Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Teismo posėdžio metu N. P. paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas jos atžvilgiu surašytas iš dalies pagrįstai. Įvykio metu ji važiavo lėtai. Jos greitis buvo gal 20 km/val. Vienas vaikas perėjo perėją, o kitas atbėgo nuo kalniuko ir atsitrenkė į N. P. vairuojamą automobilį. Ji pajuto smūgį į šoninį dešinės pusės langą. Sustojo, išlipo iš automobilio. Vaikas iš karto nubėgo. Jam iš paskos nubėgo kažkokia moteris. N. P. matė, kaip ji apglėbė vaiką, jį apžiūrėjo, tada pamojavo ranka. N. P. jos tą gestą suprato, kad viskas yra tvarkoje, todėl nuvažiavo. Labai gailisi, kad iš karto neiškvietė policijos. Įvykio dieną buvo rūkas, kritulių nebuvo. Kelio danga buvo drėgna. N. P. gyvena netoli nuo eismo įvykio vietos ir tas kelias jai gerai žinomas. Pėsčiųjų perėja toje vietoje atsirado neseniai, gal nuo rugsėjo mėnesio. Ji yra pažymėta zebro linijomis ir yra kelio ženklai. Privažiuojant prie perėjos jokių kliūčių nėra. N. P. matė, kaip vienas vaikas perėjo perėją. Toje vietoje yra viena eismo juosta. Kai pirmas vaikas perėjo perėją, N. P. buvo prie pat perėjos. Teisėjui parodžius administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui N. P. fotolentelę (b.l. 10.), ji nurodė, kad kai pirmasis vaikas perėjo perėją, ji buvo šalia jos. Kai kitas vaikas atbėgo nuo kalnelio, ji negali pasakyti ar jos automobilis buvo pilnai įvažiavęs į perėją. Gal priekinė automobilio dalis buvo įvažiavusi į perėją. Po smūgio N. P. sustojo už perėjos. Vaikas atsitrenkė į automobilio dešinę pusę. Vaikas veideliu atsitrenkė į automobilio šoninį stiklą ir iš karto nubėgo. N. P. sustojo, išlipo iš automobilio ir vaiko neberado. Sėdėdama automobilyje ji matė, kad į mašiną atsitrenkė vaikas. Ji išlipo iš automobilio ir apžiūrėjo, kur tas vaikas, tačiau jo nebuvo. Buvo jau tamsu, tačiau N. P. pamatė moterį, kuri nubėgo paskui tą vaiką. Ji apglėbė vaiką, apžiūrėjo ir N. P. pamojavo. Ji suprato, kad viskas tvarkoje. Be to, neturėjo telefono ir labai išsigando. Apie 10 val. ją sustabdė policijos pareigūnai. Jos automobilis apgadintas nebuvo.

Liudytoja V. B. teismo posėdyje parodė, kad ji sėdėjo savo mašinoje, laukė savo darbuotojos V. M. priešais „IKI“ parduotuvę ir pro jas praėjo berniukas su tokiu žibintuvėliu, kaip švyturėliu. Jis praėjo pro V. B. mašiną, ji nematė to fakto, kaip jis įžengė į perėją, bet ji matė, kaip važiavo mašina ir nubloškė. Tas berniukas persivertė, mašina sustojo, iš jos išlipo moteris, apėjo aplink mašiną, o tuo tarpu vaikas staigiai pašoko ir bėgo link „IKI“ parduotuvės. V. B. darbuotoja kaip jau ir buvo atėjusi ir ji pasileido paskui berniuką, nes jį atpažino, nes kaimynas, ar pažįstamas buvo. Moteris apsidairė, įsėdo į mašiną ir nuvažiavo. Tada V. M. atvedė vaiką iki jų mašinos, o V. B. tuo tarpu užsirašė numerį ir iškvietė policiją. Jis ėjo, jo judėjimo tempas buvo normalus, tikrai neskubėjo. Berniukas buvo gal 9-10 metų, buvo šviesu, gerai matėsi. Perėja kelio ženklais pažymėta. V. B. negali tiksliai pasakyti, ar buvo apšviesta. Nebuvo sudėtinga matyti eismo įvykį. Nuo perėjos iki V. B. automobilio buvo apie 50 metrų, jokių kliūčių nebuvo, nes ji buvo mašiną pasistačiusi į priekį link perėjos. Vaikas ėjo link perėjos, V. B. matė, kad jis praėjo irgi apie 50 metrų. Kai jis ėjo, žibintuvėlis švytėjo, jis kaip atšvaitas, jis buvo įjungtas, nes prašvietė. Automobilis važiavo V. B. iš kairės pusės. Berniukas praėjo iš dešinės pusės. V. B. neatsimena automobilio modelio, nedidelis lygtai sidabrinės spalvos, tikrai ne tamsi mašina. Ten dvi eismo juostos, viena į vieną, kita į kitą. Kontaktas įvyko viduryje perėjos. Vaikas buvo pirmos juostos viduryje, V. B. nematė, kai jis įžengė į perėją, matė, kai trenkėsi. Iš kairės pusės vaikui atvažiavo automobilis. V. B. sunku spręsti, gal galėjo lėčiau važiuoti, bet nelėkė. Neteko girdėti garsinio signalo. Vaikas, V. B. atrodo, tamsiai buvo apsirengęs. Keleivio pusėje priekis buvo paliestas. Vaikas užkrito ant kapoto ir tada nukrito ant žemės, sekundžių reikalas pašoko ir nubėgo. Vaikas labai bijojo, kad tėvai nesužinotų, sakė kad skauda, bet tai jau buvo po visko. Vairuotoja apėjo, apžiūrėjo, o tuo tarpu vaikas nubėgo. Vaikas iš priekio, o vairuotoja ėjo žiūrėti aplink mašiną, vaikas pašoko ir greitai nubėgo link parduotuvės. Vairuotoja gal galėjo sustoti, aplinkui buvo daug žmonių, gal būtų tą vaiką ir pagavę. Gal dar į pačią perėją nebuvo įvažiavęs, bet netoli. V. B. matė tik patį susidūrimą. Jis ėjo tiesiai, nebandė keisti judėjimo krypties. Vaikas nebėgo ir greitai nėjo per perėją. Berniukas nebėgo, vienas ėjo, daugiau vaikų nebuvo. Jis normaliu žingsniu praėjo. Automobilio keleivio pusės priekine dalimi kontaktavo su vaiku. Jis krito ant kapoto, neteko matyti ar stiklas buvo sudaužytas. Vaikas neatsitrenkė į priekinį stiklą, susidūrimą V. B. matė, tikrai buvo priekinė dalis ir ne iš šono. Jis užkrito ant kapoto. Vairuotoja išlipo iš mašinos, apsidarė, sėdo į mašiną ir išvažiavo. V. B. mano, kad ji turėjo suvokti, kad kažką nudaužė, nes sustojo, sustabdė. Liudytojai parodžius 10 bylos lapą, ji paaiškino, iš kur vaikas ėjo, atvažiavo automobilis, trenkėsi ir sustojo ties vieta. Maždaug ties ta vieta, iki kelio vidurio jis praėjo, jis jau gerokai buvo žengęs į perėją. Apie 2 metrus spėjo praeiti. Jis užkrito ant kapoto ir tada nukrito. Kai sustojo, jis krito. V. B. stovėjo aikštelėje, nėra jokių medžių, nes ji ten laukė savo darbuotojos. Neteko matyti, kad vaikas laikėsi už kažko, V. B. tada stebėjo, ką darys vairuotoja, nes jos darbuotoja vijosi vaiką. Vaikas buvo labai išsigandęs ir prašė nepranešti tėvams ir jie paskui atėjo iki V. B. mašinos ir atėjo tėtis to vaiko, nes jis dirba „IKI“ parduotuvėje ir jį pakvietė. Greitoji atvažiavo, apžiūrėjo ir jos išvažiavo. V. B. nežino, kokie tyrimai buvo, kraujo nesimatė. Vaikas buvo užkritęs ant kapoto. Važiavo dar vienas automobilis iš paskos ir sustojo. Ji apėjo, apsidarė į šalis ir nuvažiavo. Vairuotojai nebuvo išlipę. V. B. parodymus elektroniniu paštu siuntė, nekvietė apklausti. Iš policijos kažkas prašė, kad siųstų el. paštu. Tėvas vėliau atėjo. V. B. buvo kartu su kolege. Kolegė pradėjo bėgti gaudyti, gal vaikui blogai, gal medikus kviesti riekia. Akivaizdžiai buvo matyti, kur vaikas atsitrenkė. Vaikas ėjo link parduotuvės, jam reikėjo pereiti gatvę, tikrai nebėgo. Ant vaiko veido kraujo V. B. nepastebėjo. Vaikas verkė, buvo išsigandęs. V. B. dabar šiuo momentu neatsimena ar buvo nubrozdinta. Ji neprisimena dabar, nes tada rašė po labai nedaug laiko. V. B. ir kolegė rašė parodymus atskirai. Pamačiusi, kad ruošiasi pasišalinti, V. B. užsirašė numerius. Vaiką partrenkusi moteris keistai elgėsi, nėjo prie žmonių, keistai apsidairė ir įsėdo į mašiną. Ji apėjo mašiną. Vairuotoja nebandė paskui vaiką eiti, kai pradėjo judėti, V. B. tada numerį nusirašė. Ji matė tą faktą, kai kolegė bėgo ir paskui vedėsi vaiką atgal, kai pagavo V. B. nematė. Ji tokio ženklo nematė, tikrai nemojavo, o ar V. M. mojavo ji nepastebėjo. Ji kol vaiką gaudė V. B. užsirašė numerį ir paskambino policijai. Ji nematė, kad mojavo. Automobilis atsitrenkė į kairę vaiko kūno pusę. Jis užkrito.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. S. paaiškino, kad dirbo su patruliu D. A., gavo iškvietimą, kad partrenktas vaikas priešais „IKI“, atvyko į įvykio vietą. Automobilis, kuris patrenkė, pasišalino, vaiko irgi nebuvo, buvo atėjęs tėvas, papasakojo, kad atbėgo vaikas į parduotuvę ir pasakė, kad mašina jį partrenkė ir įvykio vietoje buvo liudininkė ir papasakojo, kad matė, jog pėsčiųjų perėjoje ėjo vaikas link „IKI“ parduotuvės ir jį partrenkė. Policijos pareigūnai nieko nematė, liudytoja papasakojo. Po kažkiek valandų policijos pareigūnai patruliuodami savo maršrute Savanorių pr., važiuojant link centro, pastebėjo tą automobilį, apie kurį jiems pranešė. Liudininkė sakė, kad automobilį moteris vairavo, o kai pamatė policijos pareigūnai, vairavo vyras, o šalia sėdėjo moteris. Paskui jiems ta moteris paaiškino, kad buvo įvykis Grigiškėse, kad tas vaikas išbėgo, ji tiesiog nespėjo sustabdyti, pastūmė jį, jis parkrito, atsistojo ir pabėgo, dėl to ji eismo įvykio neregistravo ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos. Lyg tais policijos pareigūnai su tėvu irgi bendravo, bet vaiko lyg tais ir nebuvo, negali tiksliai pasakyti, ar vaikas buvo sužalotas. A. S. patvirtino, kad duomenys byloje teisingi surašyti. Jis neatsimena ar vaikas buvo ir kokius sužalojimus tėvas paaiškino. Jis nežino ar slėpė kažkokias aplinkybes. Schemoje, jeigu būtų žymės, būtų pažymėtos, jeigu nėra žymių, tai reiškia jų nebuvo. Liudininkai nurodė, kurioje vietoje buvo partrenktas vaikas. A. S. neatsimena ar pėsčiųjų perėja apšviesta ir kokios buvo oro sąlygos. Kelio ženklinimas yra.

Liudytojas I. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad D. R., 2006 m. gimimo, yra jo sūnus. 2015 gruodžio 8 d. 8:00 val. Grigiškėse, šalia įvykio vietos IKI parduotuvėje I. R. dirba mėsininku ir tuo metu išėjo parūkyti. Kai įvyko įvykis, atbėgo V., atvedė jo vaiką, kadangi žinojo, jog jis jos sūnus, anksčiau dirbo čia, ir jam pasakė, kad partrenkė vaiką. I. R. su apsaugos darbuotoju nubėgo po 2-3 minučių, bet mašinos jau nebuvo. Vaiką I. R. nuvedė pas save į parduotuvę, davė vandens. Vaikas buvo apsibrozdinęs – nosis, lūpa, šonas kairysis, galva sumušta. Buvo stresas, todėl nežinojo, ką jam skauda, o ko ne. I. R. atėjo į įvykio vietą, ten buvo liudytoja, kuri nurašė automobilio numerius. Jie iškvietė policiją, policija pasakė iš karto greitąją kviesti. Pirma atvažiavo greitoji, apžiūrėjo vaiką, po to juos nuvežė į Santariškės, ten apžiūrėjo sumušimus ir apibrozdinimus, ir paleido namo. Vaikui buvo stresas, savaitę nėjo į mokyklą, gydytojas buvo išrašęs raminančius vaistus. Vaikas sakė, kad buvo sustojęs prie perėjos, pradėjo eiti ir buvo nutrenktas. Kai buvo nutrenktas, pradėjo bėgti. Per gatvę perėjo porą žingsnių. Automobilis atvažiavo iš kairės. Sūnus per perėja ėjo vienas. V. sėdėjo su viršininke, laukė darbuotojų ir matė, kad ėjo vaikas, sustojo, pradėjo eiti, buvo partrenktas. V. bėgo pagauti, kad atvestų vaiką I. R.. Pasakojo, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo N. P. išlipo iš mašinos, apžiūrėjo, į vaiko pusę pažiūrėjo ir atsisėdo į mašiną. Vaizdo įraše buvo nufilmuota. I. R. dirba parduotuvėje, cecho vadovu. Perėja nuo parduotuvės yra 20 metru atstumu, rampa kitoje pusėje. Apibrozdinimas ant nosies buvo lyg ir su krauju, lūpa ištinusi. Po akim mėlynės nebuvo. Vaikas sakė, kad išgelbėjo kuprinė. Striukės spalva – juoda. Atšvaitą turėjo, turėjo žibintuvėlį. Dirbtinio apšvietimo žibintai ar degė I. R. nežino, buvo jau šiek tiek šviesu. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens N. P. vyras buvo atėjęs pasikalbėti šiais metais. Klausinėjo kaip laikosi vaikas, kaip kas. Telefonu bendravo tik žmona. Padėkojo, kad kalba, po įvykio tokio. Anksčiau tokių įvykių nėra buvę, sportą lanko, lanko daug burelių. Apylinkės gydytoja atleido nuo pamokų. Į ją kreipėsi po poros dienų, nes pradėjo skaudėti koją, stresas buvo. Įvykis įvyko gruodžio mėn., o kreipėsi kovo mėn., pas gydytojus vedė žmona, nes paskambino iš policijos ir pasakė, kad reikia turėti išrašą. Dabar jau sužalojimų nėra. Toje perėjoje dar nėra buvę taip, kad būtų nutrenktas vaikas.

