Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolika metų; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu keturiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. Z. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiais bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi, kuria minėtais nuosprendžiais paskirtos bausmės buvo subendrintos, ir G. Z. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų trims mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo G. Z. B. priteista Valstybinei ligonių kasai 7 695, 61 Lt A. B. gydymo išlaidoms atlyginti, nukentėjusiajam B. B. – 20 000 Lt neturtinei ir 6 034,94 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai I. K. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų G. Z. B. ir G. D. solidariai nukentėjusiajam B. B. priteista 359,98 Lt žalai atlyginti už sugadintas duris.

Tuo pačiu nuosprendžiu G. D. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Z. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 7 d. veikdamas bendrininkų grupe su G. D., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami pagrobti A. B. priklausantį turtą – pinigus, skarelėmis užsidengę veidus, atkabino namo lauko durų kablį ir taip įsibrovė į nukentėjusiajam priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone. Patekę į namo vidų, G. Z. B. grasino medine lazda tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, abu reikalavo iš A. B. ir I. K. pinigų. Nukentėjusiems atsisakius duoti pinigus, G. D. atsisėdo šalia I. K. ir grasino jai aštriu, tyrimo metu nenustatytu daiktu, kurį įrėmė į kaklo kairę pusę ir taip padarė odos įdrėskimą, taip jai nežymiai sutrikdė sveikatą, o G. Z. B. medine lazda ir kumščiu A. B. sudavė ne mažiau kaip 26 smūgius į galvos sritį ir kitas kūno vietas, taip padarė poodines kraujosruvas viršugalvyje, dešinės akies viršutiniame voke, lūpose, krūtinėje, pilvo kairėje pusėje, žąstuose, dilbiuose, šlaunyse ir kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešinėje alkūnėje, kairiame dilbyje ir blauzdose, kraujosruvas kaktoje, kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės ir smilkininės skilčių sumušimus, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejose pusėse bei po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, dėl ko nukentėjusysis nuo sužalojimų visumos ir stipraus kūno sumušimo 2011 m. liepos 11 d. VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė. Po to, G. Z. B. ir G. D. iš I. K. piniginės pagrobė 35 Lt ir kambaryje buvusį mobiliojo ryšio telefono aparatą „Samsung SGH-X200“ su „Tele 2“ SIM kortele, kurių bendra vertė 120 Lt.

Nuteistojo G. Z. B. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. Z. B. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis G. Z. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus, kaip padarytus dėl savanaudiškų paskatų. Taip pat teismas nukentėjusiajai I. K. priteisė pernelyg didelę piniginę satisfakciją neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo G. Z. B. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis G. Z. B. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįsta, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas ją neteisingai kvalifikavo, kaltinime nurodytų tiek daug smūgių nesudavė bei paskyrė per griežtą bausmę.

Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo G. Z. B. dėmesį į tai, kad asmens kaltė teismų praktikoje nustatoma pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos atsižvelgiant į teismų praktikos reikalavimus, taip pat pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje esančius ir proceso metu gautus reikšmingus duomenis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent G. Z. B. sąmoningai padaryta veika (smūgių sudavimas pagaliu į galvą), o ne kokios nors kitos aplinkybės sukėlė A. B. mirtį, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. Z. B. nužudė A. B. veikdamas netiesiogine, neapibrėžta tyčia. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka iš dalies, tačiau nesant skundo sunkinančiais pagrindais keisti nuosprendį negali. Teisėjų kolegija pažymi, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Be to, kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. Z. B. pagaliu tyčia sudavė A. B. į įvairias kūno vietas, taip pat į galvą, tokiu būdu padarė daugybinius sužalojimus galvoje, rankose, kojose, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejose pusėse bei po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, dėl ko nukentėjusysis nuo sužalojimų visumos ir stipraus kūno sumušimo vėliau ligoninėje mirė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie G. Z. B. tyčios turinį bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia, t. y. tyčia suduodamas storu pagaliu į galvą – gyvybiškai svarbią kūno dalį, suprato, kad savo veiksmu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, suvokė, kad gali sutrikdyti sveikatą ar atimti gyvybę ir vienodai šių padarinių norėjo, t. y. jį tenkino bet kokie padariniai. Teismų praktikoje ir teorijoje dėl tos pačios veikos nėra ir negali būti suderinamos dvi kaltės formos, t. y. netiesioginė ir neapibrėžta tyčia, kaip nurodyta apygardos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos klaida nėra esminė, nes ji nekeičia nuteistojo veikos kvalifikacijos ir neturi įtakos bausmės dydžiui, kadangi pati išvada dėl tyčios yra teisinga, t. y. nuteistasis suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau jų nekonkretizavo. Esant šioms aplinkybėms, G. Z. B. atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius, t. y. tiesioginė neapibrėžta tyčia.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis G. Z. B. teisme pakeitė parodymus ir parodė, kad jis sudavė A. B. apie dešimt smūgių, o jo bendrininkas G. D. smurto prieš nukentėjusįjį (A. B.) nevartojo ir nesudavė nė vieno smūgio. Pirmosios instancijos teismas įvertino abiejų nuteistųjų – G. Z. B. ir G. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi (1 t., 105-106, 109-111, 113-124, 165-166, 172-174, 2 t., 3-16 b. l.). Iš G. D. parodymų matyti, kad jis I. K. laikė už kairės rankos. Iš nukentėjusiosios I. K. parodymų matyti, kad A. B. visus smūgius rankomis ir pagaliu sudavė tik aukštesnis užpuolikas, t. y. G. Z. B., o G. D. jo nemušė, pastarasis net liepė nukentėjusiojo nemušti. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. M 297/11 (05) matyti, kad A. B. visi sužalojimai buvo padaryti vienu metu, sudavus daugybinius smūgius kietu buku daiktu (1 t., 47-48 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam A. B. dalis sužalojimų buvo padaryti kitu laiku ir kitoje vietoje arba juos būtų padaręs kitas nuteistasis G. D. ar kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad nukentėjusysis griebė G. D. už kaklo, todėl jis, norėdamas pagelbėti draugui (G. D.) pagaliu sudavė nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. visus sužalojimus padarė būtent nuteistasis G. Z. B. A. B. padarytų sužalojimų pobūdis ir mechanizmas neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms ir faktinėms bylos aplinkybėms.

Pagal teismų praktiką, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 46 20 punktas).

Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, G. Z. B. veikdamas bendrininkų grupe su G. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami pagrobti A. B. priklausantį turtą – pinigus, skarelėmis užsidengę veidus, atkabino namo lauko durų kablį ir taip įsibrovė į nukentėjusiajam priklausantį namą, iš kur pagrobė 35 Lt ir mobiliojo ryšio telefono aparatą su kortele, kurių bendra vertė 120 Lt. Iš abiejų nuteistųjų parodymų matyti, kad į A. B. namus įsibrovė turėdami tikslą pagrobti pinigus, nes manė, jog nukentėjusysis turi daug pinigų, kadangi neseniai buvo pardavę žemę, abu tikėjosi, jog nakties metu užklupti seni žmonės išsigąs ir atiduos pinigus. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad abu nuteistieji ant veido užsidėjo skareles, kad neatpažintų, metaliniu strypu iš vidaus atkabino durų skląstį, tokiu būdu įsibrovė į gyvenamąją patalpą, kur ieškojo pinigų, tačiau jų nerado, po to, I. K. pati atidavė 35 Lt, o G. D. nuo spintos pasiėmė mobilųjį telefoną. Be nuteistųjų parodymų, šios aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios I. K. parodymais. Kaip minėta aukščiau, smurtą prieš A. B. vartojo tik G. Z. B., dėl ko nukentėjusysis vėliau ligoninėje mirė. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo pavartotas turto užvaldymo tikslu, siekiant palaužti jų pasipriešinimą, tai yra tyčia užvaldyti svetimą turtą pas abu nuteistuosius susiformavo iki nusikalstamos veikos pradžios. Akivaizdu, kad G. Z. B. ir G. D. į gyvenamąjį namą įsibrovė plėšimo tikslu, siekdami turtinės naudos sau, bendrais veiksmais užvaldė pinigus ir mobilųjį telefoną su kortele, tokiu būdu apeliantas viršydamas susitarimo ribas (vykdytojo ekscesas), tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. B. Nuosprendžio dalis dėl vykdytojo eksceso nėra skundžiama. Todėl šiuo atveju G. Z. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 2 dalį, kaip idealioji sutaptis, teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam G. Z. B. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų ir sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), dėl to kilo neatitaisomi padariniai bei į tai, jog yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi) (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis) padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (charakterizuojamas patenkinamai, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, praeityje kelis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, net penkis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, iš kurių trys yra galiojančios) (1 t., 33-34, 135-136 b. l.). Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad nuteistasis G. Z. B. nusikaltimus padarė itin įžūliai, nepaisydamas jokių moralės normų, panaudodamas fizinį smurtą prieš pagyvenusius nukentėjusiuosius, juos sumušė, dėl ko A. B. vėliau ligoninėje mirė, po to pagrobė svetimą turtą. Aukščiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad nuteistasis G. Z. B., kaip asmenybė, yra pavojinga visuomenei, nors yra jauno amžiaus, tačiau jam pagrįstai paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), apeliantui paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija byloje nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat jokių argumentų nenurodė.

Apeliantas skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai I. K. priteisė 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas mano, kad priteista neturtinė žala yra per didelė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. K. pareiškė 40 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (2 t., 114-115 b. l.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Šioje baudžiamojoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai I. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos artimam žmogui. Nužudytasis A. B. buvo nukentėjusiosios I. K. sugyventinis, nors oficialiai jie nebuvo susituokę, tačiau kartu gyveno ilgą laiką, rūpinosi buitimi ir planavo ateitį. Akivaizdu, kad nukentėjusioji I. K. dėl jai artimo žmogaus mirties patyrė skausmą ir išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad abu nuteistieji įsibrovė į nukentėjusiųjų gyvenamąją patalpą, G. Z. B. mušdamas A. B. bei abu reikalaudami pinigų sukėlė nukentėjusiajai labai didelį stresą, dėl ko ji iki šiol patiria pasekmes, kai tamsu, bijo būti namuose, geria raminamuosius vaistus. Todėl akivaizdu, kad I. K. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tai, kad I. K. materialiai neprisidėjo prie A. B. laidotuvių, neturi jokios reikšmės sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad I. K. tokiu būdu naudojasi susidariusia situacija ir nori pasipelnyti yra visiškai nepagrįsta ir atmestina. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kad nuteistasis G. Z. B. turi turto ar piniginių lėšų, kuriuos būtų galima nukreipti civilinių ieškinių atlyginimui, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas, todėl ateityje turės galimybę juos atlyginti. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis išdėstytais teisingumo ir protingumo kriterijais, iš nuteistojo G. Z. B. priteista neturtinė žala nukentėjusiajai I. K. nėra per didelė, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. Z. B. apeliacinį skundą atmesti.