Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Bagdonavičiui, gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. J., gimęs (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo 5 (penkiems) mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant M. J. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką nuspręsta įskaityti M. J. atliktą bausmę pagal Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti J. M. bei V. J., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš nuteistųjų J. M., M. J., V. J. solidariai priteista Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 289,78 Eur (du šimtai aštuoniasdešimt devyni Eur 78 ct) nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui dėl nukentėjusiojo V. V. gydymo.

Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų J. M., M. J., V. J. solidariai priteista V. V. naudai 123,83 Eur (vienas šimtas dvidešimt trys Eur 83 ct) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimui, 4000 Eur (keturi tūkstančiai Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 300 Eur (trys šimtai Eur) atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje kartu su J. M. ir V. J., dėl chuliganiškų paskatų, 2015 m. vasario 23 d. apie 14.00 val. Varėnos r., (duomenys neskelbtini) E. J. gyvenamajame name, būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrais veiksmais, tyčia, be aiškios priežasties, sudavė smūgius rankomis ir kojomis V. V. į galvą, ranką ir kitas kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam V. V. viršutinio žandikaulio lūžimą, akiduobės medialinės sienelės lūžimą, kairės plaštakos IV piršto distalinės falangos lūžimą, kraujosruvą dešinės akies junginėje, viršutiniame žandikaulyje pirmųjų kandinių dantų, apatiniame žandikaulyje iš dešinės pirmo danties kraštų nuskėlimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl viršutinio žandikaulio lūžimo, akiduobės medialinės sienelės lūžimo, kairės plaštakos IV piršto distalinės falangos lūžimo nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Tokiais veiksmais M. J., kartu su J. M. ir V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Be to, M. J., kartu su J. M. ir V. J., 2015 m. vasario 23 d. apie 14.00 val. Varėnos r., (duomenys neskelbtini) E. J. gyvenamajame name, būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrais veiksmais, tyčia, be aiškios priežasties, sudavė smūgius rankomis, pargriautą ant grindų spardė V. K. į veidą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam V. K. kraujosruvą odoje ir poodyje kairės akies apatiniame voke, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais M. J., kartu su J. M. ir V. J., įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad teismas, pripažindamas M. J. kaltu dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, esminių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė, o nuteistojo veikas tinkamai kvalifikavęs, priėmė teisėtą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų – pakankamai neatskleidė, tik konstatuodamas, kad visų kaltinamųjų tyčia buvo vieninga – sužaloti asmenis, smūgių sudavimas buvo visai be jokios dingsties, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, jog kaltinamųjų veika pagrįstai kvalifikuota kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų. Kolegijos nuomone, teismas visus byloje surinktus duomenis ištyrė, teisingai juos įvertino, todėl priėmė įrodymais pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl M. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tame tarpe ir V. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų. Nors būtent šią aplinkybę savo apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis M. J., nurodantis, jo nuomone, nepagrįstai inkriminuotas chuliganiškas paskatas, o muštynės išgertuvių metu įvardijantis kaip buitinio konflikto pasekmę, su tokiomis išvadomis nėra objektyvaus pagrindo sutikti.

Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamos veikos kvalifikuojamasis požymis – chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šiuo atveju, akivaizdu, kad nei vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų negalėjo įvardinti aiškios muštynių, kurių metu V. V. buvo nesunkiai, o V. K. nežymiai sutrikdytos sveikatos, priežasties. Kaip nurodė nukentėjusysis V. V., su vienu iš nuteistųjų – J. M., įvykio dieną jis sutarė dėl anksčiau padarytos žalos atlyginimo, paspaudė rankas ir išsiskirstė. Tačiau maždaug po pusvalandžio J. M. su dar dviem draugais grįžo ir, pasakęs, kad kalėjime būtų gerbiamas už tai, kad sumušė policininką, trenkė jam vieną kartą kumščiu veidą. Po to jį mušė į įvairias kūno vietas tiek J. M., tiek kartu su juo atvykę asmenys.

Šiuos nukentėjusiojo V. V. parodymus patvirtina tiek kito nukentėjusiojo V. K. paaiškinimai, tiek liudytojo E. J. parodymai. V. K. parodė, kad įvykio dieną J. M. pakalbėjo su V. V., sutarė, kad J. M. atlygins žalą už suplėšytą striukę, ir su dviem savo draugais išvažiavo. Tačiau po pusvalandžio sugrįžo ir, J. M. pasakius, kad jis bus gerbiamas už tai, kad sumušė „mentą“, pirmas sudavė V. V. į veidą. V. K. teigė matęs, kad V. V. smūgius rankomis sudavė ir kiti du vyrai. Po to V. V. nukrito ant grindų, kur jį į visas kūno vietas visi trys smurtautojai spardė. Analogiškas įvykio aplinkybes parodė ir liudytoju apklaustas E. J., teigdamas, kad asmuo pravarde „D.“ susitarė su V. V. dėl žalos atlyginimo ir išvažiavo. Maždaug po pusvalandžio jis kartu su dar dviem draugais grįžo ir, tik įėję pro duris, visi iš karto puolė prie V. V.. Liudytojas teigė, kad matė kaip nukentėjusysis nukrito ant žemės ir visi trys nuteistieji jį spardė.

Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio objektyvaus ar pateisinamo preteksto konfliktui bei priežasčių smurto panaudojimui, kas leidžia konstatuoti chuliganiškas paskatas. Juolab, kad pats apeliantas M. J. taip pat nenurodė aiškios dingsties, dėl ko mušė V. V.. Nuteistojo teigimu, įvykio metu vyko konfliktai, susistumdymai tarp pirtyje alkoholį vartojančių asmenų dėl išpiltos grietinės. Nurodė, kad matė kaip V. V. bėgo iš kambario, kuriame vyko neramumai, ir tuomet jam vieną kartą įspyrė. Nuteistojo nurodomos aplinkybės akivaizdžiai skiriasi nuo nukentėjusiųjų ir liudytojo E. J. parodymų, todėl laikytina, kad M. J. tokius parodymus duoda siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Kita vertus, bet kuriuo atveju jis ne tik tyrimo metu ar teisme, bet net ir skunde neįvardijo motyvo ir tikslo, kodėl naudojo smurtinius veiksmus V. V. atžvilgiu, kas, vadovaujantis formuojama teismų praktika, laikytina chuliganiškomis paskatomis.

O tai, kad nuteistasis skunde nurodo, kad konfliktas vyko ne viešoje vietoje, nepaneigia chuliganiškų paskatų buvimo fakto. Priešingai, viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008). Šiuo, gi, atveju, M. J., kartu su dar dviem nuteistaisiais panaudojo fizinį smurtą visai be priežasties, elgėsi ypatingai įžūliai, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo V. V. ir nuteistojo M. J. prieš įvykį nėra buvę – jie iki tol apskritai nebuvo pažįstami. Taigi, tokie argumentai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. J. nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo. Nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, jog M. J. veiksmus nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu lydėjo chuliganiškos paskatos, o ne asmeninis ar panašaus pobūdžio konfliktas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados, kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistojo M. J. apeliacinio skundo argumentai atmestini. Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra ir teisėtas, o keisti jį ar naikinti skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. NTP-7-3771 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatė Irena Sabaitienė teikia antrinę teisinę pagalbą M. J.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 138,96 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, M. J. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.