Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

Iš A. T. valstybinei ligonių kasai priteista 2872,89 Lt gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 10 d., apie 13.30 val., Šiaulių mieste, Tilžės g. 67a namo pirmos laiptinės aikštelėje, tarp pirmo ir antro aukšto, sudavė savo motinai A. T. rankomis apie penkis smūgius į galvą, tuo padarydamas jai kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, poodines kraujosruvas abiejų akių srityse. Šiais veiksmais jis savo motinai A. T. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde A. T. teigia, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik medicinos specialisto išvada bei nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus duotus teisminio nagrinėjimo metu, taip pat jo paties ir liudytojų V. P. bei F. Š. parodymus, o liudytojo N. P. parodymų visiškai neįvertino.

Apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent jo V. T. plaštakos vidine dalimi į skruostus suduoti du smūgiai sukėlė nukentėjusiajai kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, t.y. neįrodytas priežastinis ryšys tarp A. T. veiksmų ir atsiradusių pasekmių.

Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes šių savo parodymų, bylą nagrinėjant teisme, ji atsisakė. Apeliantas atkreipia dėmesį į V. T. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą net ir dėl tokių svarbių aplinkybių, kaip jai suduotų smūgių, jos griuvimų ir galvos susitrenkimų skaičius. Teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji tomis dienomis, kada ji galėjo patirti sužalojimus, buvo neblaivi, turi psichikos ir elgesio sutrikimų.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus, duotus teisme, kuriuose ji patvirtino, jog A. T. namo, esančio Tilžės g. 67a laiptinėje sudavė jai du kartus į veidą, kad ji buvo labai girta, kad ją keliant jie abu griuvo. Taip pat ji parodė, kad A. T. išėjus, ji ėjo į virtuvę parūkyti, kur vėl griuvo, susitrenkė galvą į radiatorių. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtino liudytojas V. P. . Vėliau nukentėjusioji nurodė nešusi į lauką šiukšles ir sutikusi du iš matymo pažįstamus vyrus, Remygą ir Vytuką, kuriuos pasikvietė į savo butą išgerti. Ten Remyga nukentėjusiąją sumušė. Apelianto teigimu, šias aplinkybes iš dalies patvirtino liudytojas F. Š. , kuris nurodė, kad jis matė V. T. prie namo besistumdant su dviem vyrais, iš kurių vienas jai sudavė, po ko ji nukrito. Tai, apelianto teigimu, patvirtina ir 2005-03-11 įrašas greitosios medicinos pagalbos kortelėje, kur nurodoma, kad V. T. teigė buvusi sumušta 15.30 val.

A. T. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojų V. A. ir V. M. parodymai, kurios teigė, kad po sumušimo nukentėjusioji joms sakiusi, jog ją sumušė apeliantas. Apeliantas nurodo neneigęs, jog sudavė V. T. smūgius, o minėtų liudytojų parodymai nepaneigia jo parodymų dėl suduotų smūgių kiekio, pobūdžio, stiprumo, jų sukeltų pasekmių, nes jos to nematė, o nukentėjusioji smulkiau neaiškino. Todėl šių liudytojų parodymai neįrodo A. T. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo kaltę patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, jo paaiškinimai. Skunde teigiama, kad iš teismo medicinos specialisto išvados galima spręsti tik apie tai, kad kraujosruvų abiejų akių srityse atsiradimui reikėjo dviejų trauminių poveikių, tačiau visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio atsirado būtent dėl šių 2 trauminių poveikių. Skunde apeliantas tvirtina, kad nukentėjusioji susižalojo pati, griūdama du kartus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo medicinos ekspertizė atlikta netinkamai, kadangi ikiteiminio tyrimo metu, priimant nutarimą paskirti teismo medicinos ekspertizę, ekspertui nebuvo nurodytos svarbios aplinkybės apie seną nukentėjusiosios kaukolės defektą po kraniotomijos, taip pat apie tai, kad po jai nuteistojo suduotų smūgių iki pasekmių nustatymo ji mažiausai 2 kartus griuvo, dešine galvos puse atsitrenkdama į kietus bukus daiktus. Šių aplinkybių nežinojimas, apelianto teigimu, turėjo įtakos teismo medicinos eksperto išvadoms.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, teisingai įvertino nuteistojo A. T. , nukentėjusiosios V. T. , liudytojų V. A. , V. M. , E. M. , N. P. , V. P. byloje duotus parodymus bei kitus asmeninės kilmės įrodymus ir pagrįstai A. T. pripažino kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. dėl sunkaus savo motinos sveikatos sutrikdymo.

Nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu A. T. savo apeliaciniame skunde teigia, jog motinai sudavė tik du nestiprius smūgius rankos plaštaka. Tokie jo veiksmai negalėjo būti sunkaus sužalojimo priežastimi. Apelianto teigimu, nukentėjusioji V. T. du kartus griuvo laiptinėje. Griūdama ji susitrenkė galvą, o tai ir galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu.

Iš nuteistojo A. T. parodymų matyti, kad analogiškai aiškindamas įvykio aplinkybes jis savo kaltę neigė ir pirmosios instancijos teisme. Atmesdamas A. T. gynybinę versiją ir pripažindamas jį kaltu dėl sunkaus savo motinos sveikatos sutrikdymo, nuosprendį priėmęs teismas savo išvadas išsamiai motyvavo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl nuteistojo A. T. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Nuteistojo A. T. aiškinimas, kad motina galėjo pati sunkiai susižaloti griūdama namo laiptinėje, visų pirma, paneigiamas teismo medicinos ekspertizių išvadomis Nr. G 485/05 (04), Nr. PG 51-485/05 (04) bei šias išvadas pateikusio eksperto parodymais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Paminėtose išvadose kategoriškai ir vienareikšmiai nurodoma, kad nukentėjusiosios A. T. kūne išorinių sužalojimų, kurie galėjo gautis griuviminės traumos metu ir sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra. Sužalojimai V. T. padaryti ne mažiau, kaip dviejų trauminių poveikių pasekoje, galvą paveikiant kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 17, 20). Be to, teisme ekspertas patvirtino, kad sužalojimai buvo padaryti suduodant į galvą pakankamai stiprius smūgius, lengvai suduodant delnu per veidą, tokie sužalojimai V. T. negalėjo būti padaryti.

Nepagrįstai nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad sunkią galvos traumą V. T. galėjo gauti atsitrenkdama į kietą paviršių dešine galvos puse, kurioje seniau buvo pašalintas kaukolės kaulinio audinio lopas. Apeliaciniame teisme buvo ištirta V. T. ligos gydymo stacionare istorija Nr. 6067, seniau atliktos chirurginės operacijos protokolas Nr. 1751. Teismo posėdyje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas parodė, kad V. T. anksčiau atlikta kaukolės operacija naujai padaryto galvos sužalojimo atsiradimui tiesioginės įtakos neturėjo.

Tai, kad nukentėjusiąją, suduodamas smūgius į galvą, sužalojo sūnus A. T. , nustatyta jo paties, nukentėjusiosios V. T. , liudytojų V. A. , V. M. , E. M. , N. P. , A. M. , A. S. , A. L. parodymais, A. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių kopijomis (b. l. 53-56, 180, 189).

