Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-13 · Administracinė byla Nr. A-662-2297-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-13
Bylos Nr.
A-662-2297-11
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00491-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Šiaulių
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-2297/2011Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00491-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkės),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjai V. L.,pareiškėjos atstovui K. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl vidutinio darbo užmokesčio, delspinigių priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. L. skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 10 907,52 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, 5937,86 Lt delspinigių bei po 6,35 Lt už kalendorinę dieną nuo 2010 m. birželio 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad atsakovas neteisėtai perkėlė ją į žemesnes pareigas, kuriose buvo mokamas mažesnis atlyginimas, po to, einant šias pareigas, neteisėtai atleido iš tarnybos. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo panaikintas aktas dėl pažeminimo pareigose, po to ir dėl atleidimo, ji buvo grąžinta į ankstesnes pareigas. Nurodė, kad darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą išmokėtas pagal žemesnių pareigų tarifą nors ji ir buvo grąžinta į anksčiau buvusias aukštesnes ir geriau apmokamas pareigas. Teigė, kad ginčo dalykas yra susidaręs atlyginimų skirtumas su delspinigiais. Paaiškino, kad raštu į atsakovą nesikreipė, tik kalbėjo žodžiu, jai buvo žadama išsiaiškinti ir viską atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą (b. l. 13-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad atsakovas, išmokėdamas atlyginimą pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką, tarifus taikė tinkamai. Teigė, kad jokios papildomos priemokos pareiškėjai nepriklauso. Atsakovo manymu, pareiškėja praleido senaties terminą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas savo veiksmais pareiškėjos teisių nepažeidė ir skirtumo tarp atlyginimo už žemesnes pareigas ir grąžintas aukštesnes pareigas neprivalėjo mokėti, kadangi V. L. atleidimas iš tarnybos nebuvo jos pažeminimo pareigose tiesioginė pasekmė, pareiškėjos atleidimas buvo kitu pagrindu ir dėl kitų priežasčių. Pažymėjo, kad V. L., dirbdama žemesnėse pareigose, buvo atleista už padarytus tarnybinius pažeidimus, kurie nebuvo paneigti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu. Šiame sprendime buvo konstatuotas tik susidaręs kolizinis atvejis po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kai, pripažinus neteisėtu pažeminimą pareigose, V. L. buvo atleista iš tarnybos ne to subjekto. Tuo tarpu atleidimo metu, atsižvelgiant į tuometines pareiškėjos pareigas, ją iš tarnybos atleido tinkamas subjektas dar prieš teismo sprendimų priėmimą ir įsiteisėjimą. Konstatavo, kad trejų metų termino ginčuose, susijusiuose su neišmokėtu darbo užmokesčiu, pareiškėja nepraleido.

III.

Pareiškėja V. L. apeliaciniu skundu (b. l. 42-47) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. sprendimu panaikino Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 2/01-124 „Dėl atleidimo iš tarnybos“, Šiaulių tardymo izoliatorius grąžino ją į pirminę padėtį. Nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnį, pažymi, kad ji turėjo būti grąžinta į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus vyresniosios specialistės pareigas, atsakovas tinkamai įvykdė teismo sprendimus, taip pat nuo grąžinimo į pareigas įsipareigojo mokėti tą patį darbo užmokestį, kurį ji gaudavo prieš atsakovo neteisėtus veiksmus. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu nepriteisė jai vidutinio darbo užmokesčio, tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius privalėjo jai išmokėti priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą kaip Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitų skyriaus vyresniajai specialistei. Nurodo Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad teismas privalėjo įvertinti, jog jos priverstinė pravaikšta tęsėsi nuo pažeminimo pareigose iki grąžinimo į jas. Teigia, kad teismas, vertindamas tai, jog privalėjo egzistuoti priežastinis ryšys tarp pažeminimo pareigose ir atleidimo iš tarnybos, privalėjo įvertinti laikotarpį nuo pažeminimo pareigose iki atleidimo iš tarnybos.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52-54) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pareiškėja nepateikė jokių skaičiavimų, informacijos, kitokių įrodymų, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir kad jai priteistina 10 907,57 Lt suma. Atkreipia dėmesį, kad prie skundo pateiktose lentelėse minėtos sumos nėra, neišskirta prašomų delspinigių suma, jų paskaičiavimas. Pažymi, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. lapkričio 11 d. buvo išmokėtas 2007 m. lapkričio mėnesį, pareiškėja išmokėtos sumos neskundė ir jokių pretenzijų Šiaulių tardymo izoliatoriui nereiškė. Atsakovo manymu, Statuto 40 straipsnis nesukuria Šiaulių tardymo izoliatoriui pareigos be teismo sprendimo mokėti už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymi, kad Statutui reglamentuojant situaciją dėl priverstinės pravaikštos laiko apmokėjimo, Darbo kodekso normos netaikomos. Nurodo Darbo kodekso 207 straipsnį ir pažymi, kad delspinigiai galėtų būti priteisti tik esant Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltei, kurios pareiškėja neįrodė. Atkreipia dėmesį į Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir pažymi, kad tikslią prašomų priteisti delspinigių paskaičiavimo lentelę pareiškėja turėjo pateikti byloje. Pabrėžia, kad pareiškėjos atleidimas iš tarnybos nebuvo jos pažeminimo pareigose tiesioginė pasekmė. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, dirbdama žemesnėse pareigose, buvo atleista už padarytus tarnybinius pažeidimus, kurie nebuvo paneigti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 10 907,52 Lt dydžio sumą darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, kuri, jos tvirtinimu, susidaro kaip skirtumas tarp Įskaitos skyriaus vyresniosios specialistės ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos darbo užmokesčio nuo 2006 m. birželio 8 d. iki 2006 m. spalio 12 d., t. y. laikotarpiu, kai pareiškėja buvo perkelta iš Įskaitos skyriaus vyresniosios specialistės pareigų į žemesnes - Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos – pareigas, bei nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d., t. y. nuo atleidimo iš Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigų iki grąžinimo į Įskaitos skyriaus vyresniosios specialistės pareigas. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovo priimti aktai, susiję tiek su pareiškėjos perkėlimu į žemesnes pareigas, tiek su jos atleidimu iš tarnybos, buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Be to, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. sprendimu nusprendė įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatorių pareiškėjai apskaičiuoti ir išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Atsakovo manymu, šis teismo sprendimas buvo įvykdytas tinkamai. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, turėjo sumokėti vyr. specialistės vidutinį darbo užmokestį, o ne vidutinį darbo užmokestį, gautą einant prižiūrėtojos pareigas. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas iš esmės dėl dviejų pareiškėjos reikalavimų: dėl neteisėtai pareiškėją perkėlus į žemesnes pareigas susidariusio darbo užmokesčio skirtumo, lyginant su gautu einant aukštesnes pareigas, neišmokėjimo už šias žemesnes pareigas eitą laikotarpį (nuo 2006 m. birželio 8 d. iki 2006 m. spalio 12 d.) ir dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo vykdymo bei su šiais reikalavimais susijusio delspinigių priteisimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2006 m. gegužės 11 d. neeilinės atestacijos komisijos posėdžio protokolo Nr. 20/01-587 (asmens bylos l. 49-50) matyti, kad komisijos posėdžio metu buvo nutarta pripažinti, jog V. L. neatitinka keliamų reikalavimų eiti vyresniosios specialistės pareigas ir pasiūlyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriui perkelti V. L. į žemesnes – prižiūrėtojos – pareigas. Departamento direktoriaus pavaduotojo l. e. direktoriaus pareigas 2006 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. P-224, atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus neeilinės atestacijos komisijos 2006 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolą Nr. 20/01-587 ir atestacijos komisijos 2006 m. gegužės 11 d. išvadą, V. L. perkelta iš Įskaitos skyriaus vyresniosios specialistės pareigų į Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos pareigas (asmens bylos l. 65). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu šį įsakymą bei neeilinės atestacijos komisijos 2006 m. gegužės 11 d. išvadą, įformintą šios komisijos 2006 m. gegužės 11 d. posėdžio protokole Nr. 20/01-587, panaikino ir nusprendė grąžinti V. L. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitų skyriaus vyresniosios specialistės pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartimi Nr. A10-598/2007 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu nebuvo pasisakyta dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik išdėstė faktines aplinkybes, atkreipė dėmesį į minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo aspektą ir nepateikė jokių argumentų, nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, pagrindžiančių sprendimo netenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą nuo 2006 m. birželio 8 d. iki 2006 m. spalio 12 d. teisėtumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija nėra pakankama atmesti minėtą pareiškėjos reikalavimą.

Dar prieš 2007 m. birželio 15 dieną įsiteisėjant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimui (ABTĮ 96 str. 2 d.) Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2006 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 2/01-124 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ (asmens bylos l. 64) atleido V. L. iš tarnybos Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos (pareiginis laipsnis – prižiūrėtojas) pareigose. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. sprendimu šį įsakymą panaikino ir nusprendė Šiaulių tardymo izoliatorių įpareigoti pareiškėjai apskaičiuoti ir išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Pažymėtina, jog apygardos administracinis teismas minėtame sprendime nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2006 m. lapkričio 20 d. panaikinus Departamento direktoriaus pavaduotojo l. e. direktoriaus pareigas 2006 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. P-224 „Dėl perkėlimo į žemesnes pareigas“ ir pareiškėją sugrąžinus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitų skyriaus vyresniosios specialistės pareigas bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. birželio 15 d. nutartimi palikus galioti šį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą, pareiškėjos skundžiamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 2/01-124 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ tapo neteisėtu ir nepagrįstu, nes, pripažinus pareiškėjos perkėlimą į žemesnes pareigas neteisėtu, iš tarnybos ji turėjo būti atleista kaip vyresnioji pareigūnė. Šis apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2007 m. lapkričio 12 d. (ABTĮ 96 str. 1 d., 127 str. 1 d., 66 str. 4 d.). Taigi pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėja iš tarnybos turėjo būti atleista kaip vyresnioji pareigūnė. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į šią aplinkybę, nepagrįstai, esant įsiteisėjusiam Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimui, analizavo ir vertino su pareiškėjos atleidimu iš tarnybos susijusias aplinkybes, nors konstatavo, kad trejų metų senaties termino pareiškėja nepraleido, kėlė visiškai bylos nagrinėjimui neturinčias reikšmės abejones dėl pareiškėjos sąžiningumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė nesurinkęs pakankamai įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja 2007 m. lapkričio 12 d. buvo grąžinta į tarnybą (į aukštesnes pareigas), o atsakovas jai išmokėjo už priverstinės pravaikštos laiką atlyginimą už tas pareigas, iš kurių ji neteisėtai buvo atleista. Tačiau nors pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas, vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimą, jai turėjo sumokėti vyr. specialistės vidutinio darbo užmokestį, tačiau apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį kaip prižiūrėtojos (b. l. 32-33), o pareiškėjos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėja 2007 m. lapkričio 12 d. buvo grąžinta į pareigas (b. l. 33), pažymėtina, kad teismas nerinko įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra rašytinių įrodymų, atskleidžiančių Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimų įvykdymo aplinkybes.

Byloje yra pareiškėjos pateiktos pažyma, iš kurios matyti V. L. vidutinis darbo užmokestis nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki 2007 metų lapkričio mėnesio bei pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nuo 2006 metų spalio mėnesio iki 2007 m. lapkričio mėnesio (b. l. 8-10), taip pat atsakovo pateiktos pareiškėjos skunde prašytos išreikalauti pažyma, iš kurios matyti V. L. vidutinis darbo užmokestis nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki 2006 metų spalio mėnesio, pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki 2006 metų spalio mėnesio bei asmens byla (b. l. 27-29). Pažymėtina, kad šie dokumentai nėra pakankami nustatyti, kokią sumą, už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu atsakovas sumokėjo pareiškėjai, vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog nepamena tikslios sumos, kiek jai buvo išmokėta, teigė, kad apie 10000 litų (b. l. 33), tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netikrino. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad minėti dokumentai nėra pakankami nustatyti, ar pareiškėjos prašoma priteisti darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį konkreti suma – 10 907,52 Lt, yra teisinga.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas SutkevičiusVirginija Volskienė