Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. M. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. M. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą bei paskelbta A. M. paieška.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), padarymu, o būtent tuo, kad: vadovavo organizuotai grupei suklastojant, pagaminant ir panaudojant netikrus dokumentus, ir dėl to buvo padaryta didelė žala; vadovavo organizuotai grupei apgaule savo ir kito asmens naudai įgyjant didelės vertės svetimą turtą ir apgaule savo ir kito asmens naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę, taip pat apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Šioje byloje A. M. paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 22 d. priėmė nutartį panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 27, b. l. 152).

Teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šeimos nario – dukters slauga dėl kojos lūžio nepripažintina staiga susidariusia pavojinga šeimos nario gyvybei būkle, nes pažyma dėl slaugos buvo išduota 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio kaltinamasis turėjo galimybę pasirūpinti, kad dukterį bylos nagrinėjimo metu slaugytų kitas asmuo. Pirmosios instancijos teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad kaltinamasis neatvyko į posėdžius, vykusius 2015 m. rugpjūčio 10, 17, 20, 25 d., 2015 m. gruodžio 7, 14, 17, 27 d., dėl ligos. Tačiau iš byloje esančios 2016 m. rugpjūčio 24 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, jog kaltinamajam laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki šios dienos šioje gydymo įstaigoje buvo išduodamos medicininės pažymos dėl negalėjimo dalyvauti teisme tik tais periodais, kuomet buvo paskirti šios bylos teisiamieji posėdžiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. M. neatvykimo į teismo posėdį priežasčių nėra pagrindo pripažinti svarbiomis, kaltinamasis, neatvykdamas į teismo posėdžius, piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, tuo pačiu rodo nepagarbą teismui ir sąžiningai posėdžiuose dalyvaujantiems kitiems proceso dalyviams. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis neužtikrinami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai.

Nesutikdamas su teismo išvada, jog kaltinamasis piktnaudžiauja savo teisėmis ir sąmoningai vilkina procesą, dėl ligos neatvykdamas į teismo posėdžius, A. M. atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos nagrinėjimo teisme metu jis sirgo tik kelis kartus (per 2016 m. pertrauka byloje dėl jo ligos padaryta tik vieną kartą) ir visais atvejais buvo išduotos nustatytos formos medicininės pažymos, kurios teismui buvo pateiktos laiku. Skundžiamoje nutartyje teismas tik formaliai nurodęs, jog visos pažymos neva buvo išduotos tik tais periodais, kuomet buvo paskirti šios bylos teisiamieji posėdžiai, kas rodo kaltinamojo suinteresuotumą vilkinti procesą, remiasi prielaidomis. Byloje šios medicininės pažymos nenuginčytos ir nepaneigta, jog jis nurodytomis dienomis iš tiesų sirgo ir negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose. Be to, skirtingai nei teigiama nutartyje, dėl ligos jis kreipėsi į minėtą gydymo įstaigą ir kitomis dienomis bei jam buvo išduotos medicininės pažymos dėl negalėjimo dalyvauti kitose bylose, kuriose jis dalyvavo kaip gynėjas ar atstovas.

Nutartyje nurodytos aplinkybės, jog kitas kaltinamasis sirgo ir dėl to net 6 kartus buvo atidėtas bylos nagrinėjimas ar tai, jog proceso dalyviai pasinaudojo jiems įstatymų suteikta teise reikšti nušalinimus prokurorui ar teisėjai, jokiu būdu nerodo, kad jis, A. M., piktnaudžiauja savo teisėmis ar sąmoningai vilkina procesą.

Kaltinamasis pažymi, kad kaltinamojo neatvykimas į teismo posėdį vieną kartą neduoda pagrindo daryti išvadą, jog jis vilkina bylos nagrinėjimą.

Kaltinamasis skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp kitų asmens laisvę varžančių kardomųjų priemonių suėmimas yra ultima ratio, todėl siekiant užtikrinti asmens teisę į laisvę, suėmimas turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais. Be to, griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriama tik kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš šiame straipsnyje (1 ar 5 dalyje) numatytų pagrindų. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, Vilniaus apygardos teismas, pakeisdamas jam kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą, nenustatė BPK 122 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų suėmimo skyrimo pagrindų, o sąlygą - suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, iš esmės nemotyvavo. Teismas taip pat nesvarstė galimybės skirti švelnesnes kardomąsias priemones, išvardintas BPK 120 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismas, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeisdamas į suėmimą, nesilaikė BPK 125 straipsnio reikalavimų.

Kaltinamasis teigia, kad paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygų jis nepažeidė, buvo savo gyvenamojoje vietoje ir slaugė savo mažametę dukterį. Nuo teismo nesislėpė ir neketina trukdyti procesui. Dėl šios priežasties vien formalus konstatavimas, jog jis neatvyko į 2016 m. rugpjūčio 24 d. posėdį, negali būti laikoma pakankamu pagrindu kardomosios priemonės pakeitimui. Be to, siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, jam gali būti taikomos įstatyme numatytos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimas ar bauda, taip pat skiriamos kelios švelnesnės už suėmimą kardomosios priemonės. Būtent tai užtikrintų proporcingumo principo įgyvendinimą.

Teismo posėdyje kaltinamojo A. M. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. M. skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiama teismo nutartis, kuria kaltinamajam A. M. kardomoji priemonė –rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į griežtesnę kardomąją priemonę – suėmimą, yra pagrįsta ir teisėta.

Pritartina teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti A. M. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Pakeista kardomoji priemonė nepažeidžia privataus ir viešojo intereso balanso, proporcingumo principo įgyvendinimo.

