Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-46/2013

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00039-2011-7

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2013 m. vasario 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 5 MGL (650 Lt) bauda.

V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. išteisintas, nepadarius veikos turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

B. L. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisinta, nesant jos veikoje šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. B. L. S. pareikštas 220 Lt civilinis ieškinys paliktas nenarinėtu ir jai išaiškinta, kad ji turi teisę pareikšti ieškinį teisme civilinio proceso tvarka.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 35 str., 262 str. 1 d., nuspręsta V. B. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., požymių ir perduoti ją nagrinėti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus r. PK.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 35 str., 262 str. 1 d., nuspręsta V. B., V. R. ir A. O. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50³ str., požymių ir ją nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad jis viešai veiksmais ir žodžiais įžeidė (užgauliai pažemino) nukentėjusiąją B. L. S., o būtent:

2011-06-16 apie 21 val., (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., jis važiavo automobiliu „Citroen C8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) per kelią, kuriuo naudojasi B. L. S. tiesiai link jos, stovėjusios automobilio priekyje. Kai B. L. S., neišlaikiusi pusiausvyros, nukrito ant judančio automobilio variklio dangčio, jis automobilio nesustabdė ir važiavo toliau, veždamas B. L. S., gulinčią ant automobilio dangčio dar 5 metrus, kuri laikėsi už šio automobilio valytuvų, kad nenukristų po automobilio ratu. D. A. pastačius priekyje važiuojančio automobilio buitinių atliekų konteinerį ir atsisėdus ant jo, V. B. sustabdė vairuojamą automobilį ir išlipęs iš jo keikėsi necenzūriniais žodžiais, sakydamas, kad B. L. S. reikia gydytis psichiatrinėje ligoninėje.

Be to, V. B. buvo kaltinamas pagal LR BK 187 str. 3 dalį dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), praėjus 20 min. po viešo nukentėjusiosios B. L. S. pažeminimo, padaryto 2011-06-16 apie 21 val., išvažiuodamas automobiliu iš B. L. S. naudojamos žemės teritorijos, automobilio ratais, laužydamas ir traiškydamas, tyčia sunaikino ir sugadino pasodintas „Sibiro“ avietes, žemuoges ir kitas uogas. Po to, padedant jo motinai V. R., ant B. L. S. pasodintų žemuogių, tyčia sumesdamas lentas ir vartus, sunaikino ir sugadino pasodintas žemuoges. Šiais veiksmais V. B. tyčia sugadino ir sunaikino B. L. S. pasodintas uogas, padarydamas nukentėjusiajai B. L. S. nedidelės 220 Lt vertės turtinę žalą.

B. L. S. buvo kaltinama tuo, kad ji šmeižė V. B., t.y. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent:

B. L. S. 2011-08-22 skundas, kuriuo jis kaltinamas tyčia sunaikinęs ir sugadinęs B. L. S. nedidelės vertės priklausantį turtą, o būtent tuo, kad jis neva (duomenys neskelbtini), praėjus 20 min. po viešo nukentėjusios B. L. S. pažeminimo, padaryto 2011-06-16 apie 21 val., išvažiuodamas automobiliu iš B. L. S. naudojamos žemės teritorijos, automobilio ratais, laužydamas ir traiškydamas, tyčia sunaikino ir sugadino pasodintas „Sibiro“ avietes, žemuoges ir kitas uogas, kad neva padedant motinai V. R., ant B. L. S. pasodintų žemuogių, tyčia, sumesdamas lentas ir vartus, sunaikino ir sugadino pasodintas žemuoges, yra šmeižimas, t.y. ji kaltinama, kad 2011-08-24 Kalvarijų g. 28, Vilniuje paduodama Vilniaus r. apylinkės teismui minėtą skundą, padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 1 d.

Taip pat panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria B. L. S. pagal BK 154 str. 1 d. išteisinta, ir patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino, kur įvyko neteisėti B. L. S. ir D. A. veiksmai. Vieta, kur jis važiavo yra valstybinis kelias ir nei B. L. S., nei D. A. juo, kaip savo asmenine nuosavybe ar vienasmeniškai, neturi teisės naudotis. Kadangi pirmos instancijos teismas nesurinko ir netyrė reikalingų įrodymų, jau po nuosprendžio paskelbimo jis kreipėsi į vietos seniūniją, kuri pateikė pažymą, kad pagal Vilniaus rajono bendrąjį planą šioje vietoje yra kelias ir juo naudojasi visi aplinkiniai gyventojai. Taip pat pažymėjo, kad B. L. S. neteisėtai yra įrengusi vartus ant šios valstybinės žemės ir trukdo kitiems gyventojams naudotis keliu. Tokiu būdu, B. L. S. išbėgusi į kelią ir užšokusi ant jo automobilio variklio dangčio, o D. A. nuvertusi ant kelio buitinių atliekų konteinerį, grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles ir tai padarė siekdamos pažeisti viešąją tvarką bei neleisti aplinkiniams gyventojams teisėtai naudotis šiuo keliu, nors Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-178/07 paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-11-02 sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, kad B. L. S. neturi jokių asmeninių teisių į šį valstybinį kelią. Apelianto įsitikinimu, jis nepadarė nei nusikaltimo, nei administracinio teisės pažeidimo, kadangi atsiradus ant kelio kliūčiai, jis ėmėsi priemonių sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę, ji sustojo nepadariusi jokios fizinės žalos. Todėl jo veiksmuose nėra jokios LR ATPK 127 str. 2 d sudėties ir teismas negalėjo jam iškelti administracinės bylos. Taip pat jo veiksmuose nėra nei BK 187 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nei LR ATPK 50³ sudėties. Asmuo pagal šiuos straipsnius gali būti baudžiamas tik tada, kai yra padaryta tyčinė veika dėl svetimo turto sunaikinimo ar sužalojimo. Šiuo konkrečiu atveju šis žemės sklypas yra valstybinė žemė, skirta keliui ir tai yra numatyta Vilniaus rajono bendrame plane. Kelias į abi puses turi apsauginę juostą. Tiek ant kelio, tiek apsauginės juostos ribose yra draudžiama bet kokia privačių asmenų veikla, taip pat ir sodinių sodinimas ar daržo įrengimas. Jis, važiuodamas keliu, net negalėjo įtarti, kad B. L. S. tyčia, stengdamasi suvaržyti aplinkinių gyventojų teises naudotis valstybiniu keliu, yra šiame žemės sklype pasodinusi augalus - braškių krūmelius. Nukentėjusi turėjo suvokti, kad jos veiksmai sodinant šioje dalyje augalus yra neteisėti, o taip pat turėjo suvokti, kad bet kuri transporto priemonė, važiuodama keliu, gali sužaloti šiuos augalus. Todėl B. L. S. turto sugadinimą ar sužalojimą lėmė pačios B. L. S. neteisėti ir aiškiai neatsargūs bei tyčiniai veiksmai, todėl nėra jo veiksmuose jokios tyčios sugadinti ar sužaloti nukentėjusios turtą. Atsižvelgiant į tai, jis pagal BK 187 str. 3 d. turi būti pilnai išteisintas, o jo patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 50³ str. nesant tyčios yra negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžių metu ištirtų įrodymų visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ko pasėkoje V. B. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį ir jam nepagrįstai iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 50³ str.

Liudytojo I. A. parodymais, girdėjusio B.L. S. barnį su V. B., tačiau nepatvirtinusio barnio metu V. B. vartojant necenzūrinius žodžius. Šio liudytojo teigimu, necenzūrinius žodžius daugiausiai vartojo O. ir V. B. motina V. R..

Liudytojo K. Z. parodymais, girdėjusio necenzūrinių žodžių vartojimą, tačiau nepatvirtinusio, kad tuos žodžius vartojo būtent V. B..

Liudytojos Z. Ž. parodymais, girdėjusios ir mačiusios, kaip V. B. įžeidinėjo B.L. S., tačiau nurodžiusios visiškai kitokias įvykio aplinkybes, nei nustatytos byloje, t.y. kad V. B. važiavo baltos spalvos automobiliu, o ne mėlynos ir kad keleivio automobilyje ji nepastebėjo, nors V. B. važiavo kartu su P. V..

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, kadangi jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad B.L. S. neturi teisių į kelią, kurio teritorijoje įvyko ginčijamas įvykis. Tai liudija bylos rašytiniai įrodymai:

2013-01-29 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, B. L. S. vardu adresu Vilniaus r.sav., Rudaminos sen., (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruoti tik pastatai, žemės sklypas (ar kelias) apskritai neįregistruotas.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos 2012-11-06 išduota pažyma tvirtina, kad kelias realiai egzistuoja, juo naudojasi V. R., G. O., B. S. šeimos ir visi gyventojai. Seniūnija pažymi, kad B. S., neteisėtai įrengdama vartus ir dažnai juos užrakindama, trukdo naudotis šiuo keliu kitiems gyventojams (b.l. 156).

Įvertinus išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad B.L. S. turėjo teisę neleisti nuteistajam važiuoti ginčo keliu. Tokiu būdu, nustačius, kad B.L. S. neturėjo teisės trukdyti važiuoti V. B. ginčo keliu, būtina nustatyti, ar V. B. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį žeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, kuriais šiukščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Pirmos instancijos teismo nuosprendyje V. B. kaltė, užgauliai pažeminus B.L. S. veiksmais bei įžeidus ją necenzūriniais žodžiais bei sakant, kad pastarajai reikia gydytis psichiatrinėje ligoninėje, kaip jau buvo minėta, grindžiama nukentėjusiųjų B.L. S., D. A., liudytojų J. Š., Z. Ž., K. Z. ir I. A. parodymais, kritiškai vertinant liudytojų P. V., V. R., V. R. parodymus. Tokia teismo išvada nepagrįsta, ji gi neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Byloje ištirti įrodymai liudija priešingai.

Įvertinus nurodytų asmenų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie leistų V. B. pripažinti kaltu pagal LR BK 155 str. 1 dalį.

Kolegija pažymi, kad V. B. išsakyti žodžiai B.L. S. ir jos dukters atžvilgiu apie tai, kad joms reikia gydytis psichiatrinėje ligoninėje, ištirtų įrodymų kontekste, neleidžia suponuoti išvados, kad V. B. tyčia viešai pažemino ar įžeidė B.L. S.. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. B. neturėjo tyčios viešai ją pažeminti ar įžeisti, o kaltinime nurodyti žodžiai buvo pasakyti B.L. S. ir jos dukters provokuojančių veiksmų pasėkoje.

Byloje nėra įrodyta, kad V. B. B.L. S. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius tikslu ją viešai pažeminti ar įžeisti. Dėl šių veiksmų V. B. kaltinimas buvo grindžiamas tik pačios B.L. S. bei jos dukters D. A. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti įrodymai. Priešingai, net gi B.L. S. prašymu apklaustas liudytoju I. A. (jos žentas) teisme nepatvirtino apie V. B. necenzūrinių žodžių vartojimo B.L. S. atžvilgiu. Liudytojos Z. Ž. parodymai dėl šių aplinkybių negali būti vertinami pakankamais V. B. kaltei pagrįsti, kadangi jie prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms.

Kolegija taip pat daro išvadą, kad byloje nėra įrodytas ir V. B. pateiktas kaltinimas dėl B.L. S. įžeidimo, padaryto aktyviais veiksmais, t.y. vežant ją ant automobilio dangčio. Šis kaltinimas grindžiamas tik pačios B.L. S. ir jos dukters parodymais. Nuteistasis kategoriškai neigia šį faktą, nurodydamas, kad nukentėjusioji apskritai nebuvo užkritusi ant jo automobilio dangčio. Šias aplinkybes patvirtino kartu su nuteistuoju važiavęs liudytojas P. V.. Kitų liudytojų, mačiusių įvykusio konflikto pradžią, nėra. Todėl vien tik nukentėjusiosios ir jos dukters D. A. parodymai, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis negali būti pakankami V. B. kaltei pagrįsti. Įvertinant išdėstytą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis tyčia vežė B.L. S. ant savo automobilio dangčio ir tokiais nepadoriais veiksmais ją įžeidė. Byloje yra nustatyta, kad B.L. S., matydama važiuojantį automobilį, sąmoningai nepasitraukė iš kelio ir pati šioje situacijoje elgėsi netinkamai.

Įvertinusi aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta V. B. kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, padarius nusikaltimą, todėl jis turi būti išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo visiškai jį išteisinti pagal BK 187 str. 3 d. ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo jam nutarta iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 50³ str., kadangi jo veiksmuose nėra nei baudžiamojo nusižengimo, nei administracinio teisės pažeidimų sudėties požymių.

Nukentėjusiosios B. L. S. ir D. A. pripažino, kad nuteistasis buvo priverstas važiuoti atbuline eiga, kadangi jos neleido jam važiuoti į priekį. Važiuodamas atbula eiga, jis užvažiavo ant aviečių ir jas sugadino. Lentas ant jų žemuogių mėtė V. R. ir O..

Liudytojas I. A. taip pat matė, kaip V. B. atbuline eiga važiuojantis automobilis užvažiavo ant aviečių, augančių prie įvažiavimo bei apgadino kelis krūmus. Liudytoja J. Š. po kelių dienų teigė mačiusi automobilio ratais apgadintus uogų krūmus.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti V. B. pagal BK 187 str. 3 d., nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta jo tyčia, siekiant sunaikinti ar sugadinti nukentėjusiajai B.L. S. priklausantį turtą, kadangi važiuoti atbuline eiga jis buvo priverstas dėl kliūties, atsiradusios ant kelio, kurią sudarė pati nukentėjusioji.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistajam automobilio ratais apgadinus keletą aviečių krūmų, jam už KET 106 punkto reikalavimų pažeidimą, būtų iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 127 str. 2 d. bei už tyčinį nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą būtų iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 50³ straipsnį, kadangi jo veiksmuose nėra šių teisės pažeidimų sudėčių.

Byloje nustatyta, kad atsiradus ant kelio dirbtinai nukentėjusiosios B.L. S. bei jos dukters D. A. sudarytai kliūčiai, nuteistasis sustabdė savo transporto priemonę. Byloje esančios nuotraukos (b.l. 113; 115, 116) tvirtina, jog užtvertas kelias yra pakankamai siauras apsisukti automobiliui neužvažiavus ant daržų, o nukentėjusioji ir jos duktė D. A. kliūties iš kelio nešalino, bet priešingai, sėdėjo ant išversto šiukšlių konteinerio kelio viduryje ir toliau trukdė važiuoti nuteistajam į priekį, todėl šis neturėjo kitos išeities, kaip išvažiuoti iš ginčo kelio atbuline eiga. Galimai taip važiuojant jis netyčia užkliudė kelis šalikėlėje augančius aviečių krūmus. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti traktuojami kaip priešingi teisei, atspindintys jo neigiamą vidinį požiūrį į teisės reguliuojamus bei saugomus visuomeninius santykius, kadangi jie buvo atlikti būtinojo reikalingumo būklėje, siekiant išvengti didesnės žalos (neužvažiuoti ant daržų), negu yra padaryta. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ant aviečių krūmų nuteistasis užvažiavo tyčia.

Be to, kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo V. B. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 50³ str. už tyčinį nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą. B.L. S. bei jos duktė D. A. teisiamajame posėdyje pačios patvirtino, kad išardytą tvorą ant žemuogių mėtė G. O. ir V. R., o V. B. to nedarė. Byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų galimą V. B. pažeidimo, numatyto ATPK 50³ str., padarymą. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta įsiteisėjus nuosprendžiui, jį patraukti atsakomybėn pagal LR ATPK ATPK 127 str. 2 d. ir 50³ str., naikintina.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria B. L. S. yra išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., kadangi, nuteistojo teigimu, privati kaltintoja apšmeižė jį, apkaltindama nusikaltimo padarymu, kurio faktiškai nebuvo.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad B. L. S. yra pagrįstai išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 dalį.

Baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – šmeižto objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas, t.y. informacijos pernešimas bet kokiu būdu bent vienam asmeniui, išskyrus patį nukentėjusįjį. Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tada, kai kaltininkas suvokia, jog jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, t.y. jis sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę ir to nori.

Kiekvienas asmuo, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės ar teisėti interesai, turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į atitinkamas institucijas dėl pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, B.L. S. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą, prašydama patraukti baudžiamojon atsakomybėn V. B. už įžeidimą ir turto sugadinimą, sąžiningai manydama, jog jis pažeidė įstatymus, važiuodamas, jos teigimu, tik jai ir jos šeimai priklausančiu keliu, ko pasėkoje kilo konfliktas, kurio metu, jos manymu, buvo išsakyti įžeidžiantys ją žodžiai bei sugadintas turtas.

Nors apeliacinės instancijos teismas V. B. veiksmuose nenustatė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau tik ši aplinkybė neleidžia patraukti B.L. S. baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą, kadangi asmens oficialus kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, BK 154 straipsnio prasme nėra tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, Priešingu atveju būtų iškreiptos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (LR BPK 44 str. 10 d.).

Įvertinant išdėstytą bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta, kad B.L. S. turėjo tiesioginę tyčią apšmeižti V. B., o į teismą kreipėsi, būdama įsitikinusi savo teisumu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad B.L. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d. požymių. Dėl to nėra jokio pagrindo toje dalyje tenkinti apelianto skundo jame išdėstytais argumentais dėl B.L. S. išteisinimo.

Nukentėjusioji B.L. S. prašė priteisti iš V. B. 500 Lt už gynėjo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, pateikdama pinigų priėmimo kvitą (2013-01-08, serija LAT Nr. 474865).

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-351/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šį baudžiamąjį procesą pradėjo B.L. S., apkaltindama V. B. nusikalstamų veikų padarymu. Apeliacinės instancijos teismas V. B. išteisino, neradęs jo veiksmuose, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teisėjų kolegija daro išvada, kad nukentėjusiosios prašymas priteisti iš išteisintojo V. B. advokato atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese, yra nepagrįstas, todėl ir negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 5 MGLdydžio – 650 litų bauda.

V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. B., nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta iškelti administracinio teisės pažeidimo bylas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 50³ str.

Netenkinti B. L. S. prašymo dėl išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.