Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-05-23 · Civilinė byla Nr. 2S-808-467/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-23
Bylos Nr.
2S-808-467/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Dalia Kačinskienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
L. S.
Ieškovas
R. M.
Išvadą teikia
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
  • 77.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-808-467/2011Procesinio sprendimo kategorijos 77.4.; 110.1.; 122.1.; 122.3.; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. gegužės 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),kolegijos teisėjai Dalia Kačinskienė, Henrichas Jaglinskis,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei L. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas R. M. 2010 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo, prašydamas laikinai nustatyti nepilnamečio vaiko P. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu R. M. ir uždrausti motinai L. S. paimti vaiką P. M. iš tėvo R. M., įskaitant vaiko išvežimą į užsienį. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė L. S., nebūdami santuokoje, turi bendrą nepilnametį vaiką P. M., gimusį (duomenys neskelbtini). Vaiko gyvenamoji vieta nėra nustatyta. 2009 m. birželio mėnesį vaiko motina, nieko nepranešusi pareiškėjui, išvyko su vaiku laikinai gyventi į užsienį. Paaiškėjus, jog motina su vaiku gyvena Norvegijoje, tėvas buvo nuvykęs aplankyti vaiko ir nuo 2010 m. kovo iki rugsėjo mėnesio šalys Norvegijoje gyveno kartu, bendrai rūpinosi vaiku. Nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. vaikas motinos sutikimu gyvena Lietuvoje kartu su tėvu, lanko vaikų darželį. Tėvas turi pakankamai galimybių užtikrinti vaiko interesus ir sveiką vystymąsi, jis gali skirti pakankamai laiko vaiko priežiūrai bei auklėjimui, turi pakankamai lėšų jo poreikiams tenkinti. Atsakovė 2010 m. lapkričio pradžioje pareikalavo, kad tėvas išleistų vaiką mėnesiui į Norvegiją, nors ji Norvegijoje dirba dvejose darbovietėse, darbo grafikai yra kintantys ir ji neturi galimybių šiuo metu užtikrinti vaikui sveiko vystymosi. Ieškovas ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, tačiau, esant realiai grėsmei, jog motina gali atvykti į Lietuvą ir priverstinai išsivežti vaiką, prašė iki ieškinio teismui pateikimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi prašymą patenkino ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatė nepilnamečio vaiko P. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu R. M. bei uždraudė motinai L. S. paimti vaiką P. M. iš tėvo R. M., įskaitant vaiko išvežimą į užsienį. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo prašyme bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus akte nurodytas aplinkybes, jog vaikas P. M. faktiškai gyvena su tėvu ir jam tėvo namuose sudarytos geros sąlygos augti ir vystytis, vaiko santykiai su tėvu yra geri, tėvui padeda prižiūrėti vaiką jo motina J. L., vaikas pradėjo lankyti vaikų darželį, bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog vaiko motina šiuo metu gyvena ir dirba Norvegijoje, kad ji, siekdama gauti piniginę kompensaciją, ketina artimiausiu metu vaiką išsivežti į šią šalį ir ten, nepranešusi tėvui, gali pakeisti savo gyvenamąją vietą, bei vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, padarė išvadą, jog iki ieškinio teismui pateikimo yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 str. 2 d. 2 p., CPK 145 str. 1 d. 6 p., 13 p.).

Šalies argumentai

Atsakovė L. S. patikslintu atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti. Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tada, kai yra reali grėsmė, kad, išvežus vaiką į užsienį, galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti negalimu arba pasunkėti. Ieškovas procesiniuose dokumentuose teismui tvirtina, kad atsakovė neprieštarauja, jog vaikas gyventų su juo Lietuvoje, ir kad tarp ieškovo ir atsakovės nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tokiu būdu, neesant ginčo, teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas iš esmės pažeidė vaiko interesus, faktiškai uždrausdamas vaiko motinai matytis su savo mažamečiu vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Ieškovo ir atsakovės bendravimas yra neįmanomas dėl jų tarpusavio santykių. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad vaiko bendravimas su savo motina gali neigiamai paveikti vaiką ir pažeisti jo teises ar teisėtus interesus. Kadangi iš ieškovo pareiškimo aiškiai matyti, kad jis atsakovei jaučia gilią ir niekuo nemotyvuotą neapykantą, visaip stengiasi apriboti mažamečio vaiko bendravimą su savo motina, atskirti juos vieną nuo kito, dirbtinai sudarydamas sąlygas, kad vaikas savo tikrąją mamą užmirštų, nejaustų jai prieraišumo, darytina išvada, jog vaiko ir motinos bendravimas vaiko tėvo akivaizdoje traumuos vaiką ir darys tiesioginę žalą vaiko teisėms ir jo teisėtiems interesams. Teismas savo nutartimi iš esmės pažeidė visas CK 3.170 straipsnio nuostatas. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad motina gali pasiimti nepilnametį vaiką kartu su savimi į užsienį, savaime nevertintina kaip daranti žalą nepilnamečiam vaikui ar apsunkinanti ieškinio patenkinimą. Priešingai, gyvenamosios vietos, kad ir laikinos, nustatymas su tėvu gali daryti žalą nepilnamečio vaiko interesams tuo aspektu, kad vaikas yra ištraukiamas iš jam įprastos aplinkos ir netenka galimybės bendrauti su asmeniu, prie kurio yra labiausiai prisirišęs ir dėl savo mažo amžiaus yra susietas ypatingais motinos ir sūnaus ryšiais. Teismas laikinąją P. M. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu, neatsižvelgdamas į vaiko interesus, nes nevertino ir nenustatė aplinkybės, kur buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki ginčo tarp šalių kilimo. Nutartyje nėra nurodyta jokia aplinkybė, pateisinanti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos keitimo būtinybę. Aplinkybe, kad ginčo tarp vaiko tėvų kilimo metu vaikas gyveno pas tėvą ir jam buvo užtikrintos sąlygos tinkamai augti ir vystytis, savaime nereiškia, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, uždraudžiant motinai jį pasiimti. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeisti ne tik P. M., bet ir jo nepilnamečio brolio M. S. interesai, nes M. augo su broliu kartu nuo gimimo, juo rūpinosi ir yra labai prie jo prisirišęs.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas R. M. prašo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė privačiuose pokalbiuose pripažįsta, jog vaikui geriau gyventi su tėvu, kadangi Lietuvoje būtų užtikrintos geresnės sąlygos vaiko vystymuisi, tėvas daugiau dėmesio skiria vaiko auklėjimui. Vaikas lanko vaikų lopšelį-darželį, kuriame puikiai adaptavosi, lanko muzikines „Yamaha“ pamokas, kultūrinius renginius. Tėvo socialinis statusas Lietuvoje yra pakankamai aukštas, todėl jis turi geresnes galimybes supažindinti vaiką su socialiniu gyvenimu. Atsakovė Norvegijoje dirba nekvalifikuotą darbą, darbo valandos labai ilgos, dėl to ji mažai prižiūrėdavo abu savo vaikus. Kai vaikas gyveno su atsakove, vaikas buvo daugiau prisirišęs prie savo močiutės, nei prie mamos. Tėvas vaiką labai myli, nuo pat gimimo teikė jam išlaikymą, reguliariai bendraudavo, jie buvo prisirišę vienas prie kito. Atvirkščiai, vaiko ir motinos ryšys yra labai silpnas. Vaiko motina Norvegijoje nesirūpino vaiko sveikata. Nuo 2010 m. kovo iki rugsėjo šalys gyveno kartu Norvegijoje, bendrai rūpinosi vaiku ir vedė bendrą ūkį. Tėvas buvo visapusiškai atsakingas už vaiko priežiūrą, už vaiką jo ligos atveju, vesdavo į darželį. Tačiau dėl sunkios vaiko adaptacijos abiejų tėvų bendru sutarimu norvegiško darželio lankymas buvo nutrauktas. Nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. vaikas motinos sutikimu gyvena kartu su ieškovu Lietuvoje. Vaiko gyvenimas su tėvu visapusiškai atitinka vaiko interesus. Vaiko motina šiuo metu neturi galimybių Norvegijoje išlaikyti ir auklėti vaiką. Jos darbai nepastovūs, fiziškai sunkūs, atlyginimas artimas minimaliam darbo užmokesčiui, dirbama savaitgaliais. Jos psichinė sveikata nėra gera, ji kelis kartus bandė žudytis, yra linkusi į depresiją, nuolat vartodavo antidepresantus. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama pereinamuoju laikotarpiu, kol bus išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, juridiškai įforminti vaiko ryšį su vienu iš tėvų, šiuo atveju ieškovu R. M.. Atsakovė gali išvežti mažametį vaiką į užsienį, užsienyje pakeisti savo gyvenamąją vietą. Tuomet vaiko suradimas ir jo gyvenamosios vietos nustatymas teismine tvarka taps neįmanomu. Ankstesnis atsakovės elgesys įrodo, kad tokio pobūdžio veiksmai yra labai tikėtini. Tėvo galimybės teisinėmis priemonėmis susigrąžinti vaiką yra labai ribotos: motina nuolat gyvena Norvegijoje, pragyvenimas šioje šalyje yra labai brangus. Tuo tarpu ieškovas neriboja atsakovės bendravimo su vaiku ir visaip jį skatina.

Apeliacinės instancijos teismui CPK 314 straipsnio tvarka buvo pateikti nauji įrodymai: R. M. pasižadėjimas (b.l. 36), ieškinio nuorašas (b.l. 52-56), buto statybos sutarties ir buto plano išrašai (b.l. 57-59), informacija apie bankinius pavedimus (b.l. 85-87), informacija apie šalių susirašinėjimą (b.l. 60-84), fotonuotraukos (b.l. 45-49, 51), vaiko skiepijimų pasas (b.l. 92), lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pažyma (b.l. 93), M. S. gimimo liudijimas (b.l. 102), informacija apie imigraciją (b.l. 103-109), pareiškimas dėl nuomos (b.l. 110), nuomos sutartis su buto fotonuotraukomis (b.l. 111-119), prašymas (b.l. 120), brolių fotonuotrauka (b.l. 121), ieškovo elektroniniai laiškai (b.l. 122-125), diskelis (b.l. 126), nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir planas (b.l. 129-131), pažymos (b.l. 132-133), informacija iš Norvegijos (b.l. 134-140), pareiškimas dėl įrodymų suklastojimo (b.l. 141), susirašinėjimas (b.l. 142-143, 147), vaiko lavinimą patvirtinantys dokumentai (b.l. 144-146), straipsnis spaudoje (b.l. 148-154), kreipimasis į Vaikų teisių apsaugos skyrių ir šio skyriaus atsakymas (b.l. 155, 156), šalių 2011-05-16 prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo (b.l. 1-3) ir ieškinys (b.l. 52-56) pareikšti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir nustatė laikiną nepilnamečio šalių sūnaus P. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu R. M. bei uždraudė motinai L. S. paimti vaiką P. M. iš tėvo R. M., įskaitant vaiko išvežimą į užsienį. Atsakovės tokia teismo nustatyta laikinoji nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta su tėvu netenkino, todėl ji pirmosios instancijos teismo nutartį apskundė apeliacine tvarka ir atskirajame skunde nurodė, kad ji iš esmės neprieštarauja, jog vaikas gyventų su ieškovu Lietuvoje, ir kad tarp ieškovo ir atsakovės nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl, neesant ginčo, teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat nurodo, kad teismas iš esmės pažeidė vaiko interesus, faktiškai uždrausdamas vaiko motinai matytis su savo mažamečiu vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantės skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį argumentus, ištyrusi abiejų šalių į bylą pateiktus naujus įrodymus, atsižvelgdama į šalių 2011-05-16 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti, o prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Šeimos teisinių santykių bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Šios priemonės taikomos, kai yra reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio turtiniams ir asmeniniams neturtiniams interesams, jų taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai gyvena skyrium, teismas, siekdamas apsaugoti vaiko interesus, gali nustatyti jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.), kol šis klausimas nėra išspręstas galutinai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šia įstatymo nuostata pasinaudojo ieškovo prašymu.

Apeliantė skunde tvirtina, kad teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – šalių mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu (vaiko tėvu) neatitinka prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų, nepagrįstai apriboja jos teisę bendrauti su sūnumi. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvavimas vaikų auklėjime yra kiekvieno iš tėvų teisė ir pareiga, tačiau tokios pareigos realizavimu turi pasirūpinti kiekvienas iš tėvų pats, todėl atsakovės noras bendrauti su vaiku konkrečiu atveju yra pagrįstas. LR Vaiko teisių pagrindų įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaikui būtina užtikrinti galimybę bendrauti tiek su motina, tiek su tėvu bei kitais artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Iš šalių 2011-05-16 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turinio matyti, jog abi šalys pripažįsta, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik kliudo šalims pasitikėti vienai kita, bet ir šalių tarpusavio ginčai neigiamai įtakoja jų santykius ir vaiko interesus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant prioritetiškai į ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, bei abiejų šalių prašymą panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, skundžiama teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neteisingai įvertino ieškovo nurodytas faktines aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė procesinės teisės normas. Tai sudaro pakankamą pagrindą skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti (CPK 320 str., 329 str. 1 d.) ir klausimui išspręsti iš esmės – ieškovo prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 144-145 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo R. M. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Dalia KačinskienėHenrichas Jaglinskis