Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. e2A-960-613/2016Teisėja Petras Mineikis (S) Proceso Nr. 2-06-3-09132-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.8.1.; 2.5.8.9.; 2.5.8.10.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21

2016 m. birželio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi mažosios bendrijos (toliau – MB) „Kūdra“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-03-01 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei MB „Kūdra“, trečiasis asmuo D. T., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas atsakovės MB „Kūdra“ apeliacinis skundas, atsakovė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, priteisti ieškovui iš atsakovės 647,35 Eur bei atmesti ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:

sprendimas priimtas visiškai neįsigilinus į bylą, paviršutiniškai, nepagrįstai didelę įrodomąją galią suteikiant trečiajam asmeniui, tik žodžiu teikiančiam prieštaringus paaiškinimus, visiškai nevertinant byloje surinktų rašytinių, nenuginčijamų įrodymų;atsakovės ketinimas buvo pirkti apvalią medieną, o ne vykdyti stataus miško kirtimą. Tai patvirtina ir ieškovas teigdamas, kad miško kirtimo leidimą (byloje šis leidimas nepateiktas) jis atidavė D. T. 2014-11-04, t. y. iki sutarties pasirašymo tarp ieškovo ir atsakovės. iš viso ieškovas pardavė atsakovei 105,26 kub. m (78,94 kub. m + 26 32 kub. m) medienos, už kurią atsakovė ieškovui privalėjo sumokėti 2465,19 Eur; Teismas nevertino ieškovės prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį už pajamas, gautas už parduotą medieną.

Teisme taip pat gautas ieškovo V. J. atsiliepimas į apeliacinį skundą, jame nurodoma, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylą, paviršutiniškai, nepagrįstai didelę įrodomąją galią suteikė trečiojo asmens paaiškinimams, visiškai nevertino byloje surinktų rašytinių, nenuginčijamų įrodymų. Pažymėtina, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus (2014-11-27 pirkimo–pardavimo sutartį, 2014-11-26 PVM sąskaitą faktūrą KDR Nr. 0001, 2014-12-17 sąskaitą faktūrą KDR Nr. 0002, atsakovės atstovo P. V. ieškovui 2015-01-22 siųstą laišką, 2014 m. spalio mėn. sudarytą Kirtimo brėžinį ir Biržės taksavimo lapą, kitus rašytinius įrodymus).

Kadangi ieškovas ir atsakovas skirtingai vertina 2014-11-27 pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šios sutarties nuostatas, rėmėsi liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, t. y. įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė atsakovei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo vertinti skundžiamą sprendimą kaip nepagrįstą, neteisingą ar neteisėtą, taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti išvadą, jog skundžiamas sprendimas priimtas neįsigilinus į bylos esmę ar nepagrįstai didelę įrodomąją galią suteikiant trečiajam asmeniui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovės ketinimas buvo pirkti apvalią medieną, o ne vykdyti stataus miško kirtimą. Tai patvirtina ir ieškovas teigdamas, kad miško kirtimo leidimą (byloje šis leidimas nepateiktas) jis atidavė D. T. 2014-11-04, t. y. iki sutarties pasirašymo tarp ieškovo ir atsakovės. Iš viso ieškovas pardavė atsakovei 105,26 kub. m (78,94 kub. m + 26 32 kub. m) medienos, už kurią atsakovė ieškovui privalėjo sumokėti 2465,19 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė 2014-11-27 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo parduoti, o pirkėjas (atsakovė) nupirkti 157 kub. m apvalios medienos. Sutartyje nustatyta, jog už prekes atsiskaitoma per 10 darbo dienų po medienos išvežimo iš miško sandėlio. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Tai reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.); teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir kiekviena sutarties šalis privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti (CK 6.200 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-219/2015). Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas ir atsakovė pateikia skirtingus paaiškinimus apie sutarties sudarymo aplinkybes bei skirtingai supranta ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Baltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, jos esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Taigi aiškinant sutartį remiamasi ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, aiškindamas sutartį, dėl kurios kilo teisminis ginčas, turi tirti ir vertinti ne tik šalių ketinimus ir veiksmus, tiesiogiai susijusius su ginčo sutartimi, bet ir kitus šalių sutartinius santykius, kurie tiesiogiai siejasi su šia sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015).

Iš byloje esančių duomenų, liudytojų parodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tikroji šalių valia buvo susitarti dėl stataus miško, kurį atsakovė išsikirs savo jėgomis, pardavimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai: 1) atsakovės atstovo P. V. ieškovui 2015-01-22 siųstas laiškas (b. l. 35–36), kuriame atsakovės atstovas teigia, jog „pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo pirkta 157 kub. m medienos“, t. y. atsakovės atstovas patvirtina, jog nupirkta 157 kub. m; 2) tame pačiame laiške atsakovės atstovas patvirtina, jog nepervedė į VMI 1904,25 Lt už ieškovo gautas pajamas už parduotą medieną, t. y. atsakovės atstovas sutinka su 12965 Lt mokėtina ieškovui suma už parduotą medieną. Pažymėtina, kad laiškas ieškovui siųstas 2015 m. sausio 22 d. (b. l. 33–34), t. y. jau po medienos nupirkimo, kai atsakovė žinojo, koks medienos kiekis yra nupirktas; 3) MB „Kūdra“ vadovo P. V. pasirašytas pranešimas, kuriame MB „Kūdra“ atstovas nurodo, jog 2014-11-24 tarp ieškovo ir MB „Kūdra“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl apvalios medienos pardavimo už 12 695 Lt, t. y. atsakovės atstovas dar kartą patvirtina, jog medienos nupirkta už 12 695 Lt. Iš to paties pranešimo matyti, jog MB „Kūdra“ informuoja ieškovą, jog 2014-12-18 MB „Kūdra“ pavedimu ieškovui pervedė 5000 Lt ir 2015-01-01 dieną liko skolinga 5790,75 Lt (atskaičius 15 proc. gyventojų pajamų mokestį : 12 695 Lt – 5000 Lt – 1904,25 LT GPM = 5790,75 Lt). Iš pateiktų duomenų akivaizdu, jog atsakovė pripažįsta, jog pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko sutartą kiekį medienos už 12 695 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis pranešimas ieškovui siųstas 2015-01-22 (b. l. 42–43), t. y. taip pat jau po medienos pirkimo, kai atsakovei buvo žinoma, koks medienos kiekis buvo nupirktas. Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog buvo nupirktas pirkimo–pardavimo sutartimi sutartas medienos kiekis, t. y. 157 kub. m, už 12 695 Lt. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina prieštaringus atsakovės atstovo parodymus dėl medienos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, medienos pirkimo aplinkybių. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės MB „Kūdra“ 2229,00 Eur skolos pagal 2014-11-27 tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas pardavė, o atsakovė nupirko 157 kub. m medienos, yra įrodytas ir pagrįstas.

Dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį už pajamas, gautas už parduotą medieną.

Analizuojant 2014-11-27 medienos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas matyti, kad jose buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta perleidžiamos medienos kiekio 3676,73 Eur (12695 Lt) kaina, kurią pirkėjas (atsakovė) privalėjo sumokėti pardavėjui (ieškovui) ir kurią pardavėjas pagrįstai tikėjosi gauti iš pirkėjo. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad susitarimas buvo kitoks, nei nurodė ieškovas, t. y. sutarta kaina yra be jokių mokesčių.

Kadangi sutartyje įvardytina būtent pirkėjo mokėtina pardavėjui suma ir nėra jokių susitarimų dėl mokėtinų mokesčių, ieškovo suvokimas aiškinantis sutarties sąlygas, kad už parduodamą medieną turėjo būti sumokėta 3676,73 Eur (12695 Lt) suma, yra suprantamas ir vertintinas kaip sąžiningas. Kadangi sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu šalys nesitarė dėl mokėtinų fizinių asmenų pajamų mokesčių bei apskritai šis klausimas nebuvo svarstomas, sutartis rengta atsakovės, tai tokiu atveju darytina išvada, kad šalys susitarė tik dėl turto (medienos) pardavimo kainos. Be to, atsakovė yra verslininkė, juridinis asmuo. Ji pagal savo veiklos pobūdį privalo žinoti mokesčius reglamentuojančius norminius aktus ir vykdyti juose įtvirtintą imperatyvą. Verslininkui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o fizinis asmuo šiuo atveju vertintinas kaip silpnesnė sandorio šalis. Taigi atsakovė be atskiro ieškovo nurodymo privalėjo žinoti, kad jai, kaip juridiniam asmeniui, pirkusiam medienos iš fizinio asmens, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį teks prievolė sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį, todėl turėjo imtis priemonių, kad būtų su pardavėju aptarti ir į sutartį įrašyti medienos kainos dydžio klausimai, įvertinant pirkėjui tenkančią prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Juolab kad atsakovė pateikė iki sutarčių sudarymo išduotą 2014-02-20 Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą dėl miškų savininkų pajamų apmokestinimo ir deklaravimo, kuriame aiškiai nurodyta mokesčio sumokėjimo tvarka taikytina ir nagrinėjamu atveju. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ieškovas buvo apsisprendęs, už kokią kainą jis parduos atsakovei medieną, ir jo rūpestis buvo susitarti dėl norimos kainos, ką šalys ir padarė pasirašydamos sutartis. Tuo tarpu gyventojų pajamų mokestį, kai turto pardavimo pajamos yra priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms ir apmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti atsakovė, kaip išmokas išmokantis asmuo (juridinis vienetas). Todėl šiuo atveju atsakovė, o ne ieškovas turėjo atitinkamą pareigą atlikti tam tikrus veiksmus ir atsakovei, o ne ieškovui tenka atsakomybė už tų pareigų neatlikimą. Atsakovė be atskiro susitarimo su ieškovu (fiziniu asmeniu) neturi pagrindo ieškovui perkelti ir savo (atsakovės) pareigos pačiai išskaičiuoti ir sumokėti privalomą mokestį (CK 1.2, 1.5 str.).

Esant įstatyme nustatytai pirkėjo pareigai apskaičiuoti ir išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį, pirkėjas privalėjo ne tik įvertinti visas savo išlaidas, susijusias su įsigyjamu turtu, bet ir atitinkamai galėjo sutartyje aptarti ne tik turto kainą, bet ir į tą kainą įeinančius mokesčius, kurie privalės būti išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą. Kadangi to nebuvo padaryta, nėra pagrindo daryti išvadas, kad į sutartyje nustatytą medienos pardavimo kainą yra įskaičiuoti mokėtini mokesčiai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sutartyje nustatyta tik turto pardavimo kaina, mokėtina ieškovui, o atsakovė turi pareigą nuo ieškovui išmokėtos medienos pardavimo kainos 3676,73 Eur (12695 Lt) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį už pajamas, gautas už parduotą medieną, tačiau, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas ir atsakovė susitarė dėl už parduotą medieną 12 695 Lt mokėtinos kainos, į šią kainą nėra įskaičiuoti pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką privalomi apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai Valstybinei mokesčių inspekcijai, prievolė apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti mokesčius pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį tenka atsakovei.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, nors ir nevertino ieškovės prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį už pajamas, gautas už parduotą medieną, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.