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.

Skundžiamoje nutartyje pagrįstai ir motyvuotai konstatuotas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas suėmimo skyrimo pagrindas – trukdys procesui, kadangi yra pagrindas manyti, kad A. M. vilkina procesą ir taip elgsis ateityje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad nuteistojo prašyme nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas naikinti jam taikomą kardomąją priemonę, nes nuteistajam švelnesnės kardomosios priemonės gali būti nepakankamos užtikrinant BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad A. M. nevykdo savo pareigos dalyvauti teismo posėdyje (BPK 246 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. M. (gim. 2005-01-02) 2016 m. rugpjūčio 21 d. nukritusi nuo žirgo susilaužė koją, o A. M. pažyma dėl slaugos buvo išduota 2016 m. rugpjūčio 22 d. Apie tai, kaltinamasis teismą informavo elektroniniu paštu 2016 m. rugpjūčio 23 d., prašydamas atidėti bylos nagrinėjimą.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog A. M. pažyma dėl slaugos buvo išduota 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdžio kaltinamasis turėjo galimybę pasirūpinti, kad dukterį bylos nagrinėjimo metu slaugytų kitas asmuo. Mergaitė turi motiną – K. K. ir, nors abu tėvai kartu negyvena, tačiau byloje nėra duomenų, kad vaiko motinai K. K. buvo atimtos ar apribotos vaiko teisės. Vaiko motina, kaip ir tėvas, turi konstitucinę pareigą rūpintis savo vaiku. Todėl kaltinamojo skundo teiginiai, neva dukters motina ir kiti šeimos nariai nesutiko prižiūrėti (slaugyti) vaiko jo bylos nagrinėjimo metu, nepaneigia teismo išvados, jog kaltinamasis tyčia neatvyko į teismo posėdį.

PBK 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte svarbia nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma tik šeimos narių ar artimųjų giminaičių mirtis arba staiga susidariusi pavojinga jų gyvybei būklė. Šiuo atveju vaiko patirta trauma negali būti pripažinta pavojinga jo gyvybei.

Taigi esant tokiai aplinkybei aukštesnysis teismas pritaria skundžiamoje teismo nutartyje suformuluotai išvadai, kad paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės nėra pakankamos pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme.

Be to, teismas, pakeisdamas kaltinamajam A. M. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti į kardomąją priemonę – suėmimą, nutartyje nurodė ir tai, kad kaltinamasis neatvyko į teisiamuosius posėdžius, vykusius 2015 m. rugpjūčio 10, 17, 20, 25 d., 2015 m. gruodžio 7, 14, 17, 27 d. Pažymėtina, jog 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirmosios instancijos teismas kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) prašydamas skubiai pranešti, kokiomis dienomis, nurodant išdavimo laikotarpį, šioje gydymo įstaigoje A. M. buvo išduotos nustatytos formos medicininės pažymos dėl neatvykimo į teismą laikotarpyje nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. (t. 36, b. l. 195). Tą pačią dieną iš VšĮ (duomenys neskelbtini) gauta informacija apie A. M. išduotas medicinines pažymas dėl ligos (t. 36, b. l. 196). Iš minėto gydymo įstaigos rašto matyti, kad teismo užklausime nurodytu laikotarpiu gydymo įstaigoje buvo išduodamos pažymos dėl negalėjimo dalyvauti teisme, su mažomis išimtimis, tik tais periodais, kuomet buvo paskirti šios bylos teisiamieji posėdžiai. Byloje esančios medicininės pažymos dėl neatvykimo į teismą patvirtina, jog pagal ligos kodų šifravimą A. M. daugiausiai sirgo trumpalaikėmis infekcinėmis (kvėpavimo takų) ligomis, taip pat ligomis, susijusiomis su nervų uždegimais (t. 34, b. l. 37, 118, 122, 125, 127; 35 t., b. l. 8).

Negalima neatsižvelgti į tai, kad kaltinamasis turi ne tik teises, bet ir pareigas, viena iš kurių yra netrukdyti procesui.

Atkreipiamas dėmesys, jog nuo 2015 m. liepos 3 d. iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos turėjo įvykti iš anksto suderinti 26 posėdžiai, iš kurių tik 7 posėdžiuose buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Be aukščiau nurodytų kaltinamojo A. M. neatvykimų į posėdį, 6 posėdžiuose (2015 m. rugsėjo 3, 24 d., 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. lapkričio 9, 11 d., 2016 m. balandžio 22 d.) buvo daryta pertrauka dėl kaltinamojo E. M. ligos.

Aukščiau minėti kaltinamojo A. M. susirgimai bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į jų pobūdį, taip pat bylos nagrinėjimo eigą, įvertinus tai, kad kitas kaltinamasis taip pat serga sistemingai, leidžia daryti išvadą, kad paskirtomis kardomosiomis priemonėmis nepavyko įgyvendinti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, nes A. M. vengia teismo.

Pažymima, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas A. M., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Dėl to įvertinęs išdėstytas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad yra įstatyme numatytas pagrindas ir sąlygos kaltinamajam A. M. švelnesnę kardomąją priemonę pakeisti į suėmimą.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad BPK 142 straipsnyje reglamentuojamas kaltinamojo (įtariamojo) asmens paieškos paskelbimas sietinas su to asmens pasislėpimu, kai jo gyvenamoji/ buvimo vieta yra nežinoma. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, nes kaltinamasis A. M. nuo teismo nepasislėpė. Todėl iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies šalintina nuostata dėl kaltinamojo A. M. paieškos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria paskelbta kaltinamojo A. M. paieška.

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi kaltinamajam A. M. pakeistą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.