Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. NSN-18-36 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 2S-709, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog 2023 m. lapkričio 24 d., 2-ojo nuteistųjų būrio patikrinimo metu pareiškėjas gulėjo jam skirtoje lovoje ir nedalyvavo vykusiame patikrinime. Pareigūnui nurodžius atsikelti iš lovos, šis atsisėdo, tačiau neatsistojo šalia lovos, t. y. nevykdė pareigūno teisėtų reikalavimų. Tokiu savo elgesiu nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Alytaus kalėjimo viršininkas atsižvelgdamas į surinktą dokumentinę medžiagą bei vadovaudamasis BVK 79 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 80 straipsnio nuostatomis, 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. NSN-18-1024 „Dėl nuteistajam drausminės nuobaudos skyrimo“ skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

Dėl minėto Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. NSN-18-1024, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri 2024 m. sausio 3 d. sprendime Nr. 2S-5 konstatavo, jog gauta medžiaga laikytina pakankamu įrodymu pagrindžiant pareiškėjo neteisėtus veiksmus, numatytus BVK 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl skundo dalis dėl Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. NSN-18-1024 paskirtos nuobaudos pagrįstumo yra nepagrįsta, tačiau kita dalis dėl skundžiamo teisėtumo – pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, Alytaus kalėjimo viršininkui buvo rekomenduota pakartotinai įvertinti pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes ir priimti teisinį reglamentavimą atitinkantį sprendimą, t. y. ištaisyti sprendimo dėl nuobaudos skyrimo dėstomojoje dalyje įrašytą perteklinį kaltinimą nuteistajam pažeidus BVK 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą specialiąją pareigą, kadangi ši pareiga yra blanketinio taikymo norma, jos pažeidimas galimas tik per kito įstatymo arba žemesnės galios norminio akto pažeidimą, o joks įstatymo, išskyrus aukščiau nurodytą BVK 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ar teisingumo ministro nustatytos laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos pažeidimas nuobaudos skyrimo nuteistajam dokumentinėje medžiagoje neužfiksuotas.

Alytaus kalėjimo viršininkas, atsižvelgęs į Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. sausio 3 d. atsakyme Nr. 2S-5 nurodytas aplinkybes, taip pat į Komisijos, patariančios kalėjimo viršininkui nuteistųjų teisinės padėties keitimo ar kitais klausimais 2024 m. sausio 9 d. posėdyje priimtą siūlymą, 2024 m. sausio 11 d. priėmė naują sprendimą Nr. NSN-18-36 „Dėl nuteistajam drausminės nuobaudos skyrimo“ ir skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – draudimą vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

Atitinkamai, Alytaus kalėjimo viršininkas 2024 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. NĮ-18-51 „Dėl Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. NSN-18-1024 „Dėl nuteistajam A. Š. drausminės nuobaudos skyrimo“ pripažinimo negaliojančiu“ sprendimą Nr. NSN-18-1024 pripažino negaliojančiu.

Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri 2024 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 2S-709 pareiškėjo skundą atmetė, kadangi Alytaus kalėjimo 2024 m. sausio 11 d. sprendime Nr. NSN-18-36 nurodyta kokiu pagrindu ir kuo vadovaujantis pareiškėjui skirta drausminė nuobauda, paaiškinta, kokį drausmės pažeidimą jis padarė, nurodyta administracinio sprendimo apskundimo tvarka, taip pat jame neliko perteklinio kaltinimo.

BVK 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Pagal šiame įstatyme įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą, nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 50 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Įstatyme yra imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 80 straipsnio 8 dalis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

BVK 79 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė (drausminių nuobaudų rūšys) už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) maksimalios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį įsigyti asmeninių daiktų, sumažinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma – iki trijų mėnesių; 2) draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 3) vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į fondą. Ši atsakomybė yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų BVK 79 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2010).

Nesutikimą su Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. NSN-18-36 paskirta drausmine nuobauda – draudimu vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) – pareiškėjas motyvuoja tuo, kad ši nuobauda jam buvo paskirta du kartus už tą patį nusižengimą, pažeidžiant non bis in idem principą, taip pat nurodo, jog su vidaus tvarkos taisyklėmis nebuvo supažindintas. Tačiau, teismas pažymi, jog šiuos pareiškėjo argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 18.2 punktą, įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą, nuteistieji privalo atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę. Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 „Dėl Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija) 64.1 punktas numato, jog perduodančios pamainos pataisos pareigūnas atidaro kamerų duris, nurodo suimtiesiems (nuteistiesiems) atsistoti, išeiti iš kameros apsirengus viršutiniais drabužiais ir rikiuotis saugiu atstumu nuo durų taip, kad juos visus būtų galima matyti, rankas laikyti už nugaros. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, pataisos įstaigos pareigūnams įėjus į kamerą, pareiškėjas, be kita ko, turėjo nedelsiant atsistoti.

Bylos duomenys, t. y. Alytaus kalėjimo saugumo valdymo skyriaus specialisto R. V. 2023 m. lapkričio 24 d. tarnybinis pranešimas Nr. PŽ-18-1963 „Dėl nuteistojo A. Š. neteisėtų veiksmų“, Alytaus kalėjimo saugumo valdymo skyriaus specialisto E. B. 2023 m. gruodžio 28 d. tarnybinis pranešimas Nr. SV-18-6040 „Dėl nuteistojo A. Š. neteisėtų veiksmų patikslinimo“, teismui pateikto vaizdo registratoriaus Nr. 126 įrašas, pareiškėjo 2023 m. lapkričio 27 d. paaiškinimas Nr. NPS-18-20291, Alytaus kalėjimo Komisijos, patariančios kalėjimo viršininkui nuteistųjų teisinės padėties keitimo ir ar kitais klausimais 2023 m. lapkričio 28 d. posėdyje priimtas siūlymas, neabejotinai patvirtina, kad 2023 m. lapkričio 24 d. 8.17 val. 2-ojo nuteistųjų būrio patikrinimo metu nuteistasis gulėjo jam skirtoje lovoje Nr. 3.6 ir nedalyvavo patikrinime. Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareigūnui nurodžius nuteistajam atsikelti iš lovos, šis atsisėdo lovoje, tačiau neatsistojo šalia jos. Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas skunde neneigia, jog pareigūnui įėjus kamerą jis atsistojo ne iš karto, o tik po pakartotinio raginimo. Minėtos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Instrukcijos 64.1 punkto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti bylos duomenimis, jog 2023 m. lapkričio 24 d. 8.17 val. 2-ojo nuteistųjų būrio patikrinimo metu nuteistasis gulėjo jam skirtoje lovoje Nr. 3.6 ir nedalyvavo patikrinime, kadangi pareigūnui nurodžius nuteistajam atsikelti iš lovos, šis atsisėdo lovoje, tačiau neatsistojo šalia jos. Nuteistasis išlipo iš lovos ir atsistojo tik po kelių duotų nurodymų.

Išanalizavęs teisės aktų nuostatas bei byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas minėtais veiksmais nesilaikė BVK 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos (pareigūnų) reikalavimus, taip pat Instrukcijos 64.1 punkto nuostatos, numatančios, jog kamerose laikomų nuteistųjų skaičiuotės ir patikrinimo metu, skaičiuojančiam pareigūnui užėjus į kamerą, visi joje laikomi nuteistieji privalo atsistoti šalia savo miegamų vietų.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Alytaus kalėjimo viršininkui 2024 m. sausio 11 d. priėmus sprendimą Nr. NSN-18-36 skirti nuteistajam drausminę nuobaudą, jis už tą patį nusižengimą buvo nubaustas antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje. Iš bylos duomenų matyti, jog Alytaus kalėjimo viršininkas 2024 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą Nr. NĮ-18-51, kuriuo Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. NSN-18-1024 „Dėl nuteistajam A. Š. drausminės nuobaudos skyrimo“ buvo pripažintas negaliojančiu. Su minėtu 2024 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai 2024 m. sausio 16 d. Pareiškėjo skundo teiginys, jog pagal Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. NSN-18-1024 pareiškėjo atžvilgiu paskirta nuobauda buvo įvykdyta iki 2023 m. gruodžio 29 d. yra nepagrįsta, kadangi pareiškėjas apie Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. NĮ-18-51, kuriuo Alytaus kalėjimo viršininko 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. NSN-18-1024 buvo pripažintas negaliojančiu, objektyviai žinojo dar iki skundo teismui padavimo dienos. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad konstitucinis principas non bis in idem, nagrinėjamu atveju, nebuvo pažeistas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti VAĮ keliamus reikalavimus.

VAĮ 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Šio straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (VAĮ 3 straipsnio 5 punktas). Objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Teismas pabrėžia, jog tam, kad administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas atitiktų aukščiau nurodytus principus, jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (ABTĮ 13, 20 ir 57 straipsniai). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Nagrinėjamu atveju, skundžiamame Alytaus kalėjimo viršininko sprendime, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda, yra nurodyta kokiu pagrindu ir kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda, kokį drausmės pažeidimą jis padarė, nurodyta administracinio sprendimo apskundimo tvarka, taip pat pažymėtina, jog Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 11 d. sprendime nebeliko perteklinio kaltinimo, kuris buvo ankstesniame bei šiai dienai netekusiame teisinės galios 2023 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. NSN-18-1024. Įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, teismas sprendžia, kad jis atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, jame nurodytos aktualios faktinės aplinkybės, motyvai bei teisės normos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokius teisės aktus atsakovė pažeidė priimdamas skundžiamą sprendimą, kuo šis raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vien dėl to, kad buvo priimtas pareiškėjui nepalankus rezultatas, skundžiamas sprendimas netampa neteisėtu ar nepagrįstu.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. NSN-18-36 yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus, jame išsamiai, argumentuotai, pagrindžiant faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda, todėl panaikinti jo nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą naikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 2S-709, kuriuo pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ir atmestas.

Teismas nenustatė pagrindų skundžiamus sprendimus laikyti nepagrįstais ir juos panaikinti, todėl pareiškėjo skundas dėl jų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.