- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-30
- Bylos Nr.
- I-456-764/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Lietuvos
- Atsakovas
- valstybinės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“
- Advokatai
- Vytautas Geležinis
- Kategorijos
- 14.13Žala aplinkai ir aplinkos būklės atkūrimas
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės valstybinės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ atstovams Povilui Augliui ir advokatui Vytautui Geležiniui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos kariuomenės skundą atsakovei valstybinės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Lietuvos kariuomenė kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ struktūrinio Nemenčinės padalinio 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1“, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta 450 Eur ekonominė sankcija.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad 2017 m. birželio 10–23 d. Lietuvoje vyko Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų organizuotos tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2017“, kurių metu dalyvavo 11 NATO šalių. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja nesutinka su atsakovės nutarime išdėstytais argumentais, kad pratybų metu Lietuvos kariuomenė sunaikino miško želdinius, paklotę, 15 vnt. medžių ir privalo už tai atlyginti žalą.
Pareiškėja teigė, kad teisės aktuose numatytas vienas iš pagrindinių Lietuvos kariuomenės uždavinių yra taikos metu palaikyti kovinę parengtį. Tuo tikslu Lietuvos kariuomenei yra suteiktos karinės teritorijos, kuriose gali būti vykdomi mokymai. Pareiškėja pažymėjo, kad tarptautinės pratybos įvyko Pabradės karinio mokymo teritorijoje, o teisės aktai pratybų metu leidžia įsirengti stovyklavietes, važiuoti koviniu ir kitokiu transportu miško keliukais, būtinam manevriniam judėjimui naudoti šalikeles ir laukymes bei vykdyti nedidelius infrastruktūros darbus.
Nurodė, kad Lietuvos valstybė yra numačiusi kariuomenės veiklos riziką ir iš tokios veiklos kylančius padarinius, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas įtvirtina, kad iš žalos gamtai kylanti civilinė atsakomybė netaikoma asmenims, vykdantiems veiklą, kurios pagrindinė paskirtis krašto apsauga.
Pareiškėja paaiškino, kad teisės aktai nustato, jog Lietuvos kariuomenė atsako už tvarką kariniame poligone ar karinių mokymų metu, tačiau padarytą žalą privalo atlyginti tik tada, jei veikla karinėje teritorijoje būtų neteisėta. Pažymėjo, kad atsakovė skundžiamame nutarime nepagrindė Lietuvos kariuomenės veiksmų neteisėtumo, todėl ginčijamas nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Lietuvos kariuomenės teigimu, atsakovė neteisingai apskaičiavo sunaikintos miško paklotės dalį, nes buvo matuojamos ne pačios provėžos, o skaičiuojama visa teritorija, neišskaičiuojant ploto tarp provėžų kraštų. Atsižvelgus į tai, Lietuvos kariuomenė mano, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad skundžiamas nutarimas atitinka teisės aktų nuostatas, nes atitinka teisės aktais nustatytą pavyzdinę nutarimo formą ir yra priimtas remiantis objektyviais įrodymais, t. y. nuotraukomis, filmuota medžiaga, brėžiniais, biržės taksavimo lapais, liudytojų parodymais. Nutarime taip pat aptarti pareiškėjos neteisėti veiksmai ir nurodytas teisinis pagrindas, patvirtinantis pareiškėjos neteisėtų veiksmų buvimą.
Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjos neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad buvo sunaikinti miško želdiniai ir miško paklotė, važinėjant karinėmis vikšrinėmis ir ratinėmis transporto priemonėmis ne miško keliais ar pakelėmis, bet miško kirtavietėmis, taip pat iškirsta 15 vnt. augusių medžių, kurie nukirsti kirvių pagalba ir iš jų dalių buvo pastatytos slėptuvės, tačiau žemės, statybos ir montavimo darbai gali būti vykdomi tik pagal nustatytą tvarką suderintus ir patvirtinus projektus.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ struktūrinio Nemenčinės padalinio 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1“, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta 450 Eur ekonominė sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis, 2017 m. birželio 10–23 d. Lietuvoje, Pabradės karinio mokymo teritorijoje, vyko Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų organizuotos tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2017“. Vykusiose karinėse pratybose dalyvavo 11 NATO šalių. Pratybų metu kariniai vienetai atlkinėjo taktines užduotis, važinėjo karinėmis transporto priemonėmis, buvo įrengtas sąjungininkų (Jungtinių Amerikos Valstijų ir Portugalijos) susitelkimo rajonas.
Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 16 d. surašė nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1“ (b. l. 7–9), kuriuo nustatė, jog 1,955 ha miško plote, neturint leidimo, neteisėtai buvo sunaikinti miško želdiniai, miško paklotė ir 15 vnt. augusių medžių. Nurodė, kad gamtos ištekliai buvo sunaikinti važinėjant karinėmis vikšrinėmis ir ratinėmis transporto priemonėmis ne miško keliais ar pakelėmis, bet kirtavietėse, taip pat nukertant su kirviu medžius, iš kurių buvo pastatytos slėptuvės. Atsižvelgusi į padarytą žalą bei tai, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, pagal kurią draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas, skyrė pareiškėjai 450 Eur ekonominę sankciją.
Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnis reglamentuoja teisinę atsakomybę, ginčų aplinkos apsaugos klausimais nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta civilinė atsakomybė netaikoma asmenims, vykdantiems veiklą, kurios pagrindinė paskirtis – krašto apsauga arba tarptautinis saugumas bei kurios vienintelė paskirtis – apsauga nuo stichinių nelaimių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, pagrindiniai kariuomenės uždaviniai saugoti valstybės teritoriją (įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą) ir karines teritorijas, taip pat bendradarbiaujant su kitomis valstybės institucijomis stebėti ir kontroliuoti išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą (1 punktas); palaikyti kovinę parengtį, rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose (2 punktas); įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis organizuoti, koordinuoti žmonių paieškos ir gelbėjimo bei teršimo incidentų likvidavimo darbus, jiems vadovauti ir juos vykdyti, teikti pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms (3 punktas).
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 gegužės 12 d. nutarimu Nr. 545 patvirtintų Lietuvos kariuomenės karinių poligonų ir karinio mokymo teritorijų valdymo ir naudojimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2 punktu, karinio mokymo teritorija – tai žemės sklypas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktas Lietuvos kariuomenei neterminuotai naudotis karių ir karinių vienetų mokymui ir pratyboms, nekeičiant miškų ūkio paskirties žemės pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Pagal Nuostatų 2 priedą, pareiškėja mokymus vykdo Vilniaus apskrityje esančioje Pabradės karinio mokymo teritorijoje. Nuostatų 7 punktas įtvirtina, kad Lietuvos kariuomenė karinio mokymo teritorijas naudoja: fiziniam karių rengimui (7.1 papunktis), kariams treniruoti išgyventi sunkiomis sąlygomis (7.2 papunktis), taktikos (kovos veiksmų miške imituojant šaudymą) pratyboms (7.3 papunktis), taikos įgyvendinimo veiksmų pratyboms (7.5 papunktis), saugos zonoms sudaryti vykstant kovinio šaudymo pratyboms poligone (7.10 papunktis) ir kt. Remiantis Nuostatų 8 punktu, pagal pratybų ir mokymų poreikius karinio mokymo teritorijose kariuomenės vienetai gali: įsirengti laikinąsias (palapinių) stovyklavietes (8.1 papunktis), koviniu ir kitokiu kariniu transportu (išskyrus tankus) važiuoti miško keliukais, būtinam transporto manevravimui ir stovėjimui naudoti šalikeles ir laukymes (8.2 papunktis), vykdyti nedidelius žemės ir mokomosios karinės infrastruktūros darbus (kasti apkasus, įrengti laikinuosius kontrolės postus, įsirengti laikinąsias ugnies pozicijas, užtvaras, kliūtis, pasalas, imitacinius minų laukus ir panašiai). Kiti žemės, statybos ir montavimo darbai gali būti vykdomi tik pagal nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus projektus (8.3 papunktis).
Teismas, atsižvelgęs minėtas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad Aplinkos apsaugos įstatymas nustato išimtį dėl civilinės atsakomybės kilimo, t. y. kai žala padaryta vykdant veiklą, susijusią su krašto apsauga arba tarptautiniu saugumu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, jai paskirtoje teritorijoje, vykdė karinius mokymus, susijusius su Lietuvos valstybės saugumu, todėl laikytina, kad pareiškėja atitinka Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnyje numatytą išimtį. Tačiau pažymėtina, kad nors ši išimtis dėl civilinės atsakomybės taikytina pareiškėjai, vis dėlto ji, vykdydama savo veiklą, turi laikytis ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju atsakovė skundžiamame nutarime nustatė, kad pareiškėja koviniu ir kariniu transportu važinėjo miško kirtavietėse, taip pažeisdama Nuostatų 8.2 papunktį, kuris suteikia teisę koviniu ir kitu kariniu transportu važiuoti tik miško keliukais, o stovėjimui naudoti šalikeles ir laukymes. Siekdama pagrįsti šiuos nustatytus pareiškėjos neteisėtus veiksmus atsakovė teismui pateikė nuotraukas, filmuotą medžiagą, miško brėžinius.
Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovės pateikta filmuota medžiaga, nuotraukos negali būti laikomos tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais aplinkybę, jog būtent pareiškėja važinėdama koviniu ir kariniu transportu sunaikino miško želinius ir miško paklotę. Kadangi iš atsakovės pateiktų nuotraukų bei filmuotos medžiagos matyti tik jų padarymo data, t. y. 2017 m. birželio 22 d., tačiau nėra jokios žymos, aprašo ar koordinačių, kurios patvirtintų, kad tiek nuotraukos, tiek filmuota medžiaga buvo darytos būtent toje miško vietoje, kurioje vyko karinės pratybos. Taip pat tinkamu įrodymu nėra pripažįstami ir pateikti brėžiniai (b. l. 14–18), kadangi iš jų neįmanoma nustatyti, tikrosios situacijos miške, t. y. nėra aišku kokia tiksliai dalis ploto buvo išvažinėta. Atsakovės ranka ant brėžinių įrašyti duomenys, jog išvažinėta 50 ar 100 proc. ploto šioje situacijoje nelaikytini pakankamais.
Atsakovė taip pat teigia, kad pagal Nuostatų 8.3 papunktį, pareiškėja negalėjo kirsti medžių slėptuvei statyti. Nesutiktina su šiais atsakovės argumentais. Teismas pažymi, kad sąrašas, kokios karinės mokomosios infrastruktūros gali būti statomos, pagal minėtą nuostatą nėra baigtinis. Vis dėlto, iš pateiktų pavyzdžių darytina išvada, kad infrastruktūra turi būti mokymo tikslams, laikina, kurią galima pašalinti. Teismo nuomone, slėptuvės statymas, laikytinas vienas iš atliktų karinių pratybų metu atliekamų veiksmų, kuriam reikėjo aplinkui esančių medžių, o tokio veiksmo atlikimo tikslas buvo tinkamų karinių įgūdžių įgijimas mokymų metu.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas VAĮ 8 straipsnį ir formuodamas jo taikymo praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A756-2197/2011 ir kt.). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A313-146/2016).
Remiantis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad atsakovė skundžiamame nutarime neįrodė, jog pareiškėja vykusių karinių pratybų metu nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, todėl nepagrįstai skyrė pareiškėjai 450 Eur sankciją. VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ struktūrinio Nemenčinės padalinio 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1“ naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o pareiškėjos skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Lietuvos kariuomenės skundą tenkinti.
Panaikinti valstybinės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ struktūrinio Nemenčinės padalinio 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1“.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.