Nuteistasis A. T. , kaip matyti iš jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime bei teisme, vienodai teigė, kad sudavė motinai smūgius į galvą, tai yra tą vietą, kurioje padaryti sužalojimai ir sukėlė sunkų V. T. sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas teigia, kad sudavė nestiprius smūgius, kad jie negalėjo sukelti V. T. nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau tokie bylos baigtimi suinteresuoto nuteistojo A. T. teiginiai paneigiami objektyviais bylos duomenimis – teismo medicinos specialistų išvadomis Nr. G 485/05 (04), Nr. PG 51-485/05 (04) bei greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėmis. Paminėtuose dokumentuose esantys įrašai rodo, kad jau pirminių apžiūrų metu V. T. buvo nustatyti pirminiai sunkaus galvos sumušimo požymiai, kurie vėliau komplikavosi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Šią išvadą patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas H. Daujotas.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji V. T. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai teigė, jog ją pirmoje namo laiptinėje, suduodamas smūgius į galvą, stipriai sumušė sūnus A. T. . Nors bylą nagrinėjant teisme ji savo parodymus iš dalies pakeitė ir ėmė teigti, kad A. T. tik kartą delnu sudavė jai per veidą, nuosprendį priėmęs teismas tokį parodymų pakeitimą įvertino teisingai. Atmesdamas nukentėjusiosios teisme duotus parodymus apie tai, kad sūnus jai sudavė tik vieną nestiprų smūgį, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Liudytojomis apklaustos nukentėjusiosios V. T. kaimynės V. A. ir V. M. patvirtino, jog matė sumuštą nukentėjusiąją. V. T. joms pasakojo, kad ją sumušė sūnus A. T. , žadėjo dėl padarytų sužalojimų kreiptis į policiją. Pamačiusios, kad V. T. sveikatos būklė blogėja du kartus kvietė greitąją medicinos pagalbą. Tokie liudytojų V. A. ir V. M. parodymai visiškai sutampa su greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių kopijose užfiksuotais duomenimis. Iš jose padarytų įrašų matyti, kad V. T. dėl patirtų sužalojimų greitoji medicinos pagalba buvo kviečiama du kartus. Abiem atvejais nukentėjusioji V. T. atvykusiems medicinos darbuotojams pasakė vieną ir tą pačią gautų sužalojimų priežastį – ją sumušė sūnus. Nei vienoje iš paminėtų kortelių nėra nurodyta, kad sužalojimai būtų buvę padaryti nukentėjusiajai pargriuvus. Akivaizdu, kad įrašai abiejose kortelėse buvo padaryti remiantis pačios V. T. paaiškinimais, kad ją sužalojo sūnus (t. 1, b. l. 180, 189). Be to, iš paminėtų kortelių kopijose esančių įrašų matyti, kad V. T. veide buvo užfiksuotos kraujosruvos, sumušimai, galvos smegenų sumušimas. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja E. M. parodė, kad pas V. T. . T. , suteikti jai medicininę pagalbą ji vyko du kartus. Nors konkrečių iškvietimo aplinkybių liudytoja neprisiminė, tačiau patvirtino, kad greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelę ji užpildė remdamasi tais duomenimis, kurie buvo nustatyti atvykus pas ligonę.

Nukentėjusiosios V. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumas buvo papildomai tikrinamas Apeliaciniame teisme. Liudytojas A. M. patvirtino, kad byloje dėl V. T. sunkaus sužalojimo atliko ikiteisminį tyrimą. Apklausiant nukentėjusiąją V. T. , ji kategoriškai teigė, jog ją sumušė sūnus, prašė patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Kitokių sužalojimo aplinkybių nukentėjusioji nenurodė. V. T. dalyvavo įvykio vietos apžiūroje ir nurodė, kad buvo sumušta pirmoje namo laiptinėje.

Pagrįstai apygardos teismas atmetė ir tuos nukentėjusiosios V. T. teisme duotus parodymus, pagal kuriuos ji pati galėjo sunkiai susižaloti griuvinėdama namo laiptinėje bei virtuvėje. Visų pirma, tokie jos parodymai visiškai nenuoseklūs. Ikiteisminiame tyrime ji aiškino, kad buvo sumušta sūnaus A. T. . Tokias jos sužalojimo aplinkybes ji nurodė ne tik duodama parodymus policijos pareigūnams, bet ir kaimynėms bei pagalbą suteikusiems medicinos darbuotojams. Tik teisme V. T. ėmė teigti, kad įvykio dieną ne kartą griuvo ir užsigavo galvą. Tačiau, kaip jau minėta, teismo medicinos ekspertas tiek savo rašytinėse išvadose, tiek jas papildomai paaiškinančiuose savo parodymuose, tikimybę, jog V. T. A. T. galėjo susižaloti griuvinėdama, kategoriškai atmetė. Savo išvadas bei teisme duotus parodymus teismo medicinos ekspertas kompetentingai argumentavo, todėl su jais nesutikti ar abejoti jų patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nuosprendį priėmęs teismas, atmesdamas teisme V. T. duotus parodymus, kad ją įvykio dieną bute sumušė asmuo vardu „Remyga“, BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų V. T. parodymų matyti, kad ji, aiškindama įvykio aplinkybes, buvo nenuosekli. Palaikydama sūnaus A. T. keliamas gynybines versijas, ji detaliai aiškino, kaip griuvinėjo namo laiptinėje, buvo mušama „Remygos“ bei tuo pat metu teigė, kad nei įvykio aplinkybių, nei pirmiau duotų parodymų neprisimena.

Byloje surinkti duomenys bei V. T. parodymų analizė leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji V. T. , būdama kaltinamojo A. T. motina, pakeitė byloje duotus parodymus dėl sūnaus jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, siekdama palengvinti jo teisinę padėtį. Tokią V. T. parodymų pakeitimo teisme priežastį patvirtina ir V. T. A. T. A. T. paaiškinimas teisme, kad ji teisme duos tokius pat parodymus, kaip ir kaltinamasis.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas šališkai, nes nuo pat jo pradžios buvo tiriama tik viena kaltinimo versija, pagal kurią V. T. sužalojo A. T. . Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad versijų kėlimas bei jų tikrinimas yra ikiteisminio tyrimo proceso dalis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą aiškintis galimas įvykio aplinkybes, keliant įvairias versijas bei jas tikrinant įstatyme numatytomis procesinėmis priemonėmis, yra ikiteisminio tyrimo institucijų prerogatyva. Iš bylos įrodymų matyti, kad nukentėjusioji V. T. iš karto teisėsaugos pareigūnams nurodė ją sumušusį ir sužalojusį asmenį. Todėl visiškai pagrįstai pirmiausiai buvo aiškinamasi koks A. T. vaidmuo sužalojant V. T. . Pasitvirtinus pirminiams spėjimams, teisėsaugos pareigūnams nebuvo jokio pagrindo kelti naujas V. T. galimo sužalojimo versijas ir jas tirti.

Atmesdamas nuteistojo A. T. parodymus, jog V. T. namo laiptinėje griuvo ir, atsitrenkusi į apsaugines groteles, nusibrozdino kaktą, apygardos teismas pagrįstai pasirėmė greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėse užfiksuotais duomenimis. Jose padarytuose įrašuose nėra užfiksuota duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai būtų nubrozdinta ar kitaip sužalota kakta. Šią aplinkybę teismas sugretino su nuteistojo A. T. parodymais ir, remdamasis ja bei kitais bylos duomenimis, nuteistojo parodymus pripažino nepatikimais ir pagrįstai atmetė.

Atmesdamas liudytojų V. P. bei F. Š. parodymus apie tai, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti griuvinėdama bei būti sumušta byloje nenustatytų asmenų, apygardos teismas nurodė, kodėl juos pripažino nepatikimais. Teisėjų kolegija sutinka su teismo nuosprendyje pateiktu šių liudytojų parodymų vertinimu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į akivaizdžius prieštaravimus tarp nukentėjusiosios V. T. A. T. bei liudytojų V. P. ir F. Š. parodymų. Nukentėjusioji teisme teigė, kad asmuo, vardu „Remyga“, ją sumušė bute, kuriame tuo metu kitų asmenų nebuvo, pačio įvykio niekas nematė. Tuo tarpu F. Š. parodė, kad matė, kaip V. T. nepažįstamas vyras mušė kieme. Iš liudytojo parodymų sektų, kad nepažįstamas vyriškis V. T. sumušė kaip tik tuo metu, kai, pagal bylos duomenis, V. T. iš tikrųjų ir buvo sužalota. Liudytojas V. P. parodė, kad jis V. T. bandė parvesti namo, ji laiptinėje griuvo ir prasikirto kaktą. Tačiau tokie V. P. parodymai prieštarauja pačios V. T. bei liudytojo N. P. parodymams. Pagal V. T. paaiškinimus, ją namo parvedė sūnus, o ne V. P. . Pagal N. P. parodymus, jis A. T. ir V. T. pamatė pačioje laiptinės apačioje ir nuo čia kartu su A. T. parnešė nukentėjusiąją į namus. V. N. P. laiptinėje nematė ir sutikęs nebuvo.

Taigi, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog F. Š. ir V. P. parodymai buvo atmesti vien dėl to, jog buvo nenaudingi kaltinimui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog A. T. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl sunkaus savo motinos sveikatos sutrikdymo. Bylos duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog nuteistasis A. T. , suduodamas smūgius rankomis nukentėjusiajai į galvą, sužalojo savo motiną V. T. . T. . A. T. nukentėjusiajai į galvą suduotų tiesioginių smūgių pasekoje V. T. po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo kraujas, todėl jis privalo atsakyti už savo veiksmais sukeltas pasekmes. Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Jį panaikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.