- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-14
- Bylos Nr.
- eI2-2796-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02110-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašė: 1) pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos (toliau – ir Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU) 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 13VR-4478 „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ (toliau – ir VSAT sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-332 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti.
Pareiškėjas nurodė, kad yra Latvijos Respublikos pilietis ir 2019 m. gegužės 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) per tarptautinį Vilniaus oro uostą. Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, nes pasienio tikrinimo metu buvo nustatyta, kad egzistuoja pareiškėjo, kuris naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastys. Pareiškėjui šios priežastys paaiškintos nebuvo, buvo įteiktas VSAT 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas ir nurodyta išvykti iš Lietuvos. Vėliau gavo Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą, kurio pagrindu buvo priimtas VSAT 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas.
Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu priimti skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Pareiškėjas iš skundžiamų sprendimų turinio sprendė, kad nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją išimtinai tik dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 6, 8 ir 10 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Įstatymas nedetalizuoja kokių vertybių pažeidimas būtų suprantamas kaip grėsmė valstybės saugumui, pabrėžė, kad Migracijos departamentas turėjo motyvuotai nustatyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Iš Migracijos departamento sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjo veiksmai buvo pagrindas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Vien tas faktas, kad pareiškėjas gali būti siejamas su tam tikru informaciniu portalu, nėra pakankamas pagrindas jam uždrausti atvykti į Lietuvą. VSAT sprendime apskritai nenurodomi sprendimo priėmimo motyvai. Skundžiamų sprendimų motyvų išdėstymas yra akivaizdžiai neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nėra aiškūs ir nepakankami, o faktinis sprendimų priėmimo pagrindas yra nesuprantamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jis nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, jam niekad nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir nepaskirtos jokios poveikio priemonės, jis niekad nebuvo įspėtas neatlikti kokių nors veiksmų ir neegzistavo jokie įstatyme ar tarptautiniuose teisės aktuose numatyti pagrindai uždrausti pareiškėjui atvykti ir įleisti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją.
Pareiškėjas akcentavo, kad jam ne tik nebuvo žinoma apie priimtą Migracijos departamento sprendimą prieš atvykstant į Lietuvą, bet ir atvykus į Lietuvą ir priėmus VSAT sprendimą, tokio sprendimo motyvai nebuvo paaiškinti ir Migracijos departamento sprendimas, kurio pagrindu priimtas VSAT sprendimas, jam nebuvo įteiktas.
Pareiškėjas vertino, kad individualus jo situacijos tyrimas ir vertinimas bei atsakomybės individualizavimas, kurių reikalauja teisės aktai, iš esmės net nebuvo atlikti, o jeigu ir buvo atliekami, tai labai paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Iš skundžiamų sprendimų nematyti, kad būtų vertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuva ir koks būtų priimtų sprendimų poveikis jo asmeniniam gyvenimui. Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu įvertinti informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamento sprendimas priimtas vieną dieną iki pareiškėjui atvykstant į Lietuvą, kas leidžia manyti, kad Migracijos departamentas pats apskritai niekaip nevertino pateiktos informacijos, jos netikrino ir jokių papildomų aplinkybių nenustatinėjo, o paskubomis uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tiesiog automatiškai tenkindamas VSD prašymą. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl asmens veiksmų būtų atsižvelgiama į visas reikšmingas bylos aplinkybes, individualiai įvertinus asmens galimai neteisėtus veiksmus. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą skundžiamus sprendimus panaikinti kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius įstatymo viršenybės, teisingumo ir gero administravimo principams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo VAĮ 3 straipsnio 3 punkte nustatytu proporcingumo principu. Migracijos departamentas nustatė maksimalų 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą pagal Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį. Sprendime nurodoma tik tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui 10 metų laikotarpiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, tačiau skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų, kuriais remiantis buvo nustatytas maksimalus draudimo terminas, o ne pasirinktas trumpesnis draudimo terminas ar apskritai nuspręsta taikyti kitas poveikio priemonės. Valstybės institucijų elgesys ypatingos skubos tvarka uždraudžiant Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiui naudotis jam garantuojama laisvo judėjimo teise gali būti pateisinamas tik esant labai realiam ir labai rimtam pavojui valstybės saugumui, kas nebuvo nustatyta. Skundžiamas sprendimas priimtas ne dėl realaus gresiančio pavojaus, kuris kiltų tuo atveju, jeigu pareiškėjas atvyktų į Lietuvos Respubliką, o dėl to, kad praeityje atitinkamame interneto portale buvo paskelbti valstybės įstaigų neigiamai vertinami straipsniai. Skundžiamame sprendime niekaip nemotyvuojama kaip draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs kelią sprendime nurodomų straipsnių publikacijai, kas valstybės įstaigų vertinama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento sprendime nurodomi straipsniai galėjo ir galės būti skelbiami, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas turės galimybę atvykti į Lietuvą, ar ne, taigi taikomos poveikio priemonės tikslas yra nesuprantamas – internetinis portalas, tikėtina, ir toliau tęs savo įprastą veiklą.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam taikoma poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką – yra niekaip nesusijusi su valstybės įstaigų deklaruojamu siekiu užtikrinti valstybės saugumą ir yra ne tik neproporcinga, bet net nenukreipta į deklaruojamo tikslo užtikrinimą ir tai tapo kliūtimi laisvam asmenų judėjimui.
Pareiškėjas, akcentuodamas VSD ir Antrojo Operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimų turinį, sprendė, kad vien dėl to, kad pareiškėjas yra siejamas su atitinkamu portalu, jo paties grėsmė nacionaliniam saugumui yra taip pat automatiškai vertinama kaip tokia didelė ir tokia reali, kad lemia būtinybę ypatingos skubos tvarka taikyti griežčiausią priemonę tiesiogiai ribojant (ir iš esmės paneigiant) jo judėjimo laisvę, garantuojamą Europos Sąjungos teise, ir, maža to, ribojant ją maksimaliam įstatyme numatytam 5 metų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, t. y. vien dėl savo ryšio su atitinkamu interneto portalu pareiškėjas vertinamas kaip pavojingas nacionaliniam saugumui ir nors nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gali atlikti veiksmus, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui. Bendrijos teisėje draudžiama priimti ribojamąsias priemones bendrosios prevencijos sumetimais. Asmens galima neįleisti tik tuomet, jei asmuo savo asmeniniu elgesiu iš tikrųjų padarytų visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos pažeidimus. Šiuo metu Lietuvoje nėra numatyta jokių sankcijų už dalyvavimą bet kokios žiniasklaidos priemonės veikloje, tame tarpe ir tokiose, kurios valstybės institucijų nuomone gali būti laikomos kaip keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui. Nors atsakovų vertinimu skundžiamuose sprendimuose nurodyto informacinio portalo veikla tariamai kelia grėsmę Lietuvos saugumui, Lietuvoje šio portalo veikla yra neribojama ir jis yra laisvai prieinamas bet kuriam Lietuvos gyventojui. Šiuo metu Lietuvos valstybė nesiima visiškai jokių veiksmų ar kitokių veiksmingų priemonių Lietuvos piliečių atžvilgiu, kuriomis būtų siekiama kovoti su tokiu elgesiu, kuriuo yra kaltinamas pareiškėjas. Pareiškėjui pritaikius skundžiamuose sprendimuose nurodytas priemones, jis yra diskriminuojamas Lietuvos piliečių atžvilgiu ir toks laisvės judėti apribojimas negali būti laikomas teisėtu.
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog jei draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2019 m. gegužės 27 d. jau galiojo, o 2024 m. gegužės 27 d. dar galios, tai bendras nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas šiuo atveju yra ne 5 metai, o 5 metai ir 1 diena. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento vertinimas, jog nustatytas atvykimo į Lietuvos Respubliką 1 dienos atvykimo terminas yra nereikšmingas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išvadų šioje byloje, yra neteisėtas, ydingas ir galimai pavojingas visai teisinei sistemai ir žmonių teisių apsaugai Lietuvoje. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas viršijo jam įstatymu nustatytas kompetencijos ribas priimdamas skundžiamą Sprendimą ir nustatydamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris yra ilgesnis už maksimaliai įstatymu leidžiamą.
Iš skundžiamo Sprendimo apskritai neaišku, kokių veiksmų atlikimu pareiškėjas yra kaltinamas. Skundžiamame Sprendime nurodoma tik kad „nuo 2017 m. M. K. yra Lietuvoje veikiančio „(duomenys neskelbtini)“ informacinio portalo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)“, tačiau Sprendime yra pateikiama informacija ne apie pareiškėją, o apie informacinį portalą, kuriame jis dirba. Pareiškėjas neatliko jokių agresyvių ar provokatyvių veiksmų. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos poveikio priemonės yra akivaizdžiai pritaikytos tik dėl internetiniame portale, kuriame pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), skleidžiamų idėjų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas akcentuoja, jog VSD nurodoma informacija neva pareiškėjas „yra dirbęs su (duomenys neskelbtini) siejamame radijuje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)“ neatitinka tikrovės, kadangi jis niekada nėra dirbęs nurodomoje darbovietėje. Be to, ši aplinkybė yra niekaip nesusijusi su tariama grėsme nacionaliniam saugumui ir apskritai su nagrinėjama byla, kadangi nesuprantama kaip bet kurio asmens darbas „su (duomenys neskelbtini) siejamame radijuje“ valstybės įstaigų gali būti pripažįstamas kaip galima grėsmė nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo nuomone, tas pats pasakytina ir apie VSD rašte nurodomą informaciją apie pareiškėjo studijas (duomenys neskelbtini) universitete ir jų tariamą (duomenys neskelbtini) ambasados finansavimą, ką taip pat pareiškėjas neigė savo skunde ir ko taip pat neįrodė VSD. Maža to, nesant tam jokio pagrindo pareiškėjas net yra įvardinamas kaip „politinis veikėjas“ VSD rašte, nors jokios politinės veiklos nevykdo. Tokios VSD pateikiamos informacijos tikslas – formuoti teismo neigiamą nuomonę apie pareiškėją neturint tam pakankamo pagrindo ir įrodymų.
Atsiliepimas
Atsakovas VSAT pateikė atsiliepimą į skundą, prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSAT, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (ES) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 8 straipsnio ir Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad tarnybos pareigūnai privalo patikrinti, ar asmuo, kuris naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, nėra laikomas keliančiu grėsmę bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, be kita ko, patikrinant Šengeno informacinę sistemą ir kitas atitinkamas Sąjungos duomenų bazes ir tai nedaro poveikio nacionalinių ir Interpolo duomenų bazių tikrinimui.
VSAT paaiškino, kad 2019 m. gegužės 28 d. 10.25 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU Vilniaus oro uosto PKP reisu iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) į Lietuvos Respubliką vyko (duomenys neskelbtini) pilietis – pareiškėjas. Patikrinus pareiškėjo pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus, paaiškėjo, jog pareiškėjui vadovaujantis skundžiamu Migracijos departamento sprendimu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečių registro duomenimis buvo nustatyta, kad uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Informacinėse sistemose buvo pažymėta kad, institucija, kuri kreipėsi dėl asmens įtraukimo į nepageidaujamus sąrašus, yra VSD. VSAT pareigūnai, vykdydami savo veiklą, privalo vykdyti Migracijos departamento priimtus sprendimus ir nedisponuoja informacija, kokia informacijos apimtimi remiantis ši institucija priima sprendimus dėl uždraudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Tokiu būdu pareiškėjas neatitiko vienos iš būtinų atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalies b) punkte ir VSAT pareigūnai priėmė skundžiamą sprendimą dėl pareiškėjo neįleidimo, kuris pareiškėjui buvo įteiktas, perskaitytas, išaiškintas ir išverstas į jam suprantamą kalbą.
VSAT pažymėjo, kad skundžiamas VSAT sprendimas yra skundžiamo Migracijos departamento sprendimo pasekmė, o vadovaujantis Užsieniečių registro duomenimis, institucija, kuri kreipėsi dėl pareiškėjo įtraukimo į nepageidaujamus sąrašus – VSD. Skundžiamas VSAT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas nurodė, kad 2019 m. gegužės 27 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. gegužės 27 d.
Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigia skundžiamame sprendime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas yra atitinkamo portalo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m., t. y. jo veiksmai kuruojant ir redaguojant portalą, sprendžiant dėl to, kokie straipsniai turi būti skelbiami, negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar atsitiktiniai, pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti kitokias išvadas. Įvertinus aplinkybę, kad skundžiamas sprendimas priimtas gavus įslaptintą informaciją, sprendime nurodyto pareiškėjo veiksmų aprašymo detalumas yra pakankamas, buvo vertinama jų visuma, taip pat kita susijusi informacija.
Migracijos departamentas nesutiko su skundo teiginiu, kad skundžiamas sprendimas paremtas bendro pobūdžio spėjimais. Paaiškino, kad grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjas kuruoja ir vykdo vyriausiojo redaktoriaus funkcijas portale, sistemingai skleidžiančiame propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą. Įvertinus duomenų visumą, priimta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ateityje. Skundžiamas sprendimas priimtas nešališkai, pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, t. y. skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus užsieniečių grėsmės valstybės saugumui bylose. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą.
Migracijos departamentas pažymėjo, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus remiasi VSD, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio ir Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, kad skundžiamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Todėl skundo teiginiai, kad pareiškėjui nebuvo skirtos jokios sankcijos, yra teisiškai nepagristi, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis (5 metai) yra proporcingas, buvo nustatytas atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 40.3 papunktyje nustatytą teisinį reglamentavimą.
Migracijos departamentas teigė, kad skundžiamame sprendime yra įtvirtintas šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, pakankami motyvai, įvertintas sprendimo proporcingumas. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitus teisinius gėrius – valstybės ir visuomenės interesus ir saugumą, galimą grėsmę šiems interesams. Skundžiamas sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o skundžiamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjo patirti tam tikri nepatogumai dėl to, kad jis negali atvykti į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatyme, nei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančiose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) nėra numatyta pareiga apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti. Įstatymo 133 straipsnio 9 ir 10 dalių, Taisyklių 12 punkto 3 pastraipos nuostatos patvirtina, kad Migracijos departamentas, neapklausdamas pareiškėjo, nepažeidė teisės aktų ir dėl šios priežasties nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.
Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas, ko neginčija, neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, todėl buvo pritaikytas Tvarkos 40.3 papunktis. Taisyklių 6 ir 10 punkto nuostatos paneigia skundo argumentus dėl paskubomis priimto sprendimo.
Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė, kaip būtina siekiamiems tikslams (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą), todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti ES atmestini. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT).
Migracijos departamentas papildomai raštu “Dėl nutarties vykdymo” nurodė, jog Migracijos departamento vertinimu, departamentas neviršijo savo kompetencijos ir nustatė maksimalų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą – 5 metus, t. y. nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Migracijos departamentui išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Migracijos departamente pareiškėjo prašymas išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką – 1 diena – gautas nebuvo. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl neva ilgesnio jam nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino (1 diena) yra nereikšmingas, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, be to, priklausomai nuo paties pareiškėjo aktyvių veiksmų, ateityje gali būti pakeistas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
VSD nurodė, kad skundžiami sprendimai yra priimti atsakovų kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
VSD pažymėjo, kad, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 19-677S Migracijos departamentui teikė informaciją, reikšmingą priimant skundžiamus sprendimus. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 6–8 dalių pagrindu. Sprendime aiškiai įtvirtintas faktinis pagrindas, t. y. duomenys ir aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas skundžiamas aktas – pareiškėjo veikla, susijusi su jo, kaip atitinkamo informacinio portalo kuratoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus veikla, sistemingai skleidžiant propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką.
VSD nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad skundžiamus sprendimus priėmusios institucijos yra įgaliotos priimti šio pobūdžio sprendimus ir jų įgaliojimai nustatyti įstatymais, be to, sprendimuose nurodytas aiškus teisinis pagrindas.
VSD teigimu, Migracijos departamento draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas, priimtas atsi žvelgiant į VSD 2019 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 19-677S pateiktus duomenis, įvertinus pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą. Nurodytame rašte pateikta informacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui tiek šiuo metu, tiek ateityje.
VSD pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas sutinka, kad draudimai riboti judėjimo laisvę, nėra absoliutūs. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Skundžiami sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo elgesį, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai palaikė skundą jame išdėstytais motyvais, prašė teismo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai palaikė atsiliepimuose į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-332 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir
VSAT Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 13VR-4478 „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ (toliau – ir VSAT sprendimas), t. y. ginčas kilęs dėl valstybės institucijų sprendimų, kuriais Latvijos Respublikos piliečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat jis neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. K. yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas nuo 2017 m. yra portalo „(duomenys neskelbtini) “(duomenys neskelbtini).
2019 m. gegužės 28 d. 10.25 val. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės VOUPU Vilniaus oro uosto PKP reisu (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) į Lietuvos Respubliką vyko (duomenys neskelbtini) pilietis M. K.. VSAT pareigūnams patikrinus VSAT informacinėse sistemose per valstybės sieną vykstančio pareiškėjo pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus, nustatyta, jog jam, vadovaujantis Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu, nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.
Migracijos departamento sprendime nurodyta, jog pareiškėjui nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią ES valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Minėtame sprendime konstatuota, jog nuo 2017 m. pareiškėjas yra Lietuvoje veikiančio „(duomenys neskelbtini)“ informacinio portalo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). M. K. redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Portale „(duomenys neskelbtini)“ didelis dėmesys skiriamas istorijos politikai. Portale „(duomenys neskelbtini)“ jau keletą metų sistemingai platinami straipsniai, kuriuose siekiama paneigti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atžvilgiu įvykdytą okupaciją (duomenys neskelbtini) metais bei diskredituoti pasipriešinimo okupacijai dalyvius, kaltinant juos simpatizuojant nacizmui, civilių gyventojų terorizavimu ir žudymu. Portale „(duomenys neskelbtini)“ siekiama diskredituoti Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. bei menkinti Sausio 13-osios aukų atminimą (portale „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją vadinamas „maištu“). Portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai platinami straipsniai , kuriais siekiama silpninti Lietuvos visuomenės ryžtą priešintis galimai (duomenys neskelbtini) karinei agresijai. Tuo pat metu siekiama skatinti abejones dėl NATO bloko šalių paramos, agresijos iš (duomenys neskelbtini) atveju. M. K. redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ nuolat spausdinami kitų (duomenys neskelbtini) propagandinių portalų, pavyzdžiui, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, straipsniai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas - užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, gavus įslaptintą informaciją iš trečiojo suinteresuoto asmens VSD.
VSAT sprendimu „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ buvo konstatuota, jog pareiškėjas neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kadangi jo buvimas kelią realią, dabartinę ir gana rimtą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui, valstybių narių vidaus saugumui arba tarptautiniams santykiams, ar grėsmę visuomenės sveikatai.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, kuris buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi numatyta, kad pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis - apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai - vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Taigi, minėtos teisės akto ir Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tuo tarpu Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas turi teisę (ir pareigą) remtis VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., adm. byla Nr. A8;)8-l 810/2010, adm. byla Nr. A-4161 -756/2015), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ū. prieš Nyderlandus) praktikoje. EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje B. prieš Austriją), o valstybėms narėms yra palikta teisė pačioms reguliuoti užsieniečių atvykimo į šalį, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje A. prieš Bulgariją).
Pareiškėjas nesutinka, su apibendrinančio pobūdžio VSD išvada, kad M. K. redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Taigi, teismas vertindamas VSD pateiktą apibendrinančią išvadą, privalo įvertinti, ar ji atitinka pradinius dokumentus, t. y. portalo publikacijas. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – portalo „(duomenys neskelbtini)“ publikacijų: (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ ir kt., turinio matyti, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, jo redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Teisėjų kolegija, susipažinusi su aukščiau minėtomis publikacijomis, sutinka, jog Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamame sprendime konstatavo, jog portale „(duomenys neskelbtini)“ jau keletą metų sistemingai platinami straipsniai, kuriuose siekiama paneigti (duomenys neskelbtini) atžvilgiu įvykdytą okupaciją (duomenys neskelbtini) metais bei diskredituoti pasipriešinimo okupacijai dalyvius, kaltinant juos simpatijomis nacizmui, civilių gyventojų terorizavimu ir žudymu. Portale „(duomenys neskelbtini)“ siekiama diskredituoti Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11d. bei menkinti Sausio 13-osios aukų atminimą (portale „(duomenys neskelbtini)“ Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. vadinamas „maištu“). Portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai platinami straipsniai, kuriais siekiama silpninti Lietuvos visuomenės ryžtą priešintis galimai (duomenys neskelbtini) karinei agresijai. Tuo pat metu siekiama skatinti abejones dėl NATO bloko šalių paramos, agresijos iš (duomenys neskelbtini) atveju. Taigi, pareiškėjo redaguojamame portale „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Pareiškėjo vertinimu, teismas negali remtis publikacijomis, kadangi jos buvo surinktos ir pateiktos į bylą tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog aukščiau minėtos publikacijos portale buvo skelbtos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. publikacijos egzistavo dar iki ginčijamo administracinio akto priėmimo, todėl tik publikacijų savalaikis nepateikimas į bylą nedaro pagrindo išvadai ginčijamą sprendimą pripažinti negaliojančiu.
Pareiškėjo teigimu, jis pats nėra politikas ir nevykdo jokios politinės veiklos. Pareiškėjo manymu, ginčijamame Migracijos departamento sprendime yra aptariama portalo „(duomenys neskelbtini)“ veikla, tačiau minėto portalo veiklos jis neįtakoja, be to, sprendime nenurodoma kokius konkrečiai jis pats veiksmus atlieka ir kokią įtaką jis asmeniškai turi šiame portale skelbiamiems straipsniams. Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas M. K. nuo 2017 m. yra portalo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai negalėjo detaliai apibrėžti, kokios konkrečios vyriausiojo redaktoriaus funkcijos portale „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nurodė, jog (duomenys neskelbtini) “nustato bendrą politiką”. Teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini) pagal savo darbo pobūdį formuoja minėto portalo politiką, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent jis sprendžia, kokio turinio straipsniai portale bus publikuojami. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti kitokias išvadas. Be to, vadovaujantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) profesija yra priskiriama (duomenys neskelbtini) grupei. Taigi, nors byloje nėra išslaptintos informacijos apie pareiškėjo, kaip individualaus asmens veiklą ir jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau faktas, jog pareiškėjas yra portalo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), t.y. asmuo neabejotinai pagal savo darbo pobūdį aktyviai veikiantis portalo veikloje, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, Migracijos departamentas nepažeidė proporcingumo principo nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departmentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo jam įstatymu suteiktas kompetencijos ribas, nustatydamas draudimo Europos Sąjungos piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris yra ilgesnis nei įstatymu nustatytas maksimalus 5 metu laikotarpis, t. y. 5 metai ir 1 diena. Pagal ginčijamą Migracijos departmento sprendimą draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 65 straipsnyje numatytas terminų skaičiavimo taisykles ir netinkamai skaičiuoja ginčo terminą.
Pažymėtina, jog ABTĮ 65 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad mėnesiais skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po to kalendorinės datos, kuria nurodyta jo pradžia, ir baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną, t. y. paskutinė termino diena yra kalendorinė data, kuria nurodyta termino pradžia, atitinkanti termino paskutinio mėnesio dieną (žr. LVAT 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-521/2014; 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-542/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-846/2014).
Pastebėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, tokios procesinių terminų skaičiavimo taisyklės yra nustatytos ir kituose procesuose. Pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalies komentare (Civilinio proceso komentaras, I dalis, Bendrosios nuostatos, I tomas, 2004 m.) nurodyta, kad mėnesiais skaičiuojamas terminas baigsis praėjus nustatytam mėnesių skaičiui, bet tą pačią kalendorinės datos arba įvykio, kuriais žymima termino pradžia, dieną).
Atsižvelgiant į aukščiau minėtas procesinių terminų skaičiavimo taisykles, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departametas padarė pagrįstą išvadą, jog paskutinė diena, taikant 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, terminą yra 2024 m. gegužės 27 d.
Nagrinėjamu atveju teismas papildomai nepasisako dėl pareiškėjo galimo darbo radijuje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ar jo studijų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) universitete (duomenys neskelbtini), kadangi į bylą pateiktų duomenų visiškai pakanka išvadai dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Pažymėtina, jog VSAT pareigūnai vykdydami savo veiklą privalo vykdyti Migracijos departamento sprendimus, be kita ko, ir ginčijamą Migracijos departamento sprendimą. Šiuo atveju VSAT pareigūnai, vadovaujantis teisės aktais ir vykdydami Migracijos departamento sprendimą, teisėtai užtikrino, jog pareiškėjas nepatektų į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiami Migracijos departamento ir VSAT sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijami Migracijos departamento ir VSAT sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.