Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo L. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria kaltinamajam L. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. balandžio 7 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 1 dalyje.

L. B. yra kaltinamas tuo, kad jis kartu su A. B. ir nenustatytu bendrininku 2011 m. rugsėjo mėn. nenustatytą dieną kioske-lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suleidęs A. J. vaistų, nuo kurių šis prarado sąmonę, nugabeno pastarąjį į apleistą namą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Šalčininkų rajone, kur, atėmęs A. J. laisvę, laikė tame name nenustatyta laiko tarpą, kol nenustatytas asmuo L. B. ir A. B. nurodymu leido A. J. L. B. ir A. B. atvežtus nenustatytus vaistus, tokiu būdu naudojo prieš A. J. psichinę prievartą, po ko, L. B. grasinant A. J. fiziniu susidorojimu, A. B. liepė pasirašyti dviejų sklypų (0,5 ha ir 0,3 ha) ir namo, kurių bendra vertė 119 300 litų, pardavimo dokumentus ir tuščius popieriaus lapus, ką A. J. dėl padaryto poveikio ir padarė. Panaudojus šiuos dokumentus, 2011 m. rugsėjo 19 d. Valstybinėje įmonėje Registrų centras buvo įregistruota preliminari A. J. žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pirkimo sutartis, tačiau turto užvaldyti nepavyko dėl priežasčių nepriklausančių nuo L. B. valios, nes jis buvo sulaikytas.

L. B. kaltinamas ir tuo, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. kartu su A. B., Birželio 23-iosios g. 9, Vilniuje, žadėdamas darbą užsienyje išvežė V. S. į namą, esantį Kalniškių k., Šalčininkų rajone, nemokėdamas pinigų vertė dirbti jiems, nemaitino bei tokiu būdu panaudodamas psichologinę prievartą vertė perrašyti V. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, A. B. vardu, po ko 2011 m. pavasarį, nenustatytu laiku, V. S. pavykus pabėgti, A. B. atvykus į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodė V. S., E. S. bei jos mažametei dukrai V. S., gim. 2005 m., vykti kartu, po ko A. B. savo automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. S., V. S. ir V. S. nuvežė į kavinę, esančią Sodų g. 21, Vilniuje, kur, ten L. B. akivaizdoje, siekiant įbauginti E. S. ir darant jai psichologinę prievartą, A. B., grasindamas E. S. ir jos mažamečiams vaikams susidorojimu, būsto atėmimu bei grasindamas pakenkti jos vyrui, už tariamą V. S. išlaikymą, teismo išlaidas, advokato paslaugas privertė E. S. pasirašyti vekselį 15 000 litų sumai.

Be to, L. B. kaltinamas dar ir tuo, kad turėdamas tikslą įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, 2011 m. rugsėjo 29 d. apie 17.00-18.00 val. prekybos paviljone-lombarde, esančiame Sodų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinodamas, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, iš A. D. supirko iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pavogtus auksinius papuošalus, kurių vertė 10 850 litų.

L. B. 2011 m. spalio 6 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, kurio terminas to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2013 m. balandžio 7 d.

Skundžiamoje 2013 m. balandžio 5 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą, suėmimo terminą L. B. apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Vadovaujantis BPK 121 straipsnio 1 dalimi, kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Nors jis yra kaltinamas dviejų sunkių ir vieno nesunkaus nusikaltimų padarymu, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra.

Kaltinamasis skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pratęsdamas jam suėmimo terminą, teismas nepagrįstai atsižvelgė į ankstesnį jo teistumą. Teigia, kad visi teistumai yra išnykę, todėl vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostata, jis laikomas neteistu.

Teismo nutartyje yra glaustai nurodyta, kodėl egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas, tačiau teismo rezoliucinėje dalyje suėmimo terminas pratęsiamas visai kitu pagrindu. Toks nutarties turinys neatitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytų reikalavimų.

Kaltinamojo teigimu, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimas nustatytas remiantis vien prielaidomis, neatsižvelgus į jo socialinius ryšius. Konstatuodamas, kad jis yra nevedęs ir neturi tvirtų socialinių ryšių, teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pripažino, jog jis turi faktinę šeimą. Pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 29 d. nutarime nurodyta, kad šeima yra ne tik sutuoktiniai, bet ir bendrai gyvenantys asmenys. Taigi, laikytina, kad jis gyvena faktinėje santuokoje. Teismas pasisakė ir apie tai, jog kaltinamasis turi neseniai gimusią dukrą, gyvenamąją vietą, apie turimą galimybę įsidarbinti laisvėje, tačiau šios aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas paleisti jį iš suėmimo. Su tuo kaltinamasis taip pat negali sutikti. Teigia, kad šios jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės yra svarbios ir paneigia tikimybę dėl galimo jo slapstimosi. Pažymi, kad yra šeimos įmonės akcininkas ir iki sulaikymo joje dirbo bei turėjo legalių pajamų.

Tai, kad paleistas į laisvę jis nebėgs (nesislėps) nuo teismo, rodo ir jo suėmime praleistas laikas, kuris bus įskaitytas į bausmės laiką. Kadangi jis suėmime laikomas daugiau nei metus laiko, jam teismo ateityje paskirtas bausmės laikas ženkliai sumažės.

Ginčydamas nutarties pagrįstumą, kaltinamasis atkreipia dėmesį į teismo nutarties priėmimo datą, kuri rodo, kad bylą nagrinėjantis teismas yra šališkas, nutartis priimta ne jos paskelbimo dieną, o anksčiau.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis L. B. ir jo gynėja prašė kaltinamojo skundą tekinti, prokuroras prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo L. B. skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam L. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinis teismas konstatuoja, kad šioje byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog L. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog kaltinamasis padarė aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, laikytini įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti protokolai, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvados, atpažinimo protokolai, kita bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam L. B. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už nusikaltimus, kurių padarymu kaltinamas L. B., baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam L. B. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šį suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai ir jis yra pakankamai motyvuotas. Nors, kaip teisingai skunde nurodo kaltinamasis, teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė kitą BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, ši aplinkybė laikytina rašymo apsirikimu ir nepaneigia motyvuojamojo dalyje nurodyto pagrindo pagrįstumo.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog L. B. kaltinamas padaręs tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių du priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), o kitas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Už sunkių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato vien griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas paminėtu pagrindu pratęsdamas L. B. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšmingos tos aplinkybės, jog kaltinamasis iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, praeityje eilę kartų teistas. Ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja L. B., nepaisant to, kad teistumai yra išnykę. Taigi visos aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis L. B., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas.).

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas L. B., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su turto prievartavimu kvalifikuojančiais pagrindais, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Kaltinamojo L. B. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kurioje augina mažametį vaiką, iki sulaikymo dirbo neoficialiai ir turi galimybę įsidarbinti paleistas į laisvę, yra svarbios, tačiau jos negali būti vertinamos kaip išimtinės bei prioritetinės, paneigiančios būtinybę garantuoti viešojo intereso apsaugą ir negali būti pagrindu panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą.

Kaltinamasis L. B. skunde nurodo, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosios priemonėmis, tačiau aukštesnysis teismas, nagrinėdamas kaltinamojo skundą dėl nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas, negali pakeisti kardomosios priemonės. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs tokį skundą, priima nutartį panaikinti žemesniojo teismo nutartį arba skundą atmesti.

Skunde kaltinamasis nurodo, kad klausimą dėl kardomosios priemonės pratęsimo nagrinėjanti teisėja yra šališka ir tai patvirtina skundžiamoje nutartyje nurodyta jos priėmimo data, kuri neatitinka teisiamojo posėdžio protokole nurodomą nutarties paskelbimo datą. Šis argumentas nepagrįstas. Nors iš tiesių skundžiamoje nutartyje yra nurodyta klaidinga jos priėmimo data, teismas, vadovaujantis BPK 361 straipsnio, 162 straipsnio nuostatomis, šią klaidą ištaisė priimdamas atskirą nutartį, kuria patikslino skundžiamos nutarties priėmimo datą (8 t., b. l. 120). Tokie pataisymai atitinka įstatymo reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamojo L. B. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Suimto kaltinamojo L. B. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.