Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo

V. P. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d. ir 199 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį, t. y. 3 mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už kontrabandos organizavimą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

V. P. laikotarpyje nuo 2005 m. spalio mėn. vidurio iki 2005 m. gruodžio 12 d., veikdamas bendrininkų grupėje su Baltarusijos Respublikos piliečiais H. Y. ir S. S. , pasiskirsčius vaidmenimis: jam organizuojant, H. Y. ir S. S. gabenant, organizavo privalomų pateikti muitinei daiktų: šešiasdešimt devynių ikonų, trijų paveikslų, vienos skulptūros, vieno horeljefo ir vienos akvarelės, t. y. kultūros vertybių, kurių bendra vertė 52 660 Lt, gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją Švenčionių raj., Pabradės sen. Malinavo km. apylinkėse esančioje tiksliau nenustatytoje vietoje, ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus ir tokiu būdu išvengiant muitinės kontrolės. Turėdamas tikslą įsigyti kultūros vertybių ir jas kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą, V. P. , veždamasis 29 500 JAV dolerių (84 969 Lt), 2005 m. spalio 21 d. per Medininkų pasienio kontrolės punktą išvyko į Maskvą. Ten esančiame sendaikčių turguje „Vernisaž“ jis įsigijo šešiasdešimt devynias ikonas, tris paveikslus, vieną skulptūrą, vieną horeljefą bei vieną akvarelę ir šias kultūros vertybes autobusu „Maskva – Minskas“ atgabeno iš Maskvos į Minską, o iš ten į Baltarusijos Respublikos Michailiškių km. apylinkes. 2005 m. spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje jis telefonu susisiekė su Baltarusijos Respublikos piliečiais H. Y. , kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), ir S. S. , besinaudojusiu mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), ir perdavė jiems iš Maskvos atgabentas kultūros vertybes duodamas nurodymą jas pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išvengiant muitinės kontrolės bei pažadėdamas jiems už tai 3000 JAV dolerių (8641 Lt) atlygį. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. P. susitarė su H. Y. ir S. S. , kad šie jiems perduotas kultūros vertybes 2005 m. gruodžio 11 d., apie 14 val., pergabens per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Švenčionių raj. Pabradės sen. Malinavo kaimo apylinkėse ir paslėps jas Pabradėje, o jis pats atvyks į Pabradę, jas atsiims ir sumokės jiems sutartą piniginį atlygį. 2005 m. gruodžio 11 d., 20 val. 30 min., V. P. atvykus į Pabradę, tačiau H. Y. kultūros vertybių neatidavus, jis mobiliuoju telefonu Nr. (duomenys neskelbtini)susitarė su H. Y. , kad jis (V. P. ) 2005 m. gruodžio 12 d. atvyks į Baltarusijos Respublikoje, už Astravo miestelio esančią vietovę, ten sumokės H. Y. ir S. S. sutartą 3000 JAV dolerių (8641 Lt) atlygį už kultūros vertybių pergabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu, o H. Y. jo (V. P. ) nurodytam asmeniui tą pačią dieną pasakys, kur tos kultūros vertybės paslėptos Pabradėje. Vykdant šiuos telefoninius susitarimus, V. P. 2005 m. gruodžio 12 d. Baltarusijos Respublikoje, už Astravo miestelio esančioje vietovėje už kultūros vertybių pergabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išvengiant muitinės kontrolės sumokėjo H. Y. ir S. S. 3000 JAV dolerių (8641 Lt), o H. Y. V. P. nurodytam asmeniui A. M. pasakė neteisėtai per valstybės sieną pergabentų nurodytų kultūros vertybių paslėpimo vietą.

Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepilnai, neteisingai ir vienpusiškai įvertino įrodymus, padarė neteisingą išvadą, kad V. P. kaltė įrodyta, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Savo išvadas teismas pagrindė liudytojų A. M. , O. K. , A. S. , J. E. P. , E. M. , V. K. , M. Š. , A. K. , A. G. ir D. V. parodymais, tačiau neįvertino to, jog nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino, kad V. P. gabeno daiktus kontrabandos būdu arba tai organizavo. Liudytojai A. M. , O. K. ir A. S. tik patvirtino aplinkybę, kad iš Baltarusijos atgabenti daiktai buvo paimti nurodytoje vietoje ir gabenami Lietuvos teritorijoje. J. E. P. patvirtino tai, kad V. P. pažįsta kaip antikvarinės parduotuvės savininką ir kad šis 2005 m. gruodį prašė paskolinti pinigų. E. M. parodė, jog žino, kad 2005 m. V. P. lankėsi Maskvoje, įsigijo ten ikonų, paveikslų ir kitų daiktų, kuriuos po to paliko Baltarusijoje. V. K. parodė, kad savo automobilį ,,VW Caravelle“ paskolino A. M. , kuris vežė kažkokius daiktus. Nei vieno iš šių liudytojų parodymai neįrodo V. P. dalyvavimo kontrabandoje, taip pat ir šio nusikaltimo organizavime. Liudytojas D. V. parodė, kad V. P. 2005 m. lapkričio mėn. prašė jo iš Baltarusijos atvežti sendaikčius ir kad jis dėl tokios galimybės teiravosi Ašmenos pasienio poste. Sužinojęs, kad tam reikalingi specialūs leidimai, V. P. padėti atsisakė. Šie liudytojo D. V. parodymai su bylos įrodinėjimo dalyku neturi tiesioginio ryšio. VSAT pareigūnai M. Š. , A. K. ir A. G. teisme irgi nieko neparodė apie paties V. P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Jie parodė tik apie tai, kad turėjo operatyvinės informacijos apie kontrabandos būdu į Lietuvą gabenamus daiktus, kuriuos 2005 m. gruodžio 11 d. turėjo pasiimti V. P. , tačiau tuos daiktus kitą dieną pasiėmė A. M. . Visų nurodytų liudytojų parodymai nepatvirtino ir to, kad jie žinojo apie V. P. ketinimus padaryti kontrabandą ir apie jo susitarimą bei veikimą kontrabandininkų grupėje su H. Y. ir S. S. . Teismo išvada, kad V. P. kaltę patvirtina ir kiti bylos duomenys, taip pat nepagrįsta. V. P. pagal nuotrauką atpažino asmenį, kaip vėliau paaiškėjo, H. Y. , su kuriuo tarėsi dėl daiktų gabenimo per valstybės sieną formalumų sutvarkymo, tačiau jis neatpažino kito nuosprendyje nurodomo asmens S. S. . Tai patvirtina nuteistojo parodymus, kad su A. Sv. jis dėl nieko nesitarė. A. S. ir A. M. parodymų patikrinimai vietoje irgi patvirtino tik jų parodymus apie daiktų buvimo vietą ir jų gabenimą Lietuvos teritorijoje, tačiau nepatvirtino, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo V. P. . Pas nuteistąjį rasti rašteliai su užrašytais A. M. ir J. E. P. telefonų numeriais, ikonų ir akvarelių nuotraukų kopijos, Maskvos viešbučio ,,Vega“ kvitai, pinigų deklaravimas muitinėje ir kiti bylos duomenys taip pat tik patvirtina paties V. P. parodymus apie vykimą į Maskvą ir kultūros vertybių įgijimą. Šie duomenys ir tai, kad tas kultūros vertybes V. P. neslėpdamas autobusu vežė iki Minsko, netiesiogiai irgi patvirtina, kad nuteistasis neturėjo tikslo padaryti kontrabandą, jos neorganizavo ir joje nedalyvavo. Nuteistojo telefoniniai pokalbiai su H. Y. irgi patvirtinta tik daiktų atgabenimą į Lietuvą, bet taip pat neįrodo V. P. kaltės. Kaltinimus V. P. galėjo patvirtinti tik asmenys, gabenę daiktus per valstybės sieną, tačiau jie nustatyti nebuvo. Tai galėjo padaryti ir nuosprendyje minimi H. Y. bei S. S. , tačiau jie net nebuvo apklausti. Nuteistasis neneigia, kad prašė H. Y. sutvarkyti daiktų gabenimo per valstybės sieną formalumus, tačiau jo aiškinimai, kad tuos daiktus gabenti buvo planuojama legaliai, nebuvo paneigti. V. P. parodymus apie jo susitikimą su H. Y. galėjo patvirtinti nuteistojo nurodomas P., tačiau ir jis apklaustas nebuvo. Nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad V. P. tarėsi dar ir su S. S. ir kad jį taip pat pažįsta. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis A. S. parodymais apie jo pažintį su S. S. , taip pat paties nuteistojo parodymais apie susitikimą su H. Y. ir tuo, kad nuteistasis nurodė, jog tuo metu automobilyje buvo dar vienas asmuo. Tačiau tokį daugiskaitos vartojimą įtikinamai paaiškino pats nuteistasis. Jis paaiškino, kad susitikimo su H. Y. metu automobilyje matė dar vieną ar kelis asmenis, tačiau nesuprantama, kokį ryšį su šioje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis turi A. S. ir S. S. pažintis. Paties V. P. pažinties su S. S. šioje byloje nepatvirtino nei vienas liudytojas. Priimdamas ir surašydamas šioje byloje apkaltinamąjį nuosprendį teismas nesilaikė ir kai kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų. Buvo nesilaikyta šio nutarimo 3.1.8 punkto išaiškinimo apie draudimą grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis ir nepagrįstais spėjimais, o taip pat 3.1.3 punkto išaiškinimo apie tai, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nesilaikydamas šio nurodymo, teismas nuosprendyje įvardijo H. Y. ir S. S. kaip kontrabandos vykdytojus. Teismas taip pat pažeidė BPK 301 str. 1 d. nuostatas apie tai, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje V. P. kaltė grindžiama liudytojų E. M. ir D. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors teisme šie liudytojai davė kiek kitokius parodymus. Perskaitęs šių liudytojų ankstesnius parodymus, vadovaujantis BPK 276 str. nuostatomis, teismas privalėjo apie tai pažymėti nuosprendyje ir aptarti parodymuose esančius prieštaravimus. Apie tai nurodoma ir jau paminėto AT senato nutarimo 3.1.6 punkto išaiškinime. Nuteistąjį V. P. teismas nepagrįstai pripažino nusikalstamos veikos organizatoriumi. Pagal BK 24 str. 4 d. apibrėžtą organizatoriaus sąvoką, juo laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Tuo tarpu šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia padaryti tik keletą išvadų. V. P. Maskvoje įsigijo išvardintas kultūros vertybes, jas autobusu atgabeno iki Minsko, o iš ten į Astravecą, kur su jo pažįstamo Pavelo rekomenduotu H. Y. tarėsi dėl įsigytų daiktų pergabenimo į Lietuvą formalumų sutvarkymo ir ten tuos daiktus paliko. V. P. įsigyti daiktai buvo atgabenti į Lietuvos teritoriją. Jų pasiimti į Pabradę V. P. vyko 2005 m. gruodžio 11 d. su A. M. , tačiau jų nepaėmė. Kitą, t. y. gruodžio 12 d., daiktų paimti važiavo A. M. ir tie daiktai sulaikymo metu buvo rasti jo vairuojamame automobilyje. Tuo tarpu kitų teismo išvadų apie V. P. susitarimą su H. Y. dėl daiktų gabenimo kontrabandos būdu ir šios kontrabandos organizavimą jokie bylos duomenys nepatvirtina. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių bylos duomenų ir nuosprendį pagrindė prielaidomis. Prašo šį nuosprendį panaikinti ir V. P. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, o ištirtus įrodymus ir jų visumą įvertino tinkamai ir nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį V. P. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kad V. P. šiame nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis organizavo kultūros vertybių kontrabandą, patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti bei nuosprendyje išdėstyti liudytojų parodymai, daiktų, dokumentų ir asmenų apžiūrų, parodymų atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai ir prie jų pridėtos telefoninių pokalbių stenogramos bei kiti bylos duomenys. Pažymėtina, kad nors pats nuteistasis V. P. neprisipažįsta dėl kontrabandos organizavimo, tačiau apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir jo parodymais.

Teisme kaltu prisipažinęs iš dalies, nuteistasis V. P. parodė, kad 2005 m. spalio mėn. per Baltarusiją nuvyko į Maskvą, su savimi vežėsi ir deklaravo 29500 JAV dolerių. Maskvoje prabuvo keletą dienų ir turgavietėje ,,Vernisaž“ nusipirko kaltinime išvardintus meno kūrinius, daugiausia ikonas. Visus tuos kūrinius iš Maskvos autobusu atsivežė į Minską, o iš ten iš karto nuvažiavo į Astravo miestelį. Baltarusijoje turi pažįstamą vardu P., į kurį kreipėsi pagalbos greičiau sutvarkyti reikalingus dokumentus ir gauti leidimus meno kūrinių išvežimui per valstybės sieną į Lietuvą. Tas P. davė jam vyriškio vardu G. (vėliau paaiškėjo, kad tai - H. Y. ) telefono numerį ir pasakė, kad G. jam padės viską sutvarkyti. Jis paskambino H. Y. ir atvažiavęs mikroautobusu, iš karto su juo susitiko prie Astravo m. Su juo automobilyje ,,Audi Avant“ sėdėjo dar vienas vyriškis. G. jis pasakė, kad jis ,,nuo P.“ ir paprašė jo padėti greičiau sutvarkyti dokumentus ir gauti leidimus meno kūrinių išvežimui į Lietuvą. G. sutiko visa tai padaryti už 3000 JAV dolerių ir jis sutiko, dokumentai turėjo būti tvarkomi jo (V. P. ) vardu. Apie kontrabandą jie nesitarė, jis manė, kad meno kūriniai per valstybės sieną bus pergabenti legaliai, o smulkesnėmis detalėmis nesidomėjo. Po susitarimo toje pačioje vietoje jis atidavė G. ir savo turėtus meno kūrinius. Juos krovė į savo automobilį pats G. ir tas kitas su juo buvęs vyriškis. Išsiskiriant G. pasakė, kad kai meno kūriniai bus pergabenti, jam paskambins ir pasakys, kur tuos kūrinius pasiimti Lietuvoje. G. turėjo telefoną, kurio numeris buvo lietuviškas. 2005 m. gruodžio 10 d. jam paskambino H. Y. ir pasakė, kad kūriniai jau Pabradėje, liepė ten atvažiuoti kitos dienos vakare. 2005 m. gruodžio 11 d. vakare jis nuvažiavo į Pabradę su savo pažįstamu A. M. jo vairuojamu automobiliu ,,VW Caravelle“. Pabradėje prie parduotuvės prie jų priėjo nepažįstamas vyriškis. Jis tą vakarą visos 3000 JAV dolerių sumos neturėjo, todėl tas vyras jam meno kūrinių neatidavė. Kitą dieną jis vienas išvažiavo į Baltarusiją sumokėti H. Y. pinigų, o į Pabradę paprašė nuvažiuoti vieno A. M. . Astravo miestelyje jis susitiko su H. Y. , sumokėjo jam 3000 JAV dolerių, tuo pat metu paskambino A. M. , paklausė, ar jis jau paėmė daiktus ir šis patvirtino, kad taip. Jis pripažįsta, kad tikrai gabeno kaltinime nurodytus meno kūrinius, tarėsi su H. Y. dėl tų daiktų pergabenimo per valstybės sieną ir sumokėjo jam už tai pinigus. Tačiau neprisipažįsta, kad pats padarė arba organizavo kontrabandą, nes manė, kad H. Y. pergabens meno kūrinius teisėtai. Be to, dėl nieko nesitarė su kitu kaltinime nurodomu asmeniu S. S. , jo nepažįsta ir neatpažino pagal jam rodytas fotonuotraukas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad visi kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai, t. y. visų liudytojų parodymai ir rašytiniai dokumentai, tik patvirtino nuteistojo parodymus ir neįrodė V. P. kaltės. Tokius apeliantų argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia atmetami jų argumentai apie tai, kad kiti ištirti įrodymai iš viso nėra reikšmingi ir kad jie nepatvirtina faktiškai jokių svarbių šios bylos aplinkybių. Tačiau būtent visuma kitų įrodymų teismui kaip tik ir leido neginčijamai nustatyti faktines bylos aplinkybes, nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą bei kitas svarbias aplinkybes, įeinančias į įrodinėjimo dalyką ir būtinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Taip pat galima padaryti išvadą, kad visuma kitų, dar ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, kaip tik ir nulėmė, kad didesniąją dalį kaltinime nurodomų aplinkybių teko pripažinti ir tuo metu buvusiam įtariamuoju V. P. . Iš teisme perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų matosi, kad pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju (t. 1, b. l. 18-19) V. P. iš viso neigė meno kūrinių pirkimą Maskvoje ir jų gabenimą iš ten per Baltarusiją į Lietuvą. Jis aiškino, kad tą kūrinių kolekciją dar prieš keletą metų buvo įsigijęs Ukrainoje, po to parsigabeno į Lietuvą, bandė kūrinius pardavinėti UAB ,,Latako gatvės antikvariatas“ ir tik vėliau juos perdavė neįvardintam asmeniui, kuris žadėjo tuos kūrinius parduoti. Nuteistasis aiškino, kad Pabradėje bandė atsiimti tuos savo kūrinius jų net neišvežęs iš Lietuvos. Ir tik papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 20-21) V. P. jau pripažino didžiąją dalį kaltinime nurodomų aplinkybių, kaip jis pats paaiškino ,,įvertindamas dabartinę savo padėtį“. Taigi galima padaryti išvadą, kad tą parodymų pakeitimą ir bent dalinį prisipažinimą nulėmė ne V. P. nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos, o būtent tą jo veiką patvirtinantys kiti įrodymai. Kolegija atmeta ir apeliantų argumentus apie tai, kad kiti įrodymai šioje byloje neįrodo nuteistojo kaltės, o netgi patvirtina visas jo versijas. Tokie nuteistojo ir jo gynėjo teiginiai tiesiog neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nors teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai tikrai tiesiogiai neįvardijo V. P. konkrečiai kontrabandos organizatoriumi arba vykdytoju, vis dėlto tie jų parodymai, o ypač jų visuma, patvirtina ir nuteistojo dalyvavimą kontrabandoje, ir jo konkretų vaidmenį šio nusikaltimo padaryme.

Apeliaciniame skunde be pagrindo bandoma sumenkinti liudytojų A. M. , O. K. ir A. S. parodymus ir neteisingai nurodoma, jog jie patvirtina tik iš Baltarusijos atgabentų daiktų paėmimo vietą bei jų gabenimą Lietuvos teritorijoje. Šie liudytojai parodė ir apie kitas svarbias bylos aplinkybes.

Liudytojas A. M. teisme parodė, kad jo pažįstamas V. P. 2005 m. gruodžio 11 d. paprašė padėti parsivežti kažkokius daiktus iš Pabradės. Sutikęs padėti, iš V. K. pasiskolino automobilį ,,VW Caravelle“ ir tos dienos vakare kartu su V. P. nuvažiavo į Pabradę. Ten iš automobilio išlipęs V. P. prie parduotuvės ,,Norfa“ kalbėjosi su nepažįstamu vyriškiu, apie ką jie kalbėjo, negirdėjo. Grįžęs į automobilį V. P. pasiskolino jo telefoną ir su kažkuo kalbėjo rusų kalba. Po to jokių daiktų negavus, abu parvažiavo namo. V. P. jo paprašė vienam kitą dieną nuvažiuoti į tą pačią vietą ir paimti daiktus, sakė, kad jie bus supakuoti į krepšius. Sutikęs padėti, ten jis vėl nuvažiavo tuo pačiu automobiliu apie 14-15 val. Pagalvojęs, kad vienam gali būti sunku sukrauti daiktus, paprašė dar ir savo pažįstamo O. K. pagalbos, kuris ten pat nuvažiavo kitu automobiliu ,,Nissan Terrano“. Pabradėje prie tos pačios parduotuvės ,,Norfa“ prie jo priėjo nepažįstamas rusiškai kalbantis vyriškis, kuris nieko neaiškindamas jam su O. K. parodė kelią, kuriuo jie važiavo apie 4-5 km už Pabradės į ten esantį miškelį. Ten parodė sukrautus supakuotus daiktus, kuriuos jie sukrovė į automobilį ,,VW Caravelle“. O. K. daiktų nekrovė ir tik buvo šalia. Tada jis savo telefonu paskambino tuo pačiu numeriu, kuriuo prieš tai buvo skambinęs V. P. ir tas numeris buvo likęs telefono atmintyje. Su atsiliepusiu nepažįstamu vyriškiu jis kalbėjo apie miškelyje paliktus daiktus, jis klausė, kodėl tie daiktai ne krepšiuose, tas vyras jam atsakė, kad viskas tvarkoje. Žmogus, padėjęs krauti daiktus, liko miškelyje, o jis tuos daiktus tuo pačiu automobiliu vežė į Vilnių. Tačiau netoli Nemenčinės jį sustabdė ir krovinį sulaikė policija. Kokius daiktus jis vežė ir kad tai buvo kontrabanda atgabenti meno kūriniai, jis nežinojo. Liudytojas O. K. parodė, kad V. P. nepažįsta. Pažįsta tik A. M. , kuris 2005 m. gruodžio 12 d. paprašė jo padėti parvežti kažkokius daiktus. Jis sutiko. A. M. automobiliu ,,VW Caravelle“, o jis su žmona savo automobiliu ,,Nissan Terrano“ nuvažiavo į Pabradę. Ten prie parduotuvės ,,Norfa“ sutiko nepažįstamą vyriškį, kuris jiems parodė kelią į už Pabradės esantį miškelį, o ten nuvažiavę jie rado lauke sukrautus supakuotus kažkokius daiktus. Jis pats nieko nedarė, tik stovėjo, o tas nepažįstamas vyras daiktus sukrovė į A. M. automobilį. Jiems važiuojant atgal pirma važiuojantį jo, o taip pat iš paskos važiuojantį A. M. vairuojamą automobilį prie Nemenčinės sulaikė policija. Liudytojas A. S. , patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teisme parodė, kad su nuteistuoju V. P. nepažįstamas, tačiau jau apie 10 metų pažįsta Baltarusijoje gyvenantį tos valstybės pilietį S. S. . 2005 m. gruodžio 11 d. jam paskambino nepažįstamas vyriškis, kuris pasakė, kad yra S. S. pažįstamas ir kad reikia padėti pervežti kažkokius daiktus iš vietos netoli Gaspariškių km. Sutikęs padėti, jis savo automobiliu ,,VW Golf“, išėmęs jo sėdynes, nuvažiavo į Gaspariškes, o iš ten paskambino tam jam skambinusiam vyriškiui. Telefonu jam buvo liepta važiuoti per kaimą, po to sukti į dešinę ir važiuoti tiesiai. Nuvažiavęs nurodytu keliu lauke pamatė sukrautus kažkokius supakuotus daiktus. Kas ir kada juos ten buvo palikęs, jis nežino. Neišvyniodamas tų daiktų, jis juos susikrovė į savo automobilį ir parvažiavo į Pabradę. Tada jam paskambino tas pats vyras, pasakė, kad daiktus turintys pasiimti asmenys vėluos. Nesutikęs ilgai laukti, jis daiktus iš automobilio vėl iškrovė miške netoli Pabradės. Tą pačią dieną tas pats vyriškis jam vėl skambino, prašė tuos daiktus iš miško vėl atvežti į Pabradę prie parduotuvės ,,Norfa“, tačiau jis sutiko tik pasakyti tų daiktų palikimo vietą. Kitą dieną, telefonu prašomas to paties skambinusio vyriškio, jis jį laukusį nepažįstamą dar vieną vyriškį nuvežė į tą vietą miške, kur buvo palikęs tuos iškrautus daiktus. Kokie tai daiktai, jis nežinojo ir tuo nesidomėjo, o viską, apie ką pasakojo, darė tik iš draugiškumo tam savo pažįstamam S. S. .

Išdėstyti liudytojų A. M. , O. K. ir A. S. parodymai patvirtina ne tik apeliantų nurodomas aplinkybes apie po to sulaikytų daiktų gabenimą pačioje Lietuvos teritorijoje. A. M. patvirtino, kad abu kartus į Pabradę, o antrą kartą ir į už šio miestelio esantį mišką važiavo prašomas būtent nuteistojo V. P. ir daiktus iš miško vežė vykdydamas tik nuteistojo nurodymus. Šis liudytojas patvirtino ir tai, kad V. P. jo telefonu kalbėjosi su rusiškai kalbančiu asmeniu, su kuriuo kitą dieną jis pats kalbėjosi telefonu prieš kraunant į automobilį miške paliktus daiktus. Šio liudytojo ir kito liudytojo O. K. parodymai patvirtina ir tai, kad vėliau policijos sulaikytas kontrabandos krovinys buvo paslėptas miške ir kad jį jiems parodė jiems nepažįstamas vyriškis, kaip paaiškėjo – A. S. . Teisme liudytojas O. K. paneigė bet kokį savo ryšį su kontrabanda. Tačiau net ir iš jo duotų parodymų matosi, kad lydėdamas A. M. atskiru automobiliu, o miške į A. M. automobilį sukrovus miške rastus daiktus, savo automobiliu atgal važiuodamas pirmasis, šis liudytojas faktiškai stebėjo kelią ir tokiu būdu bandė padėti nebūti sulaikytam iš paskos kontrabandos krovinį gabenusiam A. M. . Iš liudytojo A. S. parodymų matosi, kad jis ir buvo tas vyriškis, parodęs miške paslėptus daiktus A. M. ir O. K. . Šis liudytojas dar parodė, kad prieš tai į tą vietą miške netoli Pabradės jis tuos pačius supakuotus daiktus atvežė iš dar kitos vietos netoli Gaspariškių kaimo. Svarbu pažymėti, kad ta vieta jau yra visiškai netoli valstybės sienos ir tai patvirtina ne tik patį kontrabandos faktą, bet ir neteisėto daiktų gabenimo per valstybės sieną (ne per muitinę) vietą. Be to, A. S. parodymai patvirtina, kad daiktus, paslėptus miške netoli valstybės sienos, į kitą vietą netoli Pabradės, jis nugabeno S. S. pažįstamu prisistačiusio vyriškio prašymu. Jis patvirtino, kad seniai pažįsta Baltarusijoje gyvenantį S. S. ir tai patvirtina šio asmens dalyvavimą kontrabandoje. Tai patvirtina kaltinimų V. P. dalį apie veikimą bendrininkų grupėje ne tik su H. Y. , bet ir su kitu Baltarusijos piliečiu S. S. .

Kitų teisme apklaustų liudytojų parodymus apeliantai irgi be pagrindo vadina nepatvirtinančiais jokių svarbių bylos aplinkybių. J. E. P. , teisindamasis, kad jo gimtoji kalba ne lietuvių ir kad jis ankstesniuose parodymuose galėjo būti nesuprastas, teisme parodė, kad pinigus V. P. skolino ne jis, o jo draugas. Vis dėlto, šio liudytojo parodymai patvirtina, kad nuteistasis tikrai skolinosi pinigus prieš vykdamas į Maskvą, ten už tuos pinigus pirko meno kūrinius, kuriuos dar vėliau į Lietuvą gabeno kontrabandos būdu. Pažymėtina, kad liudytojas J. E. P. pats šioje byloje buvo sulaikytas ir buvo įtariamas tos pačios kontrabandos organizavimu. Ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas faktiškai tik todėl, kad nuteistasis šioje byloje V. P. dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitė parodymus ir tokiu būdu padėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės J. E. P. . Bet kuriuo atveju, teisme apklausto liudytojo J. E. P. parodymai ir nepaneigia kaltinimų V. P. , ir nepatvirtina nuteistojo parodymų bei jo dėstomų versijų. Teisme apklaustas liudytoju E. M. parodė, kad dirba Vilniuje UAB ,,Latako gatvės antikvariatas“ direktoriumi, kad kartu su juo dirbo nuteistasis V. P. , buvęs ir šios bendrovės akcininku. Šis liudytojas parodė, kad 2005 m. rudenį V. P. , pasiskolinęs pinigų, išvyko į Maskvą pirkti antikvarinių dirbinių. Grįžęs iš kelionės pasakojo, kad Maskvoje ,,Vernisažo“ turgavietėje prisipirko ikonų, paveikslų ir kitokių meno kūrinių, kuriuos atsigabeno prie Baltarusijos ir Lietuvos valstybės sienos ir ten paliko. Taigi šis liudytojas patvirtino ne tik patį nuteistojo V. P. vykimą į Maskvą, bet ir tai, kad nuteistasis ten įsigytus meno kūrinius paliko prie valstybės sienos, taigi rengė nusikalstamą veiką turint tikslą daiktus į Lietuvą pergabenti neteisėtu būdu. Be to, liudytojo E. M. parodymai apie V. P. ankstesnę prekybą antikvariniais dirbiniais patvirtina, kad meno kūrinių gabenimo per valstybės sieną tvarka, taip pat būtinumas gauti įvairius leidimus gabenti tokius daiktus per valstybės sieną nuteistajam buvo gerai žinomi. Liudytojas V. K. parodė, kad būtent jam priklauso su kontrabandiniu kroviniu sulaikytas automobilis ,,VW Caravelle“. 2005 m. gruodžio 11 d. paskolinti šį automobilį iš jo paprašė A. M. , pasakęs, kad automobilis veš kažkokius V. P. daiktus. Kitą dieną A. M. vairuojamą jo automobilį sulaikė policija. Nors liudytojas V. K. pats nepatvirtino kokių nors svarbesnių bylos aplinkybių, tačiau jo parodymai patvirtino kito liudytojo A. M. parodymus ir tai tik dar kartą patvirtino A. M. parodymų teisingumą. Liudytojas D. V. parodė, kad V. P. yra jo draugas, o jis pats dažnai važinėdavo į Baltarusiją. V. P. prašė jo padėti iš Baltarusijos į Lietuvą ,,permesti“ kažkokius senus daiktus. Sutikęs padėti, jis nuvyko į Baltarusiją ir ten Ašmenos miestelyje klausinėjo apie tokių daiktų gabenimo per valstybės sieną galimybę. Iš muitininkų sužinojo, kad tam reikalingi įvairūs specialūs leidimai. Grįžęs apie visa tai papasakojo V. P. ir toliau padėti jam atsigabenti kažkokius sendaikčius atsisakė. Taigi liudytojo D. V. parodymai patvirtina, kad nuteistasis V. P. jau iš anksto domėjosi galimybėmis atsigabenti meno kūrinius per valstybės sieną iš Baltarusijos. Tie parodymai leidžia netgi padaryti išvadą, kad V. P. dar iki susitikimo su H. Y. bei S. S. jau domėjosi, ar meno kūrinius neteisėtu būdu per valstybės sieną galėtų padėti pergabenti kitas asmuo D. V. , tačiau šis padėti atsisakė. Vertindama liudytojo D. V. parodymus, kolegija pažymi, kad jie ne tik nepatvirtina nuteistojo versijų, bet ir jas paneigia. Kaip jau minėta, nuteistasis aiškina, kad meno kūrinius tą pačią dieną iš Maskvos atgabenęs į Minską, iš ten iš karto juos nugabeno į Astravo m. netoli valstybės sienos. Nuteistais aiškina, kad ten paliko meno kūrinius H. Y. manydamas, kad šis gaus visus reikalingus leidimus ir daiktus per valstybės sieną pergabens teisėtai. Tačiau D. V. parodymai patvirtina, kad dėl antikvarinių dirbinių gabenimo per muitinę procedūrų sudėtingumo tai padaryti praktiškai nebuvo įmanoma. Apie tai D. V. , atsisakęs padėti, išaiškino V. P. , todėl nuteistojo veiksmai paliekant meno kūrinius netoli valstybės sienos iki tol nepažįstamam asmeniui, patvirtina, kad tarp V. P. ir kitų kaltinime nurodomų asmenų vyko susitarimas būtent dėl kontrabandos, t. y. meno kūrinių gabenimo per valstybės sieną ne per muitines ir nepateikiant jų muitinės kontrolei. Apklausti liudytojais Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai M. Š. , A. K. ir A. G. parodė, kad turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad 2005 m. gruodžio 11 d. iš Baltarusijos į Lietuvą per valstybės sieną, ne per muitinę kontrabandos būdu neteisėtai atgabentas meno vertybių krovinys ir kad to krovinio į Pabradę turi atvykti pasiimti V. P. . Šie liudytojai parodė apie tai, kaip 2005 m. gruodžio 11-12 dienomis stebėjo kelius prie Pabradės, sekė važiuojančius automobilius ir sulaikė kontrabandinį krovinį. Jie parodė, kad 2005 m. gruodžio 11 d. vakare Pabradėje matė žalios spalvos mikroautobusu atvažiavusius du vyriškius, kurie apie valandą laiko kažko laukė, o po to nuvažiavo link Vilniaus. Kitą dieną keliu nuo Pabradės link Vilniaus pamatė važiuojantį automobilį ,,Nissan Terrano“, o jam iš paskos – tą patį žalią mikroautobusą. Jie tuos automobilius sulaikė. Paaiškėjo, kad džipą ,,Nissan Terrano“ vairavo O. K. , o iš paskos važiavusį mikroautobusą – A. M. . Mikroautobuse buvo surasti jame sukrauti supakuoti meno kūriniai. Liudytojai parodė, kad turėjo operatyvinės informacijos ir apie sulaikyto krovinio apytikslę neteisėto pergabenimo per valstybės sieną vietą, tačiau tuo metu užkirsti kelio nusikalstamai veikai neturėjo galimybės, nes krovinys jau buvo pergabentas ir paslėptas Lietuvos teritorijoje.

Kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai irgi ne tik nepatvirtina nuteistojo versijos, bet ir įrodo jo kaltę. Kratų metu pas nuteistąjį rastos paveikslo ir ikonos nuotraukos, viešbučio ,,Vega“ vizitinės kortelės patvirtina, kad nuteistasis tikrai vyko į Rusiją turėdamas tikslą ten įsigyti meno kūrinių ir gyveno Maskvos viešbutyje. Vilniaus teritorinės muitinės pažymos ir keleivio deklaracija patvirtina, kad nuteistasis tikrai kaltinime nurodytu laiku, 2005 m. spalio 21 d. išvyko iš Lietuvos per Medininkų kelio postą deklaruodamas išvežamus 29500 JAV dolerių. Tai patvirtina, kad į Maskvą jis vyko meno kūrinių pirkimui specialiai veždamasis didelę pinigų sumą. Pas nuteistąjį rasti rašteliai su liudytojų A. M. ir J. E. P. telefonų numeriais patvirtina V. P. ir tų liudytojų tarpusavio ryšius, o tai yra svarbi aplinkybė vertinant jau aptartus nurodytų liudytojų parodymus. Liudytojų A. M. ir A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolai patvirtino jų apklausų metu nurodytas aplinkybes. Šie protokolai patvirtina nurodytų liudytojų parodymų objektyvumą apie meno kūrinių gabenimą Lietuvos teritorijoje. Nors šie liudytojai tikrai neparodė nieko konkretaus apie krovinio pergabenimą per pačią valstybės sieną, tačiau jų nurodytos to krovinio paėmimo ir gabenimo vietos jau pačios savaime leidžia daryti išvadą apie meno kūrinių neteisėtą atgabenimą iš Baltarusijos ne per muitines, t. y. patvirtina patį kontrabandos įvykį. Tie patys parodymų patikrinimo vietoje protokolai taip pat patvirtina ir jau aptartus nurodytų liudytojų parodymus apie Baltarusijos piliečio S. S. dalyvavimą kontrabandoje, o taip pat apie paties nuteistojo V. P. vaidmenį šio nusikaltimo padaryme. Iš daiktų patikrinimų ir apžiūrų protokolų matosi, kad kaltinime išvardinti kontrabandos būdu atgabenti antikvariniai meno kūriniai tikrai buvo surasti sulaikytame A. M. vairuotame automobilyje ,,VW Caravelle“. Tuo tarpu specialistų išvados patvirtina kaltinime nurodytą tų meno kūrinių vertę, kuri žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl šių daiktų kontrabanda užtraukia būtent baudžiamąją atsakomybę. Teisme buvo ištirta ir Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pažyma apie tai, kad Interpolo duomenimis, A. M. automobilyje ,,VW Caravelle“ surastos 57 ikonos pagal matmenis ir aprašymus atitinka meno kūrinius, kurie skirtinguose Rusijos regionuose buvo pagrobti. Nuteistasis V. P. ir pats pripažįsta, kad pirkdamas tuos meno kūrinius Rusijoje, jokių dokumentų kartu negavo. Tuo tarpu jau paminėta pažyma tik dar kartą patvirtina, kad kaltinime išvardinti daiktai ne tik buvo kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą, bet ir pats jų įgijimas Rusijoje jau galėjo būti neteisėtas. Parodymų atpažinti metu pagal fotonuotraukas nuteistasis V. P. neatpažino kaltinime nurodomo S. S. , tačiau tai tikrai nepatvirtina jo parodymų, kad su S. S. nebuvo tariamasi dėl kontrabandos. Tai patvirtina kiti bylos duomenys. Tuo tarpu H. Y. V. P. atpažino ir tai patvirtina kaltinimo dalį dėl šio Baltarusijos piliečio dalyvavimo kontrabandoje. Labai svarbią įrodomąją reikšmę šioje dalyje turi teisme ištirti techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, AB ,,Lietuvos telekomas“, UAB ,,Bitė“ ir VSAT pažymos bei užfiksuotų telefoninių pokalbių stenogramos. VSAT operatyvinės veiklos skyriaus ir UAB ,,Bitė“ pažymomis buvo nustatyti telefonų numeriai, kuriais naudojosi nuteistasis V. P. , liudytojai A. M. , V. K. , A. S. , o taip pat kaltinime nurodyti nusikaltimo bendrininkai H. Y. ir S. S. , taip pat kiti asmenys. Nustatyta, kad 2005 m. lapkričio-gruodžio mėn. nuteistasis itin dažnai skambindavo A. S. , D. V. , buvusiam įtariamuoju šioje byloje J. E. P. , o taip pat kaltinime nurodomam nusikaltimo bendrininkui H. Y. . Iš telefoninių pokalbių stenogramų matosi, kaip nuteistasis V. P. tariasi su H. Y. dėl jau neteisėtai pergabentų per valstybės sieną meno kūrinių paėmimo Lietuvos teritorijoje: tariamasi dėl susitikimų laiko ir vietos, pokalbių metu vengiama kalbėti aiškiai, žodžiai specialiai trumpinami. V. P. 2005 m. gruodžio 12 d. išvykus į Baltarusiją sumokėti pinigų kontrabandos vykdytojams, nuteistasis telefonu nurodinėja A. M. , iš kur ir kada jis turi paimti meno kūrinius. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad kaltinime nurodytas H. Y. , bendraudamas su nuteistuoju ir kitais asmenimis, naudodavosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). UAB ,,Bitė“ pažyma patvirtina, kad šiuo numeriu naudojosi šio mobilaus ryšio tinklo ,,Labas“ paslaugos vartotojas. Tuo tarpu su liudytoju A. S. telefonu bendravęs asmuo naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Buvo nustatyta, kad tai irgi UAB ,,Bitė“ paslaugos vartotojas, o SIM kortelė su nurodytu telefono numeriu buvo išduota Lietuvoje registruotai A. Sž. individualiai įmonei ,,A.“. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nurodytą SIM kortelę A. Sž. prieš 1,5 – 2 metus atidavė Baltarusijoje gyvenančiam vyriškiui vardu ,,S.“. Iš byloje esančio parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas protokolo matosi, kad A. Sž. atpažino jo nurodomą ,,S.“ ir paaiškėjo, kad tai yra būtent kaltinime nurodomas asmuo S. S. . Taigi nustatyta, kad kaltinime nurodomi H. Y. ir S. S. ne tik bendravo, taip pat ir kaltinime nurodomu laikotarpiu, telefonu su nuteistuoju V. P. arba su kontrabandos krovinį Lietuvoje gabenusiais asmenimis, tačiau H. Y. ir S. S. netgi naudojosi Lietuvos mobiliojo ryšio paslaugų bendrovės UAB ,,Bitė“ SIM kortelėmis. Iš viso to galima būtų padaryti netgi platesnes išvadas apie kur kas didesnį nusikalstamos veikos mastą bei joje dalyvavusių asmenų skaičių. Nurodytų Baltarusijos piliečių naudojimasis iš Lietuvos gautomis SIM kortelėmis leidžia teigti, kad nuteistojo susitikimas su jais Baltarusijoje ir tarimasis dėl meno kūrinių pergabenimo per valstybės sieną buvo anaiptol neatsitiktinis, o jau iš anksto suplanuotas ir iš anksto paruoštas. Galima taip pat įtarti, kad šioje byloje nustatytoje kontrabandoje dalyvavo ir daugiau asmenų, tame tarpe ir apklaustų šioje byloje liudytojais. Iš bylos matosi, kad kai kurie iš šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pradžioje kaip tik ir buvo įtariamaisiais, nors vėliau ikiteisminis tyrimas prieš juos ir buvo nutrauktas. Bet kuriuo atveju, visi nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai, t. y. ir liudytojų parodymai, ir rašytiniai dokumentai anaiptol nepaneigia, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o būtent patvirtina nuteistojo V. P. dalyvavimą kontrabandoje ir jo vadovavimą šiai nusikalstamai veikai. Kaltinime nurodomi H. Y. ir S. S. , o taip pat dar vienas Baltarusijos gyventojas vardu P. šioje byloje tikrai nebuvo apklausti. To padaryti ikiteisminiam tyrimui ir teismui nepavyko dėl objektyvių priežasčių, ir pats nuteistasis apie tuos asmenis nenurodė jokių konkrečių duomenų, nors pats pripažino, kad Baltarusijoje turi pažįstamą ,,P.“, kuris ir suvedė jį su ,,G.“ (H. Y. ), su kuriuo jis tarėsi dėl meno kūrinių pergabenimo per valstybės sieną. S. S. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme patvirtina ne tik liudytojo A. S. parodymai, bet ir jau aptarti rašytiniai dokumentai. Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas H. Y. ir S. S. atžvilgiu buvo atskirtas į atskirą tyrimą. Nepaisant to, visuma jau aptartų kitų įrodymų patvirtina nuteistojo V. P. kaltę.

Apeliaciniame skunde pats nuteistasis V. P. pripažįsta, kad jis tikrai vyko į Maskvą, ten įsigijo kaltinime nurodytus meno kūrinius, vežė juos iš Maskvos į Minską, o iš ten iki Michailiškių kaimo apylinkių, esančių netoli Baltarusijos ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Taip pat pripažįsta, kad ten visus meno kūrinius paliko H. Y. tam, kad šis juos pergabentų per valstybės sieną, o pats grįžo į Lietuvą. 2005 m. gruodžio 11 d. vakare jis kartu su A. M. važiavo į Pabradę tikėdamasis tuos meno kūrinius pasiimti, bet nebuvo pasiėmęs reikiamos pinigų sumos. Kitą dieną pats vėl važiavo į Baltarusiją, ten sumokėjo H. Y. 3000 JAV dolerių, o sumokėjus pinigus, tuo pačiu laiku jo nurodymu už Pabradės nuvažiavęs A. M. gavo meno kūrinius, susikrovė juos į savo automobilį ir po to buvo sulaikytas. Nors ir neigdamas savo kaltę, V. P. neginčija ir to, kad tie meno kūriniai tikrai buvo pergabenti per valstybės sieną neteisėtu būdu. Tai patvirtina ir jau aptarti kiti įrodymai.

Nuteistasis neigia tik tai, kad jis vadovavo kontrabandai, t. y. tarėsi dėl meno kūrinių pergabenimą per valstybės sieną neteisėtu būdu. Jis tvirtina, jog manė, kad H. Y. tai padarys teisėtai, t. y. gaus visus būtinus leidimus ir atliks visas būtinas su tuo susijusias procedūras. Taip pat tvirtina, kad tarėsi tik su vienu H. Y. ir neigia S. S. dalyvavimą. Tokias nuteistojo versijas kolegija vertina kaip visiškai neįtikinančias, naivias, neįmanomas ir aiškiai išgalvotas. Byloje nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turintis V. P. pats ilgą laiką užsiiminėjo prekyba antikvariniais meno kūriniais, pats dirbo antikvariato parduotuvėje. Jau vien tai neabejotinai patvirtina, kad jam ypač gerai turėjo būti ir buvo žinomos visos būtinos sąlygos ir procedūros antikvarinių meno kūrinių pergabenimui per valstybės sieną. Jis tikrai žinojo, kad tam reikalingi specialūs leidimai, o pirmiausia tų meno kūrinių teisėtą įgijimą patvirtinantys dokumentai. Nuteistasis neneigia, kad apie visa tai jam pasakojo ir liudytojas D. V. , V. P. prašymu apie tai domėjęsis pas Ašmenoje dirbusius muitininkus. Pats nuteistasis pripažįsta, kad jokių meno kūrinių įgijimą patvirtinančių dokumentų neturėjo, todėl tikrai turėjo suprasti ir suprato, kad teisėtu būdu pergabenti juos per valstybės sieną negalės. Taip pat privalėjo suprasti ir, aišku, suprato, kad to teisėtu būdu negalės padaryti jokie kiti asmenys, tame tarpe ir jo nurodomas H. Y. . Nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad jau pats meno kūrinių palikimas kitiems asmenims, kad šie kažkokiu būdu juos pergabentų per valstybės sieną (gabentų juos neteisėtai pereidami valstybės sieną, klastotų dokumentus ar kt.) patvirtina nuteistojo žinojimą, kad meno kūriniai į Lietuvą bus pergabenti kontrabandos būdu. Pažymėtina, kad atvykęs iš Maskvos į Minską, iš ten V. P. , net nemėginęs meno kūrinių pats vežtis į Lietuvą ir pateikti juos muitinės kontrolei, tuos kūrinius iš karto nugabeno į netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos esančią vietovę. Visiškai neįtikėtina jo versija, kad tuos brangiai kainavusius kūrinius jis paliko iki tol visai nepažįstamam asmeniui, kurį nurodo kaip ,,G.“. Juo labiau, kad tai padarė faktiškai nepasilikdamas jokių garantijų tuos kūrinius susigrąžinti. Akivaizdžiai išgalvota ir nuteistojo versija, kad jis tikėjosi, jog tas iki tol nuteistajam visiškai nepažįstamas asmuo (H. Y. ) gaus kūrinių pergabenimui reikalingus dokumentus. Nuteistasis V. P. iš pradžių parodė, kad H. Y. dokumentus turėjo ,,sutvarkyti“ jo (V. P. ) vardu, po to jau ėmė aiškinti, kad tai savo vardu turėjo padaryti ,,baltarusiai“. Tačiau bet kuriuo atveju jokių meno kūrinių pergabenimui būtinų dokumentų iš viso nebuvo gauta ir jų gavimu niekas nesirūpino, to nedarė ir pats nuteistasis. A. M. į automobilį meno kūrinius susikrovė laukymėje netoli valstybės sienos, o pats V. P. , tuo metu Baltarusijoje mokėjęs pinigus H. Y. , iš jo irgi jokių dokumentų negavo. Apie tai jis pats nieko net neužsimena. Kitos neginčijamai nustatytos bylos aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistajam gerai buvo žinomas ir pats kontrabandos būdas. Jis pats paliko meno kūrinius nuošalioje teritorijoje netoli valstybės sienos Baltarusijoje, po to 2005 m. gruodžio 11 d. tamsiu paros metu vyko su A. M. tų kūrinių atsiimti į Pabradę. Kitą dieną vyko į Baltarusiją, ten mokėjo pinigus H. Y. , o telefonu A. M. buvo nurodinėjama vieta miškingoje teritorijoje jau Lietuvos teritorijoje netoli valstybės sienos, kur šis turėjo surasti ir paimti paslėptas ikonas, paveikslus ir kitus kūrinius. Akivaizdu, jog nuteistasis tikrai suprato, kad tie meno kūriniai per valstybės sieną buvo pergabenti nepateikiant muitinės kontrolei ir net ne per muitinės kontrolės punktus. Ištirti įrodymai paneigia ir nuteistojo versiją apie tai, kad dėl kontrabandos jis tarėsi ir kad jo bendrininku buvo tik vienas H. Y. . Apie S. S. dalyvavimą nusikaltimo padaryme jau pasisakyta ir tai patvirtinantys įrodymai jau buvo aptarti. Kito kontrabandos bendrininko V. P. po to pats tikrai galėjo neatpažinti, nes jis pats tvirtina, kad net ir H. Y. matė pirmą kartą. Tačiau V. P. vadovavimą ne mažiau negu dviems kontrabandos nusikaltimo vykdytojams patvirtina paties nuteistojo parodymai, kuriuos apeliaciniame skunde tik bandoma klaidingai interpretuoti. Teisme pats V. P. parodė, kad ,,G.“ (H. Y. ) netoli Astravo miesto atvyko automobiliu ,,Audi Avant“. Kartu su juo buvo dar vienas vyras. Susitarus, kad jis paliks atsigabentus meno kūrinius, juos iš jo mikroautobuso krovė ne tik H. Y. , bet ir tas antras vyriškis. V. P. dar parodė, kad kai 2005 m. gruodžio 12 d. nuvykęs į Baltarusiją mokėjo pinigus, su H. Y. ir vėl buvo dar vienas asmuo.

Visų jau aptartų įrodymų visuma paneigia apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad nuteistasis tikrai padarė nusikaltimą būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodomos nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus, o taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3., 3.1.6., 3.1.8 punktų išaiškinimų. Šiuos argumentus kolegija irgi atmeta, nes jie arba iš viso nepagrįsti, arba kai kurie iš tikrųjų padaryti pažeidimai surašant nuosprendį jokiu būdu negali kelti abejonių dėl šio nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo. Visų pirma atmetami argumentai apie tai, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Apie tai, kad teismo išvados vertinant įrodymus yra pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, jau buvo pasisakyta. V. P. kaltę patvirtina tiek nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai. Nurodytame AT senato nutarime iš tikrųjų išaiškinta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje kaip kontrabandos vykdytojus nurodęs konkrečiai H. Y. ir S. S. , teismas šio reikalavimo iš tikrųjų nesilaikė. Šiuo atveju teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje neturėjo nurodinėti H. Y. bei S. S. pavardžių, o turėjo juos įvardinti kaip nenustatytus asmenis arba asmenis, prieš kuriuos ikiteisminis tyrimas atskirtas. Vis dėlto šis nuosprendžio trūkumas pirmiausia pažeidžia ne nuteistojo, o būtent tų konkrečiai įvardintų, tačiau baudžiamojon atsakomybėn dar nepatrauktų asmenų teises. Tuo tarpu paties V. P. teisių, taip pat ir jo teisės į gynybą šis trūkumas nepažeidė. Nekyla jokių abejonių, kad V. P. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 25 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas nuosprendyje neaptarė kai kurių liudytojų, konkrečiai E. M. ir D. V. , parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, prieštaravimų. Apeliantų nuomone, taip buvo pažeisti BPK 276 ir 301 straipsnių, o taip pat jau nurodyto AT senato nutarimo išaiškinimų reikalavimai. Kolegija ir šiuos argumentus atmeta. BPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš šios bylos ir joje priimto nuosprendžio matosi, kad visi įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis, tikrai buvo išnagrinėti teisme. Jokių teisiamajame posėdyje neišnagrinėtų įrodymų nenurodo ir patys apeliantai, todėl šis jų argumentas tiesiog neatitinka tikrovės. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad teismas, apklausinėdamas nuteistąjį ir liudytojus, iš tikrųjų perskaitė daugelio jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos matosi, kad ir pats nuteistasis, ir liudytojai teisme savo parodymus bent iš dalies keitė, tačiau tai darė būtent nuteistajam V. P. palankesne kryptimi. Pažymėtina, kad teismas tikrai neaptarė kai kurių parodymų prieštaravimų, tačiau rėmėsi tik tais parodymais, kurie buvo duoti teisme ir kurie buvo kaip tik palankesni nuteistajam. Ištaisydama šiuos trūkumus, nurodytus prieštaravimus kolegija aptars šioje nutartyje. Skunde nurodomo liudytojo E. M. teisme duoti parodymai jau buvo aptarti. Tuo tarpu jo perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 2, b. l. 134) E. M. dar buvo parodęs, kad V. P. , vykdamas į Maskvą, pinigų skolinosi iš J. P. . Grįžęs V. P. pasakojo, kad Maskvos ,,Vernisažo“ turguje prisipirko antikvarinių daiktų, atvežė juos iki Baltarusijos-Lietuvos sienos ir ten paliko. Taip pat minėjo, kad kilo problemų tuos daiktus atsigabenti į Lietuvą. V. P. skambindavo kažkokiems žmonėms, su kuriais kalbėdavosi rusiškai. Iš visų girdėtų V. P. telefoninių pokalbių, o taip pat iš pokalbių su juo pačiu, jis žinojo, kad V. P. ruošiasi suorganizuoti neteisėtą ikonų pergabenimą į Lietuvą. Taigi šie perskaityti E. M. parodymai kaip tik patvirtina ir V. P. dalyvavimą kontrabandoje, ir jo organizatoriaus vaidmenį. Kitas skunde nurodomas liudytojas D. V. teisme parodė tik apie tai, kad domėjosi ,,sendaikčių“ pervežimo iš Baltarusijos į Lietuvą galimybėmis, tai darė V. P. prašymu. Ašmenos muitinėje sužinojęs apie įvairius tam reikalingus leidimus, apie tai papasakojo V. P. . Tuo tarpu perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 2, b. l. 136) D. V. buvo parodęs, kad maždaug 2005 m. lapkričio mėn. V. P. prašė jo padėti iš Baltarusijos į Lietuvą sendaikčius ,,permesti“. Jis iš karto suprato, kad tai neteisėta veikla ir tai padaryti atsisakė. Jau vėliau sužinojo, kad buvo sulaikytos V. P. ikonos ir paveikslai. V. P. svarstė, kas jam galėtų padėti, sakė, kad gal padės J. P. ir jis pats matė juos kalbantis Vilniuje, bare ,,Kukabara“. Perskaityti ankstesni D. V. parodymai irgi tik patvirtina kaltinimus, kad V. P. rengė nusikalstamą veiką ir netgi siūlė būti kontrabandos nusikaltimo vykdytoju nurodytam liudytojui. Dar vienas liudytojas O. K. teisme parodė tik apie tai, kad A. M. prašymu savo automobiliu važiavo už Pabradės padėti A. M. parvežti iš ten kažkokius daiktus. Tuo tarpu teisme perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose jis buvo nurodęs ir kitas svarbias aplinkybes (t. 2, b. l. 130). Tuomet jis parodė, kad vykdamas kartu su A. M. jis turėjo atlikti konkrečią užduotį – stebėti kelią ir žiūrėti, ar nestovi policija. Tai jis ir darė važiuodamas savo automobiliu ,,Nissan Terrano“. Nuvažiavus už Pabradės, miškingoje laukymėje į A. M. mikroautobusą buvo sukrauti kažkokie supakuoti daiktai. Grįžtant atgal, jis savo automobiliu važiavo pirmas, o A. M. važiavo iš paskos, nuo jo atsilikęs. Tačiau netoli Nemenčinės jų abiejų automobilius vis tiek sulaikė pareigūnai. Už šią ,,paslaugą“ A. M. jam žadėjo pripilti baką benzino. Šie perskaityti O. K. parodymai patvirtina, kad į nuošalią vietovę už Pabradės buvo vykstama stengiantis išvengti policijos dėmesio, taigi iš anksto žinant, kad teks vežti kažkokį jeigu ir ne kontrabandos, tai kitokiu neteisėtu būdu įgytą turtą. Juo labiau tikrasis važiavimo už Pabradės tikslas turėjo būti žinomas liudytojui A. M. , prašiusiam O. K. stebėti kelią ir žadėjusiam už tai atsilyginti. Ir jau visiškai nėra abejonių, kad apie važiavimą paimti paslėpto kontrabandinio krovinio gerai žinojo nuteistasis V. P. , vadovavęs A. M. , pats nurodęs jam vykti už Pabradės nurodytu laiku, susitikti ten su A. M. nepažįstamu vyriškiu ir po to vežti laukuose paslėptus, supakuotus meno kūrinius. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu dar buvo perskaityti ir paties nuteistojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Buvo perskaityti du jo įtariamojo apklausos protokolai (t. 1, b. l. 18-19, 20-21). Pirmosios apklausos metu V. P. tuomet neprisipažino. Tuomet jis parodė, kad visi sulaikyti antikvariniai meno kūriniai yra jo kolekcija, kurią jis prieš keliolika metų sukaupė dar gyvendamas Ukrainoje, o po to persivežė persikėlęs gyventi į Lietuvą. 2005 m. lapkričio 10 d. visus šiuos meno kūrinius Vilniuje jis perdavė asmeniui, kurio pavardę atsisakė nurodyti ir kuris žadėjo tuos kūrinius parduoti. 2005 m. gruodžio 11 d. tas asmuo jam pasakė, kad meno kūrinius grąžina atgal ir liepė atvykti į Pabradę, kur jis ir nuvažiavo su A. M. tą patį vakarą. Ten nieko nerado, o telefonu tas asmuo liepė atvažiuoti kitą dieną. Jis pats kitą dieną išvažiavo į Baltarusiją, o jo meno kūrinių parvežti iš Pabradės paprašė A. M. . Kad A. M. su jo kolekcija sulaikė pareigūnai, sužinojo tik vėliau. Į Baltarusiją tą dieną jis vyko visai kitais asmeniniais reikalais, jokių ,,Genos“, H. Y. iš viso nepažįsta ir ten su niekuo dėl nieko nesitarė. Taigi šios apklausos metu V. P. iš viso neigė bet kokius ryšius su kaltinime nurodytais kitais asmenimis, neigė, kad meno kūrinius gabeno į Lietuvą nusipirkęs juos Maskvoje, o tvirtino, kad tai yra jau seniai jo turėta antikvarinių daiktų kolekcija. Tačiau apklaustas įtariamuoju papildomai, jis nurodė jau visiškai priešingas įvykio aplinkybes. Parodė, kad Vilniuje dirbdamas antikvariato parduotuvėje prieš 3-4 metus susipažino su J. P. , kuris irgi domėjosi antikvariniais meno kūriniais, daugiausia ikonomis. J. P. skolindavo jam pinigus, o po to parduotuvėje išsirinkdavo jam patinkančius meno kūrinius. 2005 m. spalio mėn. jis važiavo į Maskvą pirkti antikvarinių daiktų ir vežėsi 30 000 JAV dolerių, kurių didesniąją dalį jam paskolino J. P. , žinojęs, kad po to į Lietuvą meno kūrinius jis gabens kontrabandos būdu, nes taip jis darydavo ir anksčiau. Prieš išvažiuojant apie planus Maskvoje pirkti ikonas jis su J. P. tarėsi Vilniuje esančiame bare ,,Kukabaras“. Nuvykęs į Maskvą, ten ,,Vernisažo“ turgavietėje jis prisipirko įvairių antikvarinių daiktų, daugiausia ikonų. Juos iš Maskvos pervežė į Minską, o iš ten, pasisamdęs mikroautobusą, iš karto nuvežė iki Michailiškių kaimo, kur atidavė pažįstamam ,,G.“. Su juo susitarė, kad jis ikonas ir kitus kūrinius ,,permes“ iš Baltarusijos į Lietuvą. Kaip konkrečiai ,,G.“ tai padarys, jis nežinojo ir tuo net nesidomėjo, bet žinojo, kad per valstybės sieną jo palikti daiktai bus pergabenti neteisėtai. Palikęs krovinį, jis grįžo į Lietuvą ir laukė ,,G.“ skambučio, kartais susiskambindavo. ,,G.“ jam paskambino 2005 m. gruodžio 11 d. ir liepė atvykti į Pabradę, kur jis vakare ir nuvažiavo su A. M. . Ten nuvažiavus, su jį pasitikusiu vyriškiu kažko nesusikalbėjo ir telefonu susitarė, kad už daiktų ,,permetimą“ per valstybės sieną jis pats nuveš pinigus ,,G.“. Kitą dieną nuvažiavo į Baltarusiją, ten sumokėjo ,,G.“ 3000 JAV dolerių, tada ,,G.“ paskambino kažkam Lietuvoje ir tas asmuo jo nurodymu į Pabradę vėl nuvažiavusiam A. M. atidavė per valstybės sieną pergabentus daiktus. Tačiau kai grįžo į Lietuvą, sužinojo, kad A. M. automobilis su kroviniu buvo sulaikytas. Jis kreipėsi į J. P. , kad šis jam padėtų, tačiau J. P. tik pergyveno dėl savo jam duotų pinigų. Būtent J. P. už savo duotus pinigus būtų išsirinkęs jam patinkančius atgabentus antikvarinius daiktus. Kiek jam žinoma, po to ikonas J. P. pardavinėdavo Danijoje. Iš šių V. P. parodymų matosi, kad jis faktiškai buvo nurodęs dar vieną asmenį, dalyvavusį kontrabandoje, t. y. J. P. . Kita vertus, tos apklausos metu V. P. visiškai prisipažino, kad pats organizavo kontrabandą ir kad gerai suprato, jog meno kūriniai per valstybės sieną bus gabenami neteisėtai. Jokių vėlesnių aiškinimų, kad jis tikėjosi, jog daiktai bus gabenami teisėtai, tam bus gaunami leidimai, tos apklausos metu V. P. net nepaminėjo ir tai netgi paneigė. Iš tų jo parodymų netgi matosi, kad tokiu pačiu kontrabandos būdu V. P. antikvarinius meno kūrinius į Lietuvą gabendavo ir anksčiau, o kaltinime nurodomas ,,G.“ ir anksčiau atlikdavo kontrabandos nusikaltimo vykdytojo vaidmenį.

BPK 276 str. nustatyta kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo tvarka. Šioje byloje teisminio nagrinėjimo metu teismas tikrai perskaitė šioje nutartyje jau išdėstytus pirmiau duotus parodymus, tačiau nuosprendyje neaptarė ir nepašalino juose esančių prieštaravimų. Tai galėtų būti vertinama nuosprendžio trūkumu, tačiau dar kartą pažymėtina, kad teismas iš viso nesirėmė perskaitytais pirmiau duotais, o pasirėmė tik teisme duotais išvardintų liudytojų ir nuteistojo parodymais, kurie nuteistajam V. P. žymiai palankesni. Tokiu būdu V. P. teisė į gynybą pažeista nebuvo. Tuo tarpu kolegija, atsakydama į su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus, pateikia išvardintų asmenų perskaitytų pirmiau duotų parodymų įvertinimą šioje nutartyje. Kolegijos nuomone, bylos faktines aplinkybes atitinka būtent tie pirmiau duoti parodymai. Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ir išvardintų liudytojų, ir paties nuteistojo antrosios apklausos metu duoti parodymai jau savaime įtikinami ir logiški. Būtent tuos parodymus patvirtina ir kiti, abejonių nekeliantys byloje įrodymai. Be to, tie parodymai vieni kitus papildo ir pagal jų visumą išaiškėja logiška ir nuosekli nusikalstamos veikos padarymo eiga ir mechanizmas. Tai, kad šiuos parodymus liudytojai ir nuteistasis teisme pakeitė, visiškai paaiškinama. Visi liudytojai, kurių parodymus kolegija aptarė, yra nuteistojo draugai arba bent jau pažįstami, todėl akivaizdu, kad teisme jie savo parodymais siekė padėti išvengti atsakomybės V. P. . Kita vertus, pakeisti pirmiau duotus parodymus liudytojai buvo suinteresuoti ir patys bijodami būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes daugelis iš jų faktiškai atliko nusikaltimo bendrininkų vaidmenis. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš nurodytų liudytojų teisme nenurodė jokių įtikinamų savo parodymų pakeitimo priežasčių, o visi tik nurodinėjo, kad tie parodymai arba neteisingai užrašyti, arba iš viso nieko negalėjo paaiškinti. Vertinant prieštaringus paties nuteistojo V. P. parodymus, kolegija daro kelias išvadas. Pirmosios apklausos metu V. P. akivaizdžiai melavo bandydamas pareigūnus įtikinti, kad kontrabandinis krovinys iš tikrųjų buvo jau seniai jo teisėtai sukaupta antikvarinių kūrinių kolekcija. Tuo tarpu antrosios apklausos metu jo nurodytas aplinkybes kolegija laiko teisingomis, nes būtent jas patvirtina visuma byloje išnagrinėtų įrodymų. Vėliau V. P. tuos parodymus iš dalies pakeitus, prokuroras ikiteisminį tyrimą dar vieno įtariamojo J. E. P. atžvilgiu nutraukė. Nepaisant to, visa likusi jau aptartų V. P. pirmiau duotų parodymų dalis atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, būtent tie V. P. parodymai buvo teisingi, o jų pakeitimo priežasties V. P. , kaip ir paminėti liudytojai, paaiškinti nesugebėjo. Nuteistasis bandė aiškinti, kad tai ,,ne jo žodžiai“, tačiau perskaityto protokolo surašymo teisingumu, kolegijos nuomone, abejoti pagrindo nėra, juo labiau, kad tos įtariamojo apklausos metu dalyvavo jo gynėjas. Be to, tuos parodymus, prisipažindamas dėl kontrabandos, V. P. dar ne sykį pakartojo ir vėlesnių apklausų metu. Todėl teisme pakeistus parodymus apie nežinojimą, kad meno kūriniai per valstybės sieną bus pergabenti neteisėtai, kolegija vertina tik nuteistojo bandymu išvengti atsakomybės. Ši nuteistojo versija jau buvo ir paneigta šioje nutartyje aptartais įrodymais.

Jau išdėstyti perskaityti liudytojų E. M. , D. V. ir O. K. , o taip pat nuteistojo V. P. parodymai buvo duoti ne teismui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Nors ir perskaityti teisiamajame posėdyje, šie parodymai pagal BPK 20 str. nuostatas negali būti laikomi įrodymais. Tačiau BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad ir tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai teisme gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šioje byloje perskaityti liudytojų ir paties nuteistojo pirmiau duoti parodymai kaip tik dar kartą patvirtina visumą kitų išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų. Tuo pačiu jie dar kartą patvirtina priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad V. P. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad V. P. nepagrįstai pripažintas nusikaltimo organizatoriumi ir kad jo vaidmuo neatitinka BK 24 str. 4 d. nurodytos organizatoriaus sąvokos. Šiuos argumentus kolegija taip pat atmeta. BK 24 str. 4 d. nurodyta, kad organizatorius yra asmuo, sukūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ir jai vadovavęs. Šie išdėstyti organizaciniai veiksmai yra alternatyvūs ir nusikaltimo organizatoriumi pripažįstamas asmuo, padaręs bet kuriuos iš tų veiksmų. Šioje byloje įrodyta, kad kontrabanda buvo padaryta per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant kultūros vertybes ne per muitinės kontrolės punktus ir tokiu būdu nepateikiant jų muitinės kontrolei. Privalomus pateikti muitinei daiktus per valstybės sieną gabeno ne mažiau kaip du kiti asmenys, kurie ir buvo šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo tarpu nuteistasis V. P. padarant BK 199 str. dispozicijoje numatytą veiką pats tiesiogiai nedalyvavo. Tačiau jau aptartais įrodymais buvo nustatyta, kad būtent V. P. parengė visą šios nusikalstamos veikos planą. Iš anksto turėdamas tikslą padaryti kontrabandą, jis pats vyko į Maskvą, ten pirko antikvarinius meno kūrinius, gabeno juos per Baltarusiją ir pats atgabeno į vietovę netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Ten daiktus specialiai paliko kitiems asmenims duodamas jiems nurodymą meno kūrinius neteisėtu būdu pergabenti per valstybės sieną į Lietuvą. Pats tuo metu laukė Lietuvoje, palaikė su nusikaltimo vykdytojais ryšį telefonu, organizavo tolesnį kontrabandos dalyko gabenimą jau Lietuvos teritorijoje, vėl vyko į Baltarusiją ir sumokėjo pinigus nusikaltimo vykdytojams už jiems skirto vaidmens nusikalstamojoje veikoje atlikimą. Visa tai patvirtina, kad V. P. buvo bendros nusikalstamos veikos vadovas, būtent jis šią nusikalstamą veiką parengė ir jai vadovavo. Todėl teismas V. P. pagrįstai pripažino kontrabandos organizatoriumi ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 d. ir 199 str. 1 d.

Skirdamas V. P. bausmę, teismas BK 54 str. ir kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK normų reikalavimų taip pat nepažeidė. Nors BK 199 str. 1 d. sankcija numato kelių rūšių bausmes, teismas V. P. pagrįstai paskyrė būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pavojingumą. Šioje dalyje kolegija papildomai pažymi, jog V. P. padarytos veikos pavojingumą padidina tai, kad šis nuteistasis buvo nusikaltimo organizatorius ir nusikalstamoje veikoje atliko pagrindinį vaidmenį. Be to, teismas pagrįstai įvertino ir ankstesnius V. P. teistumus, kurie aptvirtina, kad nusikaltimų darymas V. P. jau nėra atsitiktinis atvejis. Byloje nustatyta, kad dar 2000 m. V. P. už kontrabandą jau buvo teistas Ukrainoje. Tuo tarpu 2004 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal BK 253 str. 1 d., o taikant BK 75 str., šios bausmės vykdymas jam buvo atidėtas. Tačiau dar nepasibaigus tos bausmės vykdymo atidėjimo terminui, nuteistasis vėl padarė naują, šį kartą sunkų nusikaltimą. Visos šios aplinkybės rodo, kad V. P. švelnesnių rūšių bausmės jau negalėjo būti skiriamos ir jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Kita vertus, teismas nuosprendyje jau atsižvelgė į pakankamai geras nuteistojo charakteristikas, jo šeimos sudėtį ir turtinę padėtį, todėl paskyrė laisvės atėmimo bausmę, daug mažesnę už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Vadovaujantis BK 64 str., galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta pridėjus tik dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės. Apeliacinės instancijos teismui dar papildomai buvo pateikti dokumentai apie nuteistojo sveikatos būklę ir jo dalinį darbingumo netekimą. Tačiau iš pateiktų dokumentų matosi, kad V. P. susirgimai nėra tokie, dėl kurių jis negalėtų atlikti paskirtos bausmės. Be to, svarstyti BK 76 str. taikymo klausimo neprašo net ir patys apeliantai. Kolegija taip pat mano, kad dėl šių papildomai pateiktų duomenų apie nuteistojo sveikatos būklę dar labiau švelninti paskirtą bausmę jokio pagrindo nėra. Nuteistasis kolegijai pateikė dar ir diplomo kopiją, iš kurios matosi, kad V. P. 1981 m. baigė Volgogrado VRM aukštąją tardytojų mokyklą. Tačiau teismas, vadovaujantis BK 50 str., nustato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos įstaigos rūšį. Šioje byloje V. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagrįstai nustatyta atlikti pataisos namuose. Tuo tarpu konkrečios pataisos įstaigos parinkimo ar nuteistojo atskiro arba izoliuoto nuo kitų nuteistųjų laikymo klausimus sprendžia ne teismas, o bausmę vykdančios institucijos vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.