripažino jam nuosavybės teisę į ¼ dalį turto, tuo tenkindamas atsakovo priešieškinį iš dalies ir atmesdamas ieškovų ieškinį dėl iškeldinimo.

Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai bei tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, susijusias su juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymu, sandorių (jų dalies) pripažinimu negaliojančiais, todėl pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį, o atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks teismo sprendimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kita vertus, pripažindamas visus ginčytus sandorius iš dalies negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai pritaikė restituciją, todėl jo sprendimas pakeistinas, išsprendžiant restitucijos taikymo klausimą visų nuginčytų sandorių atžvilgiu. Be to, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus patikslinama teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant teisingus nekilnojamojo turto registre fiksuojamų nekilnojamųjų daiktų (statinių) žymėjimo plane indeksus.

Nors apeliacinis skundas laikytinas tenkinamu iš dalies, tai neturi įtakos priešingos šalies - atsakovų J. T. ir G. T. teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ir pasibaigimui pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šia nutartimi tik tinkamai sureguliuojami teisiniai santykiai tarp pripažintų iš dalies negaliojančiais sandorių šalių, todėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos priteistinos iš apeliantų (t. 8, b. l. 28) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 302 str.). Remiantis išdėstytais argumentais taip pat nėra pagrindo priteisti apeliantams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą iš dalies pakeisti. Restitucijos taikymo pagrindu priteisti iš G. T. (a/k (duomenys neskelbtini) 847 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus) J. F. (a/k (duomenys neskelbtini) o iš J. F. (a/k (duomenys neskelbtini) priteisti 1 105,50 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkis litus ir 50 centų) R. P. (a/k (duomenys neskelbtini)

Kitą sprendimo dalį palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisės į daiktus pripažinimo, išdėstant ją taip: „Pripažinti dalyje dėl ¼ dalies gyvenamojo namo, pažymėto plane 1A1/m, rūsio kieme 3I1/b, sandėlio 4I1/m, tvarto 5I1/m, daržinių 6I1/m ir 7I1/m, tualeto, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo ir perleidimo negaliojančiais: 1991 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą T. V. V. Vilniaus valstybinėje notarinėje kontoroje, reg. Nr. 13-998; 1993 m. spalio 13 d. dovanojimo sutartį tarp V. T. ir G. T. ; 1996 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį tarp G. T. ir J. F. ; 1997 m. sausio 17 d. sutartį tarp J. F. ir R. P. ; 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį tarp R. P. ir A. P. ; 2005 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį tarp A. P. ir S. T. .

Pripažinti nuosavybės teisę J. T. į ¼ dalį turto, kurį sudaro gyvenamasis namas, pažymėtas plane 1A1/m, rūsys kieme 3I1/b, sandėlis 4I1/m, tvartas 5I1/m, daržinės 6I1/m ir 7I1/m, tualetas, esantys (duomenys neskelbtini)“.

Priteisti iš J. T. , S. T. , A. P. , R. P. , G. T. , J. T. , J. F. po 10,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų apeliacinės instancijos teisme.