- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- A-556-329-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Trečiasis asmuo
- V. L., valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
- Advokatai
- Tomas Bagdanskis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą pareiškėjui R. R., tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. L. ir valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) teismui padavė prašymą (T 1, b. l. 2-5), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad VAGK sprendimą grindė neteisingu teiginiu, jog „nėra surinkti duomenys dėl to, ar R. R. yra tinkamas atsakomybės subjektas“. R. R. yra VĮ Vilniaus miškų urėdija vadovas, atstovauja juridiniam asmeniui ir veikia darbdavio vardu. Neteisingas teiginys, kad Tarnyba tyrė veikas, numatytas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte, o įspėjimą skyrė neva nepagrįstai vadovaudamasi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, o šiuose straipsniuose „apibrėžta veika iš esmės skiriasi“. Šios normos apibrėžia tapačius teisinius santykius, pareiškėjas ne tik nevykdė pareigos apsaugoti darbuotoją nuo persekiojimo, bet pats pareigą nepersekioti pažeidė. Neteisingas teiginys, kad įrodinėjimo pareiga dėl moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimo tenka Tarnybai. Pareiškėjui buvo skirtas įspėjimas už diskriminaciją lyties pagrindu, todėl įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjui. VAGK išvada, kad įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos taisyklė „netaikytina įstatymo 6 str. 1 d. 4 p. pažeidimui konstatuoti“ yra neteisinga. Per įvykusius susitikimus R. R. nepateikė nei informacijos, nei nurodė apklausti tinkamus asmenis. Pažymėjo, kad V. L. nebuvo gavusi raštiškų nuobaudų ar priekaištų iki skundo padavimo, todėl VAGK teiginys, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo nusiskundimų V. L. darbu, nepagrįstas. V. L. į gydymo įstaigą kreipėsi ne tik iki skundo padavimo, bet ir vėliau, apie tai V. L. buvo apklausta VAGK posėdyje, tačiau vėliau šis faktas buvo ignoruojamas.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo prašymą (T 1, b. l. 59 – 65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) palikti nepakeistą; priteisti iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo naudai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, jog tiek Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnyje, tiek 6 straipsnyje įtvirtina, kad teisinės pareigos bei teisinės atsakomybės subjektas yra darbdavys. Pagal Darbo kodekso 16 straipsnį, darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, turi darbinį veiksnumą ir teisnumą. Darbdaviai įgyja teises ir prisiima pareigas, jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. V. L. darbdavys yra valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Vilniaus miškų urėdija, o pareiškėjas yra darbdavio atstovas. Pagal įstatymo 5, 6 straipsnius, atsakomybės subjektas yra darbdavys, o ne jo įgaliotas asmuo. Dėl šių motyvų VAGK teisingai ir pagrįstai išaiškino, kad pareiškėjas šiuo atveju nėra tinkamas subjektas. Pareiškėjas palaiko VAGK nuomonę, jog įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte pažeidimas padaromas neveikimu, tuo tarpu įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte pažeidimas pasireiškia aktyviais veiksmais. Pareiškėjui įspėjimas skirtas dėl įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo, tačiau pareiškėjas nepadarė jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip minėtas pažeidimas, o Tarnybos pažymoje nėra nurodyta jokių konkrečių aktyvių pareiškėjo veiksmų. Be to, atsižvelgiant į įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuotina, kad tyrimo baigiamajame dokumente, pažymoje, turi būti konstatuoti konkretūs darbdavio persekiojimo veiksmai, nurodyta, kuo pasireiškia persekiojimo veiksmų pobūdis, kokiomis aplinkybėmis, kokie įrodymai tai patvirtina. Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija dėl diskriminacijos fakto buvimo taikoma tik nagrinėjant bylas dėl diskriminacijos lyties pagrindu, kitais atvejais galioja asmens nekaltumo prezumpcija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008-05-29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-825-08 yra išaiškinęs, kad įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta taisyklė neatleidžia Tarnybos nuo pareigos asmens skundo tyrimo metu išsiaiškinti visas būtinas aplinkybes ir visas išvadas pagrįsti surinktais įrodymais. Kontrolierius privalo nustatyti sprendimų ar veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, pagrįsti visus pažeidimo sudėties elementus. Tik tuomet, kai ginčas persikelia į teismą ar kitą kompetentingą instituciją, lygių galimybių kontrolieriaus sprendimu įstatymo pažeidimu apkaltintas asmuo turi įrodyti, kad jis pažeidimo nepadarė. Pareiškėjo teigimu, VĮ Vilniaus miškų urėdija (darbdavys) tinkamai vykdė įstatymo reikalavimus, ėmėsi priemonių, kad darbuotojas būtų apsaugotas nuo priešiško elgesio, neigiamų pasekmių ir kitokio persekiojimo. Pažymėjo, kad V. L. darbo trūkumai yra tęstinio pobūdžio, žodines pastabas pareiškėjas ir urėdijos kolektyvas jai nuolat reikšdavo dėl darbų kokybės, vėliau, pablogėjus darbo kokybei ir nereaguojant į žodines pastabas, imtasi griežtesnių priemonių. Nors V. L. skundą padavė Tarnybai, ji turėjo tinkamai ir rūpestingai atlikti savo pareigas. Galimi V. L. sveikatos sutrikimai niekaip nesusiję su jos skundu Tarnybai, nes į gydytojus V. L. kreipėsi ne tik po skundo padavimo, bet ir iki jo padavimo - 2009-09-30.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į atsakovo prašymą jį palaikė ir prašė prašymą patenkinti (T 1, b. l. 56-58).
Šalies argumentai
V. L. paaiškino, kad R. R., vykdydamas darbdavio pareigas, savo veiksmais ne tik nesiliovė ją persekioti, priekabiauti, darė psichologinį spaudimą jos atžvilgiu. Atsisakius artimai bendrauti, V. L. buvo atleista iš darbo dėl darbo drausmės pažeidimo. Nei reikalavime rašyti pasiaiškinimą, nei įsakyme dėl atleidimo iš darbo nėra nurodyta, kuo pasireiškė nurodyti pažeidimai. VAGK sprendime nepasisakyta dėl konkrečių priekabiavimo veiksmų V. L. atžvilgiu. R. R. į V. L. telefoną siuntė atitinkamo turinio žinutes, rašė laiškus. V. L. nurodė maniusi, kad elektroniniame laiške parašyti žodžiai, kad turi palikti R. R. ir kad ši savaitė paskutinė, nieko nereiškia, kad tai tik eilinis grasinimas. Tačiau R. R. pats V. L. vardu parašė prašymą atleisti iš darbo. Dėl šių priežasčių 2008-10-01 kreipėsi į Tarnybą. Nurodė, kad R. R. neteisėti veiksmai labai sutrikdė V. L. sveikatą, sukėlė dvasinius išgyvenimus, ėmė kamuoti baimė ir nerimas, dėl to kelis mėnesius gydėsi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 78) nurodė, kad valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai, kaip juridiniam asmeniui, atstovavo R. R., todėl ji negali pasisakyti dėl lygių galimybių kontrolieriaus pažymos ir ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (T 2, b. l. 17 - 28) atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą patenkino - panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289), kuriuo VAGK, išnagrinėjusi R. R. skundą, nusprendė panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2009-09-25 sprendimą, kuriuo R. R. buvo įspėtas. Teismas nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009-09-25 pažymos Nr. (08-SN-131) dalies, kuria R. R. pripažintas pažeidęs Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatas, kuria nuspręsta įspėti dėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto pažeidimo padarymo, pripažinimo neteisėta, nepagrįsta bei dėl šios pažymos dalies panaikinimo.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad V. L. į sekretorės pareigas VĮ Vilniaus miškų urėdijoje nuo 2008-04-01 priimta VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo R. R. 2008-04-01 įsakymu Nr. P-35. 2008-10-01 V. L. lygių galimybių kontrolierei pateikė skundą, pradėtas tyrimas dėl patiriamo seksualinio priekabiavimo iš VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo R. R. 2009-02-27 VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo R. R. įsakymu Nr. P-7, konstatavus, kad V. L. pažeidė VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo 2008-01-18 įsakymu Nr. V-18 patvirtintų pareigybinių nuostatų 2.13-2.16, 3.4, 4.2-4.5, 4.12 punktus, VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo 2002-01-04 įsakymu Nr. 06 patvirtinto Vilniaus miškų urėdijos darbo reglamento 24 punktą, vadovaujantis Darbo kodekso 234, 236-238, 240 straipsniais, atsižvelgiant į komisijos išvadas ir V. L. paaiškinimą, V. L. paskirta drausminė nuobauda – pastaba. 2009-08-14 VĮ Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo R. R. įsakymu Nr. P-79 paskyrė V. L. už 2007-11-19 miškų urėdo įsakymo Nr. V-67 „Dėl komercinių bei technologinių paslapčių sąrašo patvirtinimo“, darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų miškų urėdo 2003-10-15 įsakymu Nr. 180, 6.3, 6.4 ir 7.1.7 punktų, sekretorės pareigybinių nuostatų, patvirtintų miškų urėdo 2008-01-18 įsakymu Nr. V-18, 2.7, 4.3 ir 4.8 punktų nurodytų reikalavimų ir Darbo kodekso (toliau – ir DK) 228 straipsnyje įtvirtintų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo nuo 2009-08-14. Atleidimo pagrindas DK 136 straipsnio 3 dalis. 2009-09-01 Generalinės miškų urėdijos komisija, sudaryta Generalinio miškų urėdo 2009-08-25 įsakymu Nr. 1B-232, patikrino V. L. 2009-08-17 skundą ir pažymoje konstatavo, kad miškų urėdas R. R., pradėdamas sekretorei V. L. drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą ir skirdamas jai griežčiausią drausminę nuobaudą, nesilaikė DK 2 straipsnyje įtvirtintų darbo santykių reglamentavimo principų, t. y. darbo teisės subjektų lygybės principo, kuris draudžia tapačius santykius vertinti skirtingai; DK 35 straipsnio nuostatų, t. y. R. R., vykdydamas darbdavio pareigas, nesilaikė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų bei galimai piktnaudžiavo savo teise. 2009-09-25 Tarnyba pažymoje Nr. (08-SN-131) ištyrė V. L. skundą dviem aspektais: ar buvo seksualiai priekabiauta ir ar nebuvo persekiojimo ir susidorojimo su skundą dėl diskriminacijos Tarnybai padavusiu asmeniu. Tyrimo metu nustatyta: 1) V. L. skunde nurodoma, kad R. R. ją nuolat žemino, užgauliojo, nuteikinėjo prieš kolektyvą; 2) R. R. V. L. taikė kitokius vertinimo standartus nei įprastai; 3) iki skundo padavimo nebuvo nusiskundimų V. L. darbu; 4) V. L. profesinė veikla imta vertinti iškart po skundo padavimo Tarnybai; 5) po skundo padavimo V. L. diagnozuota panikos atakos, lėtinis nerimas, reakcija į stiprų stresą, adaptacijos sutrikimas, daugiau nei 2 mėnesiams išrašytas nedarbingumo pažymėjimas, nukreipta psichologo ir psichiatro konsultacijoms; 6) V. L. skirta griežčiausia nuobauda – atleidimas iš darbo, kai kitiems urėdijos darbuotojams tokios nuobaudos netaikytos; 7) V. L. atleista iš darbo nebaigus tirti jos skundo Tarnybai; 8) R. R. teiravosi dėl V. L. Lietuvos žemės ūkio universitete; 9) generalinis miškų urėdas pranešė, kad urėdo skirta drausminė nuobauda yra galimai susijusi su Tarnybos tiriamu skundu; 10) R. R. neįrodė, kad apsaugojo nuo priešiško elgesio, neigiamų pasekmių ir kitokio persekiojimo skundą padavusį asmenį, kaip to reikalauja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 straipsnis. Vadovaujantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais, nuspręsta: 1) nutraukti tyrimą dėl galimo seksualinio priekabiavimo fakto, trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą; 2) įspėti dėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pažeidimo padarymo; 3) apie priimtą sprendimą informuoti skundo pareiškėją, Vilniaus miškų urėdą, Generalinę miškų urėdiją. 2009-10-19 R. R. padavė skundą VAGK, prašydamas 2009-09-25 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymos Nr. (08-SN-131) dalį, kurioje pareiškėjas R. R. pripažintas pažeidęs Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatas, kurioje nuspręsta įspėti pareiškėją R. R. dėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pažeidimo padarymo, pripažinti neteisėta, nepagrįsta ir panaikinti. Teismas vadovavosi Lygių galimybių įstatymo (2008-06-17 redakcija Nr. IX-1826) 12 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsniu, 15 straipsnio 1, 2 dalimis, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2008-06-19 redakcija Nr. VIII-947) (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 22 straipsniu, 23 straipsnio 1, 4 dalimis, 24 straipsniu, 24(1) straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo 2003-11-18 nutarimu Nr. IX-1827 patvirtintų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1, 2 punktais. Teismas konstatavo, kad Lygių galimybių įstatymo ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai nenumato galimybės skųsti Lygių galimybių kontrolieriaus surašytų pažymų, ištyrus skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo. Įstatymo 24 straipsnio nuostatos patvirtina, kad daugumoje atvejų Lygių galimybių kontrolierius nepriima privalomų ir sukuriančių kitiems asmenims teises ir pareigas sprendimų. Ginčijamu atveju – įspėjus asmenį dėl padaryto pažeidimo, taip pat nebuvo priimtas sprendimas, nebuvo nustatyti įpareigojimai ar kitaip nebuvo išspręstas klausimas dėl ginčo teisinio santykio subjektų teisių ar pareigų. Dėl nurodytų motyvų Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma, kurioje nustatytas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimas bei asmuo, padaręs pažeidimą, yra įspėtas, nelaikytina administraciniu sprendimu. Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma ginčijamu atveju laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu - prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos ir gali būti naudojama nagrinėjant teisme bylas dėl diskriminacijos, tiesiogiai darančiu įtaką suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Įrodymai prima facie daugumoje atvejų nėra įrodinėjimo priemonė, kurios pagalba šalis galėtų įrodinėti tam tikrų faktų tikrumą ar teisingumą. Pateikiant nurodytus įrodymus, yra galimas faktų nustatymas, kuriuos įrodyti yra sudėtinga, tačiau būtina tam tikros kategorijos bylose. Teismas, remdamasis minėtu įrodymu, gali daryti tikėtiną išvadą dėl tam tikrų faktų buvimo, kurie galėjo įvykti analogiškais atvejais bei šiuo konkrečiu atveju. Prima facie įrodymų pateikimas palengvina šalies, kuriai tenka pareiga įrodyti tam tikras aplinkybes, šios įrodinėjimo pareigos įvykdymą. Iš esmės ši šalis yra atleidžiama nuo sudėtingo šiuo atveju savo reikalavimų įrodinėjimo, nes tikėtiną išvadą dėl jų teisingumo galima daryti esant normaliai tokiais atvejais įvykių eigai. Išvada dėl tam tikrų aplinkybių buvimo remiantis didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu gali būti paneigta, pareigą paneigti šią išvadą privalo priešinga šalis, kuri neigia prima facie įrodymu įrodinėjamų pasekmių buvimą. Prima facie įrodymų institutas yra įtvirtintas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalyje. Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma nesukuria teisinių pasekmių, dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jos panaikinimo. Pareiškėjo nurodyti ginčijamos pažymos neteisėtumo aspektai galėtų būti nagrinėjami šioje byloje tik tokiu atveju, jeigu pareiškėjo ginčijama pažyma galėtų būti savarankišku apskundimo objektu administracinėje byloje. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 punktu, 15, 22, 88 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Skundžiamu dokumentu nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų nustatymo asmeniui paduodančiam skundą dėl diskriminacijos ar skundžiamam asmeniui. Ginčijamoje pažymoje Lygių galimybių kontrolierius konstatavo pažeidimus, tačiau juo nebuvo nustatomi konkretūs įpareigojimai. Ginčijamoje pažymoje konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų nesukūrė pareiškėjui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Teismas konstatavo, kad skundžiama pažyma pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra materialinio-techninio pobūdžio veiksmas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-03-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008). Nesant nurodytai prielaidai kreiptis į teismą, pareiškėjas neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą (ginčijamu atveju į ikiteisminio nagrinėjimo instituciją) su skundu. Nurodytos aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą, todėl byla ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu dalyje dėl 2009-09-25 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymos Nr. (08-SN-131) dalies panaikinimo nutraukiama. Teismas pažymėjo, kad Lygių galimybių įstatymas yra priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus: 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės; 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas yra priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus: 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/97/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 86/378/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose; 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose; 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu; 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo; 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija). Europos sąjungos teisės aktuose, kuriais remiantis yra priimti Lygių galimybių įstatymas ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, yra nurodytos šių teisės aktų taikymo sritys. Ginčai dėl diskriminacijos yra ginčai atsirandantys iš teisinių santykių tose srityse, kurioms direktyvos yra taikomos. Dėl to, ginčai dėl diskriminacijos nagrinėtini vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, reglamentuojančiomis atitinkamą sritį, kurioje asmuo buvo diskriminuojamas bei įstatymais, į kuriuos buvo perkeltos minėtų direktyvų nuostatos. Ginčas dėl diskriminacijos negali būti nagrinėjamas vadovaujantis vien Lygių galimybių įstatymu ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, nes nurodytose įstatymuose yra tik bendro pobūdžio teisės normos dėl diskriminacijos, tačiau