Kauno apylinkės teismo nutarimas, II-1-753/2016

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Nutarimas
Data: 2016-04-04
Bylos Nr.: II-1-753/2016
Teisminio proceso Nr.: 4-20-3-00265-2015-0
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Rasa Balsevičienė
Nukentėjusysis: D. O.

Kategorijos

2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.17pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. II-1-753/2016Teisminio proceso Nr. 4-20-3-00265-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.4; 3.25.3; 3.17 (S)

KAIŠIADORIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 4 d.Kaišiadorys

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Rasa Balsevičienė,sekretoriaujant Tatjanai Daugirdienei,dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui P. Š., jo atstovui D. G., nukentėjusiajai D. O.,

nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusios institucijos – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato – atstovui nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal P. Š. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto 2015 m. balandžio 14 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 88N-28947055-15,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – institucija) viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – VPS KPP) specialistas A. R. 2015 m. balandžio 14 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 88P-28946796-15 (toliau – protokolas) dėl to, kad P. Š. 2015 m. kovo 31 d., 17.39 val., Ukmergės r. sav., kelio Kaunas – Zarasai – Daugpilis 56,68 km, vairuodamas jam priklausantį automobilį M. B. ML320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, buvo neatidus, prieš pradėdamas lenkti kitą priekyje važiuojantį automobilį, kuris rodydamas posūkio signalą buvo persirikiavęs posūkiui į kairę, neapvažiavo jo iš dešinės ar nepalaukė, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir pradėjo lenkimo manevrą, dėl ko įvyko eismo įvykis. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, žmonės nenukentėjo. Protokole nurodyta, kad P. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 127, 136 bei 137 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d., už kurį tos pačios institucijos to paties pareigūno 2015 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 88N-28947055-15 (toliau – ir nutarimas) pripažintas kaltu padaręs minėtą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas 42 Eur bauda (b. l. 34, 33)

Šalies argumentai

P. Š. skundžia minėtą nutarimą, prašo jį panaikinti ir bylą nutraukti nesant ATPK 9 str. numatytos veikos. Administracine tvarka nubaustas asmuo, atstovaujamas D. G., skunde nurodė, jog nutarimas neatitinka jame cituojamų teisės aktų, protokole nurodytos aplinkybės visiškai neatitinka pareiškėjo nurodytų įvykio aplinkybių, dėl kurių eismo įvykio būtų buvę galima išvengti. Važiuodamas A-6 keliu nuo Ukmergės link Kauno, P. Š. neviršijo leistino greičio. Įvažiavęs į miškingą kelio ruožą, pastebėjo lėtai važiuojantį automobilį N. M., kuris, priešingai nei teigia jo vairuotoja D. O. ir specialistas, nerodė jokių įspėjamųjų posūkio signalų, apie ketinimą sukti į kairę taip pat nedavė jokio ženklo; nedegė ir D. O. automobilio „STOP“ žibintai. Šis automobilis daug lėtesniu, nei įprastas ir tame kelio ruože leistinas, greičiu judėjo ta pačia kryptimi kaip ir pareiškėjo transporto priemonė. 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime dėl techninio eismo įvykio (toliau – pranešimas) D. O. teigė, jog, nematydama automobilių, kuriems galėtų sukliudyti, pasuko į kairę ir bebaigdama manevrą pajuto smūgį į priekinės kairės pusės automobilio sparną, tačiau savo 2015 m. kovo 31 d. paaiškinime ji teigia, kad artėjant prie sodybos, kai kairėje prasideda tvora, atitverianti mišką nuo kelio, greitį dar labiau sumažino; ją pralenkė automobilis; tolumoje per veidrodėlį matė važiuojantį automobilį, jis buvo toli. Kaip matyti iš D. O. žodžių, paaiškinime ji sako, kad pareiškėjo automobilį matė, o pranešime teigiama, jog nematė automobilių, kuriems galėtų sukliudyti. Vyriausiojo patrulio M. A. surašytame pranešime D. O. įvykio aplinkybių pasakojimas kelia pagrįstų abejonių ir yra nenuoseklus, nes nesutampa su jos paaiškinime minimomis aplinkybėmis. Dar didesnių pagrįstų abejonių kelia ir D. O. paaiškinime minimas faktas, kad ją pralenkė automobilis prieš atliekant manevrą. Tai įrodo, kad ji važiavo daug mažesniu, nei leistina tame kelio ruože, greičiu ir nerodė jokių įspėjamųjų signalų dėl būsimo posūkio manevro. KET 113 p. nurodo, kad kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį važiuojantis vairuotojas (išskyrus tuos atvejus, kai jis suka į kairę arba apsisuka) privalo praleisti paskui jį greičiau važiuojančias transporto priemones, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę. Nerodydama įspėjamojo posūkio signalo į kairę, neatlikdama kitų veiksmų, dėl kurių kiti eismo dalyviai būtų galėję matyti ar numatyti, jog ji nori atlikti posūkį arba bet kokį kitą manevrą, D. O. privalėjo praleisti paskui ją greičiau važiuojančią pareiškėjo transporto priemonę. KET 101 p. nurodo, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Dar daugiau, matydama artėjančią transporto priemonę per veidrodėlį, neįvertinusi buvusio atstumo, taip pat su savo transporto priemone judėdama labai lėtai, neįvertindama ir kitos transporto priemonės greičio, bei greičio, kuris leidžiamas tame kelio ruože, nors ją jau buvo ką tik pralenkusi kita transporto priemonė, D. O. vis tiek bandė atlikti posūkio manevrą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal KET 106 p., prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) horizontalusis ženklinimas gali šį reikalavimą pakeisti, tačiau ir šio veiksmo vairuotoja neatliko, dėl ko pareiškėjas ir atliko lenkimo manevrą. Išnagrinėjus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimą konstatuotina, kad jis nuoseklus ir logiškas, be prieštaravimų. Tą patį patvirtina vyriausiojo patrulio M. A. surašytame pranešime minimos aplinkybės, o D. O. įvykio paaiškinime ir pranešime viskas yra nenuoseklu, taip pat skiriasi ir faktinės aplinkybės. Pastebėtina, kad net nesant ekspertų išvados konstatuotina, jog, jeigu D. O. būtų praleidusi iš galo artėjančią transporto priemonę arba būtų parodžiusi įspėjamąjį posūkio signalą, eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, būtų buvę galima išvengti. Jei specialisto prielaidos būtų teisingos, tokie patys būtų ir D. O. parodymai, jei būtų laikomasi versijos, kad pareiškėjas sako netiesą, tačiau dabar pati D. O. duoda dvi skirtingas versijas, kuriose visiškai skirtingos faktinės aplinkybės. Vienoje ji mini kitus eismo dalyvius, kitoje teigia, kad nemato jokių automobilių. Net ir tada, kai D. O. neatsargiai ir nerūpestingai atliko manevrą ir staiga neįspėjusi suko į kairę, pareiškėjas dar bandė išvengti susidūrimo, stabdė – tai patvirtina vyriausiojo patrulio M. A. pranešime nurodyta stabdymo žymė – 25,76 m. Užuot atsitrenkęs į eismo įvykį sukėlusią kaltininkę, jis bandė išvengti didelio susidūrimo ir pats, nenorėdamas sukelti didesnių padarinių, rizikuodamas savo sveikata, būdamas rūpestingas, greitos reakcijos ir mąstymo žmogus, pasuko į griovį, dėl ko jo transporto priemonė buvo smarkiai apgadinta, bet buvo išvengta didesnių padarinių, dėl ko būtų sužalota ir eismo įvykį sukėlusi D. O.. Priešingai, nei protokole ir nutarime teigia specialistas, ne pareiškėjas, bet būtent D. O. buvo neatidi, vairuodama automobilį nepasirinko saugaus greičio, neįsitikino prieš keisdama važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu, nedavė kelio (kliudė) kitiems eismo dalyviams, nerodė posūkio signalo, nebuvo pasitraukusi prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, nesulaukė, kol lenkianti transporto priemonė pabaigs atlikti lenkimo manevrą, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo stipriai apgadinti abu automobiliai. Iš tyrimo medžiagos nematyti, kokiu greičiu važiavo transporto priemonės, nėra liudininkų, nėra nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų būti naudojamos įrodant pareiškėjo kaltę (b. l. 29-30).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžių metu administracinėn atsakomybėn patrauktas P. Š. prašė panaikinti jam Ukmergės PK skirtą nuobaudą, laiko, kad yra nekaltas. Važiavo į Jonavos pusę nuo Ukmergės, apie 90 km/ h greičiu. Leisdamasis nuo kalniuko matė lėtai judančią mašiną. Tas lėtai judantis automobilis, pagal jo patirtį, kėlė grėsmę. Norėjo įsitikinti, ar matyt kažkoks ženklas – posūkio ar stabdžio, bet nieko nematė, labai įdėmiai žiūrėjo. Darė lenkimo manevrą į kairę. Praktiškai tuo pačiu greičiu privažiavo ir tuo pačiu greičiu darė manevrą. Nebuvo jokios mašinos nei priekyje, nei už jo – laisvas kelias, priekyje – tik maždaug apie 20-30 km/ h greičiu riedantis automobilis Nissan. Jis buvo dešiniau važiuojamos kelio dalies. Suprato, kad arba suks į dešinę, arba stos šalikelėje, nes labai lėtai judėjo. Ir paskui mato, kad daro posūkį į kairę. P. Š. buvo jau padaręs manevrą, kai buvo apie 50-60 m atstumas, – išvažiavęs į priešingą kelio pusę lenkimui. Buvo maždaug apie 20 metrų atstumas, kai pastebėjo, kad suka į kairę. Jis pradėjo stabdyti, bet automobilis nesustojo, Jokios galimybės išvengti nebuvo, bandė sukti daugiau į kairę, įvažiuoti į įvažiavimą. Jos automobilis buvo važiuojamoje dalyje. Trenkė jai į priekinį ratą, daugiau dešine puse. Saulė nešvietė jam į veidą, diena buvo be saulės, šviesus laikotarpis – gal valanda iki saulės laidos; buvo įsijungęs šviesas. Automobilių susidūrimas įvyko priešpriešinėje kelio juostoje, jai nepabaigus daryti posūkio. Šitam automobiliui buvo sudėtinga daryti posūkį. Moteris jau buvo pravažiavus įvažiavimą. Buvo susirūpinusi ar neatidi, pamatė, kad pravažiavo, ir staigiau suko, nes buvo pravažiuota jau už ašinės posūkio linijos, buvo arčiau griovio. Jis jai sakė, kad nerodė posūkio, o ji sakė, kad rodė. Nesusitarė ir todėl kvietė policiją. Kai jie susidūrė, pirma sustojusi mašina buvo didelis keleivinis autobusas. Ji prašė autobuso vairuotojo paliudyti, o jis atsakė, kad nieko nematė. Schemas paišė policijos pareigūnas, koks konkrečiai, nežino. Buvo atvažiavę du pareigūnai, pavardžių nežino (b. l. 68-71).

Administracinę nuobaudą paskyrusios institucijos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jai pranešta laiku ir tinkamai, nėra gauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą, todėl neatvykimas nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ATPK 300 str. 1 d.). Atsiliepime į P. Š. skundą administracinę nuobaudą paskyrusi institucija prašo skundo netenkinti, nutarimą palikti nepakeistą. Institucija nurodo, kad, nagrinėjant įvykį, buvo remtasi visais byloje surinktais įrodymais, t. y. tiek eismo įvykį įforminusio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiojo patrulio M. A. (toliau – vyriausiasis patrulis M. A.) tarnybiniu pranešimu, automobilio N. M. vairuotojos D. O. paaiškinimu, eismo įvykio vietoje užfiksuotomis aplinkybėmis (susidūrimo vieta, automobilio stabdymo kelio trajektorija ir ilgis ir t. t.), turinčiomis esminės reikšmės nustatant eismo įvykio kaltininką. N. M. vairuotoja nuo pat pradžių pateikdama eismo įvykio aplinkybes buvo nuosekli ir savo paaiškinimų dėl eismo įvykio nekeitė. D. O. nuosekliai paaiškino, kad nuo Ukmergės pusės važiavo į sodybą link Jonavos pusės. Važiavo neskubėdama apie 70 km/ h greičiu. Artėjant prie sodybos, kai kairėje pusėje prasideda tvora, dar labiau sumažino važiavimo greitį. Per galinio vaizdo veidrodėlį matė tolumoje važiuojantį automobilį, kuris buvo dar labai toli. Likus apie šimtui metrų iki posūkio į sodybą parodė kairįjį posūkio signalą ir persirikiavusi kairiau prie skiriamosios juostos vėliau pasuko į kairę. Darydama posūkį į kairę pajuto stiprų smūgį į savo vairuojamo automobilio vairuotojo dureles. Eismo įvykį įforminęs vyriausiasis patrulis M. A. savo tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodo, kad apžiūrėjus eismo įvykio vietą pastebėta, kad susidūrimas įvyko kelkraščio pradžioje, tai reiškia, kad N. M. tuo metu turėjo baiginėti posūkio manevrą, o išmatavęs automobilio M. B. stabdymo slydimo žymes, likusias važiuojamojoje dalyje, nustatė, kad slydimas prasidėjo likus 25,76 m iki susidūrimo. Išnagrinėjus eismo įvykio aplinkybes, o po to surašant protokolą bei priimant nutarimą byloje buvo nurodyta, kad P. Š. (institucijos klaida, iš tiesų – P. Š.) sukėlė eismo įvykį bei buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 2 d., nes nesilaikė KET 9, 127, 136, 137 p. reikalavimų, kur nurodyta, jog prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę, važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą (KET 136, 137 p.). P. Š. skunde pateikti teiginiai, kad automobilio N. M. vairuotoja nerodė jokių įspėjamųjų signalų apie ketinimą sukti į kairę taip pat nedavė jokio ženklo ir kad N. M. nedegė „STOP“ žibintai vertinami kritiškai ir yra visiškai nesuvokiami. Tiek iš byloje pateiktų paaiškinimų, tiek iš eismo įvykio schemos, kurioje aiškiai pavaizduota susidūrimo vieta, taip pat iš pateiktų foto nuotraukų, darytų eismo įvykio vietoje, aiškiai matyti eismo įvykio vieta, dėl ko nėra jokios abejonės dėl eismo įvykio bei jo kaltininko nustatymo. Institucija daro išvadą, kad P. Š. skunde išdėstyti motyvai – jo pasirinktos gynybos būdas, siekiant išvengti paskirtos nuobaudos dėl KET pažeidimų, sukėlusių svetimo turto sugadinimą (b. l. 61-62).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžių metu nukentėjusioji D. O. prašė atsižvelgti į ekspertizės nurodymus, į jos parodymus, ir įvertinti, nes ji rodė posūkį ir galėjo žiūrėti tik į priekį, o vertinti atstumus turėjo asmuo, važiuojantis iš paskos. Ji patvirtino, jog susidūrimas vyko administracinėn atsakomybėn patraukto P. Š. nurodytoje vietoje. Ji važiavo 70-80 km/ h greičiu, važiavo saugiai, nes žinojo, kad artėja jos posūkis. Greitis buvo labai sumažintas, nes kitaip ten neįvažiuosi – vien duobės ir grioviai aplinkui. Kai liko 100 m, greitis galėjo būti apie 20-30 km/ h. Tuo metu, kai ji priartėjo prie kelio atitvaros, ją dar pralenkė mašina. Kai ją pralenkė mašina, pasižiūrėjo į abi puses, daugiau mašinų nebuvo, tik tolumoje viena. Atstumas buvo vidutiniškas – trys šimtai metrų. Iš priešingos pusės toli buvo mašina, ji galėjo laisvai daryti posūkį. Ji nematė jos automobilį lenkiančios transporto priemonės, vadinasi, įsitikino, kad jokio lenkimo nebuvo. Tik po to pajuto didelį smūgį. Atsitrenkė į automobilio kairės pusės priekinį ratą. Jos automobilis po smūgio atsidūrė kelkraštyje už įvažiavimo. P. Š. nesilaikė saugaus atstumo, važiavo per dideliu greičiu. Jis tikėjosi, kad spės padaryti sukimą, jis nesuvaldė situacijos ir staigiai stabdė. Iš paskos važiavo automobilis, bet ji to neužakcentavo, nes jis važiavo toje pačioje juostoje kaip ji. Jie dar sustojo po autoįvykio, ji jų prašė, kad paliudytų. Tačiau jie pasakė, kad skuba. Ji juos galėtų surasti, vieną iš jų pažinojo. Jis išvažiavęs į užsienį dirbti. Jis galėtų duoti kito žmogaus kontaktus, kuris buvo automobilyje. D. O. patikslino, kad jos paaiškinime nėra nurodyta, kad ji matė būtent pareiškėjo automobilį, negali pasakyti, ar tai buvo pareiškėjo automobilis (b. l. 68-71, 86-90).

Liudytojas vyriausiasis patrulis M. A. teismo posėdžio metu parodė, jog prisimena, kad buvo susidūrę du vertingi automobiliai. Susidūrė jie ne sankryžoje. Vairuotojai tarpusavyje nesutarė, kuris kaltas. Vėliau, po eismo įvykio, jie gilinosi į medžiagą, kadangi buvo niuansų dėl žmogaus pripažinimo kaltu. Lenkimo fakto greičiausiai ir nebuvo. Mercedes vairuotojas greičiausiai per vėlai pamatė kliūtį ir staiga metėsi į priešinę eismo juostą. Medžiagoje turėtų matytis šoninės slydimo žymės. Lenkimui jos neturėtų būti būdingos. Prieš pat susidūrimą turėtų būti sukimas ar stabdymas. Žymės čia prasideda ne nuo priešpriešinės eismo juostos, o nuo juostos, kuria važiavo abu automobiliai. Įformino jie tą įvykį, surinko medžiagą. Buvo prieštaravimų iš vairuotojų parodymuose: vienas aiškino, kad iš toli buvo persirikiavęs ir ruošėsi lenkimo manevrui; kitas nurodė, kad į kairę rodė posūkio signalą – to patikrinti jie subjektyviai negalėjo. Neaišku, buvo ar ne rodomas posūkio signalas. Dar vienas dalykas, dėl ko jam pasirodė, kad kaltas Mercedes vairuotojas – jis buvo tikrai nenuoširdus, kai davė parodymus. Jis įvykio vietoje aiškino, kad nedegė jokie Nissan žibintai, o tuo metu kitas žmogus, kuris buvo sustojęs, sakė, kad Nissan prieš pat susidūrimą negalėjo neveikti žibintai, nes automobilis su automatine pavarų dėže nestoja neliečiant stabdžių. Sprendimo nepriėmė, kadangi buvo prieštaravimų. Paliko sprendimą priimti Kelių policijos viršininkui. Tuo metu dirbo su R. N.. Yra tokia nerašyta tvarka, kad įvykio vietoje yra piešiamas juodraštis, ant jo abu asmenys pasirašo. Toliau yra švarraštis, į kurį perkelta schema, kadangi vietoje jie negali tiksliai nupiešti. Schema yra piešta policijos komisariate jau po įvykio. Turėjo ir ant jos pasirašyti, čia turbūt jo klaida padaryta dėl parašų. Tačiau nemano, kad tai kažką keičia. Jie žmonėms pasiūlo pasirašyti ant tuščios schemos, kadangi prireikia juodraščio. Susidūrimas įvyko praktiškai kelkraštyje, Nissan rato lūžis buvo pabaigus manevrą. Juodraštį jie daro iš esmės sau, kad žinotų, kaip užpildyti švarraštį. Niekur nėra instrukcijų, kad ant juodraščio turi būti patrulių parašai. Jis ją supildo ir pasirašo vairuotojai. Yra susipažinęs su Generalinio komisaro įsakymu dėl dokumentų eismo įvykio metu pildymo instrukcijos. Pasirašyti jie neatsisakė. Parašų nėra dėl darbo masto, viskas vyko jau po darbo, kai formino eismo įvykį. Toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, lenkimo manevras nedraudžiamas. Dėl žibintų tikrinimo jie pakankamai laiko neturi, daug popierizmo, negali rašyti tarnybinio pranešimo 3-4 valandas. Laikas yra ribotas, o krūvis didelis, 1-2 ekipažai visam rajone. Tai medžiagos surinkimo kokybei daro įtaką. Kitas pareigūnas, kuris buvo su juo, nepildė tarnybinio pranešimo, jis rašė tarnybinį. Niekas nereikalauja, kad abu pareigūnai esant ginčui surašytų tarnybinius pranešimus. Visur yra jo parašai, jis nesirašė. Liudytojas M. A. surinko medžiagą, perdavė, kad būtų objektyviau. Yra specializuotas poskyris, kur turėjo objektyviau viską išsiaiškinti, negu jie. Jis iš bendros specializacijos patrulių būrio. Jo nuomone, ten buvo šoninis slydimas, nes stabdymo žymės buvo akivaizdžiai matyti, kad prasideda eismo juostoje. Ta prasme, kad slydimas nėra stabdymas kaip kad prasideda blokuoti ratai ir matosi aiškios žymės, kada pilnos padangos pločiu. Čia buvo slydimas, kada automobilis staigiai metasi į kažkurią pusę. Slydimo kelias pažymėtas kryžiukais. Jeigu automobilis važiuotų, tarkim, savo eismo juostoje ir staigiai mestųsi, tai be jokios abejonės, jeigu būtų lenkimas, tai slydimas būtų tiesus. Čia slydimo žymės prasideda ties ašine linija, jos yra įstrižos. Informuoja, kad nuotraukos yra padarytos ir skaitmeniniu formatu (b. l. 86-90).

