Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Aušra Bielskė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 13ANN-104495014-17 A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį ir nubaustas 38 Eur dydžio bauda už tai, kad jis 2017 m. gegužės 31 d., apie 17.25 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savavališkai užkalė bendro naudojimo praėjimą į palėpę, dėl ko Ž. R. negalėjo patekti į bendro naudojimo palėpę pasiimti jai priklausančių daiktų, tai yra A. R. tokiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas į A. R. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio nuostatomis, patikrino apelianto ginčytos teismo nutarties administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apygardos teismo vertinimu, veikos faktinės aplinkės nustatytos teisingai, A. R. veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal ANK 518 straipsnį už savavaldžiavimą asmuo atsako tuo atveju, jei, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, ginčijamas kito asmens, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių aktų nustatytos tvarkos ir tai padaro tyčia.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. R. ir Ž. R. gyvena name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso trims savininkams: savivaldybei, kuri pagal nuomos sutartį patalpas nuomoja Ž. R., Ž. R. močiutei (R. S.) ir A. R. žmonai (B. T.) (b. l. 25-32, 38-45, 63-65). 2005 m. balandžio 18 d. susitarimu tarp S. T. ir R. S. buvo nustatyta naudojimosi šiuo gyvenamuoju namu tvarka (b. l. 25). Patalpos, dėl kurių šioje byloje kilo ginčas, paminėtame 2005 m. balandžio 18 d. susitarime nėra nurodytos. Nustatyta, kad šios patalpos yra virš (t. y. antrame aukšte) bendro naudojimo patalpų 2-1 ir 2-4 (pirmame aukšte); pirmame aukšte gyvena Ž. R., antrame aukšte – A. R.. Taip pat iš A. R. ir Ž. R. paaiškinimų nustatyta, jog į ginčo patalpas (palėpę) galima patekti lipant laiptais iš pirmo į antrą aukštą, ginčo patalpose (palėpėje) buvo sudėti Ž. R. daiktai.

Aukštesnės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pastato tarpaukštinių laiptų konstrukcijos ir palėpė nėra bendrojo naudojimo objektai.

Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.73 straipsnio 3 dalis). Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimo yra nurodoma, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė suponuoja išvadą, jog teisėtas bendraturčių susitarimas turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o jo pakeitimai galimi tik esant įstatymuose ar susitarime nustatytiems pagrindams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007).

Iš Policijoje registruojamų įvykių registro išrašo matyti, jog Ž. R., neturėdama galimybės patekti į bendro naudojimo patalpas, 2017 m. birželio 1 d. kreipėsi bendruoju pagalbos telefonu nurodydama, kad kaimynas užrakino ir lentomis užkalė bendro naudojimo patalpą, kur liko jos daiktai (b. l. 17). Policijos pareigūnas R. R. 2017 m. birželio 1 d. tarnybiniame pranešime dėl gautų duomenų nurodė, kad pagal pranešimą dėl galimo kaimyno savavaldžiavimo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2017 m. birželio 1 d., apie 18.45 val., kartu su tyrėju M. J. atvyko nurodytu adresu, kur juos pasitiko Ž. R., kuri nurodė, kad kaimynas iš pirmo buto uždarė (užkalė) įėjimą į palėpę, tokiu būdu užkirsdamas kelią naudotis bendro naudojimo patalpomis (b. l. 19). Ž. R. pateiktame garso įraše girdėti, kad A. R. 2017 m. gegužės 31 d. atsisako pašalinti kliūtį, aiškina, kad tai padarys jam patogiu laiku. Teismo posėdžio metu liudytojas R. R. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes bei parodė, kad 2017 m. birželio 1 d. jis netgi ir su kolegos pagalba nesugebėjo atidaryti praėjimo į ginčo patalpas, tokiu būdu paneigdamas A. R. teiginį, kad jis įdėjo laisvai darinėjamas duris, o ne užkalė praėjimą.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Dėl argumentų, kurie nurodomi ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-02 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas šią nutartį panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos.