- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-22
- Bylos Nr.
- 2-101-864/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- J. Č., UAB „Litinter“
- Advokatai
- Andrius Kaluina, Evelina Davidavičiūtė
atsakovui J. Č. bei atsakovų J. Č. ir UAB „Litinter“ atstovei advokatei Evelinai Davidavičiūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovams UAB „Litinter“ ir J. Č. dėl sutarties nutraukimo, skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame reiškė ieškininius reikalavimus: 1) nutraukti tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 17 d. sudarytą paskolos sutartį; 2) priteisti iš atsakovo UAB „Litinter“ ir subsidiariai iš atsakovo J. Č. 16 975,44 EUR (58 612,80 Lt) negrąžintos paskolos sumą; 3) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bei 4) bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 17 d. sudarė žodinį susitarimą, kurio pagrindu ieškovas įsipareigojo paskolinti atsakovui UAB „Litinter“ 17 844,30 EUR sumą, o atsakovas šią paskolą grąžinti ieškovui pastarajam nedelsiant pareikalavus. Teigė, kad vykdydamas minėtą susitarimą, 2014 m. vasario 17 d. pavedimais ieškovas suteikė atsakovui UAB „Litinter“ 17 844,30 EUR (61 612,80 Lt) paskolą/lėšas, o tuo tarpu atsakovas grąžino ieškovui tik dalį suteiktos paskolos, t. y. 868,86 EUR sumą (3 000 Lt). Todėl, ieškovo teigimu, 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovą UAB „Litinter“ ir jo vadovą bei vienintelį akcininką (atsakovą) J. Č., reikalaudamas per nustatytą terminą įvykdyti prievolę, tačiau atsakovai šio reikalavimo neįvykdė bei į siųstą jiems ieškovo raštą neatsakė. Pažymėjo, kad atsakovas J. Č., tardamasis su ieškovu dėl paskolos suteikimo, nuslėpė aplinkybes, kad bendrovė UAB „Litinter“ turi didelių pradelstų įsiskolinimų, o paties J. Č. turtas areštuotas keliose vykdomosiose bylose, tokiu būdu suklaidindamas ieškovą dėl verslo, kurio plėtrai prašė ieškovo paskolos, perspektyvų ir plėtros galimybių. Paaiškino, jog ieškovo paskolintos įmonei UAB „Litinter“ lėšos buvo panaudotos įsigyti vilkiką (duomenys neskelbtini) ir puspriekabę (duomenys neskelbtini) lizingo būdu, o tuo tarpu ieškovas buvo įdarbintas eksploatuoti šias transporto priemones. Nurodė, kad savo ruožtu atsakovas J. Č. už krovinių pervežimą gautas lėšas naudojo kitiems įmonės reikalams, todėl susidarė skolos lizingo bendrovei, o dėl susikaupusių skolų lizingo bendrovei, J. Č., veikdamas UAB „Litinter“ vardu, nederindamas su ieškovu jokių pardavimo sąlygų, 2014 m. rugpjūčio 7 d. pardavė vilkiką ir puspriekabę už 55 000 EUR, t. y. 135 000 EUR pigiau nei įsigijo, gautomis lėšomis nedengiant turimų įsiskolinimų ieškovui. Nurodė, kad atsakovas UAB „Litinter“ iš esmės negali įvykdyti prievolės ieškovui, kadangi neturi lėšų ir kito turto, dėl ko, ieškovo nuomone, dėl ieškiniu reikalaujamų sumų su palūkanomis nesumokėjimo ieškovui atsakingas ir atsakovas J. Č., kuris būdamas bendrovės dalyvis (vienintelis akcininkas bei įmonės vadovas), ieškovo atžvilgiu veikė neapdairiai, nesąžiningai, neprotingai, o atsakovo J. Č. atžvilgiu turėtų būti taikoma subsidiari atsakomybė (Civilinio kodekso 2.50 straipsnis). Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos atsakovo J. Č. civilinės atsakomybės kilimo sąlygos: 1) neteisėtus veiksmus ieškovas įrodinėjo atsakovo J. Č. kaip įmonės vadovo ir vienintelio akcininko pareigų pagal Akcinių bendrovių įstatymą nevykdymu arba netinkamu vykdymu; 2) teigė, kad atsakovo J. Č. kaltė preziumuojama pagal Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 2 dalį, todėl ieškovui nėra pareigos ją įrodyti; 3) žala ieškovui padaryta, neįvykdžius šalių susitarimo ir negrąžinus jam skolos, t. y. 16 975,44 EUR; 4) teigė, kad būtent dėl atsakovo J. Č., kaip vienintelio UAB „Litinter“ akcininko ir vadovo veiksmų (neveikimo) ieškovas patyrė ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos dydžio žalą (1 t., b.l. 1-10).
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė teismo atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą bei priteisti atsakovų naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad ieškovas ieškinyje nenurodė faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios kilusiame tarp šalių ginče. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 12 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas eiti transporto vadybininko pareigas, įgaliotas faktiškai ir nepertraukiamai vadovauti vežėjo transporto veiklai, t. y. vadovauti kelių transporto priemonių eksploatavimui ir priežiūrai, tvirtinti transporto priemonių sutartis ir dokumentus, tvarkyti bendrąją ataskaitą, paskirstyti užduotis vairuotojams ir krovinius transporto priemonėms bei prižiūrėti eismo saugos procedūras. Tuo tarpu ieškovas, norėdamas būti lygiaverčiu partneriu ir ne tik prisidėti prie vykdomos įmonės veiklos, bet ir padidinti įmonės bei galimai savo pajamas ir praplėsti veiklą, surado parduodamą vilkiką ir puspriekabę bei pasiūlė atsakovui UAB „Litinter“ jas įsigyti. Pažymėjo, jog atsakovui J. Č. savo ruožtu neprieštaraujant dėl ieškovo iniciatyvumo, buvo priimtas sprendimas įsigyti šias transporto priemones. Atsižvelgiant į tai, ieškovas įnešė 18 886,93 EUR avansą transporto priemonei įsigyti, atsakovas UAB „Litinter“ - 5 080 EUR lėšų sumą, o likusią dalį – 44 533 EUR – atsakovas UAB „Litinter“ pasiskolino iš lizingo bendrovės, įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovui J. Č. išdavus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Taigi atsakovas UAB „Litinter“, sudarydamas su ieškovu susitarimą dėl paskolos, atsakovų teigimu, ieškovo veiksmus vertino kaip lygiaverčio partnerio, kuris nori kurti verslą kartu. Pažymėjo, kad savo ruožtu įsigijus transporto priemones, jos buvo faktiškai nenaudojamos, o tuo tarpu ieškovas savo prisiimtas darbines pareigas vykdė netinkamai, į darbą neatvykdavo. Nurodė, kad jau 2014 m. liepos 4 d. ieškovas pats pasiūlė parduoti transporto priemones, o tuo tarpu atsakovams įvertinus susidariusią situaciją neliko nieko kito, kaip imtis veiksmų tam, kad dėl neeksploatuojamų transporto priemonių atsakovas UAB „Litinter“ nepatirtų didelių nuostolių. Pažymėjo, jog atsakovui J. Č. pradėjus domėtis įsigytų prekių kainomis, paaiškėjo, jog transporto priemonių rinkos kainos yra ženkliai mažesnės, negu tuo metu, t. y. 2014 m. vasario mėnesį, kai buvo įsigyta priekaba bei vilkikas. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas dėjo visas įmanomas pastangas, kad parduotų transporto priemones kuo brangiau, tačiau prašoma 65 000 EUR suma visiems pasirodė per didelė, dėl ko transporto priemonės buvo parduotos už ženkliai mažesnę kainą nei 2014 m. vasario mėnesį buvusią įsigijimo kainą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų teigimu, ieškovo ieškinyje nurodyta 2014 m. vasario 17 d. 61 612,80 Lt suteikta paskola buvo suteikta įmonei transporto priemonių įsigijimui, verslo plėtimui, ieškovo, kaip lygiaverčio partnerio iniciatyva, paties išsirinktoms ir pasiūlytoms atsakovui UAB „Litinter“ transporto priemonėms įsigyti. Pažymėjo, kad įvertinus aplinkybes, jog pats ieškovas transporto priemones naudojo (tuo metu, kai neatvykdavo į darbą, transporto priemonės stovėjo stovėjimo aikštelėje), pats pasiūlė parduoti transporto priemonę, ieškinyje nurodyti teiginiai, kad apie transporto priemonių pardavimą atsakovai ieškovui nepranešė, pardavimo sąlygų su ieškovu nederino, neatitinka tikrovės. Teigė, kad būtent dėl paties ieškovo elgesio, prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo atsakovas UAB „Litinter“ patyrė nuostolius, kadangi jeigu ieškovas nebūtų pasiūlęs įsigyti transporto priemonių, nebūtų siūlęs būti lygiaverčiais partneriais, atsakovas nebūtų jų patyręs. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ieškinyje teigė, jog atsakovo J. Č. atsakomybė yra subsidiari, kadangi tuo metu, kai ieškovas su atsakovu UAB „Litinter“ sudarė sandorį, atsakovas J. Č. nuo ieškovo nieko nenuslėpė, nes įmonės finansinė padėtis buvo gera (Lizingo bendrovė prieš sudarant sandorį atsakovo mokumą patikrino, dėl ko akivaizdu, kad tuo atveju, jei įmonė būtų nemoki ar turėtų didelių įsiskolinimų, lizingo davėjas UAB „Scania Finans Aktiebolag“ Lietuvos filialas nebūtų sudaręs sutarties su atsakovu). Pažymėjo, jog atsakovas J. Č. ieškovo atžvilgiu nesielgė neapdairiai, nesąžiningai ar neprotingai, juo labiau ieškovo nesuklaidino dėl įmonės finansinės padėties, todėl šis ieškovo ieškinyje reikalavimas laikytinas nepagrįstu. Atsakovo J. Č. nuomone, ieškovas neatskyrė normalios verslo rizikos ir paprasto neatsargumo nuo nepateisinamo aplaidumo ar siekio pažeisti kreditoriaus interesus. Atsakovas J. Č. pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar ginčo sandoris sudarytas bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę – komercinę riziką. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už Civilinio kodekso 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Atsakovas teigė, kad sudarydamas su ieškovu sandorį, nebuvo nemokus, jo mokėtinos sumos neviršijo įmonės turto, įmonė neturėjo įsiskolinimų. Taigi, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo J. Č. nuomone, ieškovas nepagrįstai sprendžia, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, turėdamas visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, veikė neatidžiai ir nerūpestingai, sudarydamas paskolos sutartį, viršydamas normalią verslo riziką, dėl ko ieškovas neva patyrė žalą. Atsakovų nuomone, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pavirtinančių atsakovo J. Č. kaltę dėl žalos atsiradimo, todėl šiuo atveju nėra ir negali būti nustatytos visos atsakovo J. Č. atsakomybės sąlygos, dėl ko, atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai prašo priteisti žalos atlyginimą subsidiariai ir iš atsakovo J. Č. (1 t., b.l. 70-75).
Dubliku ieškovas palaikė ieškinio reikalavimus ir nesutiko su atsakovų atsiliepime nurodytais argumentais. Teigė, kad į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos įsiteisėjęs sprendimas Nr. DGKS-4506 paneigia atsakovų teiginį, kad ieškovas dirbo ne vairuotoju, o vadovaujančiu transporto vadybininku. Nurodė, jog ieškovas nesutinka su atsakovų teiginiu, kad ieškovas pats pasiūlė kartu daryti verslą ir įtikino įmonės vadovą priimti ieškovo pasiūlymą, surado ir išrinko transporto priemones, kurias atsakovas UAB „Litinter“ įsigijo, kadangi įvertinus aplinkybę, kad darbo sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir sutartis dėl transporto priemonių pirkimo-pardavimo bei finansinės nuomos, laikytina, jog atsakovai dėl transporto priemonių pirkimo bei finansinės nuomos tarėsi dar iki ieškovo priėmimo į darbą. Ieškovas teigė, kad apie UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 12 d. išrašytus vekselius 62 735 EUR sumai Scania Finans Aktiebolag naudai nežinojo iki jam buvo įteikti atsiliepimo priedai. Atkreipė dėmesį, kad jei vekselių išdavimas išties buvo susijęs su transporto priemonių įsigijimu, tai atsakovas UAB „Litinter“, įsigydamas transporto priemonės, prisiėmė dvigubai didesnius įsipareigojimus nei nurodyta transporto priemonių įsigijimo sutartyse. Ieškovas išreiškė abejonę dėl minėtų vekselių pateikimo apmokėjimui, jų apmokėjimo bei sugrąžinimo atsakovui UAB „Litinter“ aplinkybių. Ieškovas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad ginčo transporto priemonės mažiau nei per pusę metų nuvertėjo apie 20 procentų įsigijimo metu buvusios jų vertės ir buvo atsakovų parduotos finansuotojui Scania Finans Aktiebolag Lietuvos filialui, kuris perpardavė galutiniam naudotojui. Ieškovo teigimu, atsakovai neįrodė savo teiginio, kad siekė būti su ieškovu lygiaverčiais partneriais, nes nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad ieškovas, būdamas įmonės darbuotoju, tik paskolino įmonei lėšų, bet nebuvo įmonės akcininkas, nedalyvavo jos valdyme, dėl ko atsakovų bandymas perkelti ieškovui jų verslo riziką ir neigiamų savo sprendimų pasekmes nepagrįstas. Ieškovas teigė, kad būtent atsakovo UAB „Litinter“ netinkamas darbo organizavimas eksploatuojant ginčo transporto priemones bei tai, kad jis turėjo iš savo lėšų dengti transporto priemonių eksploatavimo išlaidas, sąlygojo neišmokėjimą ieškovui su darbo santykiais susijusių išmokų, dėl ko ieškovas turėjo nutraukti darbo santykius. Ieškovas teigė, nebuvo supažindintas apie itin nuostolingo pardavimo sąlygas iki šio sandorio sudarymo, o tuo tarpu atsakovai ieškovą diskriminavo kitų jų kreditorių atžvilgiu, nes iš pardavimo sandorio gautas visas lėšas panaudojo atsiskaitymams su kitais kreditoriais (1 t., b.l. 117-122).
Tripliku atsakovai nurodė, kad ieškovas faktiškai dirbo vairuotoju, o ne vairuotojams vadovaujančiu vadybininku. Pažymėjo, kad teisiškai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, nes būtent tokią bendradarbiavimo formą šalys buvo pasirinkusios, tačiau tai nereiškia kad atsakovų atsiliepime į ieškinį išdėstyti teiginiai, jog atsakovas investavo į UAB „Litinter“, neatitinka tikrovės. Akcentavo, kad UAB „Litinter“ iki darbo sutarties su ieškovu sudarymo nevykdė krovinių pervežimo veiklos, netgi neturėjo transporto priemonių tokiai veiklai vykdyti ir tik šalims sutarus dėl to, kad ieškovas vykdys krovinių pervežimą, buvo nuspręsta įsigyti transporto priemonę, kurią pats ieškovas ir išsirinko, o vėliau pats nusprendė ir parduoti. Atkreipė dėmesį, jog jeigu šalis būtų sieję išimtinai tik darbo santykiai, ieškovas neturėtų galimybės priimti sprendimų dėl atsakovo ilgalaikio turto įsigijimo. Taigi, atsakovų teigimu, vien ta aplinkybė, jog tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Litinter“ buvo sudaryta darbo sutartis nepaneigia fakto, kad šalys tarėsi dėl abipusio bendradarbiavimo. Atsakovai pabrėžė, kad su ieškovu buvo sudaryta darbo sutartis tik tuomet, kai ieškovas surado ir išsirinko transporto priemonę, o šalys dėl bendradarbiavimo tarėsi dar iki darbo sutarties sudarymo. Atsakovai triplike nesutiko su ieškovo nuomone dėl vekselių, kaip užtikrinimo priemonės funkcijos atlikimo ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007. Nurodė, kad ieškovui gerai buvo žinomos visos transporto priemonės įsigijimo aplinkybės ir atsakovo prisiimti įsipareigojimai. Be to, atsakovų nuomone, nurodyti ieškovo teiginiai, jog faktas apie vekselių išdavimą buvo nuslėptas nuo ieškovo, paneigia paties ieškovo žodžius, jog šalis siejo tik darbo santykiai. Jeigu ieškovas būtų buvęs tik UAB „Litinter” darbuotojas, tai jam, kaip darbuotojui, net ir negalėjo būti žinomi faktai apie darbdavio įsipareigojimus, išrašytus vekselius. Tačiau tokiu savo teiginiu ieškovas patvirtina, kad jam buvo žinoma ir turėjo būti žinoma ženkliai platesnė informacija apie bendrovės veiklą, nei paprastam įmonės darbuotojui. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad vekselių apmokėjimo faktai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėjo, kad ieškovo teiginius, jog atsakovai įvykdė neteisėtus veiksmus parduodami lizingo bendrovei transporto priemones, turi įrodyti pats ieškovas. Teigė, kad atsakovai dėjo visas įmanomas pastangas tam, kad transporto priemonė būtų parduota už kuo įmanomai brangesnę kainą. Tuo tarpu ieškovas jokių pastangų tam, kad transporto priemonė būtų parduota nedėjo, nors pats pasiūlė atsakovams šią transporto priemonę parduoti. Pažymėjo, kad nei atsakovo UAB „Litinter“, nei atsakovo J. Č. veikla nėra susijusi su transporto priemonių prekyba, todėl atsakovai nebuvo įpareigoti parduoti transporto priemonės specialiais ieškovo nurodytais būdais. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad jie neteigė, jog šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, priešingai, nurodė, kad šalys bendradarbiavo. Atsiliepime į ieškinį buvo paaiškinta, kad bendradarbiavimas pasireiškė tuo, jog ieškovas investavo į UAB „Litinter“, su kuria bendrai ketino vykdyti ir kelis mėnesius vykdė krovinių pervežimo veiklą. Atkreipė dėmesį į tai, kad transporto priemonės įsigijimo sutartis, finansinės nuomos sutartis, turto perdavimo aktas teismui pateikti kartu su ieškiniu patvirtina, kad ieškovas šiuos dokumentus turėjo savo dispozicijoje. Tuo atveju, jeigu ieškovą ir atsakovą UAB „Litinter“ būtų sieję tik darbo santykiai, nurodytų dokumentų ieškovas, kaip bendrovės darbuotojas, nebūtų galėjęs turėti. Į ieškovo teiginį, kad paprastųjų vekselių išdavimo faktas patvirtino bendrovės sunkią finansinę padėtį, atsakovai nurodė, kad vekseliai yra paplitusi prievolių užtikrinimo priemonė. Tuo atveju, jeigu atsakovo UAB „Litinter“ turtinė padėtis būtų buvusi prasta finansinės nuomos sutartis su bendrove apskritai nebūtų sudaryta. Kartu su tripliku atsakovai pateikė el. laiškus, kuriais įrodinėjo aplinkybę, kad ne tik pats ieškovas, bet ir jo sutuoktinė R. savarankiškai sprendė klausimus dėl galimo bendradarbiavimo su užsienio partneriais. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad ieškovas teiginiams, kad jis pats turėjo dengti transporto priemonės eksploatavimo išlaidas ir būtent dėl šios priežasties ieškovas toliau nebegalėjo tęsti vairuotojo darbo, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Tačiau jeigu šie ieškovo teiginiai atitiktų tikrovę, tai vienareikšmiškai patvirtintų atsakovų teiginius apie šalių bendradarbiavimą, o ne šalis siejusius tik darbo teisinius santykius. Nurodė, kad ieškovas apskritai nesidomėjo transporto priemonės likimu, visą situaciją perleidęs tvarkyti atsakovui UAB „Litinter“. Be to, laikantis ieškovo pozicijos, kad tariamai jis bendrovėje buvo tik vairuotojas, nėra suprantamas ieškovo reikalavimas derinti transporto priemonės pardavimo sąlygas su ieškovu. Atsakovai nesutiko su ieškovo pozicija, kad visos lėšos iš transporto priemonės pardavimo buvo nukreiptos kitoms atsakovų įmonės reikmėms, tačiau ieškovui skola nebuvo grąžinta, tokiu būdu ieškovas buvo diskriminuotas kitų kreditorių atžvilgi, kadangi didžioji dalis už transporto priemonės pardavimą gautų lėšų buvo skirta atsiskaityti pagal finansinės nuomos sutartį (2 t., b.l. 1-4).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, jog atsakovai už gautą iš ieškovo paskolą įsigijo tam tikrą turtą, tačiau nors visą šį laiką vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, skolą iki šiol ieškovui negrąžino. Paskolos sutartinių civilinių teisinių santykių tarp šalių buvimą, atstovo teigimu, patvirtina atlikti ieškovo pavedimai (2 t., b.l. 188-189). Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog 10 metų dirbęs užsienyje, tačiau turėdamas tikslą sugrįžti į Lietuvą, ieškovas siekė sukurti sau Lietuvoje darbo vietą, t. y. sukurti tam tikrą verslą. Teigė, jog ieškovas siekė sukurti verslą, todėl įvertinus aplinkybes, kad ieškovas turėjo vairavimo patirtį, o atsakovas krovinių paieškos, paprasčiau sukurti verslą buvo būtent su atsakovu. Pažymėjo, jog vilkiko paieškas ginčo šalys vykdė kartu, tačiau pirko šią transporto priemonę atsakovas UAB „Litinter“. Teigė, jog susitarė, kad paskolos grąžinimas priklausys nuo gauto pelno naudojant vilkiką, nenumatant jokio konkretaus paskolos grąžinimo termino (2 t., b.l. 197-198).
Atsiliepimas
Atsakovas J. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovas su ieškovu visą šį laiką buvo geri draugai. Nurodė, jog atsakovui su ieškovu susitikus 2013 metais, šalys susitarė apjungti turimą atsakovo bei ieškovo darbo patirtį transporto srityje ir pradėti kartu vykdyti veiklą. Teigė, jog įsigyti transporto priemonę (darbo įrankį) pasiūlė ieškovas, o tuo tarpu atsakovas - atlikti užsakymus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, buvo įsigytas vilkikas lizingo būdu, atsakovui UAB „Litinter“ pirminį įnašą atlikus iš gautų iš ieškovo įneštų į įmonės sąskaitą pinigų. Nurodė, jog ieškovas buvo įdarbintas įmonėje UAB „Litinter“, tačiau į reisus ieškovas buvo išvykęs tik keturis kartus. Pažymėjo, jog parduoti vilkiką pasiūlė pats ieškovas (2 t., b.l. 188-189). Atsakovų atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas J. Č. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo šalys siekė kartu kurti verslą sujungdami savo turimą darbo patirtį bei lėšas, dėl ko, atstovės teigimu, tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai negali būti vertintini kaip paskoliniai. Teigė, jog ieškovas domėjosi įvairiais įmonės veiklos vykdymo klausimais, nors ieškovui, kaip įmonės darbuotojui, jie neturėtų būti aktualūs. Nurodė, jog būtent pats ieškovas nedėjo pakankamai pastangų, kad galėtų susigrąžinti investuotus į įmonę pinigus. Byloje pateikti įrodymai, atstovės teigimu, nepatvirtina paskolinių sutartinių civilinių teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimo (2 t., b.l. 197-198).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovas UAB „Litinter“ yra gamyba, prekyba, paslaugomis bei kita komercine veikla užsiimanti įmonė, kurios vadovu nuo 2009 m. kovo 9 d. yra atsakovas J. Č. (1 t., b.l. 22-23). Byloje yra pateikti įrodymai, jog 2014 m. vasario 12 d. atsakovas UAB „Litinter“ ir UAB „Scania Lietuva“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT0171U, kurios pagrindu UAB „Scania Lietuva“ įsipareigojo perduoti, o atsakovas UAB „Litinter“ įsigyti bei sumokėti sutartą kainą už eksploatuotą balninį vilkiką (duomenys neskelbtini), ir naudotą puspriekabę (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė) (1 t., b.l. 27-31). Pagal bylos medžiagą, šios transporto priemonės pirkimui atsakovas UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 12 d. sudarė finansinės nuomos sutartį Nr. 130100542 su lizingo davėju Scania Finans aktiebolag Lietuvos filialu (1 t., b.l. 32-45). Nustatyta, kad jau 2014 m. rugpjūčio 7 d. tarp atsakovo UAB „Litinter“ ir lizingo davėjo Scania Finans aktiebolag Lietuvos filialo buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PP130100621-194, kurios pagrindu atsakovas pardavė, o lizingo davėjas nupirko transporto priemonę už 55 000 EUR sumą (1 t., b.l. 48-53). Pagal bylos medžiagą nustatyta, jog savo ruožtu ieškovas mokėjimo nurodytu 2014 m. vasario 17 d. yra pervedęs į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą 15 000 Lt (4 344,30 EUR) sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Sąskaitos papildymas“ bei tarptautiniu mokėjimo nurodymu 2014 m. rugpjūčio 25 d. pervedęs į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą dar 13 500 EUR sumą, mokėjimo paskirtyje taip pat nurodant „Sąskaitos papildymas“ (1 t., b.l. 12-13). Byloje yra pateiktas atsakovo UAB „Litinter“ vietinio mokėjimo nurodymas, iš kurio turinio matyti, kad atsakovas UAB „Litinter“ 2014 m. balandžio 16 d. pervedė į ieškovo banko sąskaitą 3 000 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Sąskaitos papildymas“ (1 t., b.l. 24). Nustatyta, jog ieškovas siuntė atsakovams 2014 m. rugsėjo 9 d. raštą „Dėl UAB „Litinter“ paskolos sutarties nutraukimo ir skolos sumokėjimo per nustatytą terminą“, kuriame nurodė, jog nutraukia 2014 m. vasario 7 d. tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Litinter“ sudarytą paskolos susitarimą ir prašo iki 2014 m. spalio 8 d. grąžinti 17 844,30 EUR sumą (1 t., b.l. 15-16). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas UAB „Litinter“ neįvykdė ieškovo reikalavimo dėl paskolos grąžinimo, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Litinter“ 2014 m. vasario 17 d. sudarytą paskolos sutartį bei priteisti iš atsakovo UAB „Litinter“ ir subsidiariai iš atsakovo J. Č. 16 975,44 EUR negrąžintos paskolos sumą (1 t., b.l. 1-10).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių iškilo ginčas dėl civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ginčo šalių, kvalifikavimo, ieškovo pareikšto atsakovui UAB „Litinter“ reikalavimo dėl piniginių lėšų grąžinimo pagrįstumo bei atsakovo J. Č. kaip įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamoje byloje buvimo.
Paskolos sutartis yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 EUR (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu jeigu paskolos davėjas juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į sutarties sumą (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.
Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokios tarp ginčo šalių pasirašytos paskolos sutarties, paskolos raštelio ar kito skolos dokumento. Ieškovas ieškinyje patvirtino, jog paskolą atsakovui UAB „Litinter“ suteikė žodinio susitarimo pagrindu. Tuo tarpu atsakovai bylos nagrinėjimo metu teigė, jog ieškovas pervedė į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą ginčo pinigus ne paskolos sutarties pagrindu, tačiau kaip investiciją į verslą. Taigi tokiu atveju, kuomet ieškovas neturi tinkamos formos paskolos sutarties ar paskolos raštelio, o atsakovai ginčija paskolos sutartinių civilinių teisinių santykių tarp šalių buvimą, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos atsakovui UAB „Litinter“ suteikimą bei paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimą.
Ieškovas paskolinių sutartinių teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimą įrodinėjo bei grindė ieškovo atliktais mokėjimo nurodymais (1 t., b.l. 1-10). Teismas atkreipia dėmesį, kad iš esmės pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas jokių kitų, išskyrus mokėjimo nurodymus, dokumentų, patvirtinančių paskolos teisinių santykių buvimą, nepateikė, o atsakovams bylos nagrinėjimo metu teigiant, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, siekiant įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, būtina šioje civilinėje byloje kvalifikuoti tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinti jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, išanalizuojant faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą.
Pagal bylos medžiagą, ieškovas ginčo pinigus pervedė į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą 2014 m. vasario 17 d. bei 2014 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimo nurodymais, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Sąskaitos papildymas“ (1 t., b.l. 12-13). Teismas atkreipia dėmesį, jog šie mokėjimo nurodymai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta tik „Sąskaitos papildymas“ vienareikšmiškai nepatvirtina, jog tarp ginčo šalių egzistavo būtent paskolos sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, jog pervesdamas atitinkamą pinigų sumą į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą, ieškovas žinojo, jog šie pinigai bus panaudoti transporto priemonės įsigijimui, kurios pirkimo paieškoje be kita ko dalyvavo ir pats ieškovas (2 t., b.l. 197-198). Taigi ieškovui ginčo pinigų perdavimo atsakovui UAB „Litinter“ metu buvo aiškiai žinomas pinigų panaudojimo tikslas, kas pažymėtina nėra būdinga įprastiems paskolos civiliniams teisiniams santykiams. Duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas UAB „Litinter“ ir ieškovas buvo aiškiai susitarę dėl konkretaus paskolos grąžinimo termino ar sąlygų, byloje nėra. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog paskolos grąžinimas turėjo būti vykdomas priklausomai nuo gauto įmonės pelno (2 t., b.l. 197-198). Ši paties ieškovo nurodyta aplinkybė liudija, kad pervesdamas ginčo pinigus į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą ieškovas žinojo ir negalėjo nežinoti, jog negavus pelno, atsakovas UAB „Litinter“ ginčo pinigų negrąžins, t. y. ginčo pinigų atsakovui suteikimo metu ieškovas neturėjo net pagrįstų lūkesčių dėl šių pinigų faktinio grąžinimo. Taigi aplinkybės, kad ginčo pinigus ieškovas pervedė į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą su konkrečiu tikslu, nesant aiškiai aptartų šių pinigų grąžinimo terminų bei sąlygų, ieškovui neturint pinigų pervedimo metu pagrįstų lūkesčių dėl pinigų faktinio grąžinimo, nėra būdingos įprastiems paskolos sutartiniams teisiniams santykiams.
Tiek ieškovas, tiek atsakovas J. Č. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ilgą laiką yra pažįstami (2 t., b.l. 197-198). Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog gyvendamas užsienyje, siekė ateityje grįžti į Lietuvą bei čia sukurti sau darbo vietą (2 t., b.l. 197-198). Ginčo šalys teismo posėdžio metu paaiškino, jog, įvertinus tai, kad ieškovas su atsakovu J. Č. ilgą laiką yra pažįstami, bei turėjo kiekvienas ilgametę patirtį transporto srityje (ieškovas dirbo užsienio valstybėje vairuotoju, atsakovas – vadovavo įmonei, užsiimančiai krovinių pervežimu), šalys siekė sujungti kiekvienos iš šalių turimą skirtingo pobūdžio darbo patirtį transporto srityje (2 t., b.l. 197-198). Taigi šios aplinkybės liudija, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas J. Č. iki šio ginčo tarp šalių atsiradimo turėjo bendrą tikslą – dirbti drauge transporto srityje.
Pagal bylos medžiagą, transporto priemonė UAB „Litinter“ vardu buvo įsigyta 2014 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT0171U pagrindu (1 t., b.l. 27-31). Iš 2014 m. spalio 7 d. sprendimo turinio matyti, kad ieškovas UAB „Litinter“ įdarbintas taip pat 2014 m. vasario 12 d., t. y. tuo pat metu kai atsakovas UAB „Litinter“ nusipirko transporto priemonę bei beveik tuo pat metu kai ieškovas atliko vieną iš mokėjimo nurodymų į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą. Atsakovas J. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, jog iki transporto priemonės įsigijimo, UAB „Litinter“ vertėsi tik ekspedijavimo paslaugų teikimu, dėl ko kitų savo vardu registruotų transporto priemonių neturėjo (2 t., b.l. 197-198). Tiek ieškovas, tiek atsakovas J. Č. teismo posėdžio metu patvirtino, kad faktiškai transporto priemone naudojosi kaip darbo priemone ieškovas. Taigi transporto priemonę UAB „Litinter“ pirmą kartą įsigijo bei pradėjo faktiškai vežti savo turima transporto priemone krovinius tik tuo metu, kai ieškovas, pervedęs dalį transporto priemonės pirkimo kainos į UAB „Litinter“ banko sąskaitą, buvo įdarbintas UAB „Litinter“ bei pradėjo su šia transporto priemone dirbti veždamas krovinius UAB „Litinter“ vardu.
Pagal bylos medžiagą, kartu su ieškiniu ieškovas pateikė 2014 m. vasario 12 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. LT0171U, 2014 m. vasario 12 d. finansinės nuomos sutartį Nr. 120100542, 2014 m. kovo 3 d. transporto priemonių perdavimo-priėmimo aktą, 2014 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. PP130100621-194, 2014 m. rugpjūčio 7 d. turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktą bei ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodydamas, kad atsakovas apie transporto priemonės pardavimą ieškovą neinformavo, pardavimo sąlygų nederino, gautus už pervežimus pinigus atsakovas J. Č. naudojo kitiems įmonės reikalams, kas lėmė ir įsiskolinimo lizingo bendrovei atsiradimą (1 t., b.l. 1-10). Byloje yra pateikti elektroniniai susirašinėjimai, iš kurių turinio matyti, tiek ieškovas, tiek iš ieškovo el. pašto siuntusi laiškus R., domėjosi įmonės veikla bei galimais įmonės partneriais, o iš paties ieškovo siųstos atsakovui žinutės turinio matyti, kad ieškovas siūlė atsakovui parduoti transporto priemonę bei įdėti skelbimą apie pardavimą (1 t., b.l. 108; 2 t., 7-9). Teismas atkreipia dėmesį, jeigu tarp ginčo šalių būtų susiklostę tik paskolos sutartiniai civiliniai teisniai santykiai, ieškovas, kaip paskolos davėjas, nebūtų suinteresuotas įmonės veiklos ypatumais bei neturėtų teisės gauti informaciją apie atliekamus pervežimus, partnerius ir vykdomus įmonės atsiskaitymus, o tuo tarpu ieškovui, kaip įmonės darbuotojui, įmonės turto pirkimo dokumentai nebūtų prieinami bei paties ieškovo nuomonė akivaizdu, jog dėl planuojamų atlikti sandorių atsakovui nebūtų teikiama.
Taigi remiantis byloje esančia rašytine medžiaga bei šalių paaiškinimais, darytina išvada, kad ieškovas, pervedęs ginčo pinigų sumą į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą bei įsidarbinęs šioje įmonėje, turėjo plačią informaciją apie įmonės veiklą, disponavo įprastam įmonės darbuotojui neprieinamais dokumentais, siūlė įmonės valdymo klausimais problemų sprendimų būdus bei kaip matyti iš ieškinio turinio, tikėjosi būti informuotas visais svarbiais įmonės veiklos klausimais (atsiskaitymų vykdymo tvarka, įmonės turto pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo sąlygomis ir t.t.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007). Taigi faktinės šios civilinės bylos aplinkybės, jog ieškovas pervedė į atsakovo UAB „Litinter“ banko sąskaitą pakankamai didelę pinigų sumą nesat pasirašytos tarp ginčo šalių jokios paskolos sutarties, nesuderinus su atsakovu UAB „Litinter“ pinigų grąžinimo sąlygų ir terminų, ieškovui neturint pagrįstų lūkesčių dėl faktinio pinigų grąžinimo bei atitinkamai atsakovui neturint aiškaus suvokimo dėl pinigų grąžinimo sąlygų bei termino, ieškovui po pinigų perdavimo pradėjus aktyviai dalyvauti įmonės veikloje, ginčo šalys turėjus bendrą tikslą kurti verslą, suponuoja, jog labiau tikėtina, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę bendro verslo plėtros, bet ne paskolos sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Taigi teismas konstatuoja, kad ginčo pinigai iš esmės atsakovui UAB „Litinter“ buvo perduoti kitokio pobūdžio, bet ne paskolos civilinių teisinių santykių pagrindu. Todėl ieškovui pareikštus nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl paskolos sutarties nutraukimo ir skolos, atsiradusios paskolos sutarties pagrindu, priteisimo, ir bylos nagrinėjimo metu neįrodžius aplinkybės, jog ginčo pinigai buvo atsakovui UAB „Litinter“ perduoti būtent paskolos sutarties pagrindu, ieškinys atmestinas visa apimtimi tiek atsakovo UAB „Litinter“, tiek atsakovo J. Č. atžvilgiu. Teismas atkreipia dėmesį, jog įvertinus aplinkybes, kad šioje civilinėje byloje buvo sprendžiami klausimai dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, faktinės bylos aplinkybės dėl atsakovo UAB „Litinter“ vykdomos veiklos bei atsakovo J. Č. pareigų vykdymo tinkamumo nėra laikytini šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, dėl ko teismas dėl to plačiau nepasisako.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Ieškinį atmetus, atsakovams turėtų būti atlygintos visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tuo tarpu atsakovai jokių savo turėtas bylos nagrinėjimo metu bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, dėl ko teismas atsakovams šių išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.
Teismui atmetus ieškinį, teismo 2014 m. lapkričio 5 d. taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo sprendimui įsiteisėjus – naikintinos (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalis).
V. C. proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 92 straipsniu iš ieškovo valstybės naudai priteistinos teismo patirtos 5,78 EUR išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,78 EUR (penkis eurus 78 ct) patirtų pašto išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.