Liudytojas R. N. teigė, kad pamena įvykį, tik datos – ne. Tuo metu buvo su vyriausiuoju patruliu M. A., jie iš Vilniaus operatyvaus valdymo poskyrio gavo pranešimą apie eismo įvykį. Dirbo su nežymėtu automobiliu, kadangi vykdė neviešą patruliavimą, juos siuntė, nes buvo arčiausiai. Nuvykę pastebėjo stovintį automobilį Nissan ant kelio, o Mercedes buvo įvažiavęs į griovį. Priėjo, paklausė, kas vairavo, susirinko dokumentus, paklausė, kas neaišku. Nissan suko į kairę, automobilis Mercedes iš galo – ar per vėlai, ar kaip pastebėjęs bandė daryti lenkimą išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą. Ir tuo metu kliudė priekį ir pats įvažiavo į griovį. Vairuotojas teigė, kad moteriškė važiuodama ir sukdama į kairę jokio posūkio signalo. Klausė tada, koks maždaug jo galėjo būti greitis. Jis paaiškino, kad apie 90 km/ h, tame kelyje toks greitis leistinas. Jų nuomonė buvo tokia, kad automobilio Mercedes vairuotojas galimai per vėlai pamatė automobilį sukant į kairę. Jo sureagavimas ir išslydimas į priešpriešinę eismo juostą buvo apie 30 metrų, tiksliai negali pasakyti. Jis jau iščiuožė į priešpriešinę eismo juostą, gaunasi slydimo žymės. Tuo metu užkabino automobilio priekį, kai jau automobilis buvo pasukęs įvažiuoti į sodybą. Susidūrimo vieta – už punktyrinės linijos, sukančios į sodybą. Paaiškina, kad automobilis atslydęs nusileido į griovį, o kitą automobilį nustūmė nuo kelio. Jie patys sprendimo nepriėmė – surinko medžiagą ir atidavė Kelių policijos poskyriui. Sunku pasakyti, ar rašė tarnybinį pranešimą. Jie pasiskirsto darbus. Pareigūnas, kuris surašinėja protokolą, turėtų rašyti ir tarnybinį, nes jis žino daugiau informacijos, o kitas surašinėja, perbraižo schemą, paima paaiškinimus, girtumus nustatinėja. Jis padėjo įvykio vietoje matavimus atlikti. Schemoje jie nepasirašinėja. Kai yra eismo įvykio schema, ant juodraščio pasirašo tie žmonės, kurie dalyvavo eismo įvykyje, ar jie sutinka, ar ne. Paskui, kai yra perrašoma į švarraštį, pasirašo surašęs pareigūnas. Ant schemų, kur parašyta „Vairuotojas sutinka“ renkami parašai; jei nėra parašų, reiškia nesutinka. Liudytojui sunku pasakyti kodėl, gal per neapdairumą nėra parašų. Įvykis toks ne kasdien, tiek popierizmo. Švarraštyje schemą braižo policijos komisariate. Tik dabar ranka paišomos mašinos ir panašiai, seniau būdavo padaryti kaip ir muliažai, gairelės. Neįsivaizduotina, kaip mašinoje atsisėdus gražiai nupiešti. Reikalaujama tikslesnių matavimų. Ant juodraščio dėl to ir pasirašo žmonės: ar sutinka su tais matavimais, juk ne už akių nuvažiavo ir sumatavo, o prie žmonių. Tada tik nuvažiuoja į komisariatą ir stengiasi tokius matavimus nupaišyti kaip ten. Supildžius dokumentus į policijos komisariatą važiavo vyras ir moteris vienu automobiliu su jais. Parašų nėra tik per neapdairumą. Jis su Generalinio komisaro įsakymu nelabai susipažinęs. Kai atėjo dirbti, mokino vyresni pareigūnai. Ant juodraščio rašo, kai lietus lauke, nes, jei pradėsi braukti, viską lietus nuplaus. Rašydavo pieštukais ant juodraščio, tai prasidėjo ginčai, kad gal kas išbraukta buvo ar pripaišyta. Tada tušinukais braukdavo. Vyriškis teigė, kad jis važiuodamas pamatė priešais automobilį, pagal jį, automobilio gale niekas nedegė, lyg stovėtų vienoje vietoje. Jokių manevrų nedarė. Jis galvojo, kad suks į dešinę, pagal jo parodymus. Jis tada išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir gavosi, kad įvyko susidūrimas. Moteris teigė, kad ji rodė posūkį iš anksto. Ji lėtėjo ir jau bandė užsukinėti. Nissan automobilio dėžė yra automatinė, pagal Mercedes vairuotoją, automobilis stovėjo ir jokio posūkio nedarė, bet, jei logiškai mąstant automobilis stabdomas su automatine greičio dėže, gale viskas užsidega. Kai jie atvažiavo, automobilio posūkio svirtelė nebuvo užstrigusi vienoj ar kitoj padėtyje. Sunku pasakyti dėl posūkio, bet, kai stabdė, turėjo matytis žibintų šviesa. Gal greitis nematymą galėjo įtakoti ar saulė per žemai kabėjo, nes ten yra įkalnė ir nuokalnė pasileidus ir tas miškelis. Jau buvo pavakarys, galėjo saulės kampas maišyti. Kur posūkis nėra nuokalnė, eina tiesus kelias ir yra nedidelis kalnelis. Kur yra posūkis – lyguma. Toje vietoje, kur įvyko įvykis, yra išsukimas į dešinę. Ten yra asfalto nusukimas ir prasideda miškas. Pirminis truputį toliau, kitas – arčiau (b. l. 86-90).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Teismas pažymi, jog byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. Š. kaltinamas pažeidęs KET 9, 127, 136 bei 137 punktų reikalavimus ir nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d.

