Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-14 · Administracinė byla Nr. P-438-156-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-14
Bylos Nr.
P-438-156-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01389-2009-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P438 - 156/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01389-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-126/2011 pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. S-206 (7-179/2009);

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 68-137.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos mėnesį jo atžvilgiu buvo pradėtas mokestinis patikrinimas, kurio objektas buvo du paskolos sandoriai. Visa su jais susijusi medžiaga ir paaiškinimai buvo nedelsiant pateikti tikrintojui, tačiau patikrinimo aktas buvo surašytas tik 2007 m. lapkričio mėnesį. 2008 m. sausio mėnesį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) viršininkė patvirtino dalį patikrinimo akto, o dėl kita dalimi apskaičiuotų nepriemokų pavedė atlikti pakartotinį tyrimą. Pareiškėjas Inspekcijos sprendimo dalį, kuria patvirtintos apskaičiuotos nepriemokos, apskundė VMI prie FM, kuri priėmė sprendimą ir dėl šios Inspekcijos sprendimo dalies atlikti pakartotinį patikrinimą. Šis patikrinimas truko iki 2008 m. gruodžio mėnesio, tačiau mokestinio patikrinimo trūkumai nebuvo pašalinti. Inspekcijos 2009 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-92 buvo patvirtintos patikrinimo akto išvados dėl pareiškėjo mokestinių nepriemokų. Šios išvados buvo padarytos remiantis ta pačia medžiaga ir tais pačiais argumentais, kurie prieš tai buvo pripažinti neišsamiais. Dėl šio sprendimo pareiškėjas 2009 m. kovo 20 d. padavė skundą VMI prie FM, tačiau skundas buvo atmestas, remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti minėtame Inspekcijos sprendime. Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2009 m. birželio 25 d. skundą, patvirtino VMI prie FM sprendimą. Pareiškėjo sudaryti ginčo sandoriai yra civilinės teisės reguliavimo objektas, todėl jų teisėtumas, realumas ir šalių veiksmai pirmiausia turi būti įvertinti remiantis civilinės teisės normomis. Įstatymas nenustato kreditoriaus atsakomybės už vykdant prievolę jam perduotus daiktus ar pinigus. Nėra pagrindo pareiškėjo sudarytas paskolos sutartis su R. E. konsultacine ir marketingo paslaugų firma (toliau – ir R. E. firma) ir T. Š. laikyti teisiškai ydingomis mokestinių įstatymų požiūriu vien tik todėl, kad paskolas grąžino kiti juridiniai asmenys. Pareiškėjo teigimu, jo sudarytos paskolos sutartys yra teisėtos ir realiai įvykdytos. Atsakovas, remdamasis civilinės teisės normomis, konstatavo, kad minėtos paskolos sutartys nebuvo sudarytos ar buvo apsimestinės, nors tai nebuvo įrodyta. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo asmeniškai susijęs nei su įmonėmis, kurios padarė pavedimus į jo sąskaitą, nei su pavedimuose nurodyta veikla. Mokesčių administratoriaus argumentai dėl pareiškėjo mokesčių vengimo yra nepagrįsti. Paskolos sutarties su R. E. firma realumas ginčijamas remiantis tik R. E. sutuoktinės teiginiu, kad paskolos sutartyje jos vyro parašas netikras, nors jokių parašo autentiškumo tyrimų nebuvo atlikta. Paskolos sutartį su T. Š. mokesčių administratorius ginčija remdamasis tik T. Š. sutuoktinės paaiškinimais, kad ji nepastebėjo, jog 2004 m. T. Š. būtų praturtėjęs, ir neatsižvelgė į tai, kad ji patvirtino savo vyro parašo paskolos sutartyje autentiškumą. Patikrinimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kad pareiškėjas ginčo sandorių galiojimo laikotarpiu būtų vertęsis komercine veikla, kurios priedanga būtų buvę minėti sandoriai. Inspekcijos akte nurodyta, kad T. Š. paskolos sutarties sudarymo metu neužsiėmė verslu, tačiau šis teiginys yra neteisingas, kadangi T. Š. kartu su kitais asmenimis 2004-02-02 įsteigė UAB „Kintra“, „Roundvale Corporation LLC“, grąžindama paskolą „Roundvale Corporation LLC“ atstovybei Lietuvoje, pervedė pinigus į pareiškėjo sąskaitą, nes jis tuo metu buvo atstovybės vadovas, paskolos sutarties sudarymo metu atstovybė neturėjo sąskaitos banke, tačiau minėti pinigai buvo skirti jai, o ne pareiškėjui asmeniškai, todėl negali būti laikomi jo pajamomis. Pareiškėjui jo motinos padovanoti 90 000 Lt negali būti laikomi jo apmokestinamomis pajamomis, kadangi, sužinoję, kad pinigų dovanojimo sutartis nesudaryta privaloma notarine forma, pareiškėjas ir jo motina 2009 m. kovo 3 d. sudarė susitarimą dėl minėtos dovanojimo sutarties panaikinimo, kuriuo pripažino ją negaliojančia nuo sudarymo momento, ir pareiškėjas grąžino 90 000 Lt savo motinai.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija atliko pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) pakartotinį mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2004-12-31 ir surašė 2008-12-09 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-102, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 18 000 Lt FAPM, 6 240 Lt FAPM delspinigių, 89 476 Lt GPM, 41 310 Lt GPM delspinigių. Inspekcija 2009-02-25 sprendimu Nr. (21.26)-256-92 patvirtino Patikrinimo aktą ir paskyrė pareiškėjui 5 400 Lt FAPM ir 26 843 Lt GPM baudas. VMI prie FM 2009-05-20 sprendimu patvirtino Inspekcijos 2009-02-25 sprendimo Nr. (21.26)-256-92 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 18 000 Lt FAPM, 6 240 Lt FAPM delspinigių, 89 476 Lt GPM, 41 310 Lt GPM delspinigių, ir pakeitė Inspekcijos sprendimo dalį, t. y. vietoje joje Inspekcijos paskirtų FAPM ir GPM baudų nurodė pareiškėjui sumokėti 1 800 Lt FAPM baudą ir 8 948 Lt GPM baudą. Mokestinių ginčų komisija 2009-07-28 sprendimu patvirtino VMI prie FM sprendimą. Dėl pareiškėjo gautų 90 000 Lt pajamų apmokestinimo FAPM atsakovas paaiškino, kad 2001-09-16 pareiškėjo motina perdavė jam savo sesers G. T. santaupas (90 000 Lt), už kurias pareiškėjas įsipareigojo nupirkti ir tetos vardu įregistruoti butą. Pareiškėjo teta 2002-04-10 mirė, o 2002-06-23 pareiškėjas su motina pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį pareiškėjo motina jam padovanojo minėtus 90 000 Lt. Šis sandoris buvo atšauktas 2009-03-03. Dovanojimo ir jo atšaukimo sandoriai nekeičia fakto, kad pareiškėjas iš tetos gavo ir jai negrąžino 90 000 Lt, kurie apmokestinami FAPM. Pareiškėjo motinai šie pinigai nepriklausė, nes paveldėjimo teisės liudijimas išduotas praėjus mėnesiui nuo dovanojimo sutarties sudarymo. Pagal paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjo motinos iš jos sesers paveldėto turto sąraše nebuvo nurodyta reikalavimo teisės į 90 000 Lt, todėl ši suma nepriklausė pareiškėjo motinai. Dėl iš įmonės „Roundvale Corporation LLC“ gautos sumos apmokestinimo GPM atsakovas paaiškino, kad Inspekcija pirminio patikrinimo metu nustatė, jog 2003-12-08 į pareiškėjo sąskaitą banke tarptautiniu pavedimu užsienio bendrovė „Roundvale Corporation LLC“ pervedė 16 854,53 Lt (5 900 JAV dolerių). Pareiškėjo pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa. Pirminio patikrinimo metu jis nepateikė Inspekcijai dokumentų, pagrindžiančių iš minėtos bendrovės gautų pajamų šaltinius. Jis 2006-08-10 paaiškinime Inspekcijai nurodė, kad neturi galimybės pateikti juridinę galią turinčių dokumentų, nes jų neišsaugojo, tačiau pareiškėjas kartu su pastabomis dėl Inspekcijos 2007-11-12 patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-90 pateikė 1996-12-15 paskolos sutartį ir bendrovės „Roundvale Corporation“ atstovybės įregistravimo pažymėjimą. Inspekcija padarė išvadą, kad minėtos paskolos sutarties šalys yra užsienio bendrovė „Roundvale Corporation“ ir jos atstovybė, kurios vadovas tuo metu buvo R. R.. Pagal šią sutartį „Roundvale Corporation“ atstovybė Lietuvoje paskolino užsienio bendrovei „Roundvale Corporation“ 5 900 JAV dolerių. Pastabose dėl 2008-12-09 patikrinimo akto ir dėl 2007-11-12 patikrinimo akto pareiškėjas nurodė, kad minėta paskola buvo suteikta iš jo asmeninių santaupų, todėl paskolos davėju negali būti laikoma „Roundvale Corporation“ atstovybė Lietuvoje, o grąžinta paskola yra skirta asmeniškai jam. Skunduose, paduotuose VMI prie FM, Mokestinių ginčų komisijai ir teismui, pareiškėjas teigė priešingai, t. y. kad atstovybė paskolos grąžinimo metu neturėjo sąskaitos banke, todėl pinigai buvo pervesti į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, tačiau buvo skirti „Roundvale Corporation“ atstovybei.

Atsakovas pabrėžė, jog Inspekcija 2008-12-09 patikrinimo akte ir 2009-02-25 sprendime paneigė šią pareiškėjo poziciją ir konstatavo, kad pareiškėjas 1996, 1999 ir 2000 m. LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijose nedeklaravo 16 854,53 Lt paskolos. Tai, kad pareiškėjas gavo lėšų į savo banko sąskaitą, yra pagrindas Inspekcijai skaičiuoti nuo jų GPM. Atsakovas dėl pareiškėjo iš užsienio įmonių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ ir „Eastern Talents Group LLC“ gautų sumų apmokestinimo GPM paaiškino, kad pareiškėjas iš minėtų įmonių 2003 m. į asmeninę sąskaitą gavo 253 888,14 Lt (97 478,50 JAV dolerių). Pareiškėjas paaiškinimuose Inspekcijai nurodė, kad tai yra jo suteiktų paskolų R. E. firmai ir T. Š. grąžinimas. Pareiškėjas pateikė 2004-10-08 paskolos sutartį, pagal kurią jis suteikė 40 000 JAV dolerių grynųjų pinigų paskolą R. E. firmai, ir 2004-12-02 patvirtinimą dėl paskolos grąžinimo, kuriame nurodyta, kad 2004-12-01 mokėjimu pervesta 38 478,50 JAV dolerių suma, grynaisiais sumokėta 1 521,50 JAV dolerių. Minėtą sumą pervedė įmonė „Vienna Group LLC“. Pareiškėjas pateikė Inspekcijai 2004-10-07 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas suteikė 153 000 Lt grynųjų pinigų paskolą T. Š., ir 2004-12-08 paskolos grąžinimo aktą, kuriame nurodyta, kad 2004-12-06 pervesta 59 000 JAV dolerių (153 000 Lt) suma. Ją pervedė įmonės „East Holding LLC“ ir „Eastern Talents Group LLC“, mokėjimuose nurodyta, kad jų paskirtis - „už paslaugą“ ir „prekių išpardavimas“. Vienos iš minėtų įmonių („Vienna Group LLC“) sąskaitų valdytojas yra Lietuvos pilietis Č. A., kuris apklausos metu paaiškino, kad apie šią įmonę ir R. E. firmą nieko nežino, nepažįsta pareiškėjo, ir nurodė, kad buvo pavogtas jo pasas, šį faktą patvirtino policija. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Č. A. su pareiškėju nuo 1999-04-21 iki 2001-01-31 dirbo UAB „Kartonas“. R. E. firma nėra ir nebuvo deklaravusi iš fizinių asmenų gautų ir jiems grąžintų paskolų, ji neturėjo sandorių nei su pareiškėju, nei su įmone „Vienna Group LLC“. R. E. sutuoktinė nurodė, kad jo parašai ant paskolos sutarties ir paskolos grąžinimo patvirtinimo yra netikri. Pateiktuose firmos buhalterinės apskaitos dokumentuose minėti paskolos sandoriai nebuvo apskaityti, firmos metinės apyvartos žymiai mažesnės už pareiškėjo neva paskolintą sumą. Patikrinimo metu mokesčių administratoriai nustatė, kad T. Š. verslu neužsiėmė ir nebuvo sudaręs sandorių su užsienio bendrovėmis „East Holding LLC“ ir „Eastern Talents Group LLC“. T. Š. sutuoktinė paaiškinimuose nurodė, kad nieko nežino apie savo vyro verslo ryšius su pareiškėju ir užsienio kompanijomis. Pagal pateiktas deklaracijas T. Š. ir jo sutuoktinė neturėjo lėšų grąžinti 153 000 Lt paskolai. Įmonės „East Holding LLC“ atstovas R. Ž. dėl šios įmonės į pareiškėjo sąskaitą pervestų 10 000 JAV dolerių paaiškino, kad tai buvo apmokėjimas už ekspedicines paslaugas ir kad jis nepažįsta pareiškėjo ir T. Š.. Abiejuose minėtuose paskolų grąžinimo aktuose nurodyta, kad pinigus grąžina patys R. E. ir T. Š., neužsimenama apie jokius užsienio juridinius asmenis. Abi minėtos paskolos yra beprocentės, suteiktos grynais pinigais ir grąžintos beveik vienu metu (2004 m. spalio - gruodžio mėn.). Tai, kad T. Š. turėjo UAB akcijų, nereiškia, kad jis užsiėmė verslu.

Atsiliepimas

Inspekcija atsiliepimu į skundą palaikė atsakovo VMI prie FM atsileipime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2009-07-28 sprendimo Nr. S-206(7-179/2009) ir VMI prie FM 2009-05-20 sprendimo Nr. 68-137 dalis dėl pareiškėjo dovanų gautų 90 000 Lt apmokestinimo FAPM. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2009-07-28 sprendimo Nr. S-206(7-179/2009) ir VMI prie FM 2009-05-20 sprendimo Nr. 68-137 dalis dėl 253 888,14 Lt pareiškėjo gautų iš užsienio bendrovių „Viena Group LLC“, „East Holding LLC“ ir „Eastern Group LLC“ sumų apmokestinimo GPM ir perdavė šią pareiškėjo skundo dalį VMI prie FM nagrinėti iš naujo. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl iš įmonės „Roundvale Corporation LLC“ gautos sumos apmokestinimo GPM atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas šioje byloje vyksta dėl: 1) pareiškėjo 2001 m. gautų 90 000 Lt pajamų apibūdinimo ir jų šaltinio nustatymo bei šios sumos apmokestinimo FAPM; 2) pareiškėjo į asmeninę sąskaitą banke iš įmonės „Roundvale Corporation LLC“ gautos 16 854,53 Lt sumos apmokestinimo GPM; 3) pareiškėjo 2004 m. iš užsienio įmonių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ bei „Eastern Group LLC“ gautos 100 328,84 Lt sumos apmokestinimo GPM. Teismas, pasisakydamas dėl gautų 90 000 Lt pajamų apmokestinimo FAPM, nurodė, kad tuo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos iš sutuoktinių, vaikų ir tėvų dovanojimo būdu gautos pajamos, todėl Inspekcija nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas iš tetos gavo 90 000 Lt sumą, kuri, remiantis FAPMLĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinama 20 procentų pajamų mokesčių tarifo, ir nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomą 18 000 Lt FAPM. Teismas pažymėjo, kad tas faktas, jog paveldėjimo teisės liudijime nėra nurodyta 90 000 Lt kaip G. T. turto, negali būti pagrindas laikyti, kad šie pinigai neperėjo įpėdinei kaip paveldėtas turtas, nes įstatymas neleidžia priimti dalies palikimo, ir įpėdinis įgyja teises į paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo, o ne nuo priėmimo momento, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo motinai šie pinigai nepriklausė ir kad ji negalėjo dovanoti jų pareiškėjui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 90 000 Lt priklausė G. T., kuri 2002-04-10 mirė. Pareiškėjo motina A. R. yra mirusiosios G. T. įpėdinė pagal įstatymą, ji įgijo teises į paveldėtą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl pareiškėjas pagrįstai teigia, kad 90 000 Lt priklausė jo motinai. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad 2002-06-23 90 000 Lt pareiškėjas gavo dovanų iš savo motinos A. R.. Remiantis išdėstytais motyvais, Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimų dalys dėl 90 000 Lt apmokestinimo FAPM naikintinos. Teismas, pasisakydamas dėl iš įmonės „Roundvale Corporation LLC“ gautos sumos apmokestinimo GPM, nurodė, kad iš 1996-12-15 paskolos sutarties turinio matyti, jog sutarties 1 punkte nurodyta, kad R. R., bendrovės „Roundvale Corporation” atstovybės Lietuvoje vadovas, skolino bendrovei „Roundvale Corporation“ 5 900 USD iki 2003-12-31. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad K. M., bendrovės „Roundvale Corporation“ atstovas, skolinamus 5 900 JAV dolerių gavo iš R. R. prieš pasirašant sutartį. Paskolos sutarties 4 punkte nurodyta, kad paskola gali būti grąžinama grynais arba į R. R. nurodytą sąskaitą. Taigi Inspekcija padarė nepagrįstą išvadą, kad minėta paskolos sutartis sudaryta tarp užsienio bendrovės „Roundvale Corporation“ ir šios bendrovės atstovybės, o ne tarp „Roundvale Corporation“ ir pareiškėjo. Iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pinigus skolino ne bendrovės atstovybė, o pareiškėjas kaip fizinis asmuo, t. y. paskolos sutarties šalys - bendrovė „Roundvale Corporation“, atstovaujama K. M., ir pareiškėjas. Nors paskolos sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad sutartį sudarė bendrovės „Roundvale Corporation“ atstovybė Lietuvoje, atstovaujama jos vadovo R. R. (pareiškėjo), ir bendrovė „Roundvale Corporation“, atstovaujama K. M., tačiau iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pinigus skolino pareiškėjas. Teismas vadovavosi 1996-05-16 Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymu Nr. 1-1338. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1996, 1999, 2000 metų Lietuvos Respublikos gyventojo turto ir pajamų deklaracijose nedeklaravo 16 854,53 Lt paskolos. Pagal GPM įstatymo 5 straipsnio nuostatas, GPM objektu yra laikomos visos gyventojo gautos pajamos, išskyrus GPM įstatyme nustatytas išimtis, taigi GPM objektu turi būti laikomos ir pareiškėjo gautos lėšos, jeigu nėra pateikiami įrodymai, kad gautos lėšos nėra pareiškėjo pajamos, kad GPM nuo jų jau sumokėtas, šios pajamos yra neapmokestinamos ar nėra GPM objektas. Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas gavo lėšų į savo banko sąskaitą, yra pagrindas Inspekcijai skaičiuoti nuo gautų lėšų pajamų mokestį, o mokesčių mokėtojui, teigiančiam, kad gautos lėšos nėra jo pajamos, tenka pareiga šią aplinkybę įrodyti ir pateikti ją pagrindžiančius dokumentus, tačiau nagrinėjant mokestinį ginčą pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai prieštaringi.

Teismas padarė išvadą, kad Inspekcija, VMI prie FM ir Mokestinių ginčų komisija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad iš užsienio kompanijos „Roundvale Corporation LLC“ gautos lėšos nėra jo pajamos, todėl, vadovaujantis GPM įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, 33 procentų GPM pareiškėjui apskaičiuotas pagrįstai. Remiantis išdėstytais motyvais, Inspekcijos, VMI prie FM ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dalys dėl iš įmonės „Roundvale Corporation LLC“ gautos sumos apmokestinimo GPM paliekamos nepakeistos, o pareiškėjo skundas dėl šių sprendimų dalių panaikinimo atmestinas. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo iš užsienio įmonių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ bei „Eastern Talents Group LLC“ gautų sumų apmokestinimo GPM, vadovavosi 2004-10-29 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-172 patvirtintų taisyklių ,,Dėl Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formos ir jos priedų FR0711A, FR0711B, FR0711C, FR0711D pildymo bei teikimo taisyklių“ 4 punktu. Remiantis Elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis nustatyta, kad R. E. firma FR0711 formos Inspekcijai pateikusi nebuvo ir nėra deklaravusi iš fizinių asmenų gautų ir fiziniams asmenims grąžintų paskolų. Byloje nustatytos aplinkybės dėl paskolos sutarčių vykdymo yra prieštaringos. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.50 straipsnis suteikia teisę trečiajam asmeniui įvykdyti skolininko prievolę jo kreditoriui, jeigu sutartis imperatyviai nereikalauja, kad ją įvykdytų skolininkas asmeniškai. Taigi kreditoriaus reikalavimo patenkinimas nėra griežtai susaistytas prievolės vykdytojo personalizacija. Svarbu, kad prievolės įvykdymas, atliktas konkretaus asmens, būtų priimtinas kreditoriui pagal sutarties sąlygas ir skolininkas patvirtintų, kad tokiu būdu įvykdoma jo prievolė kreditoriui. Įstatymas suteikia tokią veikimo laisvę prievoliniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose ir nenustato kreditoriaus atsakomybės už gautą prievolės įvykdymui daiktą ar pinigus arba jų kitokį teisinį traktavimą, negu numatyta pagal sandorį. Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo pareiškėjo pateiktų paskolų sutarčių ir jų grąžinimo akto sieti su minėtų užsienio įmonių į jo asmenines sąskaitas pervesta 253 888,14 Lt suma, tačiau byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių šį atsakovo argumentą. Kadangi byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, būtina atlikti papildomą mokestinį patikrinimą siekiant nustatyti, ar 253 888,14 Lt, pareiškėjo gauti iš užsienio bendrovių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ ir „Eastern Group LLC“, yra pareiškėjo pajamos. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies - panaikino Mokestinių ginčų komisijos sprendimą bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą iš dalies ir perdavė pareiškėjo skundo dalį dėl 253 888,14 Lt, pareiškėjo gautų iš užsienio bendrovių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ ir „Eastern Group LLC“, VMI prie FM nagrinėti iš naujo. Atsakovas, nagrinėdama skundą iš naujo, turi įvertinti visus pareiškėjo skundo argumentus ir pateiktus įrodymus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą dalyje dėl 253 888,14 Lt gautų iš užsienio firmų kaip pajamų apmokestinamų GPM, panaikinant teismo sprendimo nuostatą dėl šios skundo dalies siuntimo VMI prie FM nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad pareiškėjas ne tik neslėpė jokių faktinių aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismo proceso metu pateikė dar papildomų įrodymų, kurie negalėjo nebūti žinomi mokesčių administratoriui bei atsakovui, tačiau jie nebuvo atskleisti ir vertinami, sprendžiant dėl jo atliktų piniginių operacijų bei gautų įplaukų į sąskaitas. Naujasis tyrimas ne tik neatskleis naujų faktinių aplinkybių, kadangi jos visos yra nustatytos, bet ir jau surinkti duomenys vėl gi šališkai bus traktuojami jo nenaudai. Teismas, konstatavęs, kad mokesčių administratorius neturį įrodymų pagrįsti jo mokestinio tyrimo išvadoms, turėjo priimti sprendimą iš esmės, o ne skirti naują tyrimą, ko atsakovas net ir neprašė. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai teismų praktikai būtent mokestinių ginčų bylose (administracinė byla Nr. A17-301/2007 (LVAT Biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.) dėl įrodinėjimo naštos. Siuntimas skundo dalies naujam nagrinėjimui yra nepagrįstas ir dėl to, kad teismas įpareigoja atsakovą įvertinti visus pareiškėjo skundo argumentus ir įrodymus, nors tokią teisę ir pareigą turi pats teismas.

Šalies argumentai

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis perduota atsakovui nagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimo dalis, kuria skundas perduotas nagrinėti iš naujo, priimta nepagrįstai, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai atsižvelgus į teisės aktus ir LVAT praktiką.

2. Nagrinėjamu atveju teismas įrodymų, kuriuos pareiškėjas pateikė teismui (pareiškėjo prašymu teismas liudininkais apklausė S. B. ir V. J.), tyrimo ir vertinimo naštą nepagrįstai perkėlė mokesčių administratoriui. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas, taip pat administracinio proceso operatyvumo principas sąlygoja tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas į ikiteisminę stadiją gali būti grąžinamas tik išskirtiniais atvejais motyvuotu teismo sprendimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluota, kokių reikšmingų bylai aplinkybių nenustatė mokesčių administratorius, nors vykdydamas savo funkcijas galėjo ir turėjo nustatyti. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2008-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1413/2008).

3. Teismas skundžiamoje sprendimo dalyje nurodė, kad byloje surinkti įrodymai prieštaringi, tačiau nagrinėdamas bylą nenagrinėjo atsakovo nurodytų argumentų, neįvertino mokesčių administratoriaus nustatytų bylos aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nevertino aplinkybės, kad nei pirminio, nei pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje pareiškėjas nebuvo nurodęs, jog apie patikrinimo aktuose nagrinėjamus sandorius kokią nors reikšmingą informaciją galėtų pateikti teismo posėdžio metu apklausti asmenys, t. y. S. B. ir V. J., todėl darytina išvada, jog pareiškėjas vėliau (bylos nagrinėjimo teisme metu) papildomus įrodymus pateikė ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdamas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog jis neslėpė jokių faktinių aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismo proceso metu pateikė dar papildomų įrodymų, kurie negalėjo nebūti žinomi mokesčių administratoriui. Pareiškėjas nei pirminio, nei pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje nebuvo nurodęs, jog apie patikrinimo aktuose nagrinėjamus sandorius kokią nors reikšmingą informaciją galėtų pateikti S. B. ir V. J., taigi teismui pateikti įrodymai negalėjo būti žinomi mokesčių administratoriui.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovo pateikto apeliacinio skundo motyvai dalyje dėl teismo sprendimo siųsti mokestinio patikrinimo medžiagą papildomam tyrimui mokesčių administratoriui sutampa su pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo motyvacija dėl tokio teismo sprendimo. Teigė, kad pagrindo naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus nurodė, kad su VMI prie FM apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus. Su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nesutinka, todėl, atsižvelgiant į VMI prie FM atsiliepime išdėstytą poziciją, prašo jo netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556 - 126/2011 pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmetė, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkino. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą bei panaikino teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Mokestinių ginčų komisijos 2009-07-28 sprendimo Nr. S-206(7-179/2009) ir Valstybinės Mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-05-20 sprendimo Nr. 68-137 dalis dėl 253 888,14 Lt pareiškėjo gautų iš užsienio bendrovių „Viena Group LLC“, „East Holding LLC“ ir „Eastern Group LLC“ sumų apmokestinimo GPM ir ši pareiškėjo skundo dalis perduota Valstybinei Mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo, bei nurodyta apimtimi pareiškėjo R. R. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas R. R., tiek Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau abu skundai nukreipti į tą pačią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, t.y. į dėl pareiškėjo iš užsienio įmonių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ bei „Eastern Talents Group LLC“ gautų sumų apmokestinimo GPM, todėl nėra kliūčių pasisakyti abiejų pateiktų skundų atžvilgiu. Teismo vertinimu, tiriamoje administracinės bylos dalyje iš esmės kyla ginčas dėl to, ar pareiškėjo iš užsienio kompanijų gautos lėšos gali būti priskirtos jo pajamoms bei apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka. Disputas kyla dėl pinigų kilmės. Įrodinėjimo dalykas šioje mokestinio ginčo byloje yra tai, ar mokesčių mokėtojo iš aukščiau išvardintų užsienio kompanijų gauti pinigai galėjo būti pripažinti pareiškėjo pajamomis. Taigi, nėra keliami atitinkamų mokestinės teisės normų interpretavimo klausimai. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos baigtis betarpiškai susijusi su surinktų faktinių duomenų įvertinimu, kas neatsiejama nuo įrodymų instituto taikymo mokestinių ginčų bylose.

Teismo nuomone, šioje administracinėje byloje surinkti įrodymai leidžia pakankamai užtikrintai tvirtinti, kad ginčo pinigai gauti iš užsienio įmonių „Vienna Group LLC“, „East Holding LLC“ bei „Eastern Talents Group LLC“ - priskirtini pareiškėjo pajamoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Teismaas akcentavo, jog pareiškėjas, siekdamas pagrįsti gautus pinigus kaip asmeninės paskirties, nurodė, kad tai buvo paskolų grąžinimas. Paaiškino neva paskolos teiktos R. E. konsultacinei ir marketingo paslaugų firmai bei T. Š.. Šioms aplinkybėms įrodyti mokesčių administratoriui pateikė paskolų sutartis bei paskolų grąžinimo aktus. Tuo tarpu mokesčių administratorius užimdamas priešingą poziciją ją grindė tokiais faktiniais duomenimis: tarptautiniuose nurodymuose, kuriais iš užsienio kompanijų pervedami pinigai pareiškėjui, pastarojo teigimu, kaip skolos grąžinimas, skiltyje „mokėjimo paskirtis“ nurodoma „už paslaugą“, taip pat „prekių išpardavimas“. Vadinasi, tarptautinių pinigų pervedimo paskirtis niekaip nebyloja, kad pinigai adresuojami pareiškėjui kaip paskolos grąžinimas. Faktiniais duomenimis patvirtintų sąsajų (galimų įsiskolinimų ar kitokių tarpusavio finansinių įsipareigojimų) tarp galimų paskolos gavėjų ir įmonių pervedusių pinigus pareiškėjui nėra. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog R. E. konsultacinė ir marketingo paslaugų firma būtų turėjusi sandorius su pareiškėju ar užsienio bendrove „Vienna Group LLC“. Nėra duomenų ir apie tai, kad T. Š. turėjo sandorių su užsienio bendrovėmis „East Holding LLC“ bei „Eastern Talents Group LLC“. Įmonės „Vienna Group LLC“ sąskaitos valdytojas Č. A. 2007 m. kovo 15 d. paaiškinime nurodė nieko nežinąs apie įmonę „Vienna Group LLC“, niekada nebuvęs šios įmonės atstovu, neatliko jokių mokėjimų pavedimų iš šio teisinio vieneto sąskaitos, taip pat nepasirašė ant jokių minėtos bendrovės dokumentų. Patikino nieko nežinąs ir apie R. E. konsultacinę ir marketingo paslaugų firmą bei jos savininką. Č. A. pasas dingo 2004 m. Apie tai buvo pranešta policijai. Aplinkybių dėl kurių Č. A. galėtų veikti prieš pareiškėją arba kodėl būtų paneigtini pirminiai Č. A. paaiškinimai nėra, todėl aptarta aplinkybė taip pat negali tarnauti pareiškėjo naudai. R. E. konsultacinė ir marketingo paslaugų firma nebuvo ir nėra deklaravusi iš fizinių asmenų gautų ir fiziniams asmenims grąžintų paskolų. Be to, R. E. sutuoktinė 2007 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime nurodė, kad paskolos sutarties ar jos grąžinimo nebuvo, o R. E. parašas ant jai parodytų dokumentų, jos nuomone, yra netikras. Nei vienoje iš pareiškėjo pateiktų paskolų suteikimo ir jų grąžinimo sutarčių neminima jokia užsienio bendrovė, pervedusi pinigines lėšas į pareiškėjo sąskaitą. R. Ž., kuris atstovavo užsienio bendrovę „East Holding LLC“, pervedusią 2004 m. gruodžio 6 d. tarptautiniu nurodymu į pareiškėjo sąskaitą 10 000 JAV dolerių sumą, 2008 m. rugpjūčio 28 d. paaiškinime nurodo, kad tai buvo apmokėjimas už ekspedicines paslaugas, o T. Š. ar pareiškėjo niekada nebuvo sutikęs ir jų nežinantis, o tai irgi įrodymas netvirtinantis pareiškėjo paaiškinimų.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Surinktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų pagrindžiančių apskaičiuotą mokestį bei su juo susijusias sumas. Pareiškėjo iš aptartų užsienio kompanijų gautos piniginės sumos priskirtinos jo gautoms pajamoms ir turėjo būti apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka. R. R. pateikti paaiškinimai ir atitinkami dokumentai neleidžia pagrįsti teiginio dėl gautų pinigų pripažinimo jo (pareiškėjo) kitiems asmenims suteikta paskola ir pripažinti ginčo pinigų sumas ne pareiškėjo gautomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas grąžindamas šioje dalyje bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo iš esmės nenurodė, kokie veiksmai turėtų būti atlikti. Mokestinio ginčo nagrinėjimas į ikiteisminę stadiją paprastai gali būti grąžinamas tik išskirtiniais atvejais motyvuotu teismo sprendimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluota, kokių reikšmingų bylai aplinkybių nenustatė mokesčių administratorius, nors vykdydamas savo funkcijas galėjo ir turėjo nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio, kad mokesčių administratorius atliko jau ne vieną mokesčių mokėtojo patikrinimą ir surinko bei pateikė tiek faktinių duomenų, kad jų pakako priimti baigiamajam teisės aktui. Priešingai nei tvirtinama pirmosios instancijos teismo sprendime, byloje užtenka įrodymų, jog tarp pareiškėjo pateiktų paskolų sutarčių ir jų grąžinimo akto nėra ryšio su užsienio įmonių į pareiškėjo/apelianto asmenines sąskaitas pervesta 253 888,14 Lt suma. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atliktas surinktų įrodymų vertinimas šioje administracinės bylos dalyje buvo netinkamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

IV.

Pareiškėjas R. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-126/2011, kuriame nurodė, jog prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-126/2011 ir perduoti bylą teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo apeliacine instancija, taip pat sustabdyti atsakovo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 68-137 dalies, kurios pagrindu pareiškėjui apskaičiuota 181020,33 Lt mokestinė nepriemoka, vykdymą.

Prašyme nurodė, jog nesutinka su Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsnio nuostatų taikymu jo atžvilgiu ir pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas mokestinio ginčo metu pateikė tiek skolintų pajamų šaltinius pagrindžiančius dokumentus, tiek paskolos sutartis, tiek skolintų lėšų grąžinimą patvirtinančius dokumentus, be to, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turėjo lėšų paskoloms suteikti, todėl minėtos sumos nelaikytinos pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjo nuomone, kitoks jų vertinimas pažeistų minėtas teisės normas bei prieštarautų byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, anot pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas tik atsakovo sprendime bei apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Pareiškėjo vertinimu, tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo nuomone, egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-126/2011 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 10 punkte (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) nurodytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje A556-126/2011 nėra motyvuotai pasisakyta dėl visų pagrindinių pareiškėjo skundo reikalavimų), ir 10 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Išnagrinėjus pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas remiasi tuo, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A556-126/2011 nebuvo ištirti visi reikiami įrodymai, nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės ir jos visapusiškai, objektyviai įvertintos (pareiškėjas nurodo, kad mokestinio ginčo metu pateikė tiek skolintų pajamų šaltinius pagrindžiančius dokumentus, tiek paskolos sutartis, tiek skolintų lėšų grąžinimą patvirtinančius dokumentus, todėl minėtos sumos nelaikytinos pareiškėjo pajamomis, o kitoks jų vertinimas prieštarautų byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms). Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės analogiškus argumentus pareiškėjas buvo išdėstęs ir savo apeliaciniame skunde, pateiktame administracinėje byloje Nr. A556-126/2011, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti. Kita vertus, nors prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsnio nuostatas, tačiau prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra keliamas klausimas dėl konkrečių materialinės teisės normų turinio neteisingo aiškinimo ar taikymo, taip pat nėra pateikta jokio alternatyvaus apeliacinės instancijos teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kuris prieštarautų šio teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant. Todėl, konstatuotina, jog šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Kitas pareiškėjo nurodomas pagrindas dėl proceso atnaujinimo yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kuris nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis byloje yra be motyvų. Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį P8 – 61/2005 ir kt.). Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556 - 126/2011 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados pareiškėjo prašymą atmesti. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartyje (b. l. 130 – 131) buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių atmetami pareiškėjo argumentai (žr. šios nutarties 8 – 9 psl.), taip pat papildomai nurodyta dėl kokių priežasčių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (b. l. 131). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šis procesinis teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba ji yra tiek neišsami, kad apskritai negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu taip pat atsisakytina.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-126/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-126/2011 pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas