- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-217-107-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00137-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Dalius Jocys, Valentinas Janonis
- Nukentėjusysis
- R. A.
- Nuteistasis
- K. G.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
Teisėja Eugenija Šatkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00137-2012-2
2013 m. gegužės 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-13 nuosprendžio, kuriuo K. G. (K. G.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.
Iš K. G. priteista Valstybinei ligonių kasai 271,45 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. nuteistas už tai, kad 2012-01-22, apie 22.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, matant pašaliniams asmenims, R. A. perspėjus dėl netinkamo K. G. elgesio vairuojant automobilį, K. G. sugriebė pastarąjį už striukės, delnu smogė R. A. į veidą, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą su ūmaus periodo lengvos formos traumine smegenų liga, galvos smegenų sukrėtimą.
Apeliaciniame skunde nuteistojo K. G. gynėjas advokatas E. Staponkus su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, mano, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.
Gynėjas nurodo, kad nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir būtent taip nori veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.).
Apelianto tvirtinimu, K. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius ir logiškus parodymus, parodė, kad R. A. už striukės negriebė, jam jokio smūgio nesudavė, kad konfliktinę situaciją savo įžūliu elgesiu sukėlė R. A., kuris, K. G. panaudojus automobilio garsinį signalą tam, kad įspėtų dėl tinkamo automobilio statymo, R. A. sureagavo labai emocingai. R. A. net keliasdešimt metrų vijosi K. G. vairuojamą automobilį iki K. G. namų, kur K. G. aikštelėje stato savo automobilį. K. G. nebaigus statymo manevro ir neišlipus iš automobilio, R. A. pradėjo belsti į vairuotojo pusės automobilio durelių langą ir, būdamas labai susinervinęs, šiurkščiai, jį „tujindamas“, keletą kartų klausė, ko jis pypsėjo, pokalbio metu vartojo necenzūrinius žodžius. Jam išlipus iš automobilio, R. A. ir toliau keikėsi, buvo agresyviai nusiteikęs, jokių paaiškinimų nesiklausė, grasino pakviesti savo draugus ir parodyti, su kuo jis turįs reikalą, kad jam už tai teks daug sumokėti. Kadangi R. A. nenorėjo klausyti jokių paaiškinimų, elgėsi įžūliai ir grasinamai, todėl K. G. kartu su žmona nuėjo į namus, o R. A. liko lauke. Parėjęs į namus, pro langą pamatė, kad R. A. kalba su policijos pareigūnu. Policijos pareigūnui nuėjus link darželio, K. G. pamatė, kad R. A. nuėjo už jam priklausančio automobilio galinės dalies ir dešiniuoju šonu staiga atsigulė ant žemės. Gal po minutės laiko prie gulinčiojo pribėgo policijos pareigūnas, pakėlė jo galvą nuo žemės. Atėjo dar kitas pareigūnas. Jie R. A. pakėlė ir nuvedė prie krepšinio stovo, o po 10–15 minučių atvažiavo greitosios medicininės pagalbos automobilis, į kurį buvo įsodintas R. A..
Ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu, bylos teisminio nagrinėjimo metu R. A. parodė, kad, išlipęs iš automobilio, K. G. jį sugriebė už striukės, tačiau, jam paprieštaravus, paleido, o po to kairės rankos plaštaka smogė į kairę veido pusę. Tuo metu jis buvęs susikišęs rankas į striukės kišenes, bet nuo smūgio nepargriuvo, o tik porą metrų iš inercijos paėjo atbulas. Jis K. G. negrasino ir jo neįžeidinėjo.
Nuteistojo K. G. žmona A. G., kuri važiavo su vyru automobilyje, patvirtino K. G. parodymus dėl agresyvaus R. A. elgesio su jos vyru, dėl išsakytų grasinimų, parodė, kad jos vyras K. G. R. A. jokio smūgio nesudavė.
Daugiau byloje jokių tiesioginių šio įvykio liudytojų nėra, todėl kiti byloje esantys įrodymai turėjo būti išnagrinėti ypatingai kruopščiai ir detaliai, išanalizuota nukentėjusiojo asmenybė ir jo parodymai, kurie byloje nėra nuoseklūs ir kai kur prasilenkia su gyvenimiška logika.
Gynėjo nuomone, dėl garsinio signalo padavimo stabilios būsenos žmogui vytis automobilį keliasdešimt metrų, vartoti necenzūrinius žodžius nebūtų pagrindo. Tai parodo R. A. asmenybės emocinį nestabilumą, realios gyvenimiškos situacijos neįvertinimą.
Iš liudytojų R. P. ir E. T. parodymų matyti, kad R. A. susmukus už K. G. automobilio galinės dalies, o po kurio laiko jam atsigavus, jis pareiškė, kad yra turėjęs galvos traumą, turi invalidumą, bet greitosios medicininės pagalbos iškvietimo atsisakė. Esant tokiai situacijai, tai yra esant sumuštam ir praradus sąmonę, akivaizdu, kad kiekvienas nukentėjusysis įvairiais būdais siektų, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba, tačiau R. A. to nesiekė. Gynėjas daro prielaidą, kad dėl turėtos galvos traumos R. A. atsiduria tokioje situacijoje ne pirmą kartą, todėl ir šiuo atveju iškviesti greitąją medicininę pagalbą nepageidavo.
Apelianto nuomone, paties R. A. parodymai dėl ilgalaikio sąmonės netekimo yra abejotini ir nelogiški. Jis teigė, kad bekalbant su pareigūnais jis prarado sąmonę ir ją atgavo tik ligoninėje. Tačiau iš paminėtų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jis įvykio vietoje po nukritimo ant žemės bendravo su pareigūnais, pasisakė apie savo turėtą galvos traumą ir invalidumą. Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelėje įrašai patvirtina, kad R. A. įvykio vietoje buvo sąmoningas, atvykusiems medikams paaiškino įvykio aplinkybes, nurodė, kad yra turėjęs galvos traumą, o iš įvykio vietos buvo išvežtas į ligoninę sąmoningas. Greitosios medicininės pagalbos medikai savo įrašuose užfiksavo, kad išorinių sužalojimų galvoje nepastebėta. Todėl esant jau vien tokiems R. A. parodymams dėl sąmonės praradimo aplinkybių ir trukmės, kiti jo parodymai taip pat vertintini kritiškai. Tai, kad turėjo galvos traumą, R. A. patvirtino ir ligoninėje, šią aplinkybę ypač akcentavo specialiųjų tarnybų darbuotojams. Todėl, apelianto nuomone, R. A. nukrito ant žemės ir susitrenkė būtent dėl savo sveikatos problemų, tai yra dėl praeityje turėtos galvos traumos, dėl to ligoninėje jam buvo nustatytas galvos sumušimas. Gynėjo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme aplinkybė dėl R. A. sveikatos problemos tinkamai ištirta nebuvo, o tai turėjo esminės reikšmės šioje byloje priimant teisingą ir objektyvų sprendimą.
Gynėjo nuomone, R. A. parodymai, kad K. G. sudavė jam kairės rankos delnu į kairę veido pusę, yra nelogiški. Jei jau ir buvo smūgiuota stovint vienam prieš kitą iš nedidelio atstumo, kaip nurodė nukentėjusysis, smūgis kairės rankos delnu galėjo kliūti ne į kairę, o į dešinę veido pusę. Kad R. A. kaip nors būtų išsisukinėjęs nuo smūgio ir pakeitęs kūno padėtį, neparodė. Abejonių keliama versija, kad, jam emocingai aiškinantis su K. G., jo rankos buvo sukištos į striukės kišenes. Taip pat neįtikina R. A. versija, kad K. G., kurio svoris 130 kg, o R. A. 83 kg (tuo labiau esant rankoms kišenėse), sudavus smūgį į veidą, jis nuo suduoto smūgio nepargriuvo, kad ant jo veido neliko aiškių sumušimo požymių, kuriuos būtų užfiksavę į įvykio vietą atvykę medikai.
Apie tai, kad K. G. nesudavė smūgio R. A., galima spręsti ir iš to, kad R. A., kaip nukentėjusysis, byloje jokio civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nepareiškė, nors tokią teisę turėjo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje. Šis principas reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ taip pat yra išaiškinęs, kad kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės, išnaudojus visas galimybes joms pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Gynėjo įsitikinimu, teismas apkaltinamąjį nuosprendį K. G. priėmė remdamasis prielaidomis, o ne realiai surinktais ir nustatytais įrodymais, netinkamai motyvavo ir be pagrindo atmetė gynybos prašymą detaliai ištirti nukentėjusiojo sveikatos būklę dėl turėtos galvos traumos, gydymosi eigos ir pasekmių, be pagrindo atsisakė apklausti į įvykio vietą atvykusius greitosios pagalbos gydytojus. Visos šios aplinkybės būtų padėjusios teismui surinkti papildomus įrodymus, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa.
Nuteistojo K. G. gynėjas E. Staponkus prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti K. G. išteisinantį nuosprendį.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, nuosprendis naikintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. A. parodė, kad (duomenys neskelbtini) namo kieme, jam statant automobilį, užgeso variklis. Išgirdo, kad jam „signalina“ kitas vairuotojas. Baigęs manevrą, nukentėjusysis išlipo iš automobilio, priėjęs prie nuteistojo paklausė: „kodėl tu signalinai?“, paklausė, kodėl šis triukšmauja po 22 valandos. Nuteistasis K. G. išlipo iš automobilio, replikavo ir stvėrė jam už striukės. Nukentėjusiojo rankos buvo kišenėse. Po tam tikro laiko nuteistasis nukentėjusiajam kairės rankos plaštaka sudavė smūgį į smilkinį ir su kartu važiavusia keleive nuėjo namo. Po suduoto smūgio nukentėjusysis sunkiai išstovėjo ant kojų, atsitraukė kelis žingsnius, iškvietė policijos pareigūnus, po smūgio sąmonės praradęs nebuvo, bendravo su pareigūnais. Kokiu momentu prarado sąmonę, neprisiminė. Po šio įvykio gydėsi ambulatoriškai (t. 1, b. l. 165–166).
Teisiamajame posėdyje nuteistasis K. G. parodė, kad pamatė pavojingai artėjantį automobilį „Mazda“ prie automobilio „Toyota“, todėl pasignalizavo, kad įspėtų automobilio „Mazda“ vairuotoją. Sustojęs pamatė, kad prie jo automobilio lango stovi nukentėjusysis, nukentėjusysis šaukė: „ko tu pypsi“. Kai nuteistasis paprašė, kad į jį kreiptųsi „Jūs“, nukentėjusysis pasidarė agresyvesnis ir nuteistojo paaiškinimo, kodėl šis pypino, nenorėjo klausytis. Jokio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo. Matė, kad nukentėjusysis atsigulė ant žemės pats (t. 1, b. l. 168–169).
Analogiškas įvykio aplinkybes teisiamajame posėdyje parodė ir liudytoja A. G..
Teisiamajame posėdyje liudytoja A. G. tvirtino, kad jos vyras K. G. nukentėjusiajam nesmogė, jis yra ramus žmogus. Nukentėjusiajam signalizavo, nes šis pavojingai statėsi automobilį, galėjo įvykti susidūrimas. Nukentėjusysis, išlipęs iš automobilio, piktai šaukė: „ko tu pypsi“, grasino vyrui. Grįžę namo šviesos neįsijungė, į lauką išeiti bijojo, nes jiems buvo grasinta ir anksčiau. Jų automobilio signalizacija nesuveikė. Pro langą matė, kad nukentėjusysis, paėjęs prie automobilio, atsigulė pats (t. 1, b. l. 168).
Iš aptartų parodymų matyti, kad pats nukentėjusysis priėjo prie nuteistojo automobilio, nuteistąjį K. G. „tujindamas“ priekaištavo jam dėl to, kodėl šis naudojo automobilio garsinį signalą. Šių aplinkybės nepaneigė nė nukentėjusysis R. A.. Kitų asmenų, kurie būtų matę ar girdėję nuteistojo K. G. ir nukentėjusiojo R. A. konfliktą, parodymų byloje nėra.
Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. V. parodymų matyti, kad jis išgirdo automobilio signalizacijos pyptelėjimą, pagalvojo, kad supypsėjo jo automobilio signalizacija. Policijos pareigūnui spiriant į K. G. automobilį, signalizacija nesuveikė, tik pyptelėjo. Pro virtuvės langą liudytojas matė gulintį žmogų. Nustebo, kodėl šalia jo nėra policijos (t. 1, b. l. 167–168).
Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad R. A. „sumuštas nepažįstamo asmens. Po smūgio į kairę galvos pusę sutriko kalba, atmintis, atsirado mirgėjimas akyse, nusilpo dešinė ranka ir koja. Neprisimena, ar buvo praradęs sąmonę. Anamnezėje – galvos trauma, bet po jos buvęs sveikas. Obj. sąmoningas. Kalba sutrikusi. Dreba deš. ranka. Deš. koją velka. Stebimas horizontalus nistagmas. Išorinių sužalojimų galvoje nestebima. Širdies veikla ritmiška“ (t. 1, b. l. 177–178).
Specialisto išvadoje Nr. G 452/12(03), remiantis tyrimui pateiktais R. A. medicininiais dokumentais bei nustatytų traumų patyrimo aplinkybėmis, teismo medicinos ekspertas R. P. P. konstatavo, kad R. A. kliniškai buvo nustatytas galvos sumušimas su ūmaus periodo lengvos formos traumine smegenų liga, galvos smegenų sukrėtimu. Tyrimui pateiktuose dokumentuose kokių nors išorinių sužalojimų žymių R. A. kūne nekonstatuota. Nurodytą galvos sužalojimą R. A. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus jo galvą kietu buku daiktu, netrukus iki patenkant į gydymo įstaigą, galbūt teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2012-01-22 paros antroje pusėje. Tyrimui pateiktų medicininių dokumentų apimtyje dėl nurodyto galvos sužalojimo R. A. sveikata buvo sutrikdyta laikotarpiu iki 10 dienų, jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 39).
Apeliaciniame teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. P. paaiškino, kad jam pateiktoje užduotyje apie tai, kad R. A. buvo nukritęs, nurodyta nebuvo. Ekspertas patvirtino, kad išvadą apie R. A. sveikatos masto sutrikdymą padarė iš pateiktų medicininių dokumentų, R. A. pats nematė. Gydytojas, kuris apžiūrėjo R. A. įvykio dieną, ant R. A. kūno sužalojimų nenustatė. Po tokios traumos, kuri buvo nurodyta ekspertui pateiktuose dokumentuose, dešinės kojos vilkimo neturėtų būti. Žmogus, patyręs smegenų sukrėtimą, turėtų prarasti sąmonę, tačiau sąmonės praradimas būna ne visada, poodinė kraujosruva galėjo būti dar neišsivysčiusi. Smūgis galėjo būti nepakankamas, kad susidarytų išoriniai sužalojimo požymiai. Kodėl R. A. įvykio vietoje nukrito ant žemės, ekspertas atsakyti negalėjo, spėliojo, kad gal nukentėjusysis paslydo arba norėjo pasunkinti savo padėtį, galbūt nuo emocinio šoko, po daugkartinių galvos smegenų traumų būna epilepsiniai priepuoliai. Nurodė, kad, jeigu jis būtų kritęs ant žemės, būtų buvusi atsitrenkimo vieta, žaizda galvoje (t. 2, b. l. 47–49).
Iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės rašto matyti, kad 2011-03-18 R. A. lankėsi pas gydytoją neurologą, nustatyta diagnozė: Lėtinė trauminė galvos smegenų liga (t. 2, b. l. 43).
Apeliaciniame teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja R. A. šeimos gydytoja I. S. parodė, kad nuo 2009 metų R. A. į ją kreipdavosi dažnai. Turėjo nugaros traumą. Dėl tiriamo įvykio R. A. į ją nesikreipė, gydytis neatvyko. Kortelėje yra tik lapelis iš ligoninės (t. 2, b. l. 59–60).
Iš aptartų specialisto išvadoje Nr. G 452/12(03) esančių duomenų, eksperto R. P. P. paaiškinimų matyti, kad teismo medicinos ekspertas R. P. P. R. A. pats neapžiūrėjo, išvadą dėl sveikatos sutrikdymo masto iš esmės padarė remdamasis R. A. apžiūrėjusio gydytojo nustatyta diagnoze. Iš specialisto išvados Nr. G 452/12(03) tiriamosios dalies matyti, kad R. A. buvo atlikta kompiuterinė tomografija – be aiškios patologijos. Diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas (t. 1, b. l. 39). R. A. po įvykio į šeimos gydytoją nesikreipė. Iš eksperto paaiškinimo matyti, kad, jeigu nukentėjusysis būtų kritęs ant žemės, būtų buvusi atsitrenkimo vieta, žaizda galvoje, tačiau atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai, R. A. apžiūrėjęs gydytojas ant jo kūno sužalojimų nerado. Ši aplinkybė neprieštarauja nuteistojo ir liudytojos A. G. parodymams, kad nukentėjusysis ant žemės galėjo atsigulti ir pats.
Teisiamajame posėdyje liudytojas R. P. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis paaiškino, kad jis sukonfliktavo su nuteistuoju dėl automobilio statymo. Nuteistasis jam smogė. Nukentėjusysis skundėsi galvos svaigimu. Liudytojui nusisukus, nukentėjusysis nukrito, pradėjo drebėti, sąmonės praradęs nebuvo. Buvo bandyta surasti kaltininką, išbandant jo automobilio signalizaciją, tačiau signalizacija nesuveikė (t. 1, b. l. 166–167).
Teisiamajame posėdyje liudytojas E. T. parodė analogiškai, patvirtino kad nuteistojo automobilio signalizacija nesuveikė. Nukentėjusiojo nugriuvimo momento nematė, nukentėjusysis minėjo, kad yra turėjęs galvos traumą (t. 1, b. l. 167).
Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotų duomenų matyti, kad R. A. buvo sutrikusi kalba, atmintis, atsiradęs mirgėjimas akyse, nusilpusi dešinė ranka ir koja. R. A. dėl galvos skausmų nesiskundė. Apeliaciniame teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad po tokios traumos, kuri buvo nurodyta jam pateiktuose dokumentuose, dešinės kojos vilkimo neturėjo būti. Tačiau tokie R. A. nusiskundimai paaiškinami byloje esančiais medicininiais dokumentais. Darbingumo lygio vertinimo aktuose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad R. A. analogiškus organizmo funkcijų sutrikimus jautė po patirtų traumų, iki šio įvykio, iki nustatant jo neįgalumą (t. 2, b. l. 23–37).
2009-03-31, 2011-04-15 Darbingumo lygio vertinimo aktuose užfiksuota, kad R. A. skundėsi dažnai pasikartojančiais galvos skausmais, pasvaigimais, blogėjančia pusiausvyra, atmintimi, padidintu jautrumu, greitu nuovargiu, dešiniųjų galūnių tirpimais. Ligonio žodžiais, nuo 13 metų amžiaus turėjęs 8 buitines galvos traumas. R. A. diagnozuoti centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai (potrauminis sindromas, lengva ataksija), lengvas pažinimo sutrikimas, juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija. R. A. konsultavo neurologai, psichologai ir psichiatras (t. 2, b. l. 18, 20, 23–37).
Apeliaciniame teismo posėdyje ekspertas D. T. paaiškino, kad potrauminiam sindromui yra būdinga tai, kad žmogus sunkiau toleruoja frustuojančias situacijas, t. y. emocinį, fizinį krūvį, aplinkos pasikeitimo sąlygas, slėgio pasikeitimus. Tai yra nedidelis emocijų sutrikimas ne pagal turinį, o pagal laipsnį, ryškiau sureaguoja. Patyrę galvos traumą žmonės turi polinkį reaguoti į išorinius dirgiklius ryškesnėmis vegetacinėmis reakcijomis (t. 2, b. l. 49–50).
Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą kaltam asmeniui kyla tada, kai viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Vieša vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai.
Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą.
Eksperto D. T. paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad R. A. į įvykio metu susidariusią situaciją dėl to, kad nuteistasis panaudojo automobilio garsinį signalą, reagavo neadekvačiai dėl jam dar iki tiriamo įvykio nustatytos ligos diagnozės – Potrauminio sindromo. Iš aptartų medicininių duomenų matyti, kad įvykio metu R. A. tiek policijos pareigūnams, tiek ir greitosios medicininės pagalbos gydytojui nurodė analogiškus simptomus, kurie buvo diagnozuoti dar iki tiriamų bylos aplinkybių. Iš aptartų medicininių dokumentų matyti, kad R. A. ir anksčiau sutrikdavo pusiausvyra, susilpnėdavo kojų jėga, todėl, remiantis teismo psichiatro eksperto D. T. paaiškinimais, šie anksčiau nustatyti organizmo funkcijų sutrikimai ir atvykus į įvykio vietą greitosios medicininės pagalbos tarnybai (sutrikusi R. A. kalba, atmintis, atsiradęs mirgėjimas akyse, nusilpusi dešinė ranka ir koja) buvo anksčiau diagnozuotų ir aptartų ligų pasekmė, pasikartojusi nukentėjusiojo ir nuteistojo pokalbio metu 2012-01-22.
Įvykio dieną ant R. A. kūno sužalojimų nesurasta. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis K. G. sugriebė R. A. už striukės, delnu smogė jam į veidą ar į kitą kūno dalį, byloje nėra, todėl tvirtinti, kad K. G. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nėra jokio pagrindo.
Esant aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-13 nuosprendis naikintinas, K. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija
nuspr endžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-13 nuosprendį panaikinti.
K. G. (K. G.) pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį dėl 271,45 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).