KET 9 punktas numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 127 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 136 numatyta, jog prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų nepradėjo jo lenkti (136.1 p.); transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo (136.2 p.); lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (136.3 p.); baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei (136.4 p.); lenkiant bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės (136.5 p.), o KET 137 punkte – kad, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą.

P. Š. neigia savo kaltę dėl pažeidimo padarymo, teigdamas, jog avarija kilo ne dėl jo veiksmų, bet dėl N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos D. O. veiksmų. Jo atstovas prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą ir bylą nutraukti nesant ATPK 9 str. numatytos veikos.

Teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis, skundo argumentus ir visą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sprendžia, jog institucija pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.

Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad 2015 m. kovo 31 d., 17.39 val., Ukmergės r. sav., kelio Kaunas – Zarasai – Daugpilis 56,68 km, vairuodamas automobilį M. B. ML320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ne mažesniu kaip 68 km/ h greičiu, lenkė priekyje važiuojantį automobilį N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vairuotojas stabdė bei būdamas priešpriešinio eismo juostoje nusukinėjo į kairę link važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Abiem transporto priemonėms judant link įvažiavimo (keliuko) tolimojo krašto ir būnant ties jo viduriu automobilis M. B. ML320 judėdamas didesniu greičiu dešinio šono priekine dalimi (priekiniu dešiniu sparnu bei tuo pačiu kampu) susidūrė su automobilio N. M. kairiojo šono priekine dalimi (priekinėmis durelėmis, priekiniu sparnu, priekinio bamperio apdaila, priekiniu ratu), kai tarp šių transporto priemonių išilginių ašių buvo smailus kampas, atviras link jų galinių ašių. Po šio kontakto automobilis M. B. ML320 judėjo į kairę ir priekį bei nuvažiavo į griovį, kur atsitrenkęs į šlaitą apgadino savo priekinę dalį bei priekinį kairįjį sparną. Atsitrenkus į griovio šlaitą ši transporto priemonė sustojo kaip užfiksuota schemoje. Tuo tarpu automobilis N. M. po kontakto su kita transporto priemone paliko pėdsaką važiuojamojoje dalyje ir pakeitęs važiavimo kryptį pagal laikrodžio rodyklę nuvažiavo į priekį, kur vėliau buvo sustabdytas padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio schemoje. Taigi eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju yra keliamos dvi įvykio versijos. P. Š. tvirtina, kad avarija įvyko dėl to, kad N. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. O. važiavo labai lėtai, nerodė posūkio signalo ir staigiai užkirto jam lenkiančiam minėtą automobilį kelią. Šio lenkimo metu D. O. staigiai suko į kairę jam jau persirikiavus į priešpriešinę eismo juostą, todėl dėl jos kaltės nepavyko išvengti susidūrimo. Nukentėjusioji D. O., priešingai, nurodė, kad greitį ji sumažino ketindama sukti į kairę, rodė posūkio signalą ir prieš sukdama pažiūrėjo į veidrodėlį ir taip įsitikino, jog už jos važiuojanti transporto priemonė neatlieka lenkimo manevro ir yra pakankamai toli, kad ji saugiai pasuktų. Jos manymu, susidūrimas įvyko dėl to, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas P. Š. važiavo dideliu greičiu ir skubėdamas nespėjo sustabdyti ar bandė staigiai aplenkti jos vairuojamą automobilį. Ji taip pat nurodė, kad to automobilio prieš atliekant manevrą lenkimo juostoje nebuvo.

Siekiant nustatyti, ar administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su minėtomis kilusiomis pasekmėmis, yra būtina byloje esančių įrodymų analizė.

ATPK 256 str. numato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Šioje byloje, kaip nurodyta institucijos atsiliepime, nagrinėjant įvykį, buvo remtasi eismo įvykį įforminusio vyriausiojo patrulio M. A. tarnybiniu pranešimu, automobilio N. M. vairuotojos D. O. paaiškinimu, eismo įvykio vietoje užfiksuotomis aplinkybėmis (susidūrimo vieta, automobilio stabdymo kelio trajektorija ir ilgis ir t. t.), turinčiomis esminės reikšmės nustatant eismo įvykio kaltininką. Institucijos teigimu, tiek iš byloje pateiktų paaiškinimų, tiek iš eismo įvykio schemos, kurioje aiškiai pavaizduota susidūrimo vieta, taip pat iš pateiktų foto nuotraukų, darytų eismo įvykio vietoje, aiškiai matyti eismo įvykio vieta, dėl ko nėra jokios abejonės dėl eismo įvykio bei jo kaltininko nustatymo.

P. Š. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Minėtos teisės normos dispozicijoje numatytas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET reikalavimus ir būtent šis pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. kad tarp tokio asmens padaryto KET pažeidimo ir minėtų ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kuris yra vienas iš privalomų šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių.

Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. vasario 8 d. ekspertizės akto Nr. 11-2146 (15) tokios kategoriškos išvados daryti negalima, nes jo išvadoje nurodyta: 1. automobilio M. B. ML320 važiavimo greitis prieš pėdsako susiformavimą yra apie 68 km/ h. Iš esamų objektyvių duomenų negalima nustatyti tikslaus šios transporto priemonės važiavimo greičio prieš eismo įvykį. Dėl duomenų stokos negalima apskaičiuoti, kokiu greičiu iki eismo įvykio (susidūrimo) kairiojo posūkio kreive važiavo automobilis N. M.; 2. tikėtinas toks eismo įvykio mechanizmas: automobilio N. M. vairuotojai D. O. atliekant kairiojo posūkio manevrą ir judant priešpriešinio eismo juosta, paskui ją ne mažesniu kaip 68 km/ h greičiu važiavęs automobilio M. B. ML320 vairuotojas stabdė bei būdamas priešpriešinio eismo juostoje nusukinėjo į kairę link važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Abiem transporto priemonėms judant link įvažiavimo (keliuko) tolimojo krašto ir būnant ties jo viduriu automobilis M. B. ML320 judėdamas didesniu greičiu dešinio šono priekine dalimi (priekiniu dešiniu sparnu bei tuo pačiu kampu) susidūrė su automobilio N. M. kairiojo šono priekine dalimi (priekinėmis durelėmis, priekiniu sparnu, priekinio bamperio apdaila, priekiniu ratu), kai tarp šių transporto priemonių išilginių ašių buvo smailus kampas, atviras link jų galinių ašių. Po šio kontakto automobilis M. B. ML320 judėjo į kairę ir priekį bei nuvažiavo į griovį, kur atsitrenkęs į šlaitą apgadino savo priekinę dalį bei priekinį kairįjį sparną. Atsitrenkus į griovio šlaitą ši transporto priemonė sustojo kaip užfiksuota schemoje. Tuo tarpu automobilis N. M. po kontakto su kita transporto priemone paliko pėdsaką važiuojamojoje dalyje ir pakeitęs važiavimo kryptį pagal laikrodžio rodyklę nuvažiavo į priekį, kur vėliau buvo sustabdytas padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio schemoje; 3. nesant matmenimis fiksuotų pėdsakų pradžios bei šių žymių konfigūracijos važiuojamojoje dalyje, negalima nustatyti, kokioje tiksliai padėtyje kelio pločio ir ilgio atžvilgiu buvo automobilis M. B. ML320 pėdsakų pradžioje; 4. negalima atsakyti į šiuos klausimus (Ar prieš susiduriant transporto priemonėms, automobilio M. B. vairuotojas buvo pradėjęs lenkimo manevrą? Jei taip, kokiu atstumu būdamas nutolęs nuo automobilio N. M. automobilio M. B. vairuotojas pradėjo lenkimo manevrą ir ar tokiu atstumu esantį automobilį per šoninį vairuotojo pusės veidrodėlį galėjo pastebėti automobilio N. M. vairuotoja, prieš sukdama į kairę?); 5. negalima atsakyti į šį klausimą (Koks atstumas buvo tarp automobilių prieš jiems susiduriant? Ar laikantis didesnio atstumo susidūrimo būtų išvengta?); 6. automobilio N. M. vairuotoja atlikinėdama kairiojo posūkio manevrą nebuvo pravažiavusi įvažiavimo, į kurį suko. Negalima nustatyti tikslios automobilio N. M. trajektorijos iki susidūrimo vietos; 7. negalima atsakyti į šį klausimą (Ar galėjo automobilis N. M. į kairę sukti staiga?); 8. jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje priekyje važiuojančio automobilio N. M. vairuotoja rodė kairįjį posūkio signalą ir buvo persirikiavusi posūkiui į kairę, o važiuojantis paskui automobilio M. B. ML320 vairuotojas vis tiek lenkė (įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą), o ne apvažiavo sukančią transporto priemonę iš dešinės ir (ar) nepalaukė, kol priekyje važiuojantis automobilis atlaisvins eismo juostą, tai tokie P. Š. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį šiam eismo įvykiui kilti; 9. jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio N. M. vairuotoja D. O. kairiojo posūkio manevrą pradėjo ir į priešpriešinio eismo juostą įvažiavo, kai automobilis M. B. ML320 lenkdamas jau judėjo priešpriešinio eismo juosta, tai tokie jos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį šiam eismo įvykiui kilti; 10. negalima atsakyti į klausimą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (b. l. 109-114).

Pažymėtina ir tai, kad byloje yra D. O. ir P. Š. pasirašytos eismo įvykio schemos juodraštis ir jų nepasirašyta oficiali VPS KPP specialisto A. R. 2015 m. kovo 31 d. eismo įvykio vietos schema Nr. 31 (toliau – eismo įvykio vietos schema) (b. l. 37, 36).

2016 m. vasario 8 d. ekspertizės akte Nr. 11-2146 (15) nurodyti institucijos eismo įvykio vietos schemos Nr. 31 trūkumai. Teigiama, jog schemoje slydimo žymės yra pavaizduotos kaip tiesialinijinės arba artimos šioms, tačiau pateiktose nuotraukose iš eismo įvykio vietos matyti, kad dalis šių pėdsakų (priešpriešinio eismo juostoje) yra lanko formos. Taip pat įvažiavime matomi neryškūs pėdsakai, kurie tęsiasi link automobilio M. B. ML320 ir nurodo šios transporto priemonės judėjimo režimą, t. y. transporto priemonė buvo stabdoma. Nuotraukose iš eismo įvykio vietos matyti, kad ant įvažiavimo (keliuko) ties skirtingų asfaltų sandūra matomas slydimo pėdsakas su nežymiu krypties pasikeitimu. Atsižvelgiant į tai, kad šis pėdsakas yra dešiniau užfiksuotų automobilio M. B. ML320 slydimo žymių, galima daryti išvadą, jog jis priklauso automobilio N. M. priekiniam kairiam ratui bei nurodo transporto priemonių susidūrimo vietą. Ši susidūrimo vieta užfiksuota ir eismo įvykio vietos schemoje, tačiau trūksta nurodyto tikslaus matmens. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio vietos schemoje pėdsakai važiuojamojoje dalyje nėra fiksuoti matmenimis (kelio pločio ir ilgio atžvilgiu), t. y. nenurodyta jų pradžia bei pabaiga, tiksli konfigūracija. Ekspertizės akte pažymėta, jog automobilis M. B. ML320 matmenimis fiksuotas tik pagrindinio kelio atžvilgiu, o įvažiavimo (keliuko) atžvilgiu – ne, todėl negalima nustatyti, kokiu atstumu nuo šio įvažiavimo griovyje stovi minėta transporto priemonė. Dėl minėtų priežasčių negalima nubraižyti mastelinio eismo įvykio vietos plano bei nustatyti pėdsakų ir abiejų transporto priemonių išsidėstymą kelyje. Nesant šių duomenų negalima kompiuterio programa „PC Crash 10.2“ atlikti modeliavimo tikslu nustatyti transporto priemonių padėtis susidūrimo metu bei jų greičius betarpiškai prieš susidūrimą. Ekspertizės akte taip pat teigiama, kad automobilio M. B. ML320 greitis prieš pėdsako susiformavimo pradžią apskaičiuotas pagal eismo įvykio schemoje nurodytą atstumą, įvertinus abiejų transporto priemonių sugadinimus; iš esamų objektyvių duomenų negalima nustatyti tikslaus šios transporto priemonės važiavimo greičio prieš eismo įvykį; dėl duomenų stokos negalima apskaičiuoti, kokiu greičiu, ir nustatyti, kokia tiksliai trajektorija iki eismo įvykio (susidūrimo) kairiojo posūkio kreive važiavo automobilis N. M.. Nesant galimybės apskaičiuoti automobilio N. M. važiavimo greičio susidūrimo metu, nesant tikslaus M. B. ML320 važiavimo greičio prieš pėdsako susiformavimo pradžią, negalima nustatyti, kokiu atstumu nuo susidūrimo vietos buvo M. B. ML320 automobilio N. M. kairiojo posūkio pradžios momentu įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą ir ar automobilio M. B. ML320 vairuotojas stabdydamas savo transporto priemonę turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu N. M.. Iš plano bei nuotraukų matyti, kad automobilio M. B. ML320 slydimo žymės yra priešpriešinio eismo juostoje, tačiau nesant matmenimis fiksuotų pėdsakų pradžios bei šių žymių konfigūracijos važiuojamojoje dalyje, negalima nustatyti, kokioje tiksliai padėtyje kelio pločio ir ilgio atžvilgiu buvo automobilis M. B. ML320 pėdsakų pradžioje. Dėl šių duomenų stokos negalima nustatyti, ar automobilio N. M. kairiojo posūkio pradžios momentu, įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, automobilis M. B. ML320 buvo jau lenkime (važiavo priešpriešinio eismo juosta). Ekspertiniais tyrimais negalima nustatyti, ar automobilio N. M. vairuotoja galinio vaizdo veidrodėlyje galėjo matyti didesniu greičiu prie jos iš paskos artėjantį automobilį M. B. ML320.

Kadangi iš byloje pateiktų objektyvių duomenų (schemos) negalima atlikti eismo įvykio modeliavimo, t. y. nustatyti transporto priemonių padėčių susidūrimo momentu bei greičių prieš pat susidūrimą, todėl negalima sumodeliuoti ir tikėtinos automobilio N. M. trajektorijos, kuria ši transporto priemonė judėjo iki susidūrimo (b. l. 109-114). Taigi, kaip matyti iš byloje atliktos eismo įvykio ekspertizės akto, ekspertas, atsižvelgdamas į įvykio vietos apžiūros duomenis, automobilių sugadinimo pobūdį, automobilių padėtis eismo įvykio vietoje, besąlygiškai nustatyti, kurio vairuotojų veiksmai sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti, taip pat negali. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens bei nukentėjusios parodymai dėl eismo įvykio, kaip jau buvo minėta, yra prieštaringi. Kaip nurodyta vyriausiojo patrulio M. A. 2015 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime, nesant eismo įvykio liudytojų, jis negalėjo objektyviai įvertinti aplinkybės, ar buvo įjungtas Nissan posūkio signalas ir ar galėjo tuo metu M. B. lenkti Nissan (b. l. 35). Atkreiptinas dėmesys, kad iš liudijimų teismo posėdžiuose tikėtina, kad tokie asmenys buvo.

Taigi dėl to, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog susidariusioje kelio situacijoje P. Š. veiksmai prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje prieštaravo KET reikalavimams ir buvo susiję su šio eismo įvykio kilimu, laikytina, kad jis nepažeidė KET taisyklių reikalavimų, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas, byla nutrauktina, nesant P. Š. veiksmuose nusižengimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., sudėties (ATPK 250 str. 1d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 291-302 straipsniais, teismas

nutaria:

P. Š. skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto A. R. 2015 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 88N-28947055-15 ir administracinio teisės pažeidimo bylą P. Š. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimui įsiteisėjus, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą grąžinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatui.

Nutarimas per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.

Teisėja Rasa Balsevičienė