- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- 1S-96-491/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. B. įgalioto atstovo V. B. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl 2015 m. vasario 4 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas Pareiškėjo skundas dėl 2014-12-30 prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti 2014-10-22 prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
2013-07-25 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus Pareiškėjo prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog jis iš J. M. gavo informaciją apie dokumentus, kuriuose įtaria esant suklastotą P. B. parašą, t. y. 2000-02-29 (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (duomenys neskelbtini) kaime naudojančių asmeninio ūkio žemę asmenų susirinkimo protokole (toliau – Protokolas) ir 2000 (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje (toliau – Žiniaraštis).
2014-10-22 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė G. V. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Nutarime nurodė, kad 2000-02-19 galimai padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d., yra nesunkus nusikaltimas, todėl, vadovaujantis BK 95 str. 1 d. 1 p. b p.p., šiuo metu yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.
Nesutikdamas su tokiu nutarimu Pareiškėjas pateikė skundą aukštesniajam prokurorui.
2014-12-30 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas M. R. nutarimu atsisakė tenkinti Pareiškėjo prašymą panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodydamas, jog prokurorė G. V. priimdama skundžiamą nutarimą tinkamai taikė BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias baudžiamojo proceso negalimumą esant suėjusiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams.
Nesutikdamas ir su šiuo prokuroro nutarimu Pareiškėjas pateikė skundą apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Pareiškėjo skundas taip pat buvo atmestas. Teismas pažymėjo, jog tiek veikos padarymo metu, t. y. 2000-02-29, tiek šiuo metu galiojantys baudžiamieji įstatymai numato, jog baudžiamasis procesas yra negalimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, išskyrus tuos atvejus, jei senaties eiga buvo sustojusi, ko nagrinėjamu atveju nebuvo bei dėl ko išties yra suėję aptariami terminai. Be to, skundžiamoje nutartyje pažymėta ir tai, jog nėra jokių kliūčių kilusį ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėjas prašo panaikinti 2012-10-22 prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir priimti naują nutartį, kuria būtų konstatuota, jog P. B. nėra taikoma su juo susijusi Protokolo turinio dalis. Skunde nurodoma, jog nėra jokio pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi P. B. apie tai, jog gali būti suklastotas jo parašas, sužinojo tik 2013 m. liepos mėnesį. Be to būtent ši aplinkybė yra priežastis, dėl kurios jam iki šiol nėra patvirtinti dokumentai, susiję su paveldėjimu bei naudojimusi žeme. Pabrėžiama, jog P. B. neprašo, kad kas nors būtų nubaustas, o tik siekia apginti savo interesus bei reikalauja nustatyti, kas 2000-02-29 turėjo teisę pasirašyti Protokole vietoj jo ir kokiu būdu žemėtvarkos pareigūnai privertė kitą asmenį (ar patys tai padarė) suklastoti jo parašą pastarajame dokumente.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmetamas.
BPK 1 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi baudžiamasis procesas turi aiškią, tiksliai apibrėžtą paskirtį, į kurią nepatenka civilinių santykių sprendimas ar asmeninių santykių aiškinimasis. Be to, tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Net ir Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“(Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Pareiškėjas, atstovaudamas savo brolį P. B., tvirtina, jog P. B. parašas, esantis Protokole bei Žiniaraštyje yra suklastoti, ir tai sukėlė įvairių neigiamų padarinių, t. y. iki šiol nėra sutvarkomi paveldėjimo ir naudojimosi žeme dokumentai. Taigi akivaizdu, jog esminė aplinkybė, kurią ginčija Pareiškėjas, yra tai, kad Protokole bei Žiniaraštyje yra ne P. B. parašas, dėl ko aptariamų dokumentų turinys šia apimtimi jam neturėtų būti taikomas. Tai savo ruožtu leidžia manyti, jog susidariusi situacija yra labiau civilinės ar administracinės teisenos dalykas, nes baudžiamajame procese nėra ginčijamos atskirų dokumentų dalys, jų galiojimas, taikymas vienam ar kitam asmeniui ir pan., ką šiuo atveju skundu prašo padaryti Pareiškėjas.
Iš bylos matyti, jog 2000-02-29 vyko (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini)seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (duomenys neskelbtini) kaime naudojančių asmeninio ūkio žemę asmenų susirinkimas dėl grąžintinos žemės vietų. Aptariamu Protokolu bei Žiniaraščiu be kitų duomenų yra nutarta, kad P. B. sutinka išsikelti sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) iš E. M. susigrąžinamos žemės ir savo sklypą suprojektuoti jo susigrąžinamoje žemėje (63 – 65, 66 b.l.). Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklaustas pats P. B., apklausti dalis asmenų, dalyvavusių 2000-02-29 vykusiame susirinkime, o taip pat buvo bendrauta su pareigūnu ir tuo metu vykdyto projekto autoriumi G. K.. Pats P. B. tvirtino, jog jokiame 2000-02-29 vykusiame susirinkime nedalyvavo ir Protokole bei Žiniaraštyje tikrai nepasirašė (33 – 34 b.l.). Tyrimo metu apklausti 2000-02-29 susirinkime dalyvavę asmenys nurodė, jog įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena ir dauguma jų negalėjo patvirtinti ar paneigti, jog tą dieną pats P. B. išties dalyvavo. Liudytoja D. P. parodė, jog 2000-02-29 susirinkime P. B. dalyvavo pats ir tik jis pats galėjo pasirašyti Protokole bei Žiniaraštyje, tačiau kategoriškai to tvirtinti negali (43 – 44 b.l.). Aplinkybę, kad pastarajame susirinkime dalyvavo P. B. asmeniškai ir pasirašė dokumentuose, nurodė ir G. K., kuris buvo projekto autorius bei su kuriuo tyrimo metu telefonu bendravo ikiteisminio tyrimo pareigūnė (40 b.l.). Tačiau liudytoja I. O. G., apklausiama tyrimo metu, tvirtinto, jog atsimena, kad paties P. B. 2000-02-29 vykusiame susirinkime nebuvo, o šiame susirinkime dalyvavo jo žmona M. B., nes pats P. B. tuo metu gulėjo ligoninėje (41 – 44 b.l.). Šią aplinkybę nurodė ir susirinkime dalyvavusi P. B. žmona M. B.. Ji taip pat parodė, jog susirinkimo Protokole prie P. B. vardo pasirašytas parašas yra labai panašus į jos asmeninį, tačiau ji negali nei patvirtinti, nei paneigti, jog būtent ji pasirašė įvykio metu, kadangi tiksliai visko neprisimena (45 – 46 b.l.). Papildomai pažymėtina, kad iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, jog 2000-02-29 susirinkimo Protokole bei Žiniaraštyje esantys parašai, pasirašyti ties P. B. vardu ir pavarde yra skirtingi, nei šio asmens parašai, pasirašyti kituose dokumentuose, esančiuose byloje, t. y. 2013-11-15 liudytojo apklausos protokole, prašymuose bei įgaliojime (33 – 34, 60, 69, 70 medžiagos lapai). Taigi aplinkybė, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi su parašo dokumentuose suklastojimu, yra nustatyta.
Tačiau šis nusikaltimas, kaip pagrįstai nurodė prokurorai nutarimuose bei ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiamoje nutartyje, yra galimai padarytas 2000-02-29, o pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, už tokio nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas, jei yra praėję daugiau nei 5 metai nuo tokio nusikaltimo padarymo (šio kodekso 207 str. 1 d., 49 str. 1 d.). Tokiu būdu yra akivaizdu, jog šiuo metu nuo 2000-02-29 yra praėję gerokai daugiau nei 5 metai, todėl baudžiamasis procesas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 3 p., pagrįstai buvo nutrauktas. Tokios išvados nepaneigia ir skunde nurodomos aplinkybės, jog P. B. apie aptariamas aplinkybes sužinojo tik 2013 m. liepos mėnesį, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų slėpęsis nuo baudžiamojo proceso ar senaties eiga būtų nutrūkusi dėl kitų priežasčių.
Papildomai pažymėtina, jog susidariusi situacija išties gali būti sprendžiama civilinio ar administracinio proceso tvarka, o skunde išdėstytas prašymas nustatyti aptariamų Protokolo bei Žiniaraščio turinio dalių netaikymą P. B. nėra skundo nagrinėjančio teismo kompetencija. Matyti, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, aukštesnysis teismas tikrina tik skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau jokių savarankiškų sprendimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo aplinkybėmis, priimti negali. Aplinkybė, kad Protokole bei Žiniaraštyje užfiksuotų duomenų pagrindu iki šiol nėra patvirtinti P. B. paveldėjimo ir naudojimosi žeme dokumentai tik patvirtina, jog baudžiamosios teisės priemonėmis bandoma spręsti susidariusias civilinio bei administracinio pobūdžio problemas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės aukštesnysis teismas daro išvadą, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, jog baudžiamasis procesas negali būti toliau tