Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, vidurinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 1986-11-14 Trakų rajono teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 234 str. 1 d., 118 str. 1 d., 42 str. (LR BK str. galiojo iki 2003-05-01) penkerių metų laisvės atėmimo bausme. 1987-04-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimu nuosprendis pakeistas: LR BK 118 str. 1 d. panaikinta, pagal LR BK 234 str. 1 d. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. TSRS ATP 1987-06-18 įsako „Dėl amnestijos“ 9 str. „E“ p., likusi bausmė sumažinta ½.

2. 2003-03-07 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 246 str. 3 d. (LR BK str. galiojo iki 2003-05-01) vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams. 2003-05-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendi pakeistas, veika iš senojo LR BK 246 str. 3 d. perkvalifikuota į naujojo LR BK 281 str. 1 d. paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Teistumas išnykęs, kaltinamas pagal LR BK 145 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P., būdamas neblaivus, 2012-01-02 apie 21.45 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikydamas rankoje peilį, nukreiptą į sūnų T. P., pagrasino jį papjauti, t.y. nužudyti ir šiais veiksmais sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad išsakytas grasinimas gali būti įvykdytas.

Apklaustas teisme kaltinamasis L. P. kaltės nepripažino ir paaiškino, kad 2012-01-02 d., apie 21.45 val., neblaivus sugrįžo į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Žmona pradėjo ant jo pykti, jie susibarė ir kilo šeimyninis konfliktas. Jo nuomone, konflikto iniciatorė buvo E. P.. Tuo metu namuose buvo ir sūnus T.. Bekonfliktuojant žmona su sūnumi užsirakino sūnaus kambaryje. Kadangi jis norėjo pašnekėti su žmona akis į akį, todėl stovėjo prie užrakintų kambario durų, šnekėjo, norėjo jas atidaryti ar, kad jas atidarytų. Tačiau kambario durų nespardė. Po kurio laiko T. atidarė duris. Kadangi jis bijojo, kad sūnus gali jį sumušti, todėl nubėgęs į virtuvę apsigynimui paėmė virtuvinį peilį ir laikė jį rankoje. Sūnus T. peilį iš jo atėmė koridoriuje. Peiliu jis negrasino nei savo žmonai, nei sūnui, tiesiog paėmė jį apsiginimui, bijodamas, kad jo nesumuštų.

Apklausta teisme nukentėjusioji E. P. paaiškino, kad 2012-01-02 apie 21.15 val. sugrįžusi iš darbo nuėjo į kambarį, kuriame būna kartu su suaugusiais sūnumis T. ir D.. Po pusvalandžio į namus grįžo girtas vyras L. P., kuris pradėjo ją vyti iš namų ir įžeidinėti. Konflikto metu kambaryje buvo ir jų sūnus T.. Kadangi vyras labai triukšmavo, todėl su sūnumi užsirakino kambaryje. Vyras ją nuolat veja iš namų, įžeidinėja, liepia atlaisvinti butą, sakydamas, kad tai jo butas, kadangi šis butas jam buvo padovanotas. Kol ji su sūnumi buvo užsirakinusi kambaryje, visą tą laiką L. P. triukšmavo, lakstė po butą, keikė ją necenzūriniais žodžiais, išvarinėjo iš namų. Vyras trankė duris, bandė jas laužti. Tai truko maždaug apie pusę valandos. Sūnus T. neapsikentęs tokio elgesio atrakino kambario duris. Tuo metu, vyro rankose ji pamatė peilį ir labai išsigando. Vyras kažką sakė, tačiau ką konkrečiai pasakyti negali, nes dėl patirto išgąsčio nebeprisimena. Sūnus T. išėjo iš kambario ir iš tėvo (L. P.) atėmė peilį, bei pastarąjį užrakino kitame kambaryje, kad šis nusiramintų. Tuo metu dar policijos nekvietė, nes manė, kad pastarasis nusiramins, tačiau L. P. pradėjo daužyti ir laužyti savo kambario duris, kad galėtų išeiti. Tuomet nusprendė iškvieti policiją. Nukentėjusioji teisme nurodė, kad šio įvykio metu vyras jai negrasino, jog ją nužudys ar sutrikdys jos sveikatą. Jis tik vijo ją iš namų. Grasinimas nužudyti buvo išreikštas sūnaus T. atžvilgiu. Jos manymu, sūnui buvo kilęs pavojus sveikatai, kadangi vyras sūnų grasino nužudyti. Dėl patirto išgąsčio manė, kad vyras gali įvykdyti savo grasinimus, nes būdamas neblaivus yra neprognozuojamas ir viską gali padaryti.

Apklaustas teisme nukentėjusysis T. P. paaiškino, kad 2012-01-02 buvo namie. Mama sugrįžus iš darbo, po kurio į namus atėjo neblaivus tėvas. Namuose kilo konfliktas. Tėvas pradėjo įžeidinėti mamą, ją visaip užgaulioti. Blaivus tėvas tuomet tyli, o kai prisigeria, pradeda konfliktuoti. Neblaivaus tėvo šnekėjimas veikia psichologiškai, todėl jis liepia jam (L. P.) nusiraminti ir eiti į savo kambarį. Tėvas įžeidinėja mamą, keikiasi ir visus kaltina. Mama būna su juo (T. P.) vienam kambarį. Jiems dažnai tenka užsirakinti, kad tėvas neįeitų, tačiau jis bando pas juos laužtis. Didesnė baimė yra naktį, kadangi bijo, kad tėvas neateitų ir ko nors nepadarytų. Saugumo sumetimais jis visada užsirakina. Šiame kambaryje būna trise: jis, mama ir brolis. Tą vakarą kambaryje jis buvo su mama. Tėvas daužė į užrakintas duris, norėjo įeiti į kambarį. Norėdamas, kad tėvas apsiramintų, atrakino duris, tramdė jį žodžiais, liepė eiti į savo kambarį. Kuomet jis atrakino duris ir jas atidarė, tėvas rankoje peilio neturėjo. Tik tuomet kai liepė tėvui apsiraminti, pastarasis paėmė peilį, ėmė jam grasinti sakydamas, kad jį (T. P.) papjaus. Kurioje rankoje tėvas laikė peilį pasakyti negali, nes nepamena. Peilis buvo virtuvinis. Tėvas peiliu užsimojęs nebuvo, tiesiog stovėdamas šaukė, kad jį papjaus. Išsakytas grasinimas papjauti buvo nukreiptas į jį (T. P.). Jis išsigando dėl savo gyvybės ir sveikatos. Reikėjo kažko imtis ir sutramdyti girtą ir agresyvų tėvą. Jis su juo susigrūmė ir iš tėvo atėmė peilį. Mano, kad tėvas būdamas girtas gali bet ką padaryti. Pavykus atimti iš tėvo peilį, pastarasis buvo uždarytas kitame kambaryje. Tačiau tėvas nenusiramino, bandė išsiveržti ir toliau grasino, kad kai išeis papjaus. Jis tėvo niekada nemuša ir prie jo nelenda, tačiau kai kyla konflikatai liepia jam nusiraminti. Po šio įvykio, tėvas mėnesį gyveno skyrium, tačiau jam sugrįžus jokio pagerėjimo nebuvo.

2012-01-02 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodoma, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini), E. P. verkė, buvo labai susijaudinusi ir išsigandusi. Prašė pagalbos. Ant T. P. kairės rankos matėsi nubrozdinimas. T. P. paaiškino, kad jo tėvas L. P. sugriebė jam už rankos ir ją apdraskė. Smurtą galintys rodyti požymiai: užfiksuotas kairės rankos viršutinėje dalyje nubrozdinimas ir įdrėskimas (b. l. 5-7).

Iš 2012-01-04 apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas peilis. Apžiūros metu konstatuota, kad peilis yra virtuvinis – 21,5 cm ilgio, su plastmasine geltosnos spalvos rankena, kurios ilgis 10 cm. Geležtė blizgaus metalo, jos ilgis 11,5 cm, geležtės ašmenys su pjūkleliu. Ant geležtės įspaustas užrašas „TRAMONTINA“ INOX STAINLESS BRASILL. Ant peilio jokių kraujo dėmių nesimato (b. l. 28-34).

Iš alkotesterio parodymų nustatyta, kad 2012-01-02 23.14 val. L. P. organizme rasta 2,59 promilės alkoholio (b. l. 9).

LR BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. LR BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant ar išreikštas grasinimas yra realus, papratai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.

Šio nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė yra tokia, jog grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai yra bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pabrėžtina, kad grasinimo sudėčiai pakanka, jog kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką pažymėjo, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. LR BK 145 str. 1 d. tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010,). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis 2K-341/2010).

Įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, jog kaltinamojo L. P. kaltė, laikant rankoje peilį ir garsiai grasinant nužudyti savo sūnų T. P., įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nukentėjusiųjų T. P. ir E. P. parodymais, bei paties kaltinamojo L. P. parodymais, jog kai sūnus T. P. atidarė kambario duris, jis iš virtuvės atsinešė peilį ir laikė jį rankoje. Nors L. P. nepripažino savo kaltės, tačiau ji įrodyta apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui pateiktas virtuvinis peilis, kuris ir buvo apžiūrėtas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, akistatos protokolų, kuriuose užfiksuota, jog E. P. ir T. P. patvirtino savo duotus parodymus, jog L. P. grasino nužudyti T. P.. Nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, bei byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams ir leidžia daryti išvadą, jog L. P., rankoje laikydamas peilį grasino nužudyti sūnų T. P.. Įvertinus byloje ištirtus įrodymus darytina išvada, jog L. P. grasinimas nukentėjusiajam T. P. buvo konkretus ir realus. Be to, kaip matyti iš teisme duotų parodymų, toks L. P. elgesys pasireiškė jau nebe pirmą kartą. Pastebėtina, kad E. P. po šio įvykio pranešė policijai, parašė pareiškimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kurioje išdėstė faktines aplinkybes nurodydama, kad šio įvykio metu grasinimas nužudyti buvo išreikštas sūnaus T. P. atžvilgiu, dėl to ji buvo labai išsigandusi. Šie aukščiau paminėtų asmenų parodymai bei tai, kad apie grasinimą E. P. policijai pranešė iš karto po įvykio, leidžia daryti išvadą, kad tiek E. P., tiek. T. P. buvo išsigandę L. P. grasinimų, todėl konstatuojama, kad L. P. veiksmai – grasinimas peiliu buvo realus ir konkretus ir tokie kaltinamojo veiksmai atitinka LR BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę, kas yra pagrindinė sąlyga baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš L. P. pateikto kaltinimo šaltina aplinkybę, kad 2012-01-02 įvykusio konflikto metu jis grasino nužudyti ir savo žmoną E. P.. Kaltinamasis L. P., nukentėjusieji E. P. ir T. P., nurodė, kad namuose kilo konfliktas, kurio metu buvo vartojami necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai, tačiau šio konflikto metu E. P. atžvilgiu nebuvo išreikštas grasinimas ją nužudyti. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo T. P. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Jis pabrėžė, kad tėvas tik jį pagrasino papjauti. Kaltinamasis pripažino, kad grįžo į namus neblaivus, dėl ko tarp jo ir žmonos kilo konfliktas. E. P. paaiškino, kad L. P. ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiai, vijo iš buto. Teismo manymu, šeimoje kilęs konfliktas neturi jokios nusikalstamos veikos požymių, todėl L. P. inkriminuojama veika dėl E. P. atžvilgiu išreikšto grasinimo ją nužudyti bei tai, kad konflikto metu L. P., jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, naudojo psichologinę prievartą, reikalavo, kad ji bei sūnus Tomas išeitų iš namų, šalintinos iš L. P. pateikto kaltinimo.

Skirdamas L. P. bausmę teismas atsižvelgia į LR BK 54 str. nuostatas, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes.

L. P. įvykdė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką, anksčiau teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi. Tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką įvykdė neblaivus ir ši aplinkybė lėmė nusikalstamos veikos padarymui, teismas pripažįsta jo atsakomybę sunkiančią aplinkybę. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo įvykdytą nusikalstamą veiką bei vadovaudamasis LR BK 55 str. nuostatomis, teismas mano, kad už įvykdytą nusikaltimą L. P. baustinas laisvės apribojimo bausme.

Teismas neturi pagrindo kaltinamojo atžvilgiu taikyti LR BK 38 str. nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus šeimos narių parodymus, jog ir anksčiau L. P. būdamas neblaivus elgėsi agresyviai ir neprognozuojamai, todėl teismas nemano, kad jo smurtinius veiksmus šeimos narių atžvilgiu būtų galima vertinti kaip mažareikšmius. Be to atsižvelgtina ir į tai, jog nebuvo išreikštas realus noras taikytis su kaltinamuoju bei teigiama, kad pastarasis visiškai nesigaili dėl savo veiksmų ir neabejoja, kad L. P. būnant neblaiviam vėl viskas kartosis iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR BPK 297-305 str., 307-308 str. 1 d. teismas:

nusprendė:

L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d. ir nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 66 str., 65 str. 1 d. 2 p. c) p.p., į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-01-02 iki 2012-01-04.

Įpareigoti L. P. per paskirtą laisvės apribojimo bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėms.

Išaiškinti L. P., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų (jeigu jie yra paskirti);

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

L. P. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo L. P. palikti kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

- virtuvinį peilį, kuris po apžiūros perduotas saugojimui į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Ūkio dalies saugojimo kamerą, įsiteisėjus nuosprendžiui sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.