Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-07 · Administracinė byla Nr. I-1515-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
I-1515-422/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00534-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
T. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1515-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00534-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos:20.2.3.2.; 37.6.; 55.1.1.;55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant DeivyduiAidukui,dalyvaujant pareiškėjui T. T.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešameteismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T.T. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog patalpose- kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau ploto nei numato teisės aktai. Kamerų Nr. 29 ir Nr. 30 plotas buvo apie 16 kv. m., šiose patalpose nebuvo stalo, todėl nebuvo sudarytos sąlygos pavalgyti. Be to, dalį ploto užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas. Taip pat neužtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir LAVL, Ligoninė ) atsiliepime į skundą (b.l. 52-54) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Ligoninės duomenimis pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29; nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29; nuo 2015-09-22 iki 2015-09-25 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 27; nuo 2016-09-09 iki 2016-09-15 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 19. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo gyvenamosiose patalpose, pateikti negali. Įprastai toje pačioje gyvenamoje patalpoje visos lovos nebuvo užimtos, todėl kvadratūra vienam asmeniui padidėja. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Ligoninės gyvenamosios patalpos įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011 21 punkto nuostatas: „Palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti“. Šioje higienos normoje nėra numatyta reikalavimo, kad Ligoninės gyvenamosiose patalpose turi būti stalas. Ligoninėje gyvenamosios patalpos buvo įrengtos atsižvelgiant į Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per jose esantį langus. Be to, šviesiu paros metu dieninis dirbtinis apšvietimas buvo išjungiamas, tačiau pacientų prašymu geranoriškai įjungiamas.Pareiškėjas gydymosi laikotarpiais į įstaigos administraciją dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Skundastenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta (b. l. 55, 76-77), kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29; nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29; nuo 2015-09-22 iki 2015-09-25 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 27; nuo 2016-09-09 iki 2016-09-15 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 19.

Kameros- palatos Nr. 19 plotas 7,19 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,39 kv. m ploto.

Kameros- palatos Nr. 27 plotas 21,25 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,03 kv. m ploto.

Kameros- palatos Nr. 29 plotas 15,45 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 1,93 kv. m ploto.

Byloje nėra duomenų, apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių minėtose palatose, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Pareiškėjas tvirtino, jog laikotarpiu nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 buvo kalinamas kameroje- palatoje Nr. 30, tačiau atsakovas pateikė duomenis gydymo stacionare istoriją Nr. 1794, kuri įrodo, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo palatoje Nr. 29 ( Gydytojų paskyrimų lapas), todėl teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais rašytiniais duomenimis (ABTĮ 56 str., b. l. 76), pareiškėjo argumentai dėl nurodytų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas. Pareiškėjui 16 parų trūko 3,16 kv. m., 4 paras trūko- 1,97 kv. m., 7 paras trūko 2,71 kv. m gyvenamojo ploto.

Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes Ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai buvo kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybė judėti kameroje – itin ribota.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatose buvo drėgna, šalta, netinkamas natūralus apšvietimas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte ir HN 134:2015 16 punkte.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, kuriame numatyta, jog natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja.

Atsakovas nurodė, jog su ginču susijusios patalpos buvo vėdinamos per langus, per kuriuos buvo užtikrintasnatūralus apšvietimas, tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Taip pat nurodė, jog šviesiu paros metu dieninis dirbtinis apšvietimas buvo išjungiamas, tačiau pacientų prašymu, geranoriškai įjungiamas. Pareiškėjas atsakovo nurodytų aplinkybių nepaneigė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, apšvietimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, netinkamos temperatūros, apšvietimo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų palatų Nr. 19, 27, 29apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Atsakovas teismui pateikęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-29 patikrinimo aktą Nr. 13 (15.3)- PA-492, kuriame buvo patikrinta kamera- palata Nr. 29. Pažeidimų nebuvo nustatyta, tačiau patikrinimo laikotarpis nepatenka į ginčo laikotarpį (pareiškėjas kameroje- palatoje Nr. 29 buvo laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2014-12-09 ir nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14) (b. l. 79-81).

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose Nr. 29 nebuvo stalo. Kaip jau buvo minėta, byloje paneigta rašytiniais duomenimis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo patalpintas į kamerą Nr. 30, atsakovo pateikta kameros Nr. 29 nuotrauka (b. l.78) patvirtina, jog stalas yra, todėl pareiškėjo šio pobūdžio argumentai atmestini.

Į bylą nepateikta duomenų apie kalinimo sąlygų LAVL įtaką pareiškėjos fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą ginčo laikotarpiu, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimo trukmę (27 paras trūko gyvenamojo ploto), jo pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai ir visą gydymo laiką), nesant duomenų, kad jo sveikatos būklė, pareiškėjui būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 250 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T.T. (a.k. (duomenys neskelbtini) ) išatsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250Eur (du šimtus penkiasdešimteurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė