- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-14
- Bylos Nr.
- 2S-814-340/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- V. M., G. V., S. L., UAB „Optimizavimo sprendimai“
- Ieškovas
- UAB „Tieto Lietuva“
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. M., G. V., S. L. ir UAB „Optimizavimo sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tieto Lietuva“ ieškinį atsakovams V. M., G. V., S. L. ir UAB „Optimizavimo sprendimai“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo prašydamas uždrausti atsakovams, veikiant kartu ar atskirai, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis, teikti ofertas ar akceptus, sudaryti sutartis ar jas vykdyti, reklamuoti ar parduoti paslaugas ar produktus vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su šiais ieškovo klientais ar su šiais klientais susijusiomis įmonėmis ar šiems klientams ar su jais susijusioms įmonėms: UAB „Parnasas“, UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Tromina“, AB „Ragutis“, UAB „Litagros prekyba“ ir UAB „Bennet distributors“; uždrausti atsakovams, veikiant kartu ar atskirai, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis, žodžiu ar raštu, teikti ofertas ar akceptus, sudaryti sutartis ar jas vykdyti, reklamuoti ar parduoti paslaugas ar produktus vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su šiais potencialiais ieškovo klientais ar su šiais klientais susijusiomis įmonėmis ar šiems potencialiems klientams ar su jais susijusioms įmonėms: UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, UAB „Kretingalės mėsa“, AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Coca-Cola HBC Lietuva“, AB „Lietuvos paštas“, AB „Panevėžio keliai“, UAB „Palink“, UAB „Ecoservice“; uždrausti atsakovams veikiant kartu ir atskirai, ieškovo atžvilgiu imtis bet kokių kitų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis, įskaitant 1 dalies 3 ir 4 punktus. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams S. L., V. M., G. V., UAB ,,Optimizavimo sprendimai“, veikiant kartu ar atskirai, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis, teikti ofertas ar akceptus, sudaryti sutartis ar jas vykdyti, reklamuoti ar parduoti paslaugas su šiais ieškovo klientais ar su šiais klientais susijusiomis įmonėmis ar šiems klientams ar su jais susijusioms įmonėms: UAB „Parnasas“, UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Tromina“, AB „Ragutis“, UAB „Litagros prekyba“ ir UAB „Bennet distributors“. Nurodė, kad atsakovai jau yra atlikę nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir neteisėtai pasinaudoję ieškovo konfidencialia informacija, kas patvirtina, jog yra iškilusi grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo dėl šio ieškinio vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-11-29 nutartimi ieškovo UAB „Tieto Lietuva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino; uždraudė atsakovams S. L., V. M., G. V., UAB ,,Optimizavimo sprendimai“, veikiant kartu ar atskirai, tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis, teikti ofertas ar akceptus, sudaryti sutartis ar jas vykdyti, reklamuoti ar parduoti paslaugas su šiais ieškovo klientais ar su šiais klientais susijusiomis įmonėmis ar šiems klientams ar su jais susijusioms įmonėms: UAB „Parnasas“, UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Tromina“, AB „Ragutis“, UAB „Litagros prekyba“ ir UAB „Bennet distributors“. Teismas sprendė, kad ieškovo prašymas uždrausti atsakovams sudarinėti sandorius su nurodytais ieškovo klientais tenkintinas, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio patenkinimo nagrinėjamoje byloje atveju, nepritaikius nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra pagrįsta tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas būtų žymiai apsunkintas. Teismas konstatavo, kad atsakovams sudarius analogiškas sutartis su ieškovo klientais ir teismui pripažinus tokius atsakovų veiksmus neteisėtais, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, nes būtų sudėtinga nutraukti naujai sudarytas sutartis. Teismų praktika rodo, kad prevencinio ieškinio atveju, nepažeidžiamos įstatyminės nuostatos taikant ieškinio užtikrinimo priemones, kurios sutampa su pareikštais reikalavimais.
Atskiruoju skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-11-29 nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantų nuomone, nutartis priimta neteisingai taikant procesinės teisės normas. Nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės praktiškai yra Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. įtvirtinti draudimai. Pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 16 str. įtvirtinti draudimai galioja neatsižvelgiant į tai, ar ieškovas pareiškia tokius reikalavimus, ar ne, todėl užtikrinti jų įvykdymą analogiškais draudimais nėra teisinės prasmės. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstos. Nurodo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas pablogino atsakovų (fizinių asmenų) padėtį lyginant su tuo, kokius draudimus nustato Konkurencijos įstatymas, kadangi pagal 16 str. 4 d. draudimas buvusiems darbuotojams naudotis buvusio darbdavio suteikta informacija galioja vienerius metus nuo sutarties nutraukimo, tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neapibrėžtam laikui. Pažymi, kad teismas praktiškai išsprendžia ginčą iš esmės, reikalavimas tenkintas neišklausius atsakovų. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės taip pat pažeidžia ir trečiųjų asmenų, nurodytų nutartyje, su kuriais uždrausta atlikti veiksmus, interesus. Ieškovas ieškinyje kalba tik apie konkretaus produkto (paslaugos) pardavimus klientams, tačiau skundžiama nutartimi yra uždraustas bet koks komercinis bendradarbiavimas, net ir tų įmonių iniciatyva, taip pat draudžiamas verstis ūkine komercine veikla su kitais trečiaisiais asmenimis, kurie visiškai jokiais ryšiais nesusiję su ieškovu, turi poreikį kitokio pobūdžio paslaugoms, kurių ieškovas apskritai neteikia, o atsakovai gali pasiūlyti. Todėl toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas neteisėtas, taip pat nėra proporcingas siekiamam tikslui – užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis apskritai uždraudžiami bet kokio pobūdžio akceptai ir ofertos, sutartys ir sutarčių vykdymas, reklama, paslaugų teikimas, nors tai ir nebūtų susiję su konfidencialios informacijos panaudojimu.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-11-29 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog Konkurencijos įstatymo 16 str. nepaneigia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, šiame straipsnyje įtvirtintas draudimas nėra tapatus nutartyje nustatytiems draudimams. Nurodo, jog kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kad atsakovai jau naudojosi ieškovo komercinėmis paslaptimis ir yra reali grėsmė, jog šie veiksmai bus tęsiami, atsakovams siekiant sudaryti sutartis su ieškovo klientais; sudarius tokias sutartis, būsimo teismo sprendimo, kuriuo tokios sutartys būtų uždraustos, vykdymas akivaizdžiai pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Nurodo, jog komercinės veiklos laisvė nėra absoliuti ir ją riboja kitų asmenų teisės ir teisėti interesai; nustatytų draudimų mastą apsprendžia tai, kad remiantis ieškovo įrodymais, atsakovai jau yra atlikę nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir todėl bet koks siauresnis draudimų mastas reikštų, kad laikinosios apsaugos priemonės bus neefektyvios. Ieškovo nuomone, nutartimi pritaikytos priemonės yra adekvačios ir proporcingos siekiamam tikslui.
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą neteisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.
Pagal CPK 144 str. 1 d. nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 str. 1 d. Joje, nustatyta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.).
Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, jog atsakovai jau yra atlikę nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir neteisėtai pasinaudoję ieškovo konfidencialia informacija. Konkurencijos įstatymo 16 str. ūkio subjektams draudžia atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti; nustatyti draudimai ūkio subjektams atlikti šiame straipsnyje išvardintus veiksmus galioja neatsižvelgiant į tai, ar ieškovas pareiškia tokius reikalavimus, ar jų nepareiškia, taip pat nepriklausomai nuo to, ar ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti tokius draudimus, ar tokio prašymo neteikia. Kolegija sutinka, su atskirojo skundo argumentais, jog kai ieškovas tokius reikalavimus vis dėlto pareiškia ieškinyje, užtikrinti jų realų įvykdymą analogiškais draudimais nėra teisinės prasmės, nes, kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 16 str. įtvirtinti draudimai ūkio subjektams atlikti išvardytus veiksmus galioja bet kuriuo atveju, t. y. net ir nenustačius tokių laikinųjų apsaugos priemonių, tiek atsakovams, tiek ir kitiems ieškovo konkurentams galioja Konkurencijos įstatymo 16 str. normos. Kolegija nesutinka su ieškovo atsiliepimo atskirajam skundui argumentu, kad Konkurencijos įstatymo 16 str. nepaneigia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, jog šio straipsnio galiojimas nereiškia, kad atsakovai negali jo pažeisti. Vadovaujantis ieškovo logika, atsakovai gali pažeisti ir nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo argumentas vertinamas kaip teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovams nustatyti teismo draudimai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, jie iš esmės atkartoja įstatyme įtvirtintus draudimus ir neužtikrina pareikštų neturtinio pobūdžio reikalavimų, kurie taip pat įtvirtinti šiame įstatyme, įvykdymo.
Kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais jog laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas bei mastas neatitinka laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, pažeidžia atsakovų ir trečiųjų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teises bei interesus. Taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždrausta teikti ofertas ar akceptus, sudaryti sutartis ar jas vykdyti, reklamuoti ar parduoti paslaugas, nekonkretizuojant šių santykių dalyko, kai tuo tarpu ieškinys yra dėl konkretaus produkto-paslaugos (transporto planavimo schemos) pardavimo klientams, tačiau nutartimi uždraustas bet koks komercinis bendradarbiavimas tarp atsakovų ir trečiųjų asmenų. Teisėjų kolegija pažymi, jog konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja, jog laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Siekis laikinųjų apsaugos priemonių taikymu apsiriboti joms keliamų tikslų įgyvendinimu atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, kadangi tokiu atveju yra išvengiama asmens, kuriam pareikšti reikalavimai, teisių ir teisėtų interesų suvaržymo labiau negu reikia laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams pasiekti, užtikrinama ginčo šalių interesų pusiausvyra, padedama išvengti savivalės, nestabilumo, interesų priešpriešos, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais yra susijęs su vienos iš šalių teisių apribojimu ar pareigų nustatymu.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 str.), taigi nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl nepagrįstai nustatytas apribojimas su šiais ieškovo klientais ar su šiais klientais susijusiomis įmonėmis ar šiems klientams ar su jais susijusioms įmonėms: UAB „Parnasas“, UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Tromina“, AB „Ragutis“, UAB „Litagros prekyba“ ir UAB „Bennet distributors“. Iš nutarties formuluotės matyti, kad ne tik atsakovams uždraudžiama atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus šių įmonių atžvilgiu, tačiau iš esmės uždraudžiama ir šioms įmonėms veikti aktyviai atsakovų atžvilgiu teikiant bet kokius, kaip minėta, net ir su ieškinio reikalavimais nesusijusius pasiūlymus.
Pastebėtina, kad tuo atveju, jeigu išsprendus ginčą paaiškėtų, jog atsakovai savo veiksmais, kurie tęsėsi bylos nagrinėjimo metu, pažeidė sąžiningos konkurencijos su ieškovu taisykles ir dėl to ieškovas patyrė žalos, jis galėtų reikšti papildomus reikalavimus atsakovams dėl žalos atlyginimo.
Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės netenkinant ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 str. 2 p.).
Iš ieškovo UAB „Tieto Lietuva“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,80 Lt (b.l. 30) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir ieškovo UAB „Tieto Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Tieto Lietuva“ 5,80 Lt (penkis litus, 80 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).