Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubausta laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš L. K. priteista I. S. 2 250 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 13 val., bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su vyru V. K. metu tyčia smogė jam vieną kartą peiliu į krūtinę ir padarė durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su širdiplėvės ir širdies kiauriniu pažeidimu, dėl to V. K. nuo ūmaus nukraujavimo mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl V. K. nužudymo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių nuteistosios frazių nesuabsoliutina. Ištrauktos iš konteksto, jos galėtų kelti abejonių dėl nuteistosios nusikalstamos veikos tikslo ir motyvo, tačiau vertinant parodymų visumą teisėjų kolegijai nekyla abejonių apeliantę veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistosios nuosekliais parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios girtumas, nors ir turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tačiau nebuvo tokio didelio laipsnio, jog ji nesuvoktų realios situacijos ar ją neadekvačiai vertintų. Taigi ji visiškai suvokė savo veiksmus, nors apeliaciniame skunde nurodo, kad sutuoktinio žaibiškas smurtas jai sukėlė staigų sumišimą, dėl to savigynos veiksmai buvo instinktyvūs, nevalingi.

Ši nuostata, be abejo, taikoma ne tik pagrindžiant kaltinamo asmens kaltę, bet ir nustatinėjant tokį asmenį teisinančias aplinkybes, kadangi teismo pareiga yra išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes bei įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje Nr. 08-4293 (b. l. 38-39) gydytojas D. V. iš tiesų įrašė, jog apžiūrėjus L. K. išorinių sumušimo žymių galvoje bei krūtinės ląstoje nestebima. Tačiau ten yra ir kitas įrašas, užfiksavęs gydytojo objektyviai nustatytą aplinkybę: skausminga palpacija dešinėje krūtinės ląstos pusėje apatinių šonkaulių projekcijoje. Atlikus krūtinės ląstos rentgenoskopiją, pakitimų nepastebėta. Dėl to gydytojas nurodė diagnozę – krūtinės sumušimas (įtariama agravacija).

Pagal šią apskaitos kortelę surašytoje specialisto išvadoje Nr. G 1253/08 (06) nurodyta (b. l. 40-41), kad L. K. kliniškai nustatytas krūtinės sumušimas padarytas kieto buko žalojančio daikto poveikyje; sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio bylos aplinkybėse nurodytu laiku.

Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas gydytojas D. V. patvirtino, jog apžiūrėdamas L. K. nematė išorinių sumušimo žymių, tačiau, kita vertus, parodė, kad galima sukelti skausmą, nepaliekant smurto žymių. Drabužiai susilpnina smūgį, padidina jo plotą, sumažina poveikį. Įtarimą agravacija įrašė todėl, kad nebuvo išorinių krūtinės sumušimo žymių.

Iš aptartų duomenų pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs liudytojo D. V. parodymais, padarė išvadą, jog apeliantė galėjo justi skausmą ne dėl patirto sumušimo, bet dėl anksčiau diagnozuotos juosmeninės stuburo dalies osteochondrozės, protrūzijos bei išvaržos (b. l. 98).

Atkreipiamas dėmesys, kad tokią išvadą teismas vėlgi pagrindė tik savo prielaida, o ne objektyviai nustatytais bylos duomenimis.

Beje, teismas skundžiamame nuosprendyje (4 lape) vėl iškreipė L. K. parodymus, nes teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuoti jos teiginiai, kuriuos teismas sukritikavo kaip nepatvirtintus, jog sveikatos pakitimai (osteochondrozė ir kt.) atsirado dėl sutuoktinio smurto prieš ją.

Taigi pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės parodymus, kad ji patyrė vyro fizinį smurtą, pasirėmęs liudytojo D. V. parodymais. Tačiau pastarasis to kategoriškai nepaneigė, priešingai, patvirtino, jog galima sukelti skausmą, nepaliekant smurto žymių.

Taigi liudytojo D. V. parodymai ir objektyviai nustatyta skausminga palpacija dešinėje krūtinės ląstos pusėje apatinių šonkaulių projekcijoje ne paneigia, o iš esmės patvirtina nuteistosios parodymus, jog prieš ją buvo pavartotas fizinis smurtas. Priešingų neginčytinų duomenų byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas, kad L. K. nebuvo reikalo gintis, vertino ne jos parodymų visumą, jog smurtas prieš ją buvo vartojamas dažnai, taip pat ir įvykio dieną, bet atskiras frazes (,,blaivi nebūtų dūrusi“, ,,pavojus jos gyvybei negrėsė“, ,,dūrė peiliu – nežinanti, kas jai pasidarė“), o tai prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms.

Tas pat pasakytina dėl teismo argumento, kad jau anksčiau L. K. buvo sužalojusi vyrą šakute, nes teismas nenustatinėjo, kokiomis aplinkybėmis ji panaudojo šakutę – puldama ar gindamasi.

Neįtikinamas skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas argumentas, paremtas nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 91), jog L. K. po konfliktų su vyru ne pirmą kartą pristatoma į gydymo įstaigą, kur jai sužalojimai nenustatyti.

Atkreipiamas dėmesys, kad tame pačiame tyrėjo surašytame nutarime nurodyta, jog V. K. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje, požymiai. Taigi ir ankstesniu atveju konstatuotas vyro smurtas prieš apeliantę.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji paaiškino, kodėl ji nenorėdavo gauti dokumento, įrodančio prieš ją pavartotą fizinį smurtą: žinodavo, kad vis tiek susitaikys, o baudas reikės mokėti iš šeimos biudžeto.

Bylos duomenys įrodo, jog 2008 m. lapkričio 12 d. į V. K. pavartotą fizinį smurtą apeliantė staigiai sureagavo, vieną kartą jam smogdama rankoje turėtu atlenkiamu peiliu, kurį naudojo pietaudama maistui susismulkinti.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Bylos duomenimis nepaneigtos girto vyro pavartoto fizinio smurto aplinkybės (smurtavimas L. K. sėdint ant sofos, o nukentėjusiajam esant atsirėmusiam į sofos atlošą ir pasvirusiam į ją, t. y. nesant realios galimybės išvengti smurto) rodo, kad kėsinimasis į apeliantės sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Nuteistosios reakcija sekė tuoj pat po pavartoto prieš ją smurto.

Šiame nuosprendyje išdėstyti argumentai neabejotinai įrodo, kad L. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Aptariamoje situacijoje nuteistoji turėjo teisę į būtinąją gintį. Jos pasirinkimas – įvykio metu rankoje turėtu peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U. patvirtino, jog apeliantės nurodytas V. K. sužalojimo mechanizmas yra galimas, juo labiau kad tokiam sužalojimui padaryti nereikėjo didelės jėgos.

Tačiau įstatymas būtinajai ginčiai nustato ribas.

BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos nustato, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad susiklosčiusi situacija dėl kėsinimosi pobūdžio savo esme kėlė pavojų L. K. sveikatai, tačiau realiai jos sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai.

V. K. kilusios pasekmės (pagal specialisto išvados Nr. M 531/08 (06) duomenis (b. l. 23-26) jo mirties priežastis – ūmus nukraujavimas nuo durtinės-pjautinės kiauryminės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdos su širdiplėvės ir širdies kiauriniu sužalojimu), lyginant su pačiai nuteistajai gresiančiu pavojumi – tai faktorius, kuriuo remiamasi padarant išvadą, jog L. K., gindama savo sveikatą, peržengė būtinosios ginties ribas.

Apeliantės veika – dūris peiliu – rodo aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes prieš ją smurtauta ranka, neturint jokio žalojančio įrankio.

Nuteistosios suduotas smūgis peiliu į kairę krūtinės pusę, kur yra gyvybiškai itin svarbūs žmogaus organai, buvo labai pavojingas V. K. gyvybei. Tokio įrankio panaudojimas ir juo padaryto sužalojimo lokalizacija rodo, kad nuteistoji suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. ją tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų sąmonėje nedetalizuojant ir vienodai norint bet kokių iš jų atsiradimo. Nors nuteistoji konkrečiai nesiekė nukentėjusiojo mirties, o savo skunde pabrėžia, jog dūrė būdama sumišusi dėl sutuoktinio staigaus smurto, ji privalėjo suvokti, kad tokie jos veiksmai gali sukelti itin sunkias pasekmes. Pats L. K. smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija, panaudotas įrankis rodo, jog ji veikė ne netiesiogine, bet tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Toks tyčios formos pakeitimas, nagrinėjant bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, nelaikomas jos teisinės padėties pabloginimu ir neprieštarauja BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kadangi galutinis rezultatas, apeliacinės instancijos teisme pakeitus nusikalstamos veikos kvalifikavimą, yra aiškiai nuteistajai palankesnis. Tokia išvada seka, išanalizavus teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-552/2005).

Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Dėl to L. K. veika kvalifikuojama pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes ji tyčia, peržengdama būtinosios ginties ribas, nužudė savo vyrą.

Nustatoma jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Atsižvelgus į jos ir V. K. tarpusavio santykius, jog fiziniu smurtu pasibaigęs konfliktas tarp jų vyko ne pirmą kartą (tokius nuteistosios parodymus teisme patvirtino nukentėjusioji I. S., liudytojai A. A. , D. K. ), nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė, suduodama smūgį peiliu, veikė staiga sumišusi arba staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto vyro poelgio.

Dėl to jos veika negali būti vertinama kaip tyčinis nužudymas neperžengus būtinosios ginties ribų arba kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį kaip nužudymas labai susijaudinus.

Ji negali būti kvalifikuojama ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, nors tokio kvalifikavimo galimybę apeliantė nurodo savo skunde.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apeliantės veika, konflikto metu panaudojus peilį, įvertinus jos brandų amžių ir gyvenimo patirtį, rodo galimų padarinių suvokimą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra pagrindo galvoti, kad peiliu suduodama į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinės kairę pusę – apeliantė galėjo nenumatyti tokių padarinių ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad L. K. padarytas nusikaltimas – šeimos nario nužudymas – priskiriamas prie labai sunkių tyčinių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog perkvalifikuota veika, nors ir padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia, bet peržengus būtinosios ginties ribas, todėl laikoma mažiau pavojinga, nei paprastas tyčinis nužudymas, už kurį L. K. nuteisė pirmosios instancijos teismas.

Be to, įvertinant mažesnį nužudymo pavojingumo laipsnį atsižvelgiama į tai, kad smurtinė veika prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvi (vienintelis dūris), jai nebuvo iš anksto ruoštasi; nors nusikaltimui padaryti panaudotas peilis, tačiau tai buvo atsitiktinis nužudymo įrankis, rankoje turėtas maistui pjaustyti pietų metu; nužudymo motyvą lėmė netinkamas paties nukentėjusiojo V. K. elgesys, ėmus smurtauti prieš žmoną reikalaujant pinigų girtavimui.

Šios aplinkybės švelnina nuteistosios atsakomybę ir mažina veikos pavojingumo laipsnį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, skiriamas didelis dėmesys nuteistosios asmenybei, kuri charakterizuojama nevienareikšmiai.

Apeliantė nuteista pirmą kartą. Iki nusikaltimo padarymo ji su vyru vartojo alkoholį, tačiau tris mažamečius vaikus auginanti šeima nebuvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Tai rodo, kad nusikaltimas nebuvo loginė L. K. gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė.

Į tokią apskaitą L. K. šeima įrašyta po padaryto nusikaltimo (b. l. 196).

Visapusiškam kaltininkės asmenybės įvertinimui reikia atsižvelgti ne tik į aplinkybes, apibūdinančias ją iki nusikaltimo padarymo, bet ir įvertinti jos elgesį nusikaltimo metu bei po jo.

Pirmosios instancijos teismas, netiksliai interpretuodamas bylos aplinkybes, motyvavo esant L. K. neigiamą požiūrį į artimo žmogaus gyvybę ir savo elgesio pasekmes tuo, jog sužalojusi vyrą ji nekvietė greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP), išėjo parūkyti pas kaimynę ir tik sutuoktiniui nerodant gyvybės ženklų pastaroji iškvietė medikus.

Tokiai nuteistosios elgesio interpretacijai ir vertinimui prieštarauja bylos medžiaga.

Iš nuteistosios L. K. bei liudytojos A. A. parodymų matyti, kad pradžioje abi nekvietė GMP, nes to nenorėjo V. K., o moterys nemanė sužalojimą esant rimtą. Kaimynystėje gyvenančių liudytojų A. A. ir D. K. parodymai rodo, jog nuteistosios atėjimo pas juos priežastis buvo pasakyti, kad įdūrė vyrui, ir pakviesti ateiti pažiūrėti (,,ji isterikavo“), o rūkymas tebuvo šalutinis veiksmas. Grįžusi į butą ir pamačiusi, jog vyras išbalęs, veidas šlapias, lūpos mėlynavo, rankos šaltos, apeliantė bandė jį masažuoti, kad sušiltų. Tam nepadėjus ir nesugebėdama pati iškviesti GMP, L. K. prašė tai padaryti tą pačią kaimynę. Taigi iš tokių parodymų negalima daryti išvados, jog apeliantė buvo abejinga savo nusikalstamam poelgiui.

Byloje esantys bei apeliacinės instancijos teisme papildomai gauti rašytiniai įrodymai apeliantę apibūdina nevienaprasmiai.

Lazdijų miesto seniūnė 2008 m. lapkričio 24 d. išduotoje L. K. charakteristikoje, skirtoje Lazdijų rajono policijos komisariatui (b. l. 94), nurodė, kad ji nuolatinio darbo neturėjo, buvo registruota darbo biržoje, tačiau dirbo seniūnijoje viešuosius mokamus darbus, dirbdama pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu, be to, grybaudavo, uogaudavo, tuo uždirbdama lėšų šeimai.

Ta pati seniūnė 2009 m. kovo 24 d. išduotoje L. K. charakteristikoje, skirtoje Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai (b. l. 199), nurodė, jog ji gyvena iš gaunamų pašalpų, nevengia išgerti, palieka be priežiūros vaikus, ne kartą įspėta VšĮ Socialinių paslaugų centro ją lankančios socialinės darbuotojos ir seniūnijos darbuotojų.

L. K. keletą kartų bausta administracine tvarka dėl tėvų valdžios nepanaudojimo vaikų interesais (b. l. 90, 189, 194, 195).

Iš VšĮ Lazdijų socialinių paslaugų centro rašto (b. l. 187-188) matyti, kad po padaryto nusikaltimo L. K. šeimai skiriamas didelis dėmesys, jai teikiama visokeriopa pagalba. Viena vertus, per šeimos stebėjimo laikotarpį nustatyta, jog kartais ji piktnaudžiavo alkoholiu. Kita vertus, nuo 2009 m. gegužės mėn. ji užsidirbdavo rinkdama sraiges, vėliau – grybaudama ir uogaudama, uždirbamų pinigų pakakdavo šeimai maisto produktams pirkti, o iš kitų pajamų padengiami įsiskolinimai ir mokami mokesčiai. Nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais nepastebėta.

Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštai (b. l. 163-164, 191-192) rodo, kad po padaryto nusikaltimo L. K. palūžo, jog teismo nuosprendžiu gali būti ilgiems metams atskirta nuo vaikų, su kuriais ją sieja stiprus dvasinis ryšys. Vaikai irgi bijo prarasti motiną. Artimieji giminaičiai nepareiškė noro pasirūpinti mažamečiais vaikais, todėl iškilus būtinybei vaikams globa būtų nustatyta vaikų globos namuose. Vaiko teisių apsaugos skyrius prašo teismo atsižvelgti į vaikų interesus augti bei vystytis savo šeimoje ir nenuteisti L. K. laisvės atėmimo bausme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja patvirtino, kad nuo nusikaltimo padarymo iki 2009 m. kovo 24 d. (kai išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme buvo laukiama nuosprendžio paskelbimo) negauta pranešimų, jog L. K. nesirūpino vaikais, ji nebuvo bausta administracine tvarka. Nuo tos dienos ji ėmė jausti baimę ir ją malšino alkoholiu, dažniausiai išgėrinėdama namuose. Kai ji negeria, vaikais rūpinasi. Mokytoja teigia, kad vaikai į mokyklą ateina pasiruošę, tvarkingai aprengti, motina lankosi mokykloje, bendrauja su vaikais. Bendravusi su vaikais psichologė visada sakė, jog vaikams reikia mamos, jie pergyvena.

Byloje yra pažyma (b. l. 207), kad L. K. suleisti pailginto veikimo vaistai 6 mėn. laikotarpiui. Nuteistoji patvirtino, jog ji užsikodavo nuo alkoholizmo 2009 m. lapkričio mėnesį ir daugiau alkoholio nevartoja.

Išdėstyti duomenys rodo, kad apeliantė, laukdama savo veikos teisinio įvertinimo, nesugebėjo valdytis ir, būdama neblaivi, neatlikdavo pareigų vaikams. Kita vertus, būdama blaivi ji buvo mylinti ir rūpestinga motina. Apeliacinės instancijos teisme tai patvirtino Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė.

Apeliantė parodė, tai patvirtino ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, jog rajono institucijos deda daug pastangų, norėdamos padėti L. K. pasikeisti, o vaikams užtikrinti jiems geriausias gyvenimo sąlygas šeimoje. Tam suteiktas kitas gyvenamasis plotas, kad nebūtų pagundų bendrauti su išgeriančiais žmonėmis, apeliantė savo noru užsikodavo, kad nevartotų alkoholio, tuo rodydama pastangas keistis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė L. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailisi ir pergyvena dėl pasekmių (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Tiesa, pirmosios instancijos teismas nustatė ir L. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Bylos duomenys įrodo (b. l. 161), jog L. K., pervesdama į nukentėjusiosios I. S. sąskaitą 300 Lt, iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Ši suma nėra didelė, tačiau būtina atsižvelgti, kad apeliantė bedarbė, dirba laikinus jai pasiūlytus darbus, gyvena su trimis nepilnamečiais vaikais, iš kurių du mažamečiai, o trečias – vos išaugęs iš mažametystės amžiaus (gim. 1996-02-15). Dėl to skiriant bausmę atsižvelgiama į jos pastangas atlyginti nors dalį padarytos turtinės žalos.

Be to, nors ir negaudama nuolatinių pajamų, nuteistoji pastatė paminklą vyrui (b. l. 162), taip išlaikydama mirusiojo pagerbimo tradicijas.

Paskyrus L. K. įstatyme numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti jos išlaikomų dviejų mažamečių (ir vieno nepilnamečio) vaikų. Bylos duomenys rodo, jog niekas iš artimųjų giminaičių nenorėjo jais pasirūpinti. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė labai reikšminga, kad kaltam asmeniui paskirta griežta bausmė netaptų bausme ir jo vaikams, nes nubaudimo esmė – ne bausmės griežtumas, bet jos neišvengiamumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šiame nuosprendyje išdėstytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, visapusiškai įvertinęs nuteistosios asmenybę, bausmės paskirtį, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, mažamečių ir nepilnamečio vaikų interesus, mano esant netikslinga apeliantei skirti laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantei būtina suteikti galimybę įrodyti, jog ji suprato padaryto nusikaltimo sunkumą, stengiasi pakeisti gyvenimo būdą, išpirks savo kaltę neatlygintinai dirbdama įstaigoje ar organizacijoje, besirūpinančioje pagalbos reikalingais žmonėmis.

Esant teisiniam pagrindui, L. K. skiriama švelnesnė bausmės rūšis, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas) – laisvės apribojimas, nustatant įpareigojimus, teisėjų kolegijos nuomone, padarysiančius jos elgesiui teigiamą įtaką.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. K. skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Nuteistoji buvo laikinai sulaikyta dviem paroms, todėl šis laikas įskaitomas į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 2 dalis).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti:

L. K. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

L. K. taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, L. K. įpareigoti būti namuose nuo 19 val. iki 6 val.; neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų per vienerius metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.