Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio turto konfiskuotas – V. A. (toliau – V. A.), apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. (toliau – G. V.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 50 (penkiasdešimties) MGL, t. y. 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 68 straipsniu ir 72 straipsniu, G. V. buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams ir nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio HONDA CR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio V. A., konfiskavimas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. V. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis 2018 m. birželio 26 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), vairavo V. A. priklausantį automobilį HONDA CR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), jo kraujyje buvo nustatyta mažiausia koncentracija – 2,65 promilės etilo alkoholio.

4. Asmens, kurio turtas konfiskuotas, V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu asmuo, kurio turtas konfiskuotas, neginčija nei G. V. kaltės, nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ar bausmės, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su teismo sprendimu konfiskuoti V. A. priklausančią transporto priemonę, teigiant, jog nagrinėjamu atveju ši baudžiamojo poveikio priemonė G. V. buvo paskirta nepagrįstai, nesvarstant galimybės skirti jam konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą.

6. Vertinant pateikto apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. BK 72 straipsnio 2 dalis numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai juos veikia, žaloja, o taip pat ir tie įrenginiai, mechanizmai bei prietaisai, kuriais tiesiogiai nusikaltimo dalykas neveikiamas, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.

7. Nagrinėjamu atveju, abejonių tuo, jog V. A. priklausanti transporto priemonė – automobilis HONDA CR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) panaudota G. V. inkriminuoto nusikaltimo padarymui, visiškai atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, teisėjų kolegijai nekyla. Nors G. V. vairuota transporto priemonė nebuvo kaip nors specialiai pritaikyta nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik aukščiau aptartą nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją, kurioje transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be transporto priemonės asmuo negali, kadangi ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę, todėl įvykio metu G. V. vairuotas automobilis laikytinas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekste, kas visiškai pagrįstai konstatuota ir skundžiamu nuosprendžiu.

8. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, automobilis HONDA CR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, bet V. A., todėl sprendžiant minėtos transporto priemonės konfiskavimo klausimą nagrinėjamu atveju įvertintinos ir BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą ar ne, esant tam tikroms sąlygoms, viena kurių: perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, asmuo, kuriam priklauso konfiskuotinas turtas, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniu skundu V. A. laikosi pozicijos, jog jam priklausančią transporto priemonę G. V. paėmė jam nežinant, fakto, kad automobilį G. V. vairuos būdamas neblaivus, jis nežinojo ir dėl savo paties neblaivumo negalėjo žinoti, tačiau šie apelianto teiginiai buvo pagrįstai paneigti pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriems teisėjų kolegija pritaria ir jais neabejoja.

9. Pritariant apylinkės teismo išvadoms, tuo pačiu atmetant ir V. A. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad bylos duomenimis, V. A. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų buvo rastas neblaivus (jam nustatytas 3,76 promilių girtumas) ant nuo kelio nuvažiavusio automobilio, vairuoto G. V., galinės sėdynės, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog automobilyje, kol jį vairavo G. V., jis taip pat buvo, ko neneigia ir pats apeliantas. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais V. A., sprendžiant iš liudytojo A. B. parodymų visumos, aktyviai nebendravo, kad automobilis buvo paimtas G. V. be jo žinios, nesakė, apie tai, kaip atsidūrė neblaivaus asmens (G. V.) vairuotame automobilyje, taip pat neminėjo. Versiją, kad automobilis buvo paimtas be jo žinios, V. A. iškėlė tik pirmosios apklausos metu, praėjus trims dienoms po įvykio, kas, priešingai nei tai iš esmės teigiama apeliaciniu skundu, leidžia pagrįstai abejoti tiek apelianto nuoširdumu, tiek ir jo parodymų patikimumu bei objektyvumu.

10. Šios išvados kontekste akcentuotina ir tai, kad aukščiau aptartos apelianto versijos jokie kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina. Nors apeliaciniu skundu V. A. teigia, jog jo išdėstytas faktines aplinkybes patvirtino liudytojais apklausti Z. A. ir V. A., tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad nei vienas šių asmenų G. V. komentuojamo įvykio metu vairuotame automobilyje nebuvo, kartu su G. V., V. A. ir J. C. nebuvo ir šiems vartojant alkoholį, todėl patvirtinti/paneigti apelianto versiją, jog leidimo vairuoti jam priklausančią transporto priemonę G. V. jis nedavė, kas ir yra esminė įrodinėtina aplinkybė sprendžiant V. A. apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, šių asmenų nurodytos aplinkybės negali, jais, sprendžiant BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo galimybę nagrinėjamoje situacijoje, nesiremiama. Juo labiau, jog tiek Z. A., tiek V. A. yra susieti artimais giminystės ryšiais su apeliantu, todėl neatmestinas ir jų galimas suinteresuotumas bylos baigtimi, siekiant V. A. priklausančio automobilio nekonfiskavimo. Iš esmės analogiška išvada darytina įvertinus ir apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklausto D. M. parodymus. Nors jis ir teigė, jog V. A. miegantį automobilyje jis matė 3 val. iki komentuojamo įvykio paties V. A. kieme, tokį patį jį matė ir tuo metu, kai rado V. A. automobilį griovyje, tačiau tai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. A. duoto leidimo G. V. vairuoti jam priklausančią transporto priemonę neblaiviam, kuris analizuojamu atveju galėjo būti išreikštas bet kuriuo metu po to, kai D. M. matė V. A. miegantį savo automobilyje. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad D. M., jo paties teigimu, praeityje yra dirbęs pas V. A., todėl neatmestinas ir jo suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi.

11. Abejonių V. A. teiginiais aukštesniajam teismui kelia ir jo atsiradimo automobilyje aplinkybės. Nors jis teigia, jog su G. V. bei jo drauge J. C. alkoholinius gėrimus vartojo savo namuose, tačiau dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių miegoti jis nuėjo ne į lovą, bet į kieme stovintį automobilį, nors kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas turi tam tikrų sveikatos problemų, susijusių su nuolatiniais nugaros skausmais, dėl kurių, automobilyje jis turi sėdėti patogiai, tačiau kaip minėta, poilsiui (miegui) pasirinko automobilio sėdynę. Pažymėtina ir tai, kad V. A. parodymai nėra nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog į automobilį nuėjo ir atsigulė ant galinės sėdynės, nes pasijuto labai neblaivus (t. 1, b. l. 31), automobilio G. V. nedavė, žinojo, jog šis neturi vairuotojo pažymėjimo, atsigavo tik tuo momentu, kai jį vežė greitoji med. pagalba, akistatų su J. C. ir G. V. metu teigė, jog atsisėdo ant automobilio galinės sėdynės ir klausėsi muzikos, o po to užmigo (b. l. 39-40, 127-128, t. 1), tuo tarpu apklausiamas teisme tvirtino, jog į automobilį įlipo į pavakarę, įsėdimo tikslo neminėdamas, bet nurodė, kad už automobilio vairo buvo G. V., nežinojo, jog G. V. neturi vairuotojo pažymėjimo, pabudo, kai nuslydo nuo sėdynės. Be kita ko teisme V. A. nurodė, kad G. V. mašinos nepagrobė, jis (V. A.) nesakė, kad neleido jam vairuoti. Esant tokioms nelogiškoms, iš esmės sveikai logikai prieštaraujančioms faktinėms aplinkybėms, pasikliauti vien tik V. A. parodymų visuma ir remtis ja sprendžiant jam priklausančio automobilio konfiskavimo pagrįstumo klausimą, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog po komentuojamo įvykio V. A. buvo nustatytas sunkus, net 3,76 promiles siekiantis neblaivumo laipsnis, todėl neatmestina galimybė, jog tam tikrų vertinamo įvykio aplinkybių, be kita ko, susijusių ir su leidimu vairuoti jam priklausančią transporto priemonę davimu G. V., jis galėjo ir neprisiminti, tačiau tai nepaneigia G. V. ir J. C. parodymų visumos.

