Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-16 nuosprendžio, kuriuo A. J. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir paskirta jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo P. B. pareikštas civilinis ieškinys dėl 35 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 2 500 eurų (t.y. 8 632 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. B., o iš kaltinamojo A. J. V. 1368 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. B..

Iš A. J. V. priteistos nukentėjusiojo P. B. patirtos 2530 litų išlaidos gynėjo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. V. nuteistas už tai, kad jis 2011-11-19 apie 11.34 valandą, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Renault 21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mieste, artėdamas (duomenys neskelbtini) gatve prie šviesoforu reguliuojamos (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 36 ir 133 punktų reikalavimus, tai yra, (duomenys neskelbtini) gatve artėdamas prie sankryžos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją degant leidžiamam šviesoforo signalui einantį pėsčiąjį P. B. ir dėl to jį kliudė, tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiam P. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio žastikaulio kaklo lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliantui neaišku, kodėl skundžiamame nuosprendyje prie numatomų kliūčių priskiriamas pėsčiųjų maskatavimasis važiuojamoje gatvės dalyje, kodėl iniciatorius, o tuo pačiu ir kaltasis, lieka automobilių spūstyje važiuojantis vairuotojas, kurio regos laukas - aplink esantys automobiliai, kuriam bet kokia netikėta kliūtis tik spąstai, o ne laisvai vaikščiojantis po važiuojamąją gatvės dalį ir turintis nepalyginamai didesnį regos lauką ir tuo pačiu pasirinkimą pėsčiasis, kokį gi pasirinkimą šiomis sąlygomis turi kaltinamas abstrakčių KET 9 ir 33 str. pažeidimų vairuotojas.

Nuteistasis A. J. V. įsitikinęs, jog tiek eismo įvykio tyrimas, tiek ir bylos nagrinėjimas buvo tendencingas ir neobjektyvus, o nuosprendis paskelbtas nepateikus jokių įkalčių ir neįrodžius jo kaltės. Tačiau tendencingas bylos tyrimas, kai viskuo kaltinamas tik vairuotojas nukentėjusiajam vis vien nesuteikė pasitikėjimo savo teisumu, nes jis dar samdo advokatą, pats aptarinėja sutarties sąlygas ir pasirašo su juo sutartį. Apeliantui neaišku, kuo remiantis teismas įpareigoja pašalinį nieko apie tai nežinantį asmenį vykdyti kitų sudarytos sutarties sąlygas, t. y. apmokėti sąskaitas. Apelianto nuomone, tai nedera su ikiteisminio tyrimo metu pasirašytinai supažindintomis nuostatomis, jog advokato samdymas - kiekvieno teismo proceso dalyvio asmeninis pasirinkimas.

Teismo posėdyje nuteistasis A. J. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti - panaikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį A. J. V. išteisinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. J. V. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-07-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis A. J. V. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliantas iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. A. J. V. teigia, kad tiek eismo įvykio tyrimas, tiek ir bylos nagrinėjimas buvo tendencingas ir neobjektyvus, skundžiamas nuosprendis buvo priimtas nepateikiant jokių jo kaltę įrodančių įrodymų, remiantis tik subjektyviais liudytojų parodymais. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant A. J. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. J. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus – nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo A. J. V. parodymus, kitus rašytinius įrodymus (apžiūrų protokolus, specialistų išvadas, parodymų patikrinimo protokolus), ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Kadangi pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, nuteistojo A. J. V. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo P. B., liudytojų G. U., B. P., L. P., D. R. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga sudaro vieningą nuteistojo A. J. V. kaltę įrodančią medžiagą, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis tik subjektyviais liudytojų parodymais, atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusysis P. B. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (1 t. 61, 62 b. l., 2 t. 30, 31 b. l.) parodė, kad 2011-11-19 jis (duomenys neskelbtini) gatvėje ruošėsi eiti per perėją, tačiau degė raudonas šviesoforo signalas, todėl jis palaukė, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, ir normaliu žingsniu išėjo į perėją. Kiek įėjus į perėją, jis išgirdo garsą ir pajuto smūgį - jį partrenkė iš kairės pusės atvažiavęs automobilis. Liudytojas G. U. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (2 t. 32 b. l.), kad jis ėjo link įvykio vietos ir matė, jog automobiliams degė raudonas šviesoforo signalas, o pėstiesiems – žalias šviesoforo signalas. Jis išgirdo smūgį ir matė, kaip nublokštas vaikinukas su akiniais nuėjo ant šaligatvio ir atsisėdo. Liudytoja B. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (2 t. 32 b. l.), kad ji buvo „(duomenys neskelbtini)“, ėjo link „(duomenys neskelbtini)“ per (duomenys neskelbtini) g. ir išgirdo duslų smūgį. Ji suprato, kad pėsčiųjų perėjoje įvyko įvykis, kad buvo nublokštas berniukas, kuris sunkiai atsistojo ir ėjo link šaligatvio. Vairuotojas apklausiamas policijos pareigūnų išsisukinėjo, bet ji pasakė, kad įvykis buvo pėsčiųjų perėjoje. Liudytoja L. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (2 t. 33 b. l.), kad ji ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, išgirdo smūgį ir pamatė, jog vairuotojas pėsčiųjų perėjoje pertrenkė vaikinuką, todėl ji puolė jam padėti. Automobiliams tuo metu degė raudonas šviesoforo signalas. Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojai G. U., B. P. ir L. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 46- 50, 54, 55 b. l.). Liudytojas D. R. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė (2 t. 31, 32 b. l.), kad buvo gautas pranešimas, jog nublokštas jaunuolis, tačiau jis tikslių įvykio aplinkybių nebepamena, todėl prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jis parodė, kad 2011 metų lapkričio mėnesį, šviesiu paros metu, gavo pranešimą nuvykti į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, kur buvo pertrenktas pėsčiasis. Nuvykęs į įvykio vietą ir vairuotojo paklausus, kaip įvyko eismo įvykis, šis atsakė, kad pėsčiasis išbėgo į vidurį sankryžos ne pėsčiųjų perėjoje, tačiau tai išgirdę ir pasipiktinę liudytojai teigė, kad pėsčiasis išėjo į pėsčiųjų perėją, dėl to ir pažymėjo pėsčiojo judėjimo kryptį pagal liudytojų nurodytą pėsčiojo ėjimo kryptį (1 t. 90-91 b. l.). Atsižvelgiant į šiuos liudytojo D. R. duotus parodymus, nėra pagrindo teigti, kad jis, išklausęs eismo įvykio liudytojus ir atlikęs matavimus, iš eismo įvykio vietos išvyko turėdamas visai kitokią nuomonę nei eismo įvykio liudytojai, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis A. J. V.. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo P. B. ar liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti A. J. V., todėl netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų nuosekliais ir tapačiais parodymais teismas neturi pagrindo. Nors nukentėjusysis apklausiamas pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti daugelio eismo įvykio detalių, tačiau tai gali būti paaiškinama tuo, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis patyrė traumą ir stresą, po įvykio patyrė dvasinius išgyvenimus.

Be šių išdėstytų nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų nuteistojo A. J. V. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga: 2011-11-19 eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vieta (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža, (duomenys neskelbtini), eismo reguliavimo būdas eismo įvykio vietoje – šviesoforu (1 t. 10-17 b. 1.); 2011-11-19 transporto priemonės apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad A. J. V. priklausančiam automobiliui „Renault 21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti išoriniai sugadinimo požymiai: įskilęs automobilio priekinis stiklas, deformuotas variklio dangtis, radiatoriaus grotelės, išdužęs dešinės pusės priekinis žibintas (1 t. 18, 19 b. l.); specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad P. B. buvo padaryti sužalojimai: kairio žastikaulio kaklo lūžis ir kirstinė žaizda kaktoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. P. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio žastikaulio kaklo lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (1 t. 36 b. l.); 2012-01-19 parodymų patikrinimo protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojas G. U. parodė vietas, kur jis pirmą kartą pamatė berniuką ir kur jis pats tuo metu buvo, kur automobilis partrenkė berniuką, kur po įvykio sustojo automobilis ir kur po susidūrimo nukrito berniukas. Liudytojas nurodė, kad vieta, kurioje automobilis pertrenkė berniuką yra (duomenys neskelbtini) gatvės pėsčiųjų perėjoje (1 t. 40-45 b. l.); 2012-01-19 parodymų patikrinimo protokolas, iš kurio matyti, kad liudytoja B. P. parodymų patikrinimo metu parodė vietas, kurioje ji buvo, kada išgirdo smūgio garsą ir atsisuko į sankryžą ir kur ji pamatė berniuką. Liudytoja nurodė, kad vieta, kurioje ji pamatė „čiuožiantį“ jaunuolį, yra (duomenys neskelbtini) gatvės pėsčiųjų perėjoje (1 t. 51-53 b. l.), 2012-01-27 parodymų patikrinimo protokolas, iš kurio matyti, kad liudytoja L. P. parodymų patikrinimo metu parodė vietas, kur ji būdama matė automobiliams degantį raudonos spalvos šviesoforo signalą, kur pirmą kartą pamatė vaikiną, kur buvo pertrenktas vaikinas, kur vaikinas po smūgio nukrito, kur sustojo automobilis, kur buvo vaikino akiniai. Liudytoja nurodė, kad vieta, kurioje automobilis pertrenkė vaikiną yra ta pati vieta, kur ji pirmą kartą pamatė jaunuolį, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvės pėsčiųjų perėjoje (1 t. 56-60 b. l.), 2012-01-19 parodymų patikrinimo protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis P. B. parodymų patikrinimo metu parodė vietą, iš kur jis įžengė į pėsčiųjų perėją, užsidegus žaliam šviesoforo signalui – (duomenys neskelbtini) gatvės dešiniame šaligatvyje, esančiame ties pėsčiųjų perėja (1 t. 64-66 b. l.).

Įvertinusi paminėtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. J. V. kaltės vairavus automobilį ir, artėjant prie šviesoforu reguliuojamos gatvių sankryžos, kliudžius pėsčiąjį, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiam P. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad A. J. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia A. J. V. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas. Nuteistojo A. J. V. apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad jis važiavo degant žaliam šviesoforo signalui, o nukentėjusysis „maskatavosi“ važiuojamoje gatvės dalyje, šokinėdamas pro mašinas, pats užšoko ant jo mašinos, kad jis nukentėjusiojo paklausė tik apie jo savijautą ir jam pinigų nesiūlė, teisėjų kolegija vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, A. J. V. kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į A. J. V. asmenybę (anksčiau neteistas, policijos pareigūnų ir seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, už Kelių eismo taisyklių pažeidimus administracine tvarka baustas vieną kartą, nedirbantis, Lietuvos darbo biržoje neregistruotas, pensininkas), įvertino tai, kad nenustatyta A. J. V. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė švelniausią Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatytą alternatyvią bausmę – baudą, kurios dydis yra žymiai mažesnis už Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. numatytą tokios bausmės vidurkį. Taigi apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir, teisėjų kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas savo skunde nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. J. V. nurodė, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio ir prašė nepriteisti iš jo nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis P. B. pasinaudojo šia įstatymais numatyta savo teise ir byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos (1 t. 69-85 b. l.), kurio klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė skundžiamu nuosprendžiu.

Byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamų A. J. V. veiksmų nukentėjusysis P. B. patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam P. B. neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., ir, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus atitinkančią neturtinės žalos piniginę išraišką.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. J. V. kaip transporto priemonės – automobilio „Renault 21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas su AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaręs civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Todėl civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir išsprendęs civilinio ieškinio klausimą, nustatė, kad nukentėjusiajam P. B. turi būti atlyginta 10000 Lt neturtinės žalos. Nustačius tokį neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajam turi atlyginti 2500 eurų (8632 Lt) neturtinės žalos (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d.), o likusi suma (1368 Lt) turi būti priteista iš A. J. V.. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta priteisiant nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą, apeliantas savo skunde nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 2530 Lt nukentėjusiajam P. B. jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pirmosios instancijos teismo proceso metu pateiktų pinigų priėmimo kvitų (2 t. 22, 23, 24 b. l.) matyti, kad už teisinę pagalbą nukentėjusiojo P. B. motina D. B. advokatui A. Milašauskui sumokėjo 2530 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nukentėjusiojo turėtos proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl pagrįstai buvo priteistos iš nuteistojo A. J. V..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. J. V. apeliacinį skundą.