Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-556-580-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-05-31
Bylos Nr.: A-556-580-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Antanas Ablingis (pirm.), Anatolijus Baranovas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas: Ž., Ž. T. K.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės administracijai
Advokatai: Giedrius Mozūraitis

Kategorijos

11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
11.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A17 – 580/2007Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui,atsakovo atstovei Evelinai Džiovenytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. T. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Ž. T. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2006 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A-897 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Ž. T. K.” ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat prašė įpareigoti atsakovą atlyginti pareiškėjos turėtas atstovavimo išlaidas bei išmokėti dienpinigius – dešimt procentų patvirtinto taikomojo MGL už kiekvieną proceso dieną.

Pareiškėja nurodė, kad 1939 m. sausio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartimi V. Č. ir V. Č. lygiomis dalimis įsigijo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuris buvo nacionalizuotas. 1985 m. gegužės 10 d. visą savo turtą V. Č. paliko Ž. T. K. ir kitai testamento patikėtinei R. J., kuri į grąžintiną turtą pretenzijų nereiškia. Tokiu būdu ji įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2006 m. birželio 20 d. pareiškėja gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą ir 2006 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A-897, kuriuo nuosavybės teisės pareiškėjai neatkurtos. Pareiškėjos nuomone, šis įsakymas neteisėtas ir pažeidžiantis pareiškėjos teisėtus interesus bei lūkesčius. Pareiškėja pateikė atsakovui visus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad V. Č. buvo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. Atsakovui taip pat pateiktas testamentas, patvirtinantis jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punktas, kuriuo remiasi atsakovas, detalizuoja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį, todėl nesukuria naujų teisių ir pareigų pretendentams ir nėra siejamas su šio įstatymo 2 straipsniu. Minėto nutarimo 12 punkto 4 dalis šiuo atveju netaikytina ir ja galėtų būti vadovaujamasi tik tuomet, jei V. Č. būtų testamento pagrindu įgijusi nuosavybės teises. Įsakymas neteisėtas ir dėl procedūrinių pažeidimų, nes atsakovas nepranešė pareiškėjai apie prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo svarstymo vietą bei laiką bei negavo jos raštiško sutikimo dėl priimto sprendimo, taip pat pažeistas procesinis terminas atkurti nuosavybės teises per 6 mėnesius.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 16-17) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato asmenų, turinčių teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašą. Teisė susigrąžinti nekilnojamąjį turtą suteikta savininkui, kitų asmenų teisė yra išvestinė iš savininkų teisių ir jiems galima atkurti nuosavybės teises tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), savininkė V. Č. iki savo mirties nepasinaudojo įstatymo suteikta teise ir nepateikė pilietybę bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, todėl buvo priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių. Pareiškėja yra V. Č. dukterėčia, todėl pagal įstatymo 2 straipsnio nuostatas neturi subjektinės teisės susigrąžinti nekilnojamąjį turtą. Buvusi turto savininkė V. Č. 1985 m. gegužės 10 d. sudarytu testamentu išreiškė savo valią, kad visą turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, palieka pareiškėjai. Šiuo testamentu pareiškėja siekia įgyvendinti savo teises ir susigrąžinti testatorės V. Č. nacionalizuotą gyvenamąjį namą, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų patvirtintos tvarkos“ 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai gali būti įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ir kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos. Kadangi V. Č. mirė 1997 m. balandžio 26 d., t. y. po įstatymo įsigaliojimo, galiojantys teisės aktai nepažeisti, pareiškėjai nuosavybės teisės neatkurtos pagrįstai.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 34-37) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje buvo nustatytas asmenų, turinčių teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Pagal šio įstatymo redakciją nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis, turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad 1991 m. lapkričio 20 d. turto savininkė V. Č. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybei atkurti nuosavybės teises į jos iki nacionalizacijos valdytą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis prašymas buvo nagrinėjamas ir priimtas sprendimas - Kauno miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu Nr. 1139-v nuosavybės teisės V. Č. nebuvo atkurtos. Nors šiame potvarkyje nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimas, tačiau iš prašymo matyti, kad V. Č. gyveno Anglijoje. Taip pat byloje nėra duomenų, kad V. Č. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė pilietybę patvirtinantį dokumentą. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymis. Teismas pabrėžė, kad V. Č. šio Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 1139-v nustatyta tvarka neginčijo, taigi administracinė procedūra nuosavybės teisių atkūrimo klausimu buvo baigta. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis V. Č. 1985 m. gegužės 10 d. testamentas patvirtina, jog visą turtą ji paliko savo dukterėčiai - pareiškėjai. 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu buvo išplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas ir nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos ir asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Pareiškėja, remdamasi testamentu, 2000 m. spalio 13 d. padavė prašymą Kauno miesto savivaldybei, prašydama atkurti nuosavybės teises į V. Č. iki nacionalizacijos priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų piliečių teisės yra išvestinės ir tokie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas yra miręs. Teismas, įvertinęs Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalies, 1.112 straipsnio 2 dalies, 5.1 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas bendra tvarka. Mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi. Pareiškėja, ginčydama sprendimą, pagrįstai nurodo, kad atsakovas neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkto 4 dalies nuostatas, kurios tik detalizuoja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir nėra siejamos su įstatymo 2 straipsniu. Ginčo atveju svarbu konstatuoti, ar pareiškėja, mirus V. Č., kaip testamentinė įpėdinė, paveldėjo iš jos teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir ar ši turtinė teisė tapo jos palikimo dalimi, taikant paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismo nuomone, perduodama ar paveldima gali būti tik nerealizuota turtinė teisė. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1139-v nuosavybės teisės V. Č. nebuvo atkurtos. Taigi pati testatorė pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise, paduodama prašymą pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą bei šią procedūrą baigė, todėl nepriklausomai nuo to, kad buvo priimtas neigiamas sprendimas, kurio ji neskundė, pripažintina, kad šią savo turtinę teisę pilnai realizavo. Todėl testamentinis įpėdinis – Ž. T. K., nors ir būdama 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme asmeniu, kuriam pagal šį įstatymą atsirado teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, neįgijo iš testatorės šios paveldimos turtinės teisės pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Teismas nenustatė, jog dėl pareiškėjos nurodytų procedūrinių pažeidimų galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas neatkurti jai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.), todėl konstatavo, kad nėra įstatyminio pagrindo naikinti skundžiamų atsakovo sprendimų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo situacijoje nėra pagrindo manyti, jog priimant skundžiamą atsakovo sprendimą buvo pažeisti pareiškėjos teisėti interesai.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 40-43) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas.

2. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliantė turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

3. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. A-897 yra neteisėtas ir pažeidžiantis apeliantės teisėtus interesus ir lūkesčius, nes atsakovas, neteisingai interpretuodamas „nuosavybės dokumentų“ sampratą Atkūrimo įstatymo prasme, klaidingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punktą.

4. Teismas neteisingai taikė šiuo metu galiojančio CK nuostatas, reglamentuojančias paveldėjimo santykius. Apeliantė vadovaujasi CK 38 straipsnio 1 dalimi, 5.3 straipsnio 1 dalimi. Testatorė V. Č. mirė 1997 m. balandžio 26 d., todėl teismas aiškindamas tariamos turtinės teisės paveldėjimo klausimus galėjo taikyti ne šiuo metu galiojantį CK, bet senos redakcijos CK.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aprobuotame teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime pažymėta, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 str. 1 d.). Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja specialus Atkūrimo įstatymas, todėl teismui privalu buvo taikyti ne bendrąsias CK normas, o būtent minėtą specialųjį įstatymą.

6. Pagal Atkūrimo įstatymą vienintelis teisėtas pagrindas neatkurti tinkamam pretendentui nuosavybės teisių yra nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau galiojusio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkei V. Č. būtų atkurtos nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamą turtą.

7. Nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduojantysis nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintas iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka atkurtos nuosavybės teisės į šį turtą.

8. Byloje nėra duomenų, jog savininkė V. Č. buvo informuota apie tai, kad 1993 m. rugsėjo 21 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1139-v nuosavybės teisės jai neatkurtos, vadinasi V. Č. negalėjo realizuoti savo teisės ginčyti minėtą potvarkį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 53-55) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Pažymi, kad specialiosios Atkūrimo įstatymo normos reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą, o ne paveldėjimo santykius, kuriuos reglamentuoja CK normos. Teigia, kad Kauno miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu Nr. 1139-v nuspręsta neatkurti V. Č. nuosavybės teisių į ginčo turtą. Šis sprendimas per įstatymų nustatytą terminą apskųstas nebuvo. V. Č. realizavo savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo patalpas ir todėl pareiškėja, teisei susigrąžinti nekilnojamąjį turtą esant išvestinei iš savininko teisių, tokios teisės testamentu neįgijo. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos 12 punkto nuostatose nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai gali būti ,,<...> įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie Žemės ir kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.)“- V. Č. mirė 1997 m. balandžio 26 d. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos nurodytas testamentas jai nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

IV.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Šio Įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas. Tai reiškė grįžimą į privatinės nuosavybės teise grindžiamo ūkio sistemą. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti ir šių teisių realizavimas apibrėžtas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Buvusi nekilnojamojo turto savininkė V. Č., kuri dalį savo turto 1985 m. gegužės 10 d. testamentu paliko ir pareiškėjai Ž. T. K., pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, pasinaudojo galimybe atkurti pažeistas nuosavybės teises, tačiau Kauno miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu Nr. 1139-v nutarta neatstatyti V. Č. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Teisės aktas neginčytas, todėl šiai dienai yra galiojantis ir sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumą atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šį ir kitus Konstitucinio Teismo 1994 m. – 1996 m. nutarimus ir sprendimus, pabrėždamas, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius“. Minėtoje nuostatoje buvo pabrėžta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi. Tik Atkūrimo įstatymas subtiliau apsprendžia visuomeninius santykius, naujai įtvirtintomis taisyklėmis stengiasi sumažinti socialinių konfliktų galimybę iki minimumo, tačiau nesuteikia teisės nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą, dėl to pačio nekilnojamojo turto, kartą jį jau užbaigus, pradėti iš naujo. Teisinė galimybė peržiūrėti administracine tvarka sprendimus, kurie jau buvo priimti asmenų siekusių atkurti nuosavybės teises pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą atžvilgiu, nenumatyta. Intervencija ir galimi pataisymai nuosavybės teisių atkūrimo pasibaigusiame procese, teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju galimi tik teisminiu keliu. Bet pradėtame ir neužbaigtame nuosavybės teisių atkūrimo procese, kai piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir buvo neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai priimami administracine tvarka, laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų (Atkūrimo įstatymo 21 str. 1 d.). Galiojant 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkiui, Ž. T. K. pretenduojamai nuosavybės teisei esant išvestinei iš V. Č. nuosavybės teisių, skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas buvo pagrįstas.Be to, akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktą testamentai, kaip nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, gali būti tik tokie, kurie sudaryti įstatymų nustatyta tvarka, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, tačiau tik tuo atveju jei testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.). V. Č. mirė 1997 m. balandžio 26 d., t. y. po 1991 m. rugpjūčio 1 d. Taigi V. Č. testamentas, ta apimtimi, kuri liečia teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Ž. T. K. teisinių pasekmių nesukelia. Atkūrimo įstatymas yra vientisas teisės aktas. Šio įstatymo įvairiose nuostatuose vartojamos tos pačios sąvokos negali būti interpretuojamos skirtingai tik atskiros teisės normos kontekste. Priešingu atveju būtų paneigiamas imperatyvas teisės aktą vertinti sistemiškai, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl klaidingos pirmosios instancijos teismo vertinimo „nuosavybės dokumentų“ sampratos, taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punktą, neargumentuotas.Kauno apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, jog nėra duomenų, kad dėl pareiškėjos nurodytų procedūrinių pažeidimų galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas neatkurti pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą.Tokiu būdu pagrindų naikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A-897 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Ž. T. K.” ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Ž. T. K. apeliacinį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Antanas Ablingis Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius