Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-508-487-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-08
Bylos Nr.
1A-508-487-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Jūratė Damanskienė
Nukentėjusysis
T. S.
Kaltinamasis
A. M.
Advokatai
Domantas Skebas, Grigorijus Leonovas
Kategorijos

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-508-487-2013

Teisėja Rasa Paužaitė Teisminio proceso kategorija: 1-17-1-00575-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jūratės Damanskienės,sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, Dovilei Narkuvienei, Linai Žalaitei,dalyvaujant prokurorui T. D.,nukentėjusiojo T. S. atstovui advokatui Domantui Skebui,išteisintojo A. M. gynėjui advokatui Grigorijui Leonovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. D. ir nukentėjusiojo T. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 02 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-01-25 apie 09.30 val. picerijoje „Can Can“, esančioje Ozo g. 25 Vilniuje žemės sklypų dokumentų sutvarkymui pasiskolino iš T. S. 20000 Lt, žadėdamas juos grąžinti iki 2012-02-25 su 2000 Lt palūkanomis, tačiau pinigų negrąžino, ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą - nukentėjusiajam T. S. priklausantį 20000 Lt vertės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2013 m. gegužės 02 d. nuosprendžiu išteisino kaltinamąjį A. M. pagal BK 182 str. 1 d., motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo išvadai, jog kaltinamasis įgijo T. S. priklausantį turtą, panaudodamas apgaulę, t. y. piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu ir turėdamas išankstinę tyčią negrąžinti jam perduotų (paskolintų) pinigų. Pažymėjo, kad tokie apgaulės požymiai nenurodyti ir kaltinamajame akte aprašant kaltinamajam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Padarė išvadą, kad byloje surinkti, teismo ištirti ir įvertinti įrodymai nepatvirtina, jog buvo padaryta veika, turinti sukčiavimo požymių.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-02 nuosprendį panaikinti bei priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d. ir jį nuteisti laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirtą bausmę subendrinti visiško sudėjimo būdu su 2010-02-04 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta neatlikta 3 metų laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šalies argumentai

Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, jog teismas nuosprendį grindė tik kaltinamojo A. M. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, neatsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju A. M. neigė skolinęsis iš T. S. bei į tai, jog tokie kaltinamojo nenuoseklūs parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Pažymi, jog, vertinant nukentėjusiojo T. S. parodymus, kurie, skirtingai nuo A. M. duotų parodymų, yra nuoseklūs, nėra pagrindo jais netikėti. Nurodo, jog pažinties bei susitikimų su kaltinamuoju metu, A. M. nukentėjusiajam teigė, ne tik besiverčiantis avių auginimu, bet ir nekilnojamojo turto verslu, t.y. sudarė verslininko įvaizdį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu T. S. nurodė, jog kaltinamasis jam sakė, kad pinigai reikalingi žemės sklypų dokumentų sutvarkymui. Anot prokuroro, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog T. S. pats buvo kaltas, jog nesudarė paskolos sutarties bei nepasidomėjo, kokie žemės klypai bus perkami, nereikalavo parodyti jų dokumentus. Be to, teismas klaidingai vertino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusiojo iniciatyva tarpusavio bendravimui buvo naudojamos kitos SIM kortelės, nors T. S. teigė, kad kitomis SIM kortelėmis naudotis jam pasiūlė A. M.. Pažymi, jog priešingai, nei nurodė apylinkės teismas, nukentėjusysis nežinojo, kad už jo skolintus pinigus kaltinamasis pirks eurus. Šią aplinkybę T. S. sužinojo vėliau, t.y. susitikimų metu, kuomet A. M. ketino jį įtraukti į bendrą nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog, skolindamas pinigus, T. S. pagrįstai tikėjo, jog juos A. M. skolina būtent žemės sklypų dokumentų tvarkymui ir jam nebuvo žinoma, kad A. M. ketina užsiimti nusikalstama veika.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas klaidingai vertino tą aplinkybę, kad kaltinamasis nuo nukentėjusiojo nesislėpė, ieškojo būdų atidirbti pinigus. Teigia, kad T. S. sutiko su A. M. nurodytais nelegaliais būdais „atidirbti“ pinigus vien dėl to, kad pastarajam neliko jokio kito būdo juos atgauti, t.y. atkurti savo pažeistas teises, kadangi 20000 Lt buvo paskolinęs, nesudarius paskolos sutarties.

Anot apelianto A. M. suvokė, kad, panaudodamas apgaulę, neteisėtai įgijo svetimą turtą ir kad dėl to kitam asmeniui bus padaryta turtinė žala. Teigia, jog A. M. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 str. 1 d. kilti. Nurodo, jog pagrindą abejoti A. M. pateikta įvykių versija sudaro baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

Šalies argumentai

N. T. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-02 nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę. Teigia, jog kaltinamojo motyvai apie tai, kad kartu su juo planavo daryti nusikalstamas veikas ir tuo tikslu skolinosi 20 000 litų, nepagrįsti, kadangi ši versija sugalvota, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir prievolės grąžinti pinigines lėšas, užvaldytas sukčiavimo būdu.

Atkreipia dėmesį į tai, jog 2013-04-03 teismo posėdžio metu kaltinamasis pripažino, kad tik jis vienas kūrė planus, kaip neteisėtais būdais gauti pinigų, įsigyjant padirbtų eurų. Nurodo, jog apylinkės teismas į paminėtus A. M. parodymus nepagrįstai neatsižvelgė, jų nevertino bei nepasisakė. Pažymi, jog apylinkės teismas, vertindamas garso įraše esantį pokalbį su kaltinamuoju, nepagrįstai konstatavo, kad jame nėra kalbama apie paskolos suteikimą, žemės sklypų tvarkymą, nenurodyta, jog pinigai buvo paskolinti būtent šiuo tikslu. Teigia, kad, susitikdamas su A. M., darė garso įrašą, išklausė jo pasiūlymus bei apsimetė jais susidomėjęs, kad gautų įrodymą apie anksčiau perduotus pinigus, šį garso įrašą vėliau pateikė policijos pareigūnams. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-02-21 susitikimo su kaltinamuoju metu A. M. pripažino, kad gavo 20000 Lt sumą, tačiau nurodė juos praradęs bei įtikinėjo jį paskolinti dar pinigų.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde pažymi, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis nebuvo apgautas, nes A. M. žadėjo pinigus grąžinti, aktyviai ieškojo būdų tai padaryti. Nurodo, jog, nors garso įraše kaltinamais žadėjo pinigus grąžinti, jis jokių realių veiksmų šiam tikslui įgyvendinti neatliko, iki šiol pinigų negrąžino.

Teigia, kad teismo nurodytą aplinkybę, jog A. M. nuo jo nesislapstė, paneigia pokalbio įrašas su kaltinamojo motina, kuri patvirtino, jog jis vengė bendrauti su apeliantu telefonu, telefoną perduodamas naudotis kitam asmeniui.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, netinkamai aiškino bei taikė BK 182 str. nuostatas ir tai sąlygojo neteisėto, nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju kaltinamasis veikė pagal iš anksto kruopščiai sugalvotą planą, užmezgė draugiškus santykius su apeliantu, sudarė verslininko įvaizdį ir, panaudodamas apgaulę, privertė jam perduoti 20000 Lt sumą. Be to, A. M. nuslėpė tikrąją savo turtinę padėtį. Teigia, jog apylinkės teismo išvada, kad tarp kaltinamojo ir apelianto susidarė civiliniai santykiai, paneigta byloje esančiais įrodymais, kadangi šiuo atveju yra visi būtini baudžiamosios apgaulės požymiai. Anot apelianto, kaltinamasis gavo jo lėšas ir išvengė prievolės jas grąžinti, panaudodamas apgaulę, neteisėtai, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir nepatenka į civilinės teisės reguliuojamų teisinių santykių sferą. Nurodo, jog A. M. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. požymiai, todėl jis turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. D. ir nukentėjusiojo T. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas, panaudojant apgaulę. Sukčiavimo atveju apgaulė naudojama kaip turto savininko (valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kai padaryta veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-113/2004, 2K-133/2010, 2K-335/2010). Veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą nepakanka pinigų, kaip paskolos, paėmimo ir jų negrąžinimo fakto. Ne mažiau svarbus sukčiavimo objektyvusis požymis yra apgaulė ir jos subjektyvus suvokimas, būtina įrodyti, kad savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą asmuo maskuoja apgaule, suklaidindamas paskolos davėją dėl savo ketinimų, pateikdamas kitai sutarties šaliai save kaip kitą asmenį ar panaudodamas kitokius būdus, nulemiančius kitos pusės apsisprendimą suteikti paskolą ir suvaržančius suteiktos paskolos atgavimą, ir visa tai suvokia. Apgaulė sukčiaujant naudojama, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan.

Ištyrusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai, laikydamasis LR BPK 20 straipsnio reikalavimų, išanalizavo tiek A. M. kaltinančias, tiek teisinančias faktines bylos aplinkybes, užfiksuotas kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymuose bei kituose byloje surinktuose įrodymuose ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 1 d., požymių.

Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis T. S. perdavė A. M. 20 000 Lt ir kad pastarasis šių pinigų nukentėjusiajam negrąžino. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, šių teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog A. M. padarė LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad T. S. dėl A. M. apgaulės suteikė A. M. 20000 Lt paskolą, kurios šis nesiruošė grąžinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pastaroji išvada yra pagrįsta ir teisinga.

Kaltinimas A. M. buvo grindžiamas nukentėjusiojo T. S. parodymais apie suteiktą paskolą žemės sklypų tvarkymui ir jo atžvilgiu A. M. panaudotą apgaulę, tiek nurodant, kam pinigai bus panaudoti, tiek apibūdinant savo turtinę padėtį, jo darytais telefoninių pokalbių su A. M. įrašais, kuriuos pripažino ir pats A. M., bei SMS žinučių išklotinėmis. Gi A. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad kaltinime minimu laiku jis su T. S. buvo susitikęs picerijoje „Can Can", T. S. jam davė 20000 Lt, tačiau ne žemės sklypų tvarkymui, o bendram nelegaliam verslui - padirbtų eurų ir narkotinių medžiagų (amfetamino) įsigijimui ir gabenimui vystyti. Šių pinigų nukentėjusiajam jis negrąžino dėl to, kad pats buvo apgautas asmenų, iš kurių ketino įsigyti padirbtus eurus, o žemės sklypų neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė, jog T. S. jam jokių pinigų neskolino, paskolinti pinigų jis T. S. niekada neprašė, su pastaruoju jokios bendros veiklos nevykdė. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs telefoniniuose pokalbiuose bei SMS žinučių išklotinėse užfiksuotus duomenis ir palyginęs juos su nukentėjusiojo T. S. parodymais, kur jis be kita ko nurodė, kad jam buvo žinoma, jog už jo paskolintus pinigus A. M. ruošėsi pirkti eurus, kuriais būtų sumokėjęs už sklypų tvarkymą, bei paties A. M. parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad vien fakto, kad T. S. perdavė A. M. 20 000 Lt ir kad šie pinigai nukentėjusiajam nebuvo grąžinti, nepakanka konstatuoti, jog A. M. padarė LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apelianto - Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog T. S. pinigų perdavimo metu žinojo apie tai, kad A. M. pirks eurus, kadangi šią aplinkybę jis sužinojo jau po pinigų perdavimo, bendraudamas su A. M., atmestinas. Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų teismo posėdyje duotų nukentėjusiojo T. S. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog, bendraujant su A. M., pastarasis papasakojo, kad Druskininkuose prie ežero turi keturis žemės sklypus ir reikia juos sutvarkyti; sakė, kad nori pirkti eurus, nes jais nori sumokėti už tų žemių tvarkymą; nesakė, kad nori pirkti padirbtus eurus; minėjo, kad jam reikalingi pinigai detalaus plano rengimui, sklypo atidalinimui, nes reikėjo geodezinių matavimų, projektavimo. Nukentėjusysis T. S. buvo su tuo susidūręs, todėl žinojo, kad tai yra brangu. Iš šių parodymų turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai užfiksavo ir vertino nukentėjusiojo parodymus dėl eurų pirkimo.

Iš telefoninių pokalbių garso įrašų stenogramos matyti, kad A. M., nežinodamas, kad jų pokalbiai yra fiksuojami, su T. S. išsamiai aptarinėjo pinigų susigrąžinimo būdus, kūrė naujus planus, nevengė kalbėti apie problemas su policija bei neteisėtą veiklą - padirbtų eurų bei amfetamino įsigijimą ir šiuose pokalbiuose aktyviai dalyvavo pats nukentėjusysis T. S.. Šie įrašai bei SMS žinučių išklotinės nepatvirtina nukentėjusiojo T. S. parodymų apie paskolos, pagal kurią pinigai buvo perduoti žemės sklypų tvarkymui, sandorio egzistavimą ir nepaneigia išteisintojo parodymų dėl susitarimo su T. S. vykdyti platesnio mąsto veiklą, kuriai pinigai jam ir buvo perduoti.

Nors apeliantas – nukentėjusysis T. S. teigia, kad, kalbėdamas su nuteistuoju A. M. telefonu ir darydamas pokalbio įrašą, buvo priverstas išklausyti jo pasiūlymus bei apsimetė jais susidomėjęs, kad gautų įrodymą apie anksčiau perduotus pinigus, o šį garso įrašą vėliau pateikė policijos pareigūnams, visgi pokalbio įrašas, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo teiginio, kad A. M. užvaldė jo pinigus apgaule. Iš pokalbių turinio kaip tik matyti, kad A. M. dėjo pastangas atgauti prarastus pinigus, aktyviai ieškojo būdų, kaip tai padaryti, net pats nukentėjusysis pripažino, iš dalies tikintis, jog A. M. buvo apgautas. Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad išteisintasis, jau prieš nukentėjusiajam T. S. perduodant pinigus, turėjo išankstinę tyčią pinigus pasisavinti.

Teismų praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas nevykdo iš sandorio kilusios prievolės, sprendžiant, ar jo veika atitinka sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Nukentėjusysis T. S. nurodė, kad A. M. jam sudarė perspektyvaus verslininko įvaizdį, su kuriuo jis ketino vykdyti veiklą. Ši nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė atitinka išteisintojo aiškinimą dėl pinigų davimo bendrai veiklai. Nukentėjusysis T. S. teigė, kad apsisprendė paskolinti pinigus A. M. dėl jo apgaulės, nes, jeigu būtų žinojęs, kad minėti pinigai buvo skolinami ne žemės reikalų, o kažkokio neaiškaus verslo plėtojimui, jis jų nebūtų skolinęs. Kita vertus T. S. nurodė, kad iki sandorio sudarymo kelis kartus buvo A. M. namuose, tačiau nematė jokių avių, nors išteisintasis teigė, besiverčiantis avių veisimu ir prekyba. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad išteisintasis būtų sąmoningai sudaręs situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Priešingai, nukentėjusysis, būdamas apdairus ir rūpestingas, pats nesiėmė priemonių įforminti sandorį įstatymų nustatyta tvarka, užtikrinant galimybę ateityje ginti savo pažeistas teises ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad išteisintasis būtų aktyviais veiksmais sudaręs situaciją, kai nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų apsunkintas ar iš viso negalimas.

Pirmos instancijos teismas iš T. S. ir A. M. bendravimo konteksto, aplinkybių, kad jie bendravimui pasirinko atskiras SIM korteles, T. S. prieš pinigų perdavimą žinojo apie A. M. ketinimą pirkti eurus, kaip teigė T. S., atsiskaitymui už žemių tvarkymą, nors akivaizdu, kad atsiskaitymas už tokius veiksmus užsienio valiuta neatliekamas, kaip teigė T. S., A. M. pinigai buvo reikalingi detalaus plano rengimui, sklypo atidalinimui, reikėjo geodezinių matavimų, projektavimo, kas, kaip žinojo nukentėjusysis, reikalauja didelių lėšų, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis nebuvo suklaidintas dėl išteisintojo ketinimų užsiimti veikla, tačiau, nepaisant to, perdavė jam pinigus.

Teismų praktikoje, net ir pripažįstant, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris ir šalių veiksmai nebuvo teisėti civilinės teisės prasme, laikomasi nuostatos, kad ne visuomet yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teismas visais atvejais turi vertinti pačių nukentėjusiųjų veiksmų subjektyviąją pusę. Taigi pripažįstama, jog nukentėjusiųjų suklaidinimo (apgaulės) nėra tuomet, jeigu jie suvokė, kad sandoris teisine prasme yra ydingas, tačiau vis tiek sąmoningai prisiėmė sudaromų sandorių pasekmių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413/2006).

Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, tad teismas, negalėdamas pašalinti kilusių abejonių byloje surinktais įrodymais, visas jas traktuoja asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, naudai. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamo asmens kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Šioje byloje kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma nėra neginčijamai nustatyta, jog A. M. apgaule savo naudai įgijo svetimą - nukentėjusiajam T. S. priklausantį 20000 Lt vertės turtą, tad naikinti 2013-05-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro bei T. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jolanta ČepukėnienėTeisėjai J. D.Sigita Bieliauskienė