Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1497-153/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-29
Bylos Nr.
2A-1497-153/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-20948-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Galina Blaževič (pran.)
Atsakovas
VšĮ Kauno klinikinės ligoninės
Ieškovas
R. B.
Kategorijos
  • 11.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1497-153/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20948-2013-9;Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.4; 14.1; 114.11; 121.14; 121.18. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2361-945/2014 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei VšĮ Kauno klinikinei ligoninei dėl prastovos pripažinimo neteisėta, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. B. kreipėsi į teismą dėl pripažinimo neteisėtu atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. P-1466 dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ir šio įsakymo panaikinimo, priteisimo ieškovei darbo užmokesčio skirtumo už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimą patenkino iš dalies. Teismas nepriteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio reikalavimų dalį patenkino. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažino neteisėtu atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. P-1466 dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ir jį panaikino. Priteisė ieškovei R. B. ieškinio patenkinimui 29 849,75 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. kovo 24 d., taip pat 32,27 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumą už kiekvieną atsakovės užfiksuotą prastovos valandą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 666,66 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą iš atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės. Sprendimo dalį dėl 6 393,44 Lt (neatskaičius mokesčių) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo teismas nusprendė vykdyti skubiai.

Teismas sprendime nustatė, kad ieškovė nuo 2011 m. spalio 10 d. neterminuotos darbo sutarties pagrindu dirbo direktoriaus pavaduotoja medicinai. 2013 m. liepos 19 d. ieškovei buvo įteiktas darbdavio įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo 2013 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio pagrindu (darbo sutarčiai prieštaraujant teisės aktų reikalavimams), kartu pasiūlytos žemesnio lygmens pareigos, o į laisvas direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2013 m. liepos 11 d. terminuotai yra paskirti kiti asmenys. Atsakovė atšaukti ieškovei surašyto įspėjimo nesutiko ir 2013 m. rugsėjo 12 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. P-1466 „Dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės“, kuriuo paskelbė nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškovei prastovą ne dėl darbuotojos kaltės, nereikalaudamas būti darbo vieloje, iki atskiro direktoriaus įsakymo paskelbimo, pasiūlė ieškovei prastovos laikotarpiu pasirinktinai būti perkeltai į vienas iš žemiau nurodytų pareigų, už kurių atlikimą būtų mokamas iki perkėlimo buvęs vidutinis darbo užmokestis (Akušerijos skyriuje gydytojo akušerio-ginekologo pareigybę (1 etato darbo krūviu); Ginekologijos skyriuje gydytojo akušerio-ginekologo pareigybę (1 etato darbo krūviu)), nustatė, kad apmokėjimas už prastovos laiką bus vykdomas vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Teismas konstatavo, kad steigėjui pakeitus atsakovės organizacinę struktūrą ir pareigybių sąrašą, nebeliko ieškovės pareigybės. Teismo vertinimu, nei viena iš ieškovės vykdytų funkcijų neišnyko, jos tiesiog buvo perskirstytos įsteigiant kelias naujas direktoriaus pavaduotojų pareigybes. Teismas laikė reikšminga aplinkybę, jog ieškovės funkcijos nebuvo perskirstytos egzistavusioms pareigybėms, bet buvo įsteigtos naujos direktoriaus pavaduotojų (ūkio ir inžinerijos reikalams; valdymui; motinos ir vaiko sveikatos priežiūrai; intervencinei medicinai; konservatyviajai medicinai) pareigybės, t. y. bendras pareigybių skaičius ne tik nebuvo sumažintas, bet net ir padidėjo, į šias pareigas laikinai, kol įvyks konkursai, bet ne ilgiau kaip vienerių metų laikotarpiui, priimti asmenys, perkelti iš kitų pareigų, tiesiogiai nesusijusių su vykdyta pertvarka, nors ieškovei nei vienos iš nurodytų pareigų nebuvo pasiūlytos net eiti jas laikinai. Teismas laikė reikšmingu juridinių faktų eiliškumą: sprendimas dėl naujos organizacinės struktūros priimtas 2013 m. birželio 19 d., pareigybių sąrašas patvirtintas 2013 m. liepos 5 d., pareiginiai nuostatai patvirtinti 2013 m. liepos 10 d., nauji darbuotojai į direktoriaus pavaduotojų pareigas priimti 2013 m. liepos 11 d., o ieškovė apie atleidimą iš darbo įspėta 2013 m. liepos 19 d., į prastovą ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu išleista nuo 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. paskyrimo į naujai įsteigtas direktoriaus pavaduotojų pareigybes klausimas išspręstas neišsprendus klausimo dėl tolesnių ieškovės darbo santykių. Teismo nuomone, atsakovės direktorius, turėjęs galimybę ieškovę laikinai (iki konkurso) perkelti į vieną iš naujai įsteigtų pareigybių, to nepadarė, taip savo veiksmais sukurdamas situaciją, kai tęsėsi darbo santykiai su ieškove, nors neliko pareigybės, kurią ji galėtų užimti. Teismo vertinimu, darbo ginčą nagrinėjantis organas negali nustatyti įpareigojimo darbdaviui pasiūlyti ieškovei užimti direktoriaus pavaduotojos valdymui, konservatyviai medicinai, vaiko ir motinos sveikatos priežiūrai, ūkio ir inžinerijos reikalams ar intervencinei medicinai pareigas, tačiau tai nereiškia, jog toks organas negali pripažinti atitinkamų darbdavio veiksmų nepagrįstais, sąlygojusiais darbuotojos teisių pažeidimą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog konkursinių reikalavimų nustatymas atsakovės įstatuose dėl steigėjo kompetencijos atitinkamiems klausimams spręsti buvo pakeisti tik 2013 m. lapkričio 21 d., teismo manymu, nelaikytini kliūtimi siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją, laikinai, iki konkurso suorganizavimo į tokias pareigas perkelti ne visus pareigoms nustatytus reikalavimus atitinkantį asmenį, kadangi laikinumas tokiu atveju būtent ir siejamas su tikslu konkurso būdu surasti žmogų, atitinkantį reikalavimus ir tinkamiausią pareigoms užimti. Aptartų aplinkybių kontekste teismas įvertino tai, kad ieškovė kartu su kitais pretendentais iniciavo teisminį procesą dėl konkurso rezultatų panaikinimo, 2013 m. liepos 18 d. atsakovės direktorius atleistas iš darbo ir paskirtas pareigas toliau eiti laikinai, o tai taip pat, teismo vertinimu, negalėjo neturėti subjektyvios įtakos atsakovės direktoriaus veiksmams priimant sprendimus dėl tolesnio ieškovės darbo. Teismo vertinimu, ginčo situacija neatitiko prastovos paskelbimo sąlygų, kadangi jos buvo galima išvengti, ją nulėmė subjektyvūs ir kryptingi atsakovės direktoriaus veiksmai.

Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ieškovei buvo siūlomos jos kvalifikaciją atitinkančios gydytojos akušerės-ginekologės pareigos, kadangi ieškovė dirbo du darbus – direktoriaus pavaduotojos ir gydytojos. Prastova jai buvo paskelbta kaip direktoriaus pavaduotojai, bet ne kaip gydytojai, todėl teismo manymu, spręsti, jog ieškovei siūlytos gydytojos pareigos yra adekvačios direktoriaus pavaduotojos pareigoms, nebuvo pagrindo. Teismo nuomone, tai, kad ieškovė yra pakankamai kvalifikuota dirbti jai siūlytą darbą, negali sąlygoti išvados, jog pasiūlytas lygiavertis darbas. Kito darbo siūlymas yra svarbus vertinant darbdavio pareigos mokėti darbuotojui išmokas už prastovos laikotarpį apimtį (DK 195 str.). Siūlomų pareigų adekvatumas taptų reikšmingu tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad darbdavys darbuotojai darbo negalėjo pasiūlyti dėl objektyvių kliūčių. Tokiu atveju atitinkamas vertinimas nulemtų, kokio dydžio išmokas pagal DK 195 straipsnį privalo mokėti darbdavys. Nagrinėjamu atveju šios nuostatos netaikytinos, kadangi, kaip minėta, susiklosčiusi situacija neatitinka prastovos sąlygų. Ne kaip prastovos priežastis, bet kaip neteisėto atsakovės elgesio pasekmė, teismo manymu, vertintina aplinkybė, jog ieškovė į prastovą buvo išleista dėl to, kad, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, darbdavys negalėjo įgyvendinti savo iniciatyvos atleisti ieškovę iš darbo DK 139 straipsnio pagrindu. Tai, kas nurodyta, teismo nuomone, sudarė pagrindą naikinti kaip nepagrįstą Darbo ginčų komisijos 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti neteisėtu atsakovės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. P-1466 dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ir jį panaikinti.

Teismas, pripažinęs, jog prastova ieškovei paskelbta nepagrįstai, sutiko su ieškovės reikalavimu dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo. Nustatydamas priteistinos ieškovei išmokos dydį teismas vadovavosi byloje atsakovės pateiktais skaičiavimais.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nurodęs, jog neteisėti atsakovės direktoriaus veiksmai, finansiniai nuostoliai, ieškovės išgyvenimai dėl ginčo situacijos yra kompensuoti teismo sprendimu grąžinant ieškovę į situaciją, buvusią iki pažeidimo, ir tai, teismo manymu, vertintina kaip pakankama jos teisių apgynimo forma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014-03-24 sprendimą skundžia atsakovė VĮ Kauno klinikinė ligoninė. Apeliantės atstovas prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimą.

Teismas neteisingai taikė materialinės darbo teisės nuostatas, reglamentuojančias prastovos situaciją (ne dėl darbuotojo kaltės), neteisingai nustatė prastovos situacijos pradžią, t. y. nuo kada išnagrinėtoje civilinėje byloje susiformavo (arba jau egzistavo) prastova ne dėl darbuotojo kaltės.

Teismas, pažeisdamas esmines darbo teisės nuostatas, neteisingai apibrėžęs prastovos ne dėl darbuotojo kaltės situaciją, nepagrįstai ginčijamu sprendimu pripažino įsakymą dėl prastovos ieškovei paskelbimo (esant objektyviai nuo atsakovo, kaip darbdavio nepriklausančiai faktinei situacijai, jos nepagrįstai nepripažino prastova).

Teismas, nepagrįstai objektyviai susiklosčiusios situacijos nepripažino prastova, darbo teisinių santykių kontekste, pažeisdamas darbo teisės nuostatas, nepagrįstai ignoravo prastovos ne dėl darbuotojo kaltės teisines pasekmes tiek atsakovės, kaip darbdavio, tiek ieškovės kaip darbuotojos teisėms ir (ar) pareigoms.

Skundžiamo sprendimo neteisėtumą lėmė teismo įsitikinimas, jog prastovos situaciją lėmė neva kryptingi, subjektyvūs atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu.

Teismas, pažeisdamas imperatyvias darbo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias prastovos ne dėl darbuotojo kaltės situaciją, jas netinkamai taikydamas ir aiškindamas, apskritai ignoravo jau buvusią prastovos situaciją, bet ir dėl objektyvių priežasčių susiklosčiusią situaciją nepagrįstai nepripažino prastova, o tai akivaizdžiai sąlygoja ginčijamo sprendimo neteisėtumą (apeliacinės instancijos teismo teisę ir pareigą tokį sprendimą panaikinti kaip neteisėtą). Teismas, neteisingai aiškindamas darbo įstatymo nuostatas, apkritai apribojo bet kokią situaciją, kada darbuotojui nėra duodamas darbo sutartyje sulygtas darbas pripažinti prastova, o tai iš esmės prieštarauja minėto instituto įtvirtinimui darbo įstatyme.

Teismas vertino aplinkybes, kurios apskritai neturi nieko bendra prastovos situacijos teisėtumui ar pagrįstumui nustatyti (atsakovės struktūrinių pasikeitimų ir kitų asmenų etatų pasiskirstymu neva nulėmusį prastovos objektyvumo nebuvimą), ir išplėsdamas, ignoruodamas DK 122 ir 195 straipsnių nuostatas, nepagrįstai pasisakė dėl prastovos situacijos darbuotojo užimtumo reglamentavimo, t. y. ginčijamame sprendime apskritai nepagrįstai pasisakė, jog neva ieškovei turėjo būti siūlomos lygiavertės ar adekvačios pareigos darbovietėje (nors šios aplinkybės apskritai neturi nieko bendra su prastovos teisėtumu).

Teismas, apskritai pažeisdamas esmines įrodymų, civiliniame procese tyrimo ir vertinimo taisykles, pripažino įrodytas aplinkybes, kuriomis (nors ir nepagrįstai) grindė prastovos ieškovės atžvilgiu neteisėtumą.

Teismas, spręsdamas ieškovės prastovos teisėtumo klausimą, apskritai neturėjo vertinti atsakovės struktūrinių pasikeitimų tikslingumo ir pagrįstumo, tačiau teismas apskritai priėjo prie įrodymais nepagrįstų išvadų.

Dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių visumos ne tik susiklostė ieškovės atžvilgiu prastovos situacija, atitinkanti DK 122 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, tačiau akivaizdu ir tai, jog būtent dėl objektyvių, t. y. dėl teismo pritaikytų ir tam tikrą laiką galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės atžvilgiu, jai nesutikus užimti kitų jos kvalifikaciją atitinkančių pareigų, tęsėsi teisėtai susiklosčiusi prastovos situacija, kuri teismo sprendimu nepagrįstai buvo pripažinta neteisėta.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės VĮ Kauno klinikinės ligoninės apeliacinį skundą ieškovės R. B. atstovė M. L. prašė teismo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ieškovei.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai taikė LR DK 122 straipsnio nuostatas, pažymėdamas, kad vadovaujantis LR DK 122 straipsnio 1 dalimi, prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Be to, teismas sprendime tinkamai reglamentavo LR DK 93 straipsnyje įtvirtintos sutartinės pareigos suteikti darbuotojui darbą, kai darbdavys turi įrodyti, kad susiklostė objektyvi, nuo jo valios ir veiksmų nepriklausanti, nestandartinė situacija.

Teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad steigėjui pakeitus atsakovės organizacinę struktūrą ir pareigybių sąrašą, nebeliko ieškovės pareigybės.

Teismas nustatė, kad ieškovės funkcijos nebuvo perskirstytos egzistavusiomis pareigybėmis, bet buvo įsteigtos naujos direktoriaus pavaduotojų (ūkio ir inžinerijos reikalams; valdymui; motinos ir vaiko sveikatos priežiūrai; intervencinei medicinai; konservatyviajai medicinai), į minėtas pareigas laikinai, kol įvyks konkursai, bet ne ilgiau kaip vienerių metų laikotarpiui, priimti asmenys, perkelti iš kitų pareigybių, tiesiogiai nesusijusių su vykdyta pertvarka, nors ieškovei nei vienos iš nurodytų pareigų nebuvo pasiūlytos net eiti laikinai. Tai patvirtina argumentus dėl prastovos neteisėtumo.

Teismas pagrįstai įvertino ieškovės ne kartą procesiniuose dokumentuose nurodytą įvykių eiliškumą: sprendimas dėl naujos organizacinės struktūros priimtas 2013 m. birželio 19 d., pareigybių sąrašas patvirtintas 2013 m. liepos 5 d., pareiginiai nuostatai patvirtinti 2013 m. liepos 10 d., nauji darbuotojai į direktoriaus pavaduotojų pareigas priimti 2013 m. liepos 11 d., o ieškovė apie atleidimą iš darbo įspėta 2013 m. liepos 19 d., į prastovą ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu išleista nuo 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. naujai įsteigtų direktoriaus pavaduotojų pareigybių užėmimo klausimas išspręstas neišsprendus klausimo dėl tolesnių ieškovės darbo santykių.

Teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovės direktorius, turėjęs galimybę ieškovę laikinai (iki konkurso) perkelti į vieną iš naujai įsteigtų pareigybių, to nepadarė, taip savo veiksmais sukurdamas situaciją, kai tęsėsi darbo santykiai su ieškove, nors neliko pareigybės, kurią ji galėtų užimti.

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir įvertino tą aplinkybę, kad konkursinių reikalavimų nustatymas nelaikytinas kliūtimi siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją laikinai, iki konkurso suorganizavimo į tokias pareigas perkelti ne visus pareigoms nustatytus reikalavimus atitinkantį asmenį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai įvertino ieškovės argumentus, kad laikinumas eiti pareigas iki konkurso būtent ir siejamas su tikslu konkurso būdu surasti žmogų, atitinkantį reikalavimus konkursinėms pareigoms užimti.

Teismas sprendimu pagrįstai įvertino, kad ieškovės ir atsakovės santykiai nebuvo pagrįsti tinkamu įstatymo nuostatų taikymu darbo teisiniuose santykiuose. Atsakovė, pažeisdama įstatymo nuostatas, siekė, kad ieškovė R. B. neužimtų jokių tinkamų pareigų, ir siūlė mažiau apmokamas pareigas nepagrįstai. Atsakovės 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. P-1466 ieškovei paskelbta prastova buvo paskelbta būtent kaip direktoriaus pavaduotojai medicinai, o ne kaip gydytojai akušerei.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas nagrinėjamojoje byloje, priėmė pagrįstą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pripažinus, kad prastova ieškovei paskelbta neteisėtai, pagrįstai nusprendė, kad ieškovės pajamos sumažėjo būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ir tai lemia reikalavimo dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo pagrįstumą.

Teismas įvertino esminius įrodymus, jų esmę, tinkamai pritaikė ir vertino priimtą sprendimą, atsižvelgęs į teismų suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, tinkamai pritaikė civiliniame procese tyrimo ir vertinimo taisykles.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, vertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų priėmė pagrįstą sprendimą t. y. nepažeidė LR CPK 185 straipsnio reikalavimų.