Teismo posėdyje liudytoja V. M. parodė, kad su V. B. dirba kartu, susitiko aikštelėje. V. M. atėjo aną dieną 07:37, įsėdo į mašina, laukė dar dviejų moterų, kurios dirba kartu. V. M. buvo su savo vaiku, užveža į darželį. Sėdėjo, kalbėjo, prabėgo berniukas su žibintuvėliu, kuris įbėgo į perėją, ir jį partrenkė mašina. Iš V. M. mašinos pusės į kairį šoną, priekiniu žibintu, nes vaikas užvirto ant kapoto ir nukrito ant šaligatvio. Tuomet mašina pravažiavo link sustojimo, ten buvo labai daug žmonių. V. M. paliko savo vaiką, išbėgo gaudyti to vaiko, kadangi jis atsistojęs pradėjo bėgti. Mašinos važiavo, todėl V. M. pamojavo mašinoms, kad ją praleistų, kad nepartrenktų. Prie spaudos kiosko ji pagavo tą vaiką, ir pamatė, kad jį pažįsta. Ji pribėgo prie rampos, I. kaip tik stovėjo ir rūkė su apsauga, V. M. jam pranešė, kad partrenkė jo vaiką, tada su I. bėgo link perėjos, tos mašinos nebuvo, o V. parodė, kad ateitų čia. Tada I. grįžo su vaiku į parduotuvę, vaikas buvo šoke, nes jam buvo nubrozdinta nosis. V. sakė, jog moteriškė išėjo, apsižiūrėjo aplink mašina, įsėdo ir išvažiavo. V. pasakė numerius, V. M. nubėgo pranešti I., kad turi mašinos numerius, jis pasakė kviesti tarnybas. Greitosios laukė apie 30 min., policija truputėlį vėliau. Policija paėmė jų duomenis ir jie išvažiavo į darbą. Vaikas su tėvu buvo greitojoje pagalboje. V. M. buvo nuo perėjos ~ 4 metrų atstumu. Vizualiai buvo gerai matoma. Vaikas bėgo pro mašiną, bet į perėją įėjo kaip turi būti. Priartėjus prie perėjos sustojo. Vaikas tik žengė, apie du tris žingsnius ir tada partrenkė mašina. Vaikas žengė metrą į gatvę. Toje vietoje perėja pažymėta tinkamai, su visais skiriamaisiais ženklais. Kadangi prieš tai yra dar viena perėja, prieš ją nesustoti neįmanoma, tarp šitų perėjų yra 15-20 metrų atstumas tarp perėjų, kur įvyko įvykis, greitis buvo apie 20-30 km/h. Ar greitis buvo tolygus V. M. negali pasakyti. Vairuotoja važiuojant kryptim kliudė priekiniu dešiniuoju sparnu ties žibintu. Vaikas nukrito ant variklio dangčio, tik šonu ir krito ant šaligatvio ir staigiai pašoko ir pradėjo bėgti, automobilis važiavo toliau. Stabdymo nesigirdėjo, oras buvo – dargana. Sidabrinio automobilio valytuvai ar veikė V. M. negali pasakyti. Kelio danga buvo šlapia. Vaikas po įvykio iš karto pašokęs ėmė bėgti. Jis buvo su mėlyna kuprine, su šviesiomis kelnėmis. Tuo metu buvo tamsu. Dirbtinis apšvietimas buvo, gerai apšviesta perėja. Vairuotoja galėjo nepastebėti vaiko. Gal dėl to, kad daug vaikų eina į mokyklą. Kitų pėsčiųjų tuo metu nebuvo, vaikas ėjo vienas. Tikrai ne į galinį sparną trenkėsi, jis nebūtų parkritęs ant šaligatvio, V. M. matė savo akimis. Vaikas ūgio neaukšto. Vizualiai galima spręsti, kad tai yra vaikas. V. M. mosikavo mašinoms ir bėgo, pačioje perėjoje sidabrinio automobilio nebuvo. Dėmesys buvo sutelktas automobiliams, o ne į sidabrinį automobilį. Vaiko buvo sudraskyta nosis, jis verkė. Greitosios darbuotojai buvo atvykę. V. M. stovėjo tiesiai prieš perėją, apie 4 metrai. Teisėjui parodžius foto medžiagą (10-11 b.l.) V. M. paaiškino, kad vaikas pribėgo pro aikštelę, o link perėjos ėjo ramiai. Pagal judėjimo kryptį dešinės pusės sparnas ir žibintas. Automobilis negalėjo stovėti 50 m. nuo perėjos. Vaiko žibintuvėlis buvo įjungtas. Buvo nedidelis lietus, buvo niūru. Langai nespėjo aprasoti, nes neseniai buvo atvažiavusi V. V. M. bėgo gaudyti, nes išsigando. Nuo šaligatvio atsistojo greitai, bėgo ta pačia perėja ir kryptimi, pagavo prie spaudos kiosko. Toje vietoje V. M. jį pagavo, pamatė, kad pažįsta. Ji pasakė, kad eis pas tėtį, vaikas buvo visas verkiantis ir išsigandęs, sakė, kad nereikia. V. M. mosikavo rankomis, kai bėgo per perėja. Pati ji nevairuoja. Vedė pas tėvą, nes galvojo, kad kaltinamoji pasiliks įvykio vietoje ir tada su tėvų grįš. Grįžę nieko neberado. Policiją ir greitąją pagalbą iškvietė V. B.. Po tėvo, jie grįžo į įvykio vietą, V. pakvietė ir parodė, kad turi numerius, tuo metu jau I. su sūnumi buvo parduotuvėje, V. M. nunešė numerius. Buvo keturiese. Kaip vairuotoja elgėsi V. M. negali pasakyti, ji nematė. Policijos pareigūnams paaiškinimų nedavė, byloje yra paaiškinimai, pildė internetu, elektroniniu būdu iš savo pašto, o V. iš savo el.pašto. Kvietimų į policiją negavo. V. M. su vaiko tėvu kalbėjo, su mama nekalbėjo, kitą dieną irgi nekalbėjo. Ji turi pažįstamų, kurie yra pažįstami su I. žmona. Ji tik su I. bendrauja. Dvi moteriškės jos vaiką nuvedė į darželį, o V. laukė jos.

Liudytoja A. R. teismo posėdyje paaiškino, kad jos sūnus yra D. R.. Ji iš ryto išlydėjo sūnų į mokyklą ir prižiūrėjo savo mažametį sūnų. Jai paskambino pusę devynių ryto jos draugė, ji suprato, kad A. R. nieko nežino apie įvykį, klausė kaip ji, o ji atsakė, kad viskas gerai. Po kiek laiko A. R. paskambino vyrui, buvo 9.30 val., jis pasakė kad jis Santariškių ligoninėje, jis norėjo A. R. paskambinti, tačiau ji buvo su mažu vaiku ir jis nenorėjo jos jaudinti. Kai jai viską papasakojo, jai buvo šokas. Jos vaikui taip pat buvo stresas. Kai jį išrašė iš ligoninės, A. R. paskambino daktarui, jis liepė sūnui gulėti, nes buvo sunkus smegenų sutrenkimas, apibrozdintas veidas, buvo atlikti tyrimai, dideliu sužeidimų nebuvo. A. R. pažįstama, kuri praėjusio posėdžio metu buvo apklausta, papasakojo jai kaip viskas buvo. Ji sakė, kad vaikas ėjo per perėją ir jį partrenkė automobilis. Vaikas pašoko bėgti, ji bėgo, kai moteris pasivijo vaiką, stvėrė jį ir pamačiusi, kad tai A. R. vaikas, nunešė jį pas A. R. vyrą į darbą. Tada vyras išbėgo pažiūrėti, tačiau jau automobilio vairuotojos nebebuvo. A. R. pažįstama užsirašė automobilio numerius ir pasakė, kad paliudys, jei reikės. Vakare A. R. paskambino ir pasakė, kad internete yra straipsnis. Ji perskaitė, kad jos vaikas pabėgo iš įvykio vietos. Ji skambino į policiją, pradėjo klausinėti, dar tuo momentu nebuvo aišku, kas nagrinės bylą, tada paskyrė tyrėją ir pasakė, kad apklaus ją. A. R. sužinojo, kad ten yra kameros ir paskambino į policijos komisariatą, pasakė, kad yra vaizdo įrašas, tardytojas jai pasakė, kad jo paprašys. Nuo pirmos klasės du metus A. R. palydėdavo vaiką į mokyklą, mokė jį eiti per perėją, jis bijodavo automobilių, o kai gimė kitas vaikas, atrodė viskas gerai ir jis ėjo vienas. Ryte būna dar tamsu, todėl sūnui nupirko žibintuvėlį, kad jis galėtų pasišviesti kelią. Po įvykio sūnus pasakojo, kad priekyje jo ėjo kitas berniukas, tai jo klasiokas, jis perėjo per perėją, mašina sustojo ir galbūt jis pagalvojo, kad spės pereiti. A. R. kalbėjo telefonu su vairuotoja, ji jai paskambino, A. R. paklausė, kodėl ji išvažiavo, ji pasakė, kad pagalvojo, jog prie berniuko pribėgo mama, ji skubėjo į polikliniką. A. R. vaikas pasakojo, kad jis buvo pradėjęs eiti per perėją, taip jai pasakojo ir liudytoja. Iš kairės vaiko pusės atvažiavo mašina, jis nelabai suprato, kur buvo pirminis smūgis, jis tiesiog krito, buvo išsigandęs. Jis buvo su storesne pūkine striuke, ji buvo tamsiai mėlynos spalvos, buvo kuprinė, atšvaitas kuprinės gale, iš šono jo nebuvo. Jis turėjo mažą žibintuvėlį, jis pasakojo, kad švietė kelią eidamas. Sakė, kad mašina sustojo ir jis pradėjo bėgti, jis suprato, kad automobilio vairuotoja nori jį praleisti. Stiprių sužalojimų nebuvo, buvo lengvas smegenų sutrenkimas, veidas apibrozdintas, skaudėjo šoną ir kelį, jam buvo nervinis stresas. Vaikui šis įvykis išliks visą gyvenimą, jis pasidarė labai jautrus, jautriai į viską reaguoja, pablogėjo mokslai, po to įvykio jis labai blogai miegojo. Vyras pateikė medicininius dokumentus apie vaiko būklę po įvykio. A. R. kreipėsi į daktarą Kuzmickį, jis yra jų vaiko gydytojas. Jie susiskambino. Jis pasakė, kad jei nieko blogo nebus, atnešti išrašą ir pasakė, kokiais vaistais gydytis. Jis sakė, kad A. R. gali atnešti išrašą iš ligoninės, kai eis skiepytis. Kai A. R. atėjo su vaiku, gydytojas paklausė, kaip jis jaučiasi, visi žinojo apie įvykį. A. R. sūnus nelankė mokyklos, būrelių. A. R. padavė gydytojui išrašą, gydytojas pasakė, kad į jį kreipėsi draudimas, ir tada gydytojas paklausinėjo daugiau kaip vaikas jaučiasi ir panašiai, nes jam reikėjo parašyti atsakymą draudimui. Vaikas nėjo į mokyklą nuo antradienio iki penktadienio. Gydytojo pažymos mokyklai nereikėjo, mokykloje tokia tvarka, kad užtenka mamos raštelio arba SMS žinutės, jei tai netrunka daugiau nei 4 dienas. A. R. dažnai gydytojui pasiskambina, jei nereikia didesnio gydymo, jis daug metų yra vaikų gydytojas, užeina ir į namus, nes A. R. turi mažą vaiką. Po poros dienų, kai paskyrė tyrėją, sekančią dieną tyrėja paprašė A. R. leidimo automobilio vairuotojai duoti jos telefono numerį. Vairuotoja A. R. paskambino, norėjo susitikti, tačiau ji nematė tikslo, ką norėjo, tą išgirdo, supranta, kad ir jai buvo stresas. A. R. skambino ir tyrėjai, klausė ar galima sušvelninti bausmę automobilio vairuotojai, kad jos labai nebaustų, pasakė, kad ji skubėjo į polikliniką, tačiau tyrėja pasakė, kad vairuotoja jai pasakė kažką kito. Sakė, kad automobilis buvo surastas kitame miesto gale. A. R. pretenzijų neturi, tik yra nepatenkinta, kad moteris nepriėjo prie jos vaiko po įvykio. Ji yra dėkinga žmonėms, kurie pribėgo prie svetimo vaiko. Pašaliniai žmones įdėjo daugiau pastangų nei pati vairuotoja, ji negalėjo nematyti, kad jis mažametis vaikas, po savaites jam suėjo 9 metai. A. R. gyvena šalia tos vietos, perėja yra tinkamai apšviesta, pažymėta. Vyras matė vaizdo įrašą. A. R. skambino tyrėjai ir jai buvo aktualu, ar jos vaikas nepažeidė taisyklių, ar jis ėjo per perėja, jai pasakė, kad vaikas ėjo per perėją. Moteris norėjo susitikti su A. R., tačiau pasakė jai, kad nemato tikslo, ji norėjo susitikti su jos vyru, tačiau A. R. pasakė, kad jis labai piktas ir nenorės su ja kalbėtis. A. R. žino, kad ji buvo atėjusi pas vyrą į darbą, o jis labai emocingai kalbėjo, su ja nesikalbėjo.

Teismo posėdžio metu liudytojas J. K. paaiškino, kad jis yra KPV nusikalstamų veikų saugumui skyriaus tyrėjas. Jis surašė protokolą, pagal eismo įvykio medžiagą, yra vaizdo įrašas, liudytojai ir kiti požymiai. J. K. vaizdo medžiagą teko apžiūrėti, yra jo surašytas apžiūros protokolas. Peržiūrėjus vaizdo įrašą nesimatė, ar įėjo ar įbėgo berniukas į perėją, bet kad buvo įėjęs matėsi, nedraudžiama pagal KET eiti ar bėgti. Vairuotojas, esant nepalankioms eismo sąlygoms, turi imtis papildomų saugumo priemonių, t.y. sulėtinti greitį, įsitikinti, kad nėra artėjančių pėsčiųjų, arba visai sustoti. Pėsčiąjį nebent trukdė matyti, tamsus paros metas, o pašalinių transporto priemonių nebuvo, matomumas buvo geras. Pažeidimą J. K. kvalifikavo pagal ATPK 130 str. 1 d., nes yra kvalifikuojantys požymiai, nukentėjo vaikas, jis nepilnametis, buvo nežymus sveikatos sutrikdymas, vairuotoja išvažiavo, ją rado kitame miesto gale. J. K. nepamena, ar vairuotoja sustojo perėjoje, ar už perėjos, kiek atsimena, moteris apsižiūrėjo. Jei vaikui nežymus sveikatos sutrikdymas, tai, J. K. nuomone, vairuotoja turėjo išgirsti garsą, turėjo būti smūgis, t.y. partrenkimo garsas. Jo nuomone, buvo galima vizualiai nustatyti, kad tai vaikas, jis bėgo į mokyklą. Pažeidimo laiką J. K. nustatė pagal duomenis. Jie žiūri pranešimo laiką, patrulių tarnybinių pranešimų laiką ir į kitus duomenis. Gali įrašas neatitikti duoto laiko, tačiau tai nėra esminis dalykas, gali būti, kad neatitinka laikas, jie iš pranešimo į BPC rašo laiką, nes pareigūnų tuo metu nebūna ir tikslaus laiko neįmanoma nustatyti. Vairuotoja, susijusi su eismo įvykiu, nepasiliko ir išvažiavo, o ji privalo pasilikti ir pranešti policijai, tai numatyta 130 str. 1 d., ten įeina ir sužalojimas. Jei pėstysis įvertino atstumą atvažiuojančio automobilio, tada nepažeidė KET, nes niekas nedraudžia bėgti einat šaligatviu. Įvykio vietoje buvo, vaizdo įrašą žiūrėjo. El. paštas yra tarnybinis. Prieš tai buvo susiskambinta su liudytojais ir jei atsiuntė iš savo paskyros laiškus, J. K. juos prideda. Šiuo atveju nebuvo galimybės juos kitaip apklausti, ar laiškai buvo pasirašyti, J. K. nežino. Jis negali pasakyti, ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo klausė nukentėjusiojo tėvų asmens duomenų. Neatsimena, ar ji davė išsamius parodymus. J. K., kaip nagrinėjančiam šį įvykį asmeniui, nekilo klausimas dėl ekspertizės paskyrimo, nes viskas puikiai matosi vaizdo įraše. Automobilio greičio nebandė nustatyti. J. K. manymu, tai nėra būtina. Jo nuomone, nekilo klausimų, ar vairuotojas galėjo sureaguoti į kliūtį. Jei nebūtų vaizdo įrašo, galbūt tada kiltų. Nukentėjusiojo veiksmų netyrė, nes jis grįžo į vietą, jis nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsiranda atsakomybė. Nėra reikšminga informacija, ar jis buvo kažkada patekęs į eismo įvykį.

Liudytojas D. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra VPK Oro uosto poskyrio vyr. patrulis. Jis žino, kad įvykis buvo ryte, atrodo švietė saulė, buvo gražus oras. Gautas pranešimas, kuriame buvo nurodytas automobilio modelis, numeris ir kad vairuotoja partrenkė vaiką Grigiškėse, Kovo 11-osios g. netoli parduotuvės „IKI“ ir pasišalino. Atvykus, į policijos pareigūnus kreipėsi keli žmonės, nurodė, kad automobilis kliudė berniuką perėjoje, jis, atrodo, nukrito, pabėgo į parduotuvę, o vairuotoja sustojo už perėjos, atrodo, išlipo, pažiūrėjo, įsėdo atgal į automobilį ir išvažiavo. D. A. pats įvykio nematė. Jis įvykio vietoje nematė automobilio, kiti žmonės sakė, kad jis nuvažiavo. Su tėvu, D. A. atrodo, berniukas buvo atėjęs, tačiau tiksliai nepamena. Policijos pareigūnai važiavo iš Naujamiesčio, daugiausiai užtruko 10 min. iki kol atvažiavo. Neatsimena, ar gatvių apšvietimas jau buvo išjungtas, buvo šviesu, kiek D. A. atsimena, buvo giedra ir pakankamai gražu. Vaikas, atrodo, išbėgo iš dešinės vairuotojo pusės, nepasakys tiksliai, ar išbėgo. Kaip liudininkai sakė, policijos pareigūnai taip ir parašė tarnybiniame pranešime. Kiek D. A. atsimena, jis bėgo link „Iki“ parduotuvės, kirto kelią vairuotojui iš dešinės pusės. Liudininkai taip pasakė, kad tai buvo vaikas. Atrodo, kad vairuotoja buvo išlipusi, o gal ir ne, D. A. neatsimena. Teismui leidus liudytojui susipažinti su tarnybiniu pranešimu, šis paaiškino, kad kaip pranešime parašyta, taip ir buvo, patvirtina. Viską D. A. parašė iš liudininkų parodymų, jei jis taip parašė, taip liudininkai sakė, kad vairuotoja buvo išlipusi, apsižiūrėjo ir išvažiavo. D. A. su Stančiku tą dieną dirbo, jis sudarė įvykio schemą, sudarant ją D. A. dalyvavo. Jis nežino, ar ten buvo veja ir ar dabar yra, atstumus matavo su rulete, ji turi patikrą, įvykio pranešimo laikas nurodytas schemoje, atstumai daugmaž turėtų būti teisingi, ženklai atitinka realybę. Pagal liudytojų parodymus policijos pareigūnai nurodė partrenkimo vietą, jos nustatyti tiksliai negali, nes jie ten nebuvo, nebent būtų kraujo. Stabdymo žymių, kiek pamena, nebuvo. Policijos pareigūnai vairuotoją sustabdė po keleto valandų, jau įforminus įvykį. Važiavo Savanorių pr. ir pamatė kaip automobilio vairuotoja išsuko iš kiemo, tai buvo automobilis „Honda“ mėlynos spalvos, D. A. atpažino automobilį. Priėjo pirmas porininkas ir jo reikėtų klausti, ką asmuo pasakė. Atvykus į KPV, kas davė lapą administracinėn atsakomybėn traukiam asmeniui rašyti pasiaiškinimui, D. A. neatsimena, tikriausiai tyrėja.

Administracinėn atsakomybėn traukiama N. P. teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies, t.y., neneigė, jog partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį mažametį nukentėjusįjį D. R., tačiau ji nepripažino, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia. Jos teigimu, ji išlipo iš automobilio ir apžiūrėjo, kur yra partrenktas vaikas, tačiau jo nebuvo. N. P. pamatė moterį, kuri nubėgo paskui tą vaiką. Ji apglėbė vaiką, apžiūrėjo ir N. P. pamojavo. Ji suprato, kad viskas tvarkoje, ir išvažiavo. Šią administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją paneigia teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Kaip teismo posėdyje paaiškino liudytoja V. B., ji matė kaip N. P. vairuojamas automobilis partrenkė per perėją judantį D. R.. Matomumas, liudytojos teigimu, buvo geras. Liudytoja pabrėžė, jog vaikas atsitrenkė į priekinę automobilio dalį, užvirto ant kapoto. Vaiką partrenkusi moteris keistai elgėsi, nėjo prie žmonių, keistai apsidairė ir įsėdo į mašiną. Vairuotoja nebandė paskui vaiką eiti. Kai ji pradėjo judėti, V. B. nusirašė jos automobilio valstybinį numerį. Tada V. B. iškvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą. Kita liudytoja – V. M. – taip pat matė eismo įvykį. Ji nurodė, kad mažametis užvirto ant automobilio kapoto. V. M. teismo posėdyje kategoriškai neigė, jog specialiai mojavo automobilio vairuotojai N. P., norėdama jai parodyti, kad viskas gerai. Ji nuvedė vaiką į šalia buvusį prekybos centrą, nes ten dirba jo tėvas. Kaip teigė V. M., po kelių minučių su nukentėjusiojo tėvu grįžusi į eismo įvykio vietą, ji tikėjosi, jog ten pat lauks ir vaiką partrenkusi N. P., tačiau ji tuo metu jau buvo pasišalinusi iš eismo įvykio vietos. Teismo posėdyje apklausti liudytojai policijos pareigūnai patvirtino, kad 2015-12-08 07.47 val. Vilniaus m. sav., Grigiškėse, Kovo 11-osios g. 39B, įvyko eismo įvykis, kurio metu N. P. vairuojamas automobilis partrenkė mažametį D. R..