- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- 2S-1192-569/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03016-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- UAB „EKO kepykla“
- Atsakovas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Riestlita“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienėteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjoieškovės UAB „EKO kepykla“ atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-10-02 nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3438-215/2015pagal ieškovo UAB „EKO kepykla“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Riestlita“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė UAB „EKO kepykla“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 17 078,11 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo A. P.. Reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovą ir/ ar pas trečiuosius asmenis, ir atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose ir/ ar kituose bankuose ir/ar kredito įstaigose už 17 078,11 Eur sumą. Nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti nemanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas piktybiškai vengia bendrauti su ieškove, nesprendžia konflikto taikiai.Teismas vertino, kad nesant tokių duomenų, negalima daryti išvadą, kad atsakovas piktybiškai atsisako prisiimti atsakomybę už galimai padarytą žalą, o įstatymas besąlygiškai nesieja prievolės nevykdymo fakto su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo manyti, jog atsakovas, sužinojęs apie civilinės bylos iškėlimą teisme, imsis priemonių apsunkinančių ar padarančių teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „EKO kepykla“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-10-02 nutartį; išspręsti klausimą dėl laikinųjų priemonių taikymo iš esmės; prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti; priteisti iš atsakovo A. P. trečiojo asmens UAB „Riestlita“ naudai bylinėjimosi išlaidas: 28 Eur žyminį mokestį ir 302,50 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neįvertino to, kad ieškovės reikalavimas atsakovui sudaro 17 078,11 Eur, kuris atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, laikytinas dideliu. Atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė, o teismas jų iš atsakovo nereikalavo. Byloje nėra jokių atsakovo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų, todėl apeliantės nuomone, ieškovė įrodė, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Apeliantės teigimu, vien reikalavimo dydis – 17 078,11 Eur savaime preziumuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, yra didelė tikimybė, jog atsakovas stengsis išvengti atlyginti žalą, kadangi jis būdamas įmonės direktoriumi veikė prieš įmonės interesus ir ilgą laiką neatsiskaitė su vienu kreditoriumi. Prieš atleidžiant atsakovą iš užimamų pareigų, atsakovas tendencingai ir nuosekliai pradėjo vengti savo įsipareigojimų – neatvyko į darbą, nevykdė direktoriaus pareigų ir funkcijų, o vėliau vengė kontakto, slapstėsi nenorėdamas naujam direktoriui perduoti įmonės dokumentus. Apeliantų nuomone, paminėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, kad atsakovas elgsis sąžiningai ir bendradarbiaus su ieškove.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. P. prašo ieškovės atskirojo skundo netenkinti. Atsakovo nuomone, ieškovės argumentai, dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, yra deklaratyvūs ir nepagrindžia būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1905/2014). Įvertinus pateiktą ieškinį ir jo priedus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų atsakovo atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad vien reikalavimo dydis - 17 078,11 Eur - savaime preziumuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 12,178 straipsniai). Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė. Didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, nes vienomis aplinkybėmis ta pati suma gali atrodyti didelė, o kitomis – maža. Didelė ieškinio suma vertintina atsižvelgiant į konkrečias atsakovo finansines galimybes, elgesį ir kitas atskiru atveju reikšmingas aplinkybes. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas.
Apeliantė teigia, kad atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovei, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, jog proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kaip jau minėta, ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali vien deklaratyviai nurodyti, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Priešingai, ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, ar ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Jeigu minėta prezumpcija teismas pasiremia, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014).
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apeliantės teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovui kartu su D. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su pastatais, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas su pastatais, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad visam paminėtam turtui yra įregistruota hipoteka. Iš VĮ ,,Regitra‘‘ pažymos matyti, kad A. P. vardu yra registruotos trys transporto priemonės, tačiau jų dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas, dvi yra išregistruotos baigus eksploatuoti, viena - pardavus į užsienį. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, nepateikė jokių įrodymų, kad ieškinio suma 17 078,11 Eur atsakovui nėra didelė. Įvertinus pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jų pakanka daryti išvadą, jog atsakovo turtinė padėtis nėra gera, o ieškinio suma - 17 078,11 Eur - atsakovui yra didelė.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi ieškovė yra likviduojama, turi būti ginami ir kreditorių interesai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – tenkintinas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Todėl, siekiant užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir atsakovo teisių bei turtinių interesų apsaugą, pirmiausia areštuotini atsakovui A. P. priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai ieškinio sumai – 17 078,11 Eur. Tik jų nepakakus, areštuotinos atsakovui priklausančios piniginės lėšos ir turtinės teisės, esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Pažymėtina, kad atskirąjį skundą pateikė ieškovė UAB „EKO kepykla“, tačiau bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti trečiojo asmens UAB „Riestlita“ naudai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vertintinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 17 078,11 Eur (septyniolikos tūkstančių septyniasdešimt aštuonių eurų 11 centų) sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o jų nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.
Atsakovo turtą surasti ir aprašyti pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnį ir 2005-10-27 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos sprendimų vykdymo instrukcijos 7 punktą, šį vykdomąjį dokumentą (nutartį) išsiųsti ieškovei, išaiškinant jai teisę pateikti nutartį vykdymui pasirinktam antstoliui, sumokant vykdymo išlaidas.
Šios nutarties nuorašą nedelsiant išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.
Apie nutarties priėmimą pranešti atsakovui ir išaiškinti, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 8 dalį nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytą apribojimų pažeidimą.