- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2068-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybės
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. S. ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. 6-9), kurį tikslino (b. l. 25-28, 2-5, 51, 70) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir Institucija) jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d. – 1 898,69 Lt. Paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Sargybų būrio specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Nurodė, kad Institucijos, kaip darbdavio, netinkamas jo darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Institucija, kaip darbdavys, išmoka visas išmokas pareigūnams, susijusias su tarnybos santykiais, ir, nesant kitokio teisinio reguliavimo, todėl padarė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoką taip pat privalo mokėti Institucija. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba), kaip asignavimų valdytojas, dalyvauja sprendimo dėl minėtos kompensacijos išmokėjimo priėmimo procese (kaip tretysis suinteresuotas asmuo).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 34-35) atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Pažymėjo, kad Institucija yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, turi atskirą išlaidų sąmatą. Nurodė, kad Institucijos vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Teigė, kad neaišku, kaip Institucija nagrinėjamoje byloje gali būti tinkamu atsakovu, nes pareiškėjo tariamai patirta žala atsirado dėl įstatymo leidėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo, priimtų sprendimų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 71-72).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 74-77) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 1 545 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas G. S. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi 2007 m. spalio 30 d. , bei atsižvelgė į tai, jog laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį viršija trejus metus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 str.), atsakovas neprašė taikyti senaties terminą (DK 27 str. 2 d.), pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 545 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2009 m. vasario 1 d. (pareiškėjo patikslintame skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti nesumokėtą darbo užmokestį, dienos).
III.
Atsakovas Institucija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85-87), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjui savo reikalavimus grindžiant CK 6.271 straipsniu Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nurodė, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pažymėjo, kad DK 298 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas yra skaičiuotinas nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos.
Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-84), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 1 898,69 Lt. Pažymi, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009 ir kt. Pažymi, kad laikotarpiai, kurias darbuotojui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat gali būti sumuojami, pasirenkant finansiškai palankiausius laikotarpius, tačiau bendra susumuota trukmė negali viršyti trejų metų ir atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-859/2009. Nurodo, kad pagal pateiktas Institucijos uždarbio korteles bei remiantis DK 298 straipsniu, turėtų būti priteistina darbo užmokesčio dalis, kuri apskaičiuotina taip: 53,39 už 2004 m. gruodžio mėnesį + 199,70 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. + 926,90 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d. + 26,08 Lt už 2008 m. rugpjūčio mėnesį + 239,08 Lt už 2009 m. sausio mėnesį, viso 1 898,69 Lt.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu (b. l. 93-94) prisideda prie Institucijos apeliacinio skundo bei, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, jei teismas paliktų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsakovas Institucija atsiliepimu (b. l. 97-99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė savo apeliaciniame skunde.
Pareiškėjas G. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 100-101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą dalyje dėl jo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš atsakovo Institucijos pripažinimo pagrįstu palikti nepakeistą, o Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad Institucija iki šio nėra tinkamai su juo atsiskaičiusi. Nurodo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir teigia, kad sprendimas neišmokėti viso priklausančio darbo užmokesčio nelaikytinas įvykdytu – teismo tvarka gali būti įsiterpta ir ištaisyta darbdavio klaida, padaryta taikant antikonstitucinę įstatymo nuostatą, todėl nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Nesutinka su tuo, kad piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos. Nurodo CK 1.130 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, be to, jis į teismą pirmą kartą kreipėsi 2007 m. rugsėjo 24 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2009 metus pareiškėjui G. S. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Atsižvelgdama į išdėstytą ir į tai, kad pareiškėjas darbo užmokesčio nepriemoką prašė priteisti už ilgesnį nei trejų kalendorinių metų laikotarpį, t. y. nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d. (b. l. 70, 71), teisėjų kolegija įvertina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai trejus kalendorinius metus skaičiavo atgal nuo pareiškėjo patikslintame skunde nurodytos paskutinės šio laikotarpio dienos (2009 m. vasario 1 d.). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis darbuotojo asmeninėmis uždarbio kortelėmis (b. l. 52-61). Darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.