- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-11
- Bylos Nr.
- Iv-1935-121/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01098-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.4Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovės atstovei Vilijai Plotnikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau-VSAT) jo naudai 2006, 2007, 2008 metais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - 2418,38 Lt (b.l.1-3). Paaiškina, kad nuo 2005-11-01 tarnauja VSAT Veiklos organizavimo valdybos Operatyvaus valdymo ir operacijų skyriuje specialistu. Atsakovė, apskaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį, taikė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), dėl ko 2006 metais pareiškėjui buvo neišmokėta 1027,91 Lt darbo užmokesčio, 2007 metais - 1153,82 Lt, 2008 metais - 236,62 Lt. Dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai. Konstitucinis Teismas (KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavo, jog minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. KT paskelbus nutarimą, pareiškėjas sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista. Iki KT sprendimo jam nekilo abejonių dėl priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo. Jis žinojo, kad tokius ribojimus nustato VTĮ. Manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas. Abejonių dėl VTĮ konstitucingumo jis neturėjo, nes nėra konstitucinės teisės specialistas. Be to, pasitikėjo aukščiausiu valstybės valdžios organu - Seimu, priėmusiu VTĮ ir jo pakeitimus bei papildymus, bei teisės specialistais, dalyvavusiais rengiant šį įstatymą. Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 107 str. 1 dalimi, 72 str. 4 dalimi bei LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir nurodo, kad pareiškėjui darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas nelaikomas „įvykdytu sprendimu", kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Teismo sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009 m. sausio 1 d. VTĮ 23 straipsnis buvo pakeistas, bet išliko nuostata, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tačiau numatyta, kad į šią sumą neįskaitomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, budėjimą bei priedai, numatyti VTĮ 25 str. 1 d. 1 punkte (už tarnybos stažą) ir 4 punkte ( pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Todėl turi būti taikomos 2008 m. gruodžio 9 d. redakcijos VTĮ 23 str. nuostatos, kurios jau galiojo KT nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu. Darbo kodekso (DK) 298 straipsnyje, kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Vadinasi, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų. Nagrinėjamu atveju 2006-2008 metų laikotarpis neviršija trejų metų (b.l.1-3).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l.12-13). Paaiškina, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta KT, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). LVAT administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį KT sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, KT pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po KT sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu KT dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). LVAT ne kartą pasisakė, jog DK 298 straipsnyje numatytas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama, ar asmuo turi materialinę teisę (CK 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 20 d., todėl, vadovaujantis DK nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. balandžio 20 d., t.y. jei teismas pripažintų, jog VSAT pažeidė jo teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos už visus 2006 metus - 1027,91 Lt., 2007 m. sausio-kovo mėn. 286,98 Lt, ir balandžio mėn. 14 darbo dienų, t.y. 136,31Lt/ 20 darbo dienų = 6,815 Lt x 14 darbo dienų = 95,42 Lt. Viso suma mažinama 1410,31 Lt. Prašoma suma 2418,38 Lt - 1410,31 Lt. = 1008,07 Lt. Atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, patikslino prašomą priteisti sumą ir nurodė, kad jis yra 2418,35 Lt.
Atsakovo atstovė skundą iš dalies pripažino, daliai reikalavimo prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. P. 2006-2008 metų laikotarpiu buvo neišmokėta 2418,35 Lt: 2006 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 1027,91 Lt (b.l.8-9), 2007 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 1153,82 Lt (b.l.6-7), 2008 metais neišmokėta 236,62 Lt (b.l.5).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.
Atmestinas atsakovo atsiliepimo argumentas, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas buvo įvykdyti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (b.l.12-13).
LVAT 2005 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartyje byloje Nr. A-1-638-05 (Administracinių teismų praktika Nr.8) išaiškino, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme. Konstitucijos 107 str. 1 dalies ir KTĮ 72 str. 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t.y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Dėl laiko už kurį gali būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka.
LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pasisakydamas dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, pažymėjo, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2008 m. kovo 12 d., t. y. už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2008 m. kovo 12 d. (pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos).
Laikotarpis, už kurį A. P. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2006-2008 m.), skaičiuojant atgal nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (DK 298 str.).
Dėl senaties termino taikymo.
Atsakovė skundo daliai, kuria prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 metus-1027,91 Lt, už 2007 m. sausio-kovo mėn. 286,98 Lt ir 2007 m. balandžio mėn. 14 darbo dienų 95,42 Lt prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b.l.12-13). Pareiškėjas skunde teigia, kad apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą jis sužinojo KT paskelbus nutarimą (b.l.1-3).
LAT 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-39 (Teismų praktika 18) išaiškino, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą. Savo teiginiams pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (2002 m. CPK 178 straipsnis). Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. A. P. priedų ir priemokų ribojimas buvo pradėtas taikyti nuo 2006 metų sausio mėnesio (b.l.8). Taigi, apie 2006 metų sausio mėn. taikytą darbo užmokesčio ribojimą A. P. turėjo sužinoti iki 2006 m. vasario 10 d. Todėl senaties termino eiga prasidėjo nuo 2006 metų vasario mėnesio. Pagal CK 1.127 str. 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nustatyta, kad A. P. į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010-04-21 (b.l.1-3). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašydamas taikyti ieškinio senatį skundo daliai, nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkintinas už laikotarpį nuo 2007-04-20, pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemokos dalis už laikotarpį nuo 2007-04-20 iki 2008-12-31, kurią sudaro 1008,04 Lt (2418,35-1410,31).
Dėl senaties termino atnaujinimo.
LVAT 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. LVAT pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d., 2002 m. CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009). Analogiškai pasisakyta ir LVAT 2010-02-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1572/2010. Šiuo atveju teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą ir dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja
nusprendė:
skundą patenkinti iš dalies. Priteisti A. P. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 1008,04 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.