- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- 2S-787-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41986-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- N. M.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-06 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3624-967/2016 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei N. M. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
teisme priimtas ieškovo R. P. ieškinys atsakovei N. M., kuriuo ieškovas prašo nustatyti nepilnamečių dukrų T. P. ir A. P. gyvenamąją vietą su juo. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su juo bei uždrausti atsakovei išvežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos teritorijos be teismo leidimo. Prašymą grindė tuo, jog šalims gyvenant kartu, atsakovė piktnaudžiavo alkoholiu, neturėjo pastovaus darbo, nuolat skolindavosi pinigų iš trečiųjų asmenų, kuriuos išleisdavo alkoholiui. Jam nebūnant namuose, atsakovė pasiėmė su savimi nepilnametes dukras ir išvyko jam nežinomu adresu. Šiuo atveju yra visiškai neaišku, kur gyvena ieškovo nepilnametės dukros T. P. ir A. P.. Visiškai neaišku, kokios yra sudarytos joms gyvenimo sąlygos. Visiškai neaišku, kodėl šios nepilnametės mergaitės nebelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurią lankė dar nuo 2013 metų. Mergaitės nuo pat gimimo gyveno adresu (duomenys neskelbtini), kur jos turi savo poilsio ir žaidimų vietas, nuo 2013 metų lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą vaikų darželį lopšelį „(duomenys neskelbtini)“, jų socialiniu ir emociniu ugdymu iš esmės rūpinosi ieškovas. Atsakovė yra faktiškai pagrobusi vaikus, ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė bei gali pasinaudoti situacija ir išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį - (duomenys neskelbtini) valstybę, kurios pilietybę ji turi. Todėl siekiant užtikrinti vaikų interesus bei galimą teismo sprendimo vykdymą būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvo išspręstas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyje dėl draudimo išvežti dukras iš Lietuvos Respublikos. Teisėjos rezoliucija atsakovė buvo įpareigota, o išvadą teikiančiai institucijai pasiūlyta per 7 dienas nuo ieškinio įteikimo, pasisakyti dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo. Prašymą dėl laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymo buvo nutarta spręsti rašytinio proceso tvarka, gavus atsakovės atsiliepimą bei išvadą teikiančios institucijos išvadą.
Atsiliepimas
Atsakovė N. M. pateiktu atsiliepimu su ieškovo prašymu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinos dukrų gyvenamosios vietos nustatymo, nenurodė jokių pagrįstų faktinių aplinkybių bei nepateikė teismui jokių faktinių duomenų, susijusių su atsakovės elgesiu, kurie ieškovui gali būti nepalankūs. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė piktnaudžiauja alkoholiu, yra visiškai išgalvotos ir niekuo nepagrįstos. Atsakovė su dukromis iš bendros gyvenamosios vietos išvyko dėl ieškovo smurtavimo, nes jis būdamas neblaivus, 2015 m. lapkričio 21 d. apie 16 val., namuose sumušė atsakovę, dėl ko ji buvo išvežta į ligoninę. Atsakovė jau ne pirmą kartą yra ieškovo sumušama ir dar vaikų akivaizdoje. Būtent dėl ieškovo elgesio atsakovė buvo priversta pabėgti su vaikais iš bendros gyvenamosios vietos, apsaugant savo ir vaikų interesus. Ieškovas atsakovei grasino ir teigė, kad jeigu ji kreipsis kur nors, jis darys viską, kad jų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo ir taip sužlugdys atsakovę kaip motiną. Ieškovas ne tik smurtavo atsakovės atžvilgiu, bet ir pats save žalojo vaikų akivaizdoje – pjaustėsi sau venas, vaikus veždavo automobiliu be kėdučių ir saugos diržu. Be to, padarė eismo įvykį, vairuodamas automobilį neblaivus. Ieškovas yra labai nepastovios nuotaikos, irzlus, nuolat priekaištauja, ieško priežasties pykčiams bei konfliktams, elgiasi neatsakingai ir nerūpestingai nepilnamečių dukrų atžvilgiu. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu keltų grėsmę vaikų teisėms bei interesams, kadangi namo dalis, kur gyvena ieškovas, priklauso jo motinai, kuriai laiku neįvykdžius finansinių įsipareigojimų bankui, buvo areštuota, o kitos gyvenamosios vietos ieškovas neturi.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-06 nutartimi nutarė ieškovo R. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Teismas nustatė, jog ieškovas smurtavo atsakovės atžvilgiu, ko pasėkoje buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pareiškimai policijai taip pat patvirtino ieškovo smurtavimą artimoje aplinkoje. Be to, iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos išvados nustatė, jog šalys 2015-12-22 vykusiame susitikime Vaiko teisių apsaugos skyriuje, susitarė dėl ieškovo bendravimo su vaikais tvarkos, kas patvirtina, jog ieškovas neprieštaravo, jog mergaitės iki šalių ginčo išsprendimo gyventų su motina. Teismas pažymėjo, jog iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos išvados matyti, kad motinos gyvenamojoje aplinkoje mergaitėms sudarytos tinkamos sąlygos augti bei vystytis, mergaitės yra labai prisirišusios prie mamos, jos yra mažametės ir joms labiau reikalinga motinos globa. Teismas byloje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė netinkamai įgyvendina savo motinos valdžią dukrų atžvilgiu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šioje proceso stadijoje nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovo prašymą atmetė.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-06 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo priėmimo ir nustatyti nepilnamečių dukrų T. P. ir A. P. gyvenamąją vietą su tėvu R. P..
Nurodo, kad teismas nepaisė teismų praktikos, priimdamas procesinį sprendimą a priori padarė išvadas dėl byloje esančių duomenų, bei šių išvadų pagrindu atmetė ieškovo reikalavimą. Teismas, neturėdamas jokių byloje esančių įrodymų, a priori pasisakė, kad apeliantas yra kaltas, nes smurtavo atsakovės atžvilgiu, kas per se reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Konstitucinio Teismo doktrinos, galiojančio teisinio reguliavimo bei pažeidė apelianto teises ir laisves. Teismo motyvas dėl apelianto tariamo smurtavimo atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais leistinais įrodymais. Nurodo, kad 2015-12-22 vykusiame susirinkime apeliantas siekė teisinėmis priemonėmis realizuoti tėvo valdžią – bent matytis su dukromis. Šio susitikimo metu nebuvo sutinkama su pozicija, kad vaikai gyventų su mama. Byloje nėra nė vieno dokumento, kuriame būtų užfiksuota, kad dukroms „labiau reikalinga motinos globa“. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių netinkamą motinos valdžią. Apeliantas nurodo, kad atsakovė piktnaudžiauja motinos valdžia, nes neleidžia ieškovui matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais, neveda jų į ugdymo įstaigą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-001-06 nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad atskirasis skundas grindžiamas subjektyviais ir niekuo nepagrįstais paaiškinimais. Skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiamas ieškovo kaltės baudžiamosios teisės prasme klausimas, tik buvo pasiremta rašytiniu įrodymu apie ieškovo panaudotą fizinį smurtą atsakovės atžvilgiu. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas su tokia bendravimo tvarka, nenustačius jų gyvenamosios vietos klausimo su tėvu, sutiko, kadangi 2015-12-12 susitikime Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir buvo nuspręsta tėvų bendravimo su vaikais tvarka, kol klausimas bus išspręstas teisme. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015-12-30 buities tyrimo akte nurodyta, jog seserys pasakė, kad joms patinka gyventi su mama, o dukra T. P. nurodė, kad jei nepatinka svečiuotis pas tėvą. Teismas teisingai argumentavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių netinkamą motinos valdžią, nes ieškovas jų paprasčiausiai nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-01-06 nutartimi nutarė atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-01-06 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Todėl taikydamas specialias šeimos teisinių santykių byloms Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis prieštarauja teismų praktikai, kadangi teismas, priimdamas procesinį sprendimą, a priori padarė išvadas dėl byloje esančių duomenų bei šių išvadų pagrindu atmetė ieškovo reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas įvertino byloje esančius duomenis iš esmės, nes kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas tik preliminariai įvertino duomenis tiek apie ieškovo, tiek apie atsakovės elgesį laikinųjų apsaugos priemonių kontekste. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neanalizuoja teisinio pagrindo išsamiai, nevertina byloje šalių pateiktų įrodymų ir nenustato aplinkybių, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Apelianto argumentai, jog teismas skundžiamoje nutartyje sprendė jo kaltumo klausimą yra nepagrįsti. Kaip matyti, teismas tik preliminariai įvertino byloje esančius įrodymus apie galimą ieškovo smurtavimą. Šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant nepilnamečiams vaikams tinkamą gyvenimui aplinką. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, jog vykusiame susitikime Vaiko teisių apsaugos skyriuje apeliantas neprieštaravo, jog mergaitės iki šalių ginčo išsprendimo gyventų su motina. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktu garso įrašu, sprendžia, jog teismas tinkamai įvertino Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą dėl 2015-12-22 šalių susitikimo. Šalys, siekdamos taikiai nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais iki ginčo išnagrinėjimo teisme, iš esmės sutiko, jog laikina gyvenamoji vaikų vieta būtų su atsakove (motina). Nuolatinis vaiko gyvenamosios vietos keitimas pagal tėvų poreikius nėra tinkama priemonė užtikrinanti vaiko interesus augti stabilioje ir patikimoje aplinkoje. Šioje bylos procesinėje stadijoje nėra nustatyta priežasčių, dėl kurių atsakovė negalėtų auginti vaikų, nėra duomenų, kad ji vaikams darytų žalą. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė piktnaudžiauja motinos valdžia, neleisdama nepilnamečiams vaikams bendrauti su tėvu, be to neužtikrina vaikų ugdymo. Tokie apelianto argumentai laikyti deklaratyviais ir nepagrindžiančiais realios žalos vaikams. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais dėl motinos globos didesnio reikalingumo šalių nepilnametės dukroms, tačiau tokiems argumentams paneigti nepateikia jokių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsižvelgus į nepilnamečių vaikų lytį, amžių (gim. (duomenys neskelbtini)), Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadų duomenis apie mergaičių elgesį su mama specialistų apsilankymo metu ir aplinkybę, kad mergaitės pastaruoju metu gyvena su atsakove, pirmosios instancijos teismo išvada apie motinos globos reikalingumą yra pagrįsta. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Tik ištyrus visus įrodymus, teismas spręs dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei kitus klausimus, susijusius su bendravimo tvarka.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.