- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-31
- Bylos Nr.
- eII-1260-818/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01483-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Miroslavas Gvozdovičius
- Pažeidėjas
- A. B.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. (toliau – ir pareiškėjas), gimusio (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniosios tyrėjos M. K. 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-21295-2024.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Teismo nustatytos aplinkybės
Institucijos vyresnioji tyrėja M. K. 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-21295-2024 nustatė, kad A. B. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 424 straipsnio 2 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą, nes jis, 2024 m. liepos 6 d. 09:34 val. (duomenys neskelbtini), perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui, kuris buvo neblaivus bei asmeniui atimta teisė vairuoti, taip A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.
A. B. buvo paskirta administracinė nuobauda – 90 Eur dydžio bauda.
II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
A. B. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo papaikinti Institucijos vyresniosios tyrėjos 2024 m. liepos 6 d. nutarimą, kadangi protokole nurodytomis aplinkybėmis automobilį vairuoti perdavė savo pažįstamam A. A. nežinodamas, kad pastarasis nežinojo apie vairuotojo teisių atėmimą iš A. A.. Nagrinėjamo įvykio metu jis buvo išgėręs, todėl perduodant automobilį jis nepajuto alkoholio kvapo sklindančio iš A. A.. Mano, jog jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios dėl aukščiau minėtų veiksmų, todėl savo veiksmuose nemato jokio administracinio nusižengimo.
Atsiliepimas
Institucijos atsiliepime į pareiškėjo skundą teigiama, kad Institucijos vyriausioji tyrėja objektyviai, visapusiškai išnagrinėjus surinktą medžiagą, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustačius būtinus administracinių nusižengimų, nustatytu ANK 424 straipsnio 2 dalyje, požymius, atsižvelgus į administracinio nusižengimo pobūdį, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, paskyrė teisingą administracinę nuobaudą – 90 Eur dydžio bauda. Atsiliepime nurodo, kad administracinio nusižengimo byloje A. B. nepateikė aplinkybių, kurios būtų išimtinės ir leistų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį arba nutraukti administracinę teiseną. Mano, kad paskirta nuobauda yra adekvati tokio pobūdžio nusižengimo pavojingumui ir neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo išvados
A. B. skundas netenkinamas.
ANK 641 straipsnis nustato, jog teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla yra išnagrinėta išsamiai, o sprendimas priimtas vadovaujantis byloje ištirtais įrodymais.
ANK 424 straipsnio 2 dalyje be kita ko numatyta, kad perdavimas vairuoti transporto priemonę neturinčiam teisės ją vairuoti asmeniui ar neturinčiam teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemones asmeniui arba asmeniui, kuriam atimta ar sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo šešiasdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų.
Iš ginčijamo nutarimo turinio nustatyta, kad konstatavus vieną pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, už ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą pareiškėjui paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bauda.
Teismo posėdyje dalyvavęs A. B. paaiškino, kad savo veiksmuose jokio administracinio nusižengimo nemato, nes perduodant vairavimui automobilį A. A. jis manė, jog pastarasis turi vairuotojo pažymėjimą bei buvo blaivus. A. A. pareiškėjas pažįsta, tačiau jis nėra jo artimas draugas. Protokole nurodytomis aplinkybėmis jis atsitiktinai buvo sutikęs A. A., o kadangi jis (A. B.) pats neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl kartais prašo kitų asmenų jį nuvežti, taip buvo pasielgta ir tą dieną. Būdamas neblaivus ir perduodant automobilį A. A. jis niekaip negalėjo pastebėti, kad pastarasis irgi buvo prieš tai vartojęs alkoholinius gėrimus. Jis neužuodė ir alkoholio kvapo sklindančio nuo A. A., jis ir nesakė jam apie alkoholio vartojimą ir, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 3 d. yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, o tai reiškia, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugodamas transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo, nes transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, perdavimas valdyti asmeniui neturinčiam teisės vairuoti, kuriam jau buvo atimta vairavimo teisė už tokį pažeidimą, kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui.
Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkte nustatytas draudimas perduoti transporto priemonę asmenims, kurie yra neblaivūs arba neturi teisės vairuoti transporto priemones.
Kelių eismo taisyklėse draudimas vairuoti transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, suprantama, numatytas neatsitiktinai – nėra jokių abejonių, kad vartotas alkoholis neigiamai atsiliepia žmogaus gebėjimui vairuoti. Medicinos literatūros duomenimis, veikiant alkoholiui, lėtėja akių judesiai, sutrinka erdvės jutimas, matymas prieblandoje, lėtėja akių adaptacija, mažėja regėjimo aštrumas, pablogėja klausa. Dėl alkoholio poveikio sutrinka pusiausvyra ir judesių koordinacija, lėtėja suvokimas, minčių eiga, atsiranda mieguistumas, kartais agresyvumas, mažėja savikontrolė, savikritiškumas, žmogus darosi lengvabūdiškas, neatsargus, pervertina savo jėgas.
Verta pažymėti, kad transporto priemonių, kaip didesnio pavojaus šaltinių, valdytojų pareigų vykdymą viename iš savo nutarimų yra pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pastarasis 2013 m. balandžio 12 d. nutarime pirmiausia pažymėjo, kad nuosavybė įpareigoja. Teismas taip pat nurodė, kad transporto priemonės kelia didesnį pavojų aplinkiniams, todėl jos savininkas (valdytojas), turėdamas teisę valdyti savo transporto priemonę, ja naudotis, disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Taigi, Konstitucinio Teismo pastebėjimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas transporto priemonių nuosavybės ir saugaus eismo keliuose santykius, gali, atsižvelgdamas į transporto priemonių kaip nuosavybės objektų specifiką, nustatyti tam tikras jų savininkų (valdytojų) pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 3 d. yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, o tai reiškia, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugodamas transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo, nes transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, perdavimas valdyti asmeniui neturinčiam teisės vairuoti, kuriam jau buvo atimta vairavimo teisė už tokį pažeidimą, kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui.
Transporto priemonių priskyrimas didesnio pavojaus šaltinių kategorijai suponuoja asmenų pareigą ne tik patiems transporto priemone naudotis atsakingai, bet ir būti atsakingiems perduodant transporto priemonę naudotis (vairuoti) kitiems asmenims. Antai teisės aktai aiškiai draudžia (neleidžia) vairuoti transporto priemonės neturint šios teisės, taip pat esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu, o jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui – ir susirgus ar pavargus, bet ir duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau išvardytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šią transporto priemonę.
Veika nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo sudėtyje pasireiškia perdavimu vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui. Lietuvos teisės doktrinoje yra pažymėta, kad perdavimas vairuoti transporto priemonę gali pasireikšti labai įvairiais veiksmais (automobilio raktelio perdavimu, žodiniu leidimu vairuoti transporto priemonę, prašymu persėsti prie automobilio vairo ir jį toliau vairuoti ir pan. Perdavimas sietinas su aktyviais ir sąmoningais asmens veiksmais, kai asmuo tam tikrus veiksmus sąmoningai ir aktyviai atliko, turėdamas tikslą duoti kitam asmeniui tam tikrą daiktą.
Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 str. 2 d. patrauktas asmuo A. B. savo skunde nurodė, kad inkriminuojamam pažeidimui būtina kaltės forma – tyčia, tačiau jis neprivalėjo žinoti ar numatyti, kad jo pažįstamas buvo išgėręs, todėl jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigė nesupratęs, kad A. A. galėjo būti neblaivus, tačiau, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad jie kartu važiavo automobiliu, leidžia daryti išvadą, kad A. B. privalėjo pastebėti neblaivumą bei įsitikinti, ar pastarasis turi teisę vairuoti transporto priemones. Kaip matyti iš galiojančio teisinio reglamentavimo, transporto priemonės savininkui numatoma pareiga įsitikinti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, atitinka teisės aktų numatytus reikalavimus, t. y. transporto priemonės savininkui numatyti konkretūs veiksmai, kuriuos jis turi atlikti, bei jam nenumatoma galimybė reziumuoti, kad jis perduoda transporto priemonę blaiviam ir turinčiam teisę vairuoti asmeniui – šias aplinkybes jis turi patikrinti. Kaip matyti iš bylos duomenų ir Pareiškėjo pateiktame skunde nurodytų motyvų, jis lengvabūdiškai perdavė automobilį asmeniui, kurio gerai nepažįsta ir net nevykdė KET 14 punkte numatytos pareigos įsitikinti, kad automobilį perduoda tinkamam asmeniui. Teismas pažymi, kad esant akivaizdu tai, kad sėdint tokioje uždaroje erdvėje (automobilyje) neįmanoma neužuosti alkoholio kvapo net ir tuo atveju, jei nebuvo vartojami alkoholiniai gėrimai. Be to, be kitų klinikinio apsvaigimo požymiu priskirtini ne tik alkoholio kvapas sklindantis iš asmens burnos, tačiau ir asmens elgesys – sutrikusi ir nerišli kalba, paraudusios akys, nekoordinuoti judesiai ir pan. Esamoje situacijoje A. B. objektyviai turėjo galimybę įsitikinti A. A. blaivumu. Teismas kritiškai vertina A. B. teiginį, jog jis nežinojo ir nenumatė, kad vairuoti automobilį perduoda asmeniui, kuris neturi teisės vairuoti transporto priemonės. A. B. akcentavo, jog iki nagrinėjamo įvykio jis menkai pažinojo A. A., ji sutiko atsitiktinai, nors būdamas automobilio savininku jis privalėjo įsitikinti, ar gali patikėti vairavimą mažai pažįstamam asmeniui, pasak pareiškėją jis norėjo nuvažiuoti į tam tikrą vietą, o būdamas neblaivus aktyviais veiksmais pats perdavė vairavimą A. A.. Byloje perdavimą taip pat siejo su sąmoningais asmens veiksmais, kai asmuo tam tikrus veiksmus atlieka, turėdamas tikslą duoti kitam asmeniui tam tikrą daiktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis, 18 išnaša).
Asmuo, perduodantis vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, pastarajam ne tik palengvina A. A. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą, bet iš esmės sudaro realią galimybę jam veikti (t. y. vairuoti neblaiviam), be to, perduodantis vairuoti tai suvokia ir to nori. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam būtų buvęs negalimas (ar bent jau – iš esmės pasunkėtų (administraciniam teisės pažeidimui padaryti reikėtų kitos transporto priemonės)), jei neblaiviam asmeniui transporto priemonė nebūtų buvusi perduota vairuoti. Tai, kad perdavusiojo vairuoti asmens veiksmai yra akivaizdžiai ir neatsiejamai susiję su atsiradusiu rezultatu (transporto priemonės vairavimu, vairuotojui esant neblaiviam), rodo didesnį, nei įstatymų leidėjo manoma, nagrinėjamo pažeidimo pavojingumą.
Teismų praktikoje gali būti atvejų, kai perduodantis vairuoti asmuo ne tik suteikia neblaiviam asmeniui administracinio teisės pažeidimo padarymo priemonę, bet ir paskatina tą asmenį padaryti teisės pažeidimą (kurio daryti pastarasis galbūt net neketino). Kitaip tariant, tokiais atvejais perduodantis vairuoti asmuo (kuriam ir gali kilti toks „nusikalstamas“ (neteisėtas) sumanymas) iš esmės lenkia kitą asmenį vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam ir todėl šiuo požiūriu „(su)kursto“ asmenį daryti vieną iš ANK 424 str. 1–4 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų. Reikia manyti, jog ir toks galimas perduodančiojo vairuoti asmens vaidmuo ANK 424 str. 2 d. numatyto pažeidimo padaryme taip pat rodo didesnį, nei manoma, nagrinėjamo administracinio teisės pažeidimo pavojingumą ir liudija poreikį griežtinti atsakomybę už jo padarymą.
Įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat paties administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti A. B. paskirtą administracinę nuobaudą – 90 Eur dydžio baudą, artimą ANK 424 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios lemtų ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo galimybę ir mažesnės baudos, nei straipsnio sankcijoje nustatyta minimali, skyrimą.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, A. B. skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiosios tyrėjos M. K. 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-21295-2024 palikti nepakeistą ir A. B. skundo netenkinti.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.