Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-09-19 · Civilinė byla Nr. 2A-334/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-19
Bylos Nr.
2A-334/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Vincas Verseckas
Atsakovas
N. S.
Ieškovas
BUAB „Tekoveta“
Trečiasis asmuo
UAB ,,VB Lizingas“, G. G.
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-334/2006Procesinio sprendimo kategorijos 44.5.2.17; 44.8; 50.9; 121.13
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Čekanauskaitės ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-188-280/2006 pagal ieškovo BUAB „Tekoveta“ ieškinį atsakovei N. S. dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys – UAB ,,VB Lizingas“, G. G. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Tekoveta“ 2006 m. vasario 22 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovei N. S. ir prašė priteisti iš jos 13 344,74 Lt žalos atlyginimą, 5% dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė N. S. , būdama ieškovo administracijos vadove, 2004 m. gruodžio 11 d. paprašė trečiojo asmens UAB ,,VB Lizingas“ ieškovo finansinius įsipareigojimus pagal 2003 m. balandžio 14 d. sudarytą lizingo (lengvojo automobilio finansinės nuomos) sutartį perkelti trečiajam asmeniui G. G. . 2004 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta trišalė skolos pagal lizingo sutartį perkėlimo sutartis. Šia sutartimi G. G. perleista teisė įsigyti nuosavybėn lizinguojamą automobilį „Nissan Primera Acenta“. Atsakovė N. S. skolos perkėlimo sutartimi trečiajam asmeniui G. G. perkėlė ne tik pareigą sumokėti likusį automobilio vertės mokestį, bet ir nuosavybės teisę į UAB „Tekoveta“ jau sumokėtą automobilio vertės dalį – 28 226, 94 Lt įmokų. Ieškovo valdomas ir naudojamas automobilis dėvėjosi. Pagal ilgalaikio turto apskaitos kortelę lizinguojamas automobilis „Nissan Primera Acenta“ per pusantrų metų (nuo perdavimo ieškovui naudotis iki skolos perkėlimo sutarties sudarymo) nusidėvėjo už 14 882,20 Lt sumą. Iš ieškovo sumokėtų automobilio vertės mokesčių sumos atėmus automobilio nusidėvėjimo sumą lieka 13 344,74 Lt suma, neatlygintinai perduota trečiajam asmeniui G. G. skolos perkėlimo sutartimi. Ieškovo teigimu, tokiais veiksmais atsakovė N. S. nebuvo lojali ieškovui, padėjo trečiajam asmeniui gauti nepagrįstą naudą, padarė ieškovui 13 344,74 Lt žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės N. S. 9 150,63 Lt žalos atlyginimą, 5% dydžio metines palūkanas nuo 9 150,63 Lt sumos už laiką nuo 2006 m. vasario 22 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Sprendime rašoma, kad 2003 m. balandžio 14 d. ieškovas UAB „Tekoveta“ su trečiuoju asmeniu UAB „VB Lizingas“ sudarė sutartį dėl 2003 m. gamybos automobilio „Nissan Primera Acenta“ įsigijimo lizingo būdu. Automobilio kaina finansinio lizingo sutarties sudarymo dieną buvo 64 400 Lt (su PVM). Lizingo sutartimi buvo finansuojama 13 435,42 EUR arba 46 389,83 Lt suma, nes sutarties sudarymo dieną UAB „Tekoveta“ sumokėjo pirminį 10 205,76 Lt turto vertės dengimo mokestį. 2004 m. gruodžio 15 d. ieškovas UAB „Tekoveta“, pagal lizingo sutartį sumokėjęs trečiajam asmeniui UAB „VB Lizingas“ 28 226, 94 Lt lizingo objekto vertės mokesčio, sudarė trišalę skolos perkėlimo sutartį, kuria naujajam skolininkui G. G. perkėlė 11 138 EUR arba 38 426,10 Lt negrąžintą ieškovo skolą pagal lizingo sutartį bei visas šios sutarties pagrindu kylančias teises ir pareigas, įskaitant ir teisę atlikus visus mokėjimus įgyti automobilį nuosavybėn. Pagal skolos perkėlimo sutarties 4.3 punktą naujasis skolininkas G. G. perėmė lizingo sutarties pagrindu atsiradusią ieškovo UAB „Tekoveta“ 6 905,99 EUR skolą kreditoriui ir visas su perkeliama skola susijusias teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad pagal duomenis mokėjimų grafike - sąskaitoje prie 2003 m. lizingo sutarties matyti, jog prieš sudarant skolos perkėlimo sutartį ieškovas buvo išpirkęs 22 682,64 Lt be PVM (su PVM - 26763,06 Lt) lizinguojamo automobilio vertės. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pasirašydama tokią skolos perkėlimo sutartį ir nepareikalavusi iš naujojo skolininko kompensuoti ieškovui mokėjimais jau padengtą automobilio vertės dalį, atsakovė N. S. , kaip tuometė ieškovo UAB „Tekoveta“ administracijos vadovė, padarė bendrovei žalą, kurią privalo atlyginti. G. G. buvo perkelta pareiga sumokėti 9 231,70 EUR arba 31 849,37 Lt (be PVM) automobilio neišpirktos vertės skolą. Atsakovės pateiktais duomenimis, tuo metu tokio automobilio vidutinė rinkos vertė sudarė apie 41 000 Lt (UAB „Rikusta“ pažyma, kurios šalys neginčijo). Teismas sprendė, kad atsakovė N. S. skolos perkėlimo sutartimi padarė 9 150,63 Lt (41 000 - 31 849,37) žalą ieškovui UAB „Tekoveta“. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė automobiliu naudojosi, jį remontavo ir po to, kai automobilis skolos perkėlimo sutartimi jau turėjo būti perduotas trečiajam asmeniui G. G. . Ši aplinkybė patvirtina, kad po to, kai prasidėjo kreditorių skolų išieškojimas atsakovė N. S. ieškovo UAB „Tekoveta“ atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Teismo nuomone, perkeldama trečiajam asmeniui G. G. teisę į bendrovės įmokas už automobilį, atsakovė sudarė ieškovui UAB „Tekoveta“ nenaudingą sandorį, dėl kurio šis patyrė žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė N. S. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydama panaikinti tą jo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad automobilio rinkos vertė skolos perkėlimo dieną buvo mažesnė už tą skolos sumą, kurią tretysis asmuo G. G. skolos perkėlimo sutartimi įsipareigojo sumokėti lizingo bendrovei, todėl žala ieškovui nebuvo padaryta. Be to, sutarties sudarymo metu įmonė jau buvo nemoki ir būtų turėjusi lizingo bendrovei mokėti sankcijas už lizingo sutarties pažeidimus. G. G. perėmus ieškovo įsipareigojimus lizingo bendrovei, ieškovas jokios žalos nepatyrė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinio kaina buvo grindžiama ne automobilio rinkos verte, o ta suma, kurią ieškovas jau buvo sumokėjęs už automobilį, atėmus automobilio nusidėvėjimą. Ieškovo mokumo būsena skolos perkėlimo sutarties sudarymo dieną nesuteikė atsakovei pagrindo neatlygintinai perleisti trečiajam asmeniui teisę į jau sumokėtas automobilio vertės išpirkimo įmokas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracijos vadovas yra bendrovės valdymo organas. Bendrovės, kaip juridinio asmens, administracijos vadovas privalo juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.). Privatūs juridiniai asmenys steigiami tenkinti privačius interesus, nukreiptus į materialiąją naudą, kurią siekia gauti tiek juridinio asmens steigėjai (dalyviai), tiek jo organų nariai. Vadinasi, privataus juridinio asmens administracijos vadovo veikla turi būti paremta tokiais elgesio ir veiksmų standartais, kurie sudarytų sąlygas tiek juridinį asmenį, tiek jo dalyvius ir narius sąžiningai įgyti arba gausinti savo materialinę naudą. Administracijos vadovo veikla atitinka sąžiningo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus tais atvejais, kai šis asmuo sudaro privačiam juridiniam asmeniui, jo dalyviams ir nariams finansiškai naudingus komercinius sandorius ar atlieka kitus ekonomiškai pagrįstus veiksmus, sukuriančius materialinę gerovę. Jeigu administracijos vadovo veiksmai, priimami sprendimai ar sudaromi sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi juridinio asmens veiklos tikslams, tokie veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais sąžiningos ir protingos veiklos standartus. Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, viršija normalią gamybinę - ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. Nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi veiksmai gali pasireikšti prekių, paslaugų ar darbų pirkimu didesnėmis arba jų pardavimu mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymu ir kitais juridinio asmens atžvilgiu neteisėtais veiksmais. Administracijos vadovas, atlikęs tokius ar kitus neteisėtus veiksmus, arba kitaip pažeidęs pareigą veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu, jeigu dėl to juridinis asmuo patyrė žalos (įskaitant ir negautas pajamas), turi atlyginti juridiniam asmeniui dėl tokių veiksmų ar pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d., Akcinių bendrovių įstatymo 29 str. 11 d. nuostatos). Administracijos vadovo neteisėtais veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo klausimai reguliuojami teisės normų, nustatančių deliktinės atsakomybės taikymo pagrindus ir tvarką.

Pagal 2003 m. balandžio 14 d. finansinio lizingo sutartį lizingo gavėjas UAB „Tekoveta“ ketino išperkamosios nuomos būdu įsigyti nuosavybėn lengvąjį automobilį už 64 400 Lt kainą (su PVM) (b. l. 79-82 ir 84-85). 2004 m. gruodžio 15 d. trišale skolos perkėlimo sutartimi lizingo gavėjas UAB „Tekoveta“, atstovaujamas bendrovės direktorės atsakovės N. S. , perleido visas teises ir pareigas pagal 2003 m. balandžio 14 d. finansinio lizingo sutartį naujam lizingo gavėjui G. G. (b. l. 6-7). Iš byloje pateiktos UAB „Tekoveta“ buhalterinės pažymos ir mokėjimų grynaisiais bei negrynaisiais pinigais dokumentų (b. l. 11-46) matyti, kad iki 2004 m. gruodžio 15 d. skolos perkėlimo sutarties sudarymo lizingo gavėjas UAB „Tekoveta“ buvo sumokėjęs lizingo davėjui už lizinguojamą dalyką 28 226,94 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje įmokų sumoje lizingo dalyko – lengvojo automobilio vertės išpirkimo dalis sudarė 26 763,06 Lt, o likusią dalį – palūkanos už naudojimąsi lizingo objektu. 2004 m. gruodžio 15 d. skolos perkėlimo sutartyje numatyta, kad naujajam lizingo gavėjui sumokėjus likusias įmokas pagal lizingo sutartį, šis įgis lizingo dalyko nuosavybės teisę. Nei skolos perkėlimo sutartyje, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kad buvusiam lizingo gavėjui UAB „Tekoveta“ perleidus sutartines prievoles, būtų kompensuotos lizingo objekto vertės išpirkimo įmokos, jo sumokėtos iki tų prievolių perėjimo G. G. . Atsakovės pasirašyta skolos perkėlimo sutartimi UAB „Tekoveta“ suteikė G. G. teisę įsigyti lizingo objektą nuosavybėn išpirkus likusią automobilio vertės dalį, visiškai nekompensuojant tos automobilio vertės dalies, kuri jau buvo „padengta“ UAB „Tekoveta“ mokėjimais pagal lizingo sutartį. UAB „Tekoveta“ suteikė G. G. ne tik teisę įgyti viso lizingo objekto nuosavybę už dalį kainos pagal lizingo sutartį, bet ir neatlygintinai perleido jam finansinį turtą, išreikštą apmokėta lizingo objekto kainos dalimi už 26 763,06 Lt. Toks neatlygintinis turtinės teisės į dalį lizingo objekto vertės perleidimas šiuo atveju pagrįstai pripažintas kaip akivaizdžiai nenaudingas ir nuostolingas UAB „Tekoveta“ administracijos vadovės (atsakovės) sudarytas sandoris, neatitinkantis pareigos veikti sąžiningai ir rūpestingai bendrovės atžvilgiu standartų. Neatlygintinai perleisdama dideles UAB „Tekoveta“ finansines investicijas, šios bendrovės administracijos vadovė sudarė bendrovei žalingą sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei atsirado pareiga atlyginti tokiais veiksmais bendrovei padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d., 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d., Akcinių bendrovių įstatymo 29 str. 11 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kuriais remiantis mėginama įtikinti, kad perleidžiant G. G. teises ir pareigas pagal finansinio lizingo sutartį tokiomis sąlygomis, kokios buvo aptartos skolos perkėlimo sutartyje, buvo sudarytas bendrovei „Tekoveta“ naudingas sandoris, o atsakovė savo pareigas vykdė tinkamai ir sąžiningai. Tokio pobūdžio apeliantės teiginiai neparemti objektyvų pagrindą turinčiais duomenimis, nepagrįsti įrodomąją vertę turinčiomis aplinkybėmis. Atsakovės aiškinimas apie galimas lizingo davėjo sankcijas už lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, galėjusias sukelti labiau žalingesnes pasekmes bendrovei, grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad akivaizdžiai nenaudingais veiksmais atsakovė, eidama UAB „Tekoveta“ administracijos vadovo pareigas, padarė žalą, kurią turi atlyginti.

Nustatydamas ieškovui padarytos žalos dydį pirmosios instancijos teismas rėmėsi finansinės nuomos būdu naudotos transporto priemonės vidutine rinkos kaina skolos perkėlimo sutarties sudarymo dieną (b. l. 87). Atsižvelgdamas į tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (apie 41 000 Lt), taip pat į tai, kad naujam lizingo davėjui buvo perduota skolinė prievolė išmokėti 31 849,37 Lt (be PVM) lizinguojamo automobilio vertės, teismas nustatė, kad žala sudaro 9150,63 Lt (41 000 – 31 849,37). Su tokiu teismo taikytu žalos dydžio nustatymo mechanizmu negalima sutikti. Nustatant atsakovės neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos realios žalos dydį būtina remtis ne duomenimis apie lizingo objekto – automobilio vidutinę rinkos kainą, bet ta automobilio finansinės nuomos kaina, kuri buvo aptarta lizingo sutartyje, įvertinant automobilio nusidėvėjimą per tą laikotarpį, kada automobiliu naudojosi ieškovas. Ieškovas būtų įsigijęs automobilį nuosavybėn už tą pinigų sumą, kuri buvo aptarta lizingo sutartyje. Nėra jokių duomenų, kad lizingo sutartyje numatyta išperkamo daikto kaina būtų koreguojama priklausomai nuo to daikto vertės rinkoje pasikeitimo. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškinyje nurodytas ieškovo patirtos realios žalos nustatymo būdas – apskaičiavimas skirtumo tarp ieškovui nekompensuotų automobilio vertės išpirkimo įmokų sumos - 26 763,06 Lt ir automobilio nusidėvėjimo nuo įsigijimo naudotis iki jo perleidimo sumos, fiksuojamos ilgalaikio turto apskaitos kortelėje – 14 882,20 Lt (b. l. 10) – laikytinas teisingu. Dėl šios priežasties negalima sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kurias remdamasi atsakovė teigia, kad byloje neteisingai nustatyta lizingo objekto rinkos kaina ir klaidingai apskaičiuota šio objekto išpirkimo vertė.

Taikant ieškovo nurodytą žalos dydžio apskaičiavimo būdą, iš atsakovės priteistinas žalos atlyginimas būtų didesnis už pirmosios instancijos teismo priteistą. Apeliacinės instancijos teismas negali dėl atsakovės priimti blogesnio sprendimo, nes sprendimą apskundė tik viena atsakovė (CPK 313 str. nuostata). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. S. į valstybės biudžetą 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Gintaras PečiulisVirginija ČekanauskaitėVincas Verseckas