12. G. V. nuo pat jo sulaikymo dienos, t. y. 2018 m. birželio 26 d., neneigdamas savo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, aplinkybę, kad V. A. priklausantį automobilį jis vairavo be šio žinios, kategoriškai neigė. Jo teigimu, V. A. paprašė jį nuvežti iki (duomenys neskelbtini) ir būtent šio prašymo pagrindu G. V., net ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo V. A. priklausantį automobilį būdamas neblaivus, savavališkai automobilio nebūtų paėmęs. Šią aplinkybę nuo pat komentuojamo įvykio dienos betarpiškai tvirtino ir J. C., papildomai paaiškindama, kad V. A. liepė G. V. jį vežti į (duomenys neskelbtini) pas žmoną. Netikėti šių asmenų nuosekliais ir detaliais parodymais, kurių visuma pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik spręsdamas V. A. priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, bet ir G. V. kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, klausimą, teisinio pagrindo nėra. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kam iš esmės pritaria ir teisėjų kolegija, jog sakyti tiesą kaltinamojo/nuteistojo, priešingai nei liudytojų ar nukentėjusiųjų, atitinkamos BPK nuostatos neįpareigoja, tačiau, įvertinus tai, kad savo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme G. V. analizuojamu atveju neneigė (nors tokią galimybę neabejotinai turėjo, nes automobilyje, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, jo jau nebebuvo), o jo parodymus iš esmės patvirtino ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėta liudytoja J. C., atmesti G. V. parodymus vien tik šiuo pagrindu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir detalūs, juos patvirtino ne tik J. C., bet tam tikra apimtimi ir liudytojo A. B. parodymai, analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes G. V. nurodė ir akistatos su V. A. metu (nors apeliaciniu skundu teigiama, kad atlikti ši procesinį veiksmą G. V. vengė, tačiau tai patvirtinančių objektyvių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra), todėl abejoti tiek jo, tiek ir J. C. parodymų visuma, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

13. Pagrindo G. V. nurodyti neteisingas aplinkybes dėl V. A. jam duoto leidimo vairuoti jam priklausančią transporto priemonę, teisėjų kolegija neįžvelgia įvertinusi ir tai, kad V. A. priklausančio automobilio konfiskavimas analizuojamu atveju tam tikrų teisinių pasekmių turės ne tik transporto priemonės savininkui, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Neabejotina, jog netekęs savo nuosavybės (automobilio) dėl kito asmens kaltės, t. y. G. V. įvykdytos nusikalstamos veikos, V. A. turės galimybę išsireikalauti žalos atlyginimą iš atsakingo asmens, t. y. G. V., civilinio proceso tvarka. Tikint G. V. pateikta įvykių versija, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. C. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios aiškino, jog V. A. prašė jį nuvežti į (duomenys neskelbtini) miestą pas buvusią žmoną, kur iš tiesų gyvena Z. A. (jos teigimu su V. A. jie yra išsiskyrę, bet gyvena kartu), kas neabejotinai sustiprina jos bei G. V. parodymų patikimumą, kadangi nėra pagrindo manyti, jog šią aplinkybę minėti asmenys galėjo išgalvoti, siekdami sušvelninti G. V. teisinę padėtį.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti V. A. apeliacinį skundą ir jo pagrindu keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad apylinkės teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konfiskavo V. A. priklausančią transporto priemonę.

15. Spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš G. V., įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pagrindo taip pat nėra. Aplinkybės, kurioms esant V. A. priklausanti transporto priemonė negali būti konfiskuojama, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos. Kaip neturintys jokios reikšmės analizuojamu atveju atmestini ir V. A. apeliacinio skundo teiginiai, jog transporto priemonė jam yra būtina tiek dėl jo vykdomos individualios veiklos, tiek ir dėl jo sveikatos. Šios aplinkybės, sprendžiant transporto priemonės konfiskavimo klausimą, atsižvelgiant į tai, kad jos nėra niekaip susijusios su komentuojamos baudžiamosios poveikio priemonės taikymo subjektu, t. y. G. V., šiuo konkrečiu atveju esminės reikšmės neturi. Šias aplinkybes, prieš perduodamas nuosavybės teise priklausantį turtą kitam asmeniui, žinodamas, jog jis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti (V. A., vartojęs alkoholinius gėrimus kartu su G. V. dvi dienas, neabejotinai žinojo, jog G. V. yra neblaivus, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, patikėjo jam savo automobilį), turėjo įvertinti pats transporto priemonės savininkas, o to nepadaręs, jis prisiėmė riziką už galimas tokio savo elgesio pasekmes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, 333 straipsniu,

nutaria:

asmens, kurio turto konfiskuotas – V. A., apeliacinį skundą atmesti.