Teismas skundžiamame sprendime tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tokio pobūdžio bylose, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė išimtinai į visus Aukščiausiojo Teismo suformuluotus kriterijus, todėl yra teisėtas, pagrįstas, atitinkantis suformuluotą Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl negali būti panaikintas, o turi būti paliktas galioti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė R. B. neterminuotos darbo 20011-11-10 sutarties pagrindu dirbo VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. A-1842 „Dėl viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės valdymo struktūros patvirtinimo“; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. A-1990 „Dėl viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės pareigybių sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtinta atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės nauja valdymo struktūra ir pareigybių sąrašas, kuriame nebeliko (buvo panaikinta) atsakovės Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojo medicinai (ieškovės Darbo sutartimi sulygta darbo funkcija) pareigybės. 2013 m. liepos 19 d. ieškovei R. B. buvo įteiktas darbdavio įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo, o į prastovą ieškovė R. B. atsakovės 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu išleista nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. Ieškovė mano, kad atsakovės vadovas pažeidė įstatymą, priėmė neteisėtą sprendimą dėl ieškovės išleidimo į prastovą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo juridinių faktų eiliškumą: vertindamas atsakovės Kauno klinikinės ligoninės vadovo veiksmų teisėtumą priimant sprendimą dėl paskelbimo ieškovei prastovos nustatė, kad sprendimas dėl naujos organizacinės struktūros priimtas 2013 m. birželio 19 d., pareigybių sąrašas patvirtintas 2013 m. liepos 5 d., pareiginiai nuostatai patvirtinti 2013 m. liepos 10 d., nauji darbuotojai į direktorių pavaduotojų pareigas priimti 2013 m. liepos 11 d., nors ieškovė apie atleidimą iš darbo įspėta 2013 m. liepos 19 d., į prastovą ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu išleista nuo 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. naujai įsteigtų Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojų pareigybių užėmimo klausimas išspręstas neišsprendus klausimo dėl tolesnių ieškovės darbo santykių. Tokiu būdu atsakovės Kauno klinikinės ligoninės vadovas dirbtinai sukūrė ieškovei nepalankią situaciją dėl ieškovės negalėjimo užimti vienos iš naujai įsteigtų pareigybių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės Kauno klinikinės ligoninės vadovo 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės R. B. funkcijos Kauno klinikinėje ligoninėje nebuvo perskirstytos egzistavusioms pareigybėms, bet buvo įsteigtos naujos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojų (ūkio ir inžinerijos reikalams; valdymui; motinos ir vaiko sveikatos priežiūrai; intervencinei medicinai; konservatyviajai medicinai) pareigybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo skundžiamame sprendime, kad Kauno klinikinėje ligoninėje bendras pareigybių skaičius ne tik nebuvo sumažintas, bet padidėjo, į šias pareigas laikinai, kol įvyks konkursai, bet ne ilgiau kaip vienerių metų laikotarpiui, priimti asmenys, perkelti iš kitų pareigų, tiesiogiai nesusijusių su vykdyta pertvarka. Pirmosios instancijos teismo pagrįstas išvadas šiuo klausimu patvirtina atsakovės Kauno klinikinės ligoninės 2013 m. liepos 22 d. raštas ieškovei apie tai, kad 2013 m. liepos 11 d. į laisvas direktoriaus pavaduotojų pareigas paskirti: direktoriaus pavaduotoju valdymui – A. J., iki tol nuo 2012 m. lapkričio 13 d. dirbęs direktoriaus patarėju; direktoriaus pavaduotoja konservatyviajai medicinai – G. Ž., iki tol nuo 2013 m. balandžio 17 d. dirbusi direktoriaus padėjėja; direktoriaus pavaduotoja motinos ir vaiko sveikatos priežiūrai – D. B., iki tol nuo 2013 m. kovo 1 d. dirbusi Konsultacijų ir diagnostikos skyriuje gydytoja echoskopuotoja; direktoriaus pavaduotoju ūkio ir inžinerijos reikalams – E. M., iki tol nuo 2012 m. gruodžio 17 d. dirbęs ūkio tarnybos inžinieriumi; direktoriaus pavaduotoju intervencinei medicinai – K. G., iki tol nuo 2005 m. birželio 13 d. dirbęs Dienos chirurgijos centro vedėju, gydytoju ortopedu-traumatologu, nuo 2010 m. vasario 1 d. – operacinės administratoriumi. Byloje nėra nuginčyta teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovei nei vienos iš nurodytų pareigų nebuvo pasiūlytos net eiti laikinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės vykdytos funkcijos neišnyko ir kad tai patvirtina į bylą pateikti Kauno klinikinės ligoninės Direktoriaus pavaduotojo medicinai pareiginiai nuostatai, juos lyginant su kitų Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojų pareiginiais nuostatais, ir atsakovės sprendimai dėl įsteigtų naujų direktoriaus pavaduotojų pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės galimumo išspręsti susiklosčiusią situaciją, o ne taip, kaip nurodo apeliantė, objektyvų atsakovės negalėjimą priimti ginčo atveju racionalų sprendimą laikinai, iki konkurso suorganizavimo į įsteigtas pareigas perkelti ne visus pareigoms nustatytus reikalavimus atitinkantį asmenį, šiuo atveju ieškovę.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovės atstovo argumentą, kad ginčo situacijoje susiklostė objektyvi, nuo atsakovės Kauno klinikinės ligoninės valios ir veiksmų nepriklausanti, nestandartinė situacija, nes Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. A-4263 patvirtintų ligoninės įstatų 50.1., 50.3., 50.8. punktais bei atsižvelgdamas į tai, kad nebėra ieškovės Darbo sutartyje sulygto darbo (direktoriaus pavaduotojo medicinai), siekiant tikslingai naudoti atsakovės lėšas, priėmė 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 1466 „Dėl prastovos ne dėl darbuotojo kaltės“, kuriuo ieškovei nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo paskelbta prastova ne dėl darbuotojo kaltės, nereikalaujant būti darbo vietoje, iki atskiro ligoninės direktoriaus įsakymo paskelbimo. Tačiau kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, LR DK 122 straipsnis nepateikia baigtinio sąrašo priežasčių, dėl kurių įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje gali susidaryti prastovos situacija, tačiau reikalauja, kad priežastys, dėl kurių darbo sutartimi sulygtas darbas darbuotojui nesuteikiamas, būtų objektyvios, t. y. nepriklausančios nuo darbdavio valios. Šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, atsakovės Kauno klinikinės ligoninės vadovas veikė nesąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė Kauno klinikinė ligoninė turėjo galimybę pasiūlyti ieškovei darbą. Esantis byloje ieškovės susirašinėjimas su darbdavės atstovu patvirtina, kad ieškovė aktyviai veikė ir norėjo tęsti darbą pavaduotojos pareigose. Atsakovės nurodyta argumentacija dėl taikymo ginčo santykiams DK 122 str. nuostatų teisėjų kolegijos vertinama atsižvelgiant į pačios atsakovės veiksmus ginčo situacijoje, kurie patvirtina, kad atsakovė į naujai įsteigtas direktoriaus pavaduotojų pareigybes paskyrė kitus asmenis, o po to priėmė ginčo įsakymą dėl prastovos paskelbimo, todėl atsakovės argumentai dėl tariamo ieškovės negalėjimo dirbti pavaduotoja atsakovės ligoninėje nėra aktualūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįvykdė LR DK 93 straipsnyje įtvirtintos sutartinės pareigos suteikti ieškovei darbą ir dėl to pažeidė įstatymą. Todėl apeliantės atstovo argumentai dėl tariamai nepalankios situacijos, taip pat teismo sprendimu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepripažintinos aplinkybėmis, kurios atleistų atsakovę nuo pareigos pasiūlyti ieškovei atsakovės direktoriaus pavaduotojos darbą.

Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas be pagrindo analizavo ir pasisakė dėl ieškovės ir atsakovės vadovo santykių, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į ieškovės argumentus, vertino atsakovės vadovo motyvaciją dėl ginčo įsakymo ieškovei priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prastova ieškovei buvo paskelbta kaip direktoriaus pavaduotojai, bet ne kaip gydytojai Akušerijos skyriuje, todėl teisingai pripažino, jog ieškovei siūlytos gydytojo pareigos nebuvo adekvačios direktoriaus pavaduotojo pareigoms, taip pat vertinant darbdavio pareigą ginčo situacijoje mokėti ieškovei išmokas už prastovos laikotarpį apimtį (DK 195 str.).

Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvų, jiems pritaria ir laiko teisingais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 328, 326 str. 1 d. 1 p.), teismo sprendimas nekeistinas.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovei atstovavo advokatė M. L.. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl advokatės M. L. teisinių paslaugų apmokėjimo. Remiantis sąskaita už teisinės paslaugas Nr. 162 (3 t., b. l. 57), ieškovė advokatei sumokėjo 1700 Lt (pinigų priėmimo kvitas Nr. 769409 – 3 t., b. l. 56). Išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas priteistinas visiškai (1700 Lt) atsižvelgiant į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą ir į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktą. Atmetus atsakovės atstovo apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (juridinio asmens kodas 302583800, Kaunas, Josvainių g. 2) advokato teisinių paslaugų išlaidas – 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Lt (492,35 Eur) ieškovei R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai Galina BlaževičAlgimantas KukalisArvydas Žibas