nurodyti įstatymai nereglamentuoja teisinių santykių tų sričių, kuriuose asmuo buvo diskriminuojamas. Ginčo nagrinėjimas atsiribojant nuo teisės normų reglamentuojančių, teisinius santykius, iš kurių atsirado ginčas, negali išspręsti asmenų tarpusavio teisių ir pareigų ir užtikrinti veiksmingą asmens teisių apsaugą. Ginčijamu atveju V. L. kreipėsi į Lygių galimybių kontrolierių, siekdama apginti savo teises dėl nediskriminavimo darbo sąlygų, įskaitant atleidimą iš darbo, srityje. Lygių galimybių kontrolieriui, kaip valstybės institucijai, nei darbo santykius reglamentuojantys įstatymai (Darbo kodeksas ar kiti teisės aktai), nei Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai, nei kiti teisės aktai nenumato teisės sureguliuoti darbo ginčo šalių teises ir pareigas. Dėl to, Lygių galimybių kontrolierius negali priimti administracinio sprendimo pagal asmens skundą dėl diskriminavimo darbo sąlygų srityje. Dėl nurodytų motyvų, ginčijamu atveju šalių santykiai gali būti išnagrinėti bendros kompetencijos teismui išnagrinėjus individualų darbo ginčą, kurio šalys yra darbuotojas ir darbdavys (ginčijamu atveju VĮ Vilniaus miškų urėdijai (Darbo kodekso 16 str.)). Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentai patvirtina, kad V. L. kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-03-03 nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-911-821/2010 pagal V. L. ieškinį atsakovui VĮ Vilniaus miškų urėdijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo atkuriami nuo 2010-03-15. Šiuo metu nėra duomenų, patvirtinančių, ar ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Be to, asmuo, kuris mano, jog buvo diskriminuojamas, gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas numato, jog asmenys padarę pažeidimus gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn. Taip pat yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentai patvirtina, kad V. L. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su skundu R. R. privataus kaltinimo tvarka, teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-103-784/2010. Asmuo skundžiamas dėl diskriminavimo gali ginti savo teises dalyvaudamas minėtose teisminėse procesuose, nagrinėjant skundą Lygių galimybių kontrolierius tarnyboje. Dėl nurodytų motyvų, Lygių galimybių kontrolierius negali priimti administracinio sprendimo pagal asmens skundą dėl diskriminavimo, bet kontrolieriaus pažyma gali būti naudojama kaip prima facie įrodymas kitose bylose. Nurodytas išvadas patvirtina minėtų direktyvų nuostatos, nustatančios, jog Valstybės narės paskiria instituciją ar institucijas bei parengia atitinkamą tvarką, kad būtų skatinamas, tiriamas, prižiūrimas ir remiamas vienodas požiūris į visus asmenis, nediskriminuojant, šių institucijų pagrindinis tikslas yra teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos. Nurodytas išvadas patvirtina ir minėta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustatanti, jog Lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo ir teikia su tuo susijusias objektyvias ir nešališkas konsultacijas. Objektyvios ir nešališkos konsultacijos nelaikytinos administraciniu sprendimu. Minėtose direktyvose yra reikalavimas, kad valstybės narės užtikrina, jog direktyvose numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomos vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros. Lygių galimybių kontrolierius nagrinėja skundą administracine tvarka, tačiau nepriima sprendimo, todėl šalių ginčas yra nagrinėjamas vadovaujantis teismingumą nustatančiomis taisyklėmis bendros kompetencijos teisme. ABTĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad skundas (prašymas) dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, gali būti paduotas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. VAGK priėmė nagrinėti skundą be pagrindo, vėliau skundo nagrinėjimas perkeltas į teismą. Dėl to VAGK sprendimas naikintinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 34 - 37) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos skundą atmesti, VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212 (2009/05-4R-289) palikti nepakeistą; priteisti iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendžiant ginčo priskirtinumo klausimą, reikėtų vadovautis susiformavusia LVAT praktika, kad administraciniams teismams skundžiami administraciniai aktai, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai, sukeliantys asmeniui teisinius padarinius (plačiąja prasme) (LVAT 2007-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1111/07).
2. Nagrinėjamu atveju vertinant Lygių galimybių kontrolieriaus priimto sprendimo (pažymos) pobūdį, atkreiptinas dėmesys, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnio 1 dalis įgalina kontrolierių nustatyti, kas ir kokį įstatymų pažeidimą padarė, o įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 6 punktas suteikia teisę kontrolieriui įspėti asmenį dėl padaryto pažeidimo. Toks sprendimo pobūdis neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jis teisinių pasekmių nesukelia. Todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į LVAT 2008 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-293/2008 suformuotą praktiką, kur pasisakyta dėl galimybės administraciniame teisme spręsti ginčą dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymos (sprendimo), taip pat atsižvelgiant į teisinės gynybos prioriteto principą (ABTĮ 17 str. 2 d.), ginčas nagrinėtinas teisme (LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-825-08).
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 53 - 56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad apeliantas klaidingai laiko skundo tyrimą Tarnybos administracine procedūra. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. R. veiksmai buvo pripažinti pažeidžiančiais Įstatymo nuostatas kaip darbdavio, o ne kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai. Atsižvelgiant į bylos medžiagą akivaizdu, jog įspėjimas R. R., išdėstytas Tarnybos pažymoje, yra asmens, kurio atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, informavimas apie jo atžvilgiu atlikto veiksmų juridinio įvertinimo rezultatus. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, jog skundo tyrimas Tarnyboje nėra administracinė procedūra, apibrėžiama ar skundžiama pagal Viešojo administravimo įstatymą. Apeliantas klaidingai laiko Tarnybos pažymą dėl skundo tyrimo individualiu administraciniu aktu. Minėta pažyma, kaip teisėtai ir pagrįstai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu - prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos. Tarnybos pažyma gali būti naudojama nagrinėjant teisme bylas dėl diskriminacijos, bylas dėl žalos atlyginimo ar administracinių teisės pažeidimų bylas pačioje Tarnyboje. Apeliantas klaidingai mano, jog turi teisę inicijuoti atskirą administracinį procesą vien tam, jog galėtų paneigti oficialaus rašytinio įrodymo turinį. Administracinis procesas negali būti pagalbine įrodinėjimo priemone civilinėje byloje ar kitoje administracinėje byloje. Teismo pareiga yra užtikrinti, kad pažeistos asmens teisės ir laisvės būtų atstatytos, o nepagrįsti reikalavimai atmetami. Šiuo atveju Tarnybos pažyma nesukelia jokių teisinių pasekmių apeliantui, nėra individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas), todėl jos galiojimo klausimas negali būti sprendžiamas inicijuojant atskirą administracinį procesą, ką teisėtai ir pagrįstai nagrinėjamoje byloje nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 63) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57-58) nurodo, jog ji įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per valstybės įmonės Vilniaus miškų urėdijos vadovą – miškų urėdą, todėl negali pasisakyti dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 3R-212(2009/05-4R-289), kuriuo VAGK, išnagrinėjusi R. R. skundą, nusprendė panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, kuriuo R. R. buvo įspėtas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. (08-SN-131) dalies, kuria R. R. pripažintas pažeidęs Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatas, kuria nuspręsta įspėti dėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto pažeidimo padarymo, pripažinimo neteisėta, nepagrįsta bei dėl šios pažymos dalies panaikinimo.
Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į minėtą Teismų įstatymo nuostatą ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuotą doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamais klausimais.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010, 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-825/2008), Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas (pažyma) įspėti dėl padaryto pažeidimo (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 str. 6 p.) yra nagrinėtinas administracinių teismų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje A525-825/2008 yra pažymėjusi, kad skirtingai nei Seimo kontrolierių atveju, kai Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nurodo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų), dėl Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimų apskundimo tokio aiškaus reglamentavimo nėra. Todėl, sprendžiant ginčo priskirtinumo klausimą, reikėtų vadovautis susiformavusia LVAT praktika, kad administraciniams teismams skundžiami administraciniai aktai, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai, sukeliantys asmeniui teisinius padarinius (plačiąja prasme) (LVAT 2007-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1111/07). Taigi, nesant konkretaus teisinio reglamentavimo dėl galimybės skųsti Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimus, kiekvienu atveju pagal bendrąsias ABTĮ normas reikėtų vertinti, ar priimtas sprendimas potencialiai gali sukurti teisinius padarinius ir dėl to būti skundo administraciniams teismas objektu. Teisėjų kolegija nurodė, kad vertinant Lygių galimybių kontrolieriaus priimto spendimo (pažymos) pobūdį, atkreiptinas dėmesys, jog Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnio 1 dalis įgalina kontrolierių nustatyti, kas ir kokį įstatymų pažeidimą padarė, o įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 6 punktas suteikia teisę kontrolieriui įspėti asmenį dėl padaryto pažeidimo. Toks sprendimo pobūdis neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jis teisinių pasekmių nesukelia. Taip pat kolegija konstatavo, kad Lygių galimybių kontrolieriui įstatymu yra suteiktos atitinkamos viešojo administravimo funkcijos, vykdytinos visoje valstybės teritorijoje, todėl teisines pasekmes sukeliantys Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai, kaip centrinio viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nagrinėtini Vilniaus apygardos administraciniame teisme arba Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 4 dalies pagrindu - Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sistemiškai išanalizavusi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 23 d.) numatytą Lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją, priimamų sprendimų rūšis atlikus tyrimą, Administracinių bylų teisenos įstatymo bendrąsias nuostatas, formuojamą administracinių teismų praktiką, ginčijamos pažymos pobūdį (konstatuotas konkretaus pažeidimo padarymas, parinkta sankcija – įspėjimas dėl padaryto pažeidimo), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma nesukuria teisinių pasekmių, dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jos panaikinimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių esminių faktinių ar teisinių aplinkybių, lemiančių kitokį šioje byloje ginčijamos pažymos, kurioje, be kita ko, įformintas sprendimas įspėti dėl padaryto pažeidimo, teisinį vertinimą, nei pateiktas paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Todėl pripažintina, jog šioje byloje ginčijama pažyma yra vertintina, kaip administracinis aktas, galintis būti ginčo objektu administraciniame teisme (ABTĮ 22 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
Savo ruožtu, vertinant ginčijamo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuotina, kad VAGK, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijos nuostatų 40 punktu, nepagrįstai nusprendė panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo įspėtas.
Tokia išvada darytina įvertinus administracinių ginčų komisijos veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 4 d. iki 2010 m. liepos 18 d.) 40 punkto nuostatas, Administracinių ginčų komisijos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 16 straipsnio (jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo administracinių ginčų komisijos sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu užtikrinti sprendimo vykdymą), ABTĮ 18 straipsnio 9 punkto, kuriame įtvirtinta apygardos administracinio teismo kompetencija nagrinėti bylas pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą, nuostatas.
Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40 punkte pateiktas baigtinis sprendimų, kuriuos turi teisę priimti administracinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi administracinį ginčą, sąrašas. Pagal šių nuostatų 40.2 punktą, Komisija gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą. Šiame sąraše administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo būtų galima panaikinti skundžiamą administracinį aktą, nėra. Todėl atsižvelgiant į viešojoje teisėje galiojantį principą, kad tai, kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta, minėta nuostata plečiamai negali būti aiškinama (plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas). VAGK visgi nėra teisminė institucija, todėl jos įgaliojimai negali būti prilyginami teismo įgaliojimams. Be to, jeigu administracinių ginčų komisijai būtų suteikta teisė savo sprendimu panaikinti ginčijamą administracinį aktą, jos sprendimų vykdymo užtikrinimo institutas apskritai taptų nereikalingas (tais atvejais, jeigu administracinių ginčų komisija priimtų sprendimą panaikinti viešojo administravimo institucijos sprendimą, nenurodydama papildomų įpareigojimų jai).
Taigi, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) negali būtu pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) naikintinas ir byla perduotina Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) ir perduoti bylą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.