Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. R. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. R. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui A. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei skolos priteisimo.

Atsakovas A. R. priešieškiniu kreipėsi į teismą ieškovei R. R. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, nutarė išieškoti iš A. R. sūnui J. R. išlaikymą nuo 2015-08-18 po 50 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas A. R. kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti be teismo leidimo ieškovei R. R. išvežti sūnų J. R. iš nuolatinės gyvenamosios vietos, adresu: (duomenys neskelbtini) , neapribojant atsakovo A. R. matymosi su sūnumi pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį.

Atsakovas nurodė, kad iš bendrų pažįstamų gavo informaciją, jog ieškovė be atsakovo sutikimo ketina išvykti su sūnumi J. R. už Lietuvos Respublikos ribų bei neketina grįžti į Lietuvą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atsakovo A. R. prašymą tenkino – uždraudė be teismo leidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ieškovei R. R. išvežti sūnų J. R. iš nuolatinės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad yra reali grėsmė, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti keičiama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliantė R. R. su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – darbo sutartį, kurią prašė prijungti prie bylos. Prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo motyvavo tuo, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 314 str.).

10. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nutarė uždrausti ieškovei R. R. išvežti sūnų J. R. iš nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-08-26 nutarties yra iš esmės pagrįstas dėl toliau nurodytų motyvų.

11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.).

12. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė R. R. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio sūnaus J. R. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei skolos priteisimo. Atsakovas A. R. civilinėje byloje pareiškė priešieškinį ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną tėvo A. R. bendravimo su vaiku J. R. tvarką. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas, kad atsakovas A. R. gali matytis ir bendrauti su sūnumi per mėnesį du šeštadienius arba sekmadienius (pasirinktinai) be nakvynės, dalyvaujant ieškovei R. R.. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškovės prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones, nutarė išieškoti iš A. R. sūnui J. R. išlaikymą nuo 2015-08-18 po 50 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti R. R. be teismo leidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvežti sūnų iš nuolatinės gyvenamosios vietos, adresu: (duomenys neskelbtini), neapribojant atsakovo A. R. matymosi su sūnumi pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016-08-26 nutartimi tenkino atsakovo prašymą – uždraudė be teismo leidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016 ieškovei R. R. išvežti sūnų J. R. iš nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nutartį pavedė vykdyti skubiai.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Atsakovas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindė aplinkybe, jog iš bendrų pažįstamų gavo informacijos, kad ieškovė su vaiku ketina išvykti į užsienio valstybę, vaiką išvežus iš Lietuvos Respublikos, būtų neįmanomas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties vykdymas, pagal kurią nustatyta laikina atsakovo ir jo sūnaus bendravimo tvarka. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, o taip pat neįrodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nepilnametis vaikas bus išvežtas į užsienio valstybę. Priešingai, ieškovė pateikė teismui darbo sutarties kopiją, iš kurios matyti, kad ji 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsidarbino, ir nurodė, kad neplanuoja niekur išvykti. Be to, ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyta su ja, o atsakovas prašo nustatyti bendravimo su vaiku tvarką. Pažymėtina, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones galima tik tuomet, kai yra tam rimtas pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovas neįrodė būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie ketinimą vaiką išvežti iš Lietuvos Respublikos bei beveik prieš metus laiko vykęs elektroninis susirašinėjimas su apeliante, nėra tinkami ir pagrįsti įrodymai taikant tokio griežto pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kaip uždraudimas išvežti vaiką iš jo gyvenamosios vietos. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos apsidraudimui, nes tokiu būdu pažeidžiamos kito asmens, šiuo atveju ieškovės, kartu ir nepilnamečio vaiko teisės.

15. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant proporcingumo principą, draudžiantį taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina, neįrodžius egzistuojant realios grėsmės, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-08-26 nutartis naikinama, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 145 str. 2 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atsakovo A. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.