Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S – 868 – 227 / 2013

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5979-812/2013 pagal pareiškėjo R. K. skundą suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto 4-ojo notarų biuro notarei R. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl notaro veiksmų ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo R. K. skundą dėl notaro veiksmų. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas R. K. turi teisę paveldėti tik pagal S. S. ir O. S. K. surašytus testamentus, kuriais pareiškėjui paliktas ne visas, o konkretus įvardintas testamente turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra įstatyme nustatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ar pareigas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vieno iš nuosavybės teisės į turtą atsiradimo pagrindų – paveldėjimo. Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. 1 d., paveldėjimo santykiams taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios CK normos. Palikimo atsiradimo metu galiojusio CK 5.2 str. 1 d. nustatyti paveldėjimo pagrindai – paveldima pagal įstatymą ir testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu (CK 5.2 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2006 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006, sprendė ginčą dėl vieno iš nuosavybės teisės į turtą atsiradimo pagrindų- paveldėjimo, kuomet testamente neišvardintas visas testatoriaus turėtas turtas ir paveldėjimo teisės liudijimas išduotas valstybei pagal įstatymą į testamente nenurodytą turtą. Šia nutartimi suformuota praktika, kad pagal tuo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (nagrinėjamu atveju – 2010-06-19 įstatymo redakcija) 2 str. 1 d. 2 p., nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Tokiu atveju, kai nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises piliečiai yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.). Kaip nurodyta nutartyje, testatorė V. B. 1988 m. rugpjūčio 25 d. testamentu nurodė paliekanti gyvenamą namą su ūkiniais pastatais Č. O. Byloje nėra duomenų apie testamento sudarymo metu V.B. turėtą kitą turtą, taigi testatorė aiškiai išreiškė savo valią dėl savo turto palikimo Č.O. Testatorės teisė laisvai savo nuožiūra spręsti dėl viso ar dalies turto palikimo konkretiems įpėdiniams įtvirtinta 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 575 straipsnio 1 dalyje, taip pat galiojančio 2000 m. CK 5.19 straipsnyje, dėl to, spręsdami bylos šalių (įpėdinių) tarpusavio ginčą, teismai turėjo atsižvelgti į testatorės pareikštą tikrąją valią dėl įpėdinio paskyrimo testamente. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, taigi palikimo atsiradimo metu perimamas ne tik faktinis palikėjo turtas, bet ir tos turtinės teisės, kurios gali būti perduotos palikėjo nurodytam įpėdiniui. V.B. 1991 m. spalio 22 d. kreipdamasi su prašymu grąžinti nuosavybėn turėtą žemę, įgijo tokią turtinę teisę. V.B. (duomenys neskelbtini) mirė; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 20 d. sprendimu mirusios V. B. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko – mirusiosios sutuoktinio V. B. – nuosavybės teisėmis valdytą 16,3 ha žemės sklypą. Pagal tuo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad 1988 m. rugpjūčio 25 d. testamente dėl turto palikimo įpėdiniui Č.O. testatorė V.B. nenurodė, jog įpėdiniui palieka žemės sklypą, nes nuosavybės į jį neturėjo ir negalėjo turėti, net ir nurodžius žemės sklypą testamente jo sudarymo metu jis nebūtų legaliai patvirtintas tuometinės valdžios institucijų. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad jeigu nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises piliečiai yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Šio įstatymo ir testamento pagrindu įgytos teisės vienintelis testamentinis įpėdinis Č.O. neatsisakė, priešingai, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu. Išplėstinė teisėjų kolegija paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro 2003 m. birželio 6 d. valstybei panaikino ir konstatavo, kad, atkūrus nuosavybės teises į žemę mirusios testatorės vardu, šios teisės turėjo būti perduotos testamentiniam įpėdiniui Č. O. (1964 m. CK 567 str. 3 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.).

Šioje nagrinėjamoje byloje vieninteliam įpėdiniui- testamentiniam įpėdiniui -pareiškėjui R. K. atsisakyta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusių testatorių S. S. ir O. S. K. vardu atkurtą nuosavybės teisę į žemę bei nupirktą iš valstybės žemę, o kitos faktinės aplinkybės, kurios reikšmingos šiam teisiniam santykiui teisingai kvalifikuoti, yra tapačios.

Byloje nustatyta, kad testatorės S. S. ir O. S. K. 1991-01-22 surašė du atskirus testamentus, kuriuo kiekviena pareiškėjui R. K. paliko visą kiekvienai jų priklausiusią gyvenamojo namo dalį su priklausiniais, esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Be to, po testamentų surašymo 1993-09-14 testatorės išsipirko iš valstybės žemės sklypą po gyvenamuoju namu, t. y. kiekviena po 686 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Byloje nėra duomenų, jog testamento sudarymo metu testatorės turėjo kito turto, išskyrus nurodytą pareiškėjo naudai surašytuose testamentuose. Nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės rodo, kad 1991 m. sausio 22 d. dieną testamentų surašymo metu nei S. S., nei O. S. K. negalėjo juose nurodyti, kad įpėdiniui palieka žemės sklypą/us, nes tuo metu testatorės neturėjo ir negalėjo turėti nuosavybės teisių į žemę, kadangi Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, įsigaliojo jau po testamentų sudarymo. Turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemę jos įgijo vėliau ir šią teisę realizavo. Taip pat tuo metu jos dar nebuvo nusipirkę žemės po namu. Tai reiškia, kad testatorės aiškiai išreiškė savo valią dėl joms viso priklausančio turto palikimo R. K. ir iki mirties savo valios šiuo klausimu nepakeitė. Atkreiptinas dėmesys, jog testatorių teisė laisvai savo nuožiūra spręsti dėl viso ar dalies turto palikimo konkrečiam įpėdiniui įtvirtinta CK 5.19 str. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėjo atsižvelgti į testatorių pareikštą valią dėl įpėdinio paskyrimo testamente (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2009). O. S. K. mirė (duomenys neskelbtini), o S. S. mirė (duomenys neskelbtini). 2011-12-01 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į O. S. K. priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, o 2012-01-26 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę ir į S. S. priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (b. l. 38-41, 56-59). 2012-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje Nr. 38S-(14.38.3)-64 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises S. S. į 4,80 ha žemės bei 0,42 ha miško. Taip pat 2012-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimu dėl nuosavybes teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje Nr. 38S-(14.38.3)-63 nuosavybės teisės buvo atkurtos ir O. S. K. (b. l. 62-64). Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje laikytina teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, kad vienintelis testamentinis įpėdinis R. K. pirmiau nurodyto įstatymo ir testamentų pagrindu įgytos teisės neatsisakė, priešingai, jis dar esant gyvoms testatorėms jomis rūpinosi, jas palaidojo, priėmė palikimą, rūpinasi jų turtu, moka mokesčius, valdo ir naudoja žemės sklypus, siekė paveldėti žemės sklypą po paveldėtais pastatais ir žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės testatorių vardu. Be to, kitų įstatyminių ar testamentinių įpėdinių nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, t. y. palikimo atsiradimo metu perimamas ne tik faktinis palikėjo turtas, bet ir turtinės teisės, kurios gali būti perduotos palikėjo nurodytam įpėdiniui, daro išvadą, jog 2012-03-15 atkūrus testatorėms nuosavybės teises į žemę bei 1993-09-14 testatorėms nupirkus iš valstybės žemės sklypą po gyvenamuoju namu (jau po testamentų sudarymo), šios teisės turėjo būti perduotos testamentiniui įpėdiniui R. K. (CK 5.2 str. 2 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo R. K. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti 2013-06-18 Panevėžio miesto 4-ojo notarų biuro notarės R. V. nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir įpareigoti notarę išduoti pareiškėjui papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal O. S. K. ir S. S. testamentus paveldėjimo byloje, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtos 2013-09-19 nutarties priėmimui (CPK 330 str.), todėl šis procesinis sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą patenkinti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Panevėžio miesto 4-ojo notaro biuro notarės R. V. 2013 m. birželio 18 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Anykščių r.

Įpareigoti Panevėžio miesto 4-ojo notarų biuro notarę R. V. išduoti papildomą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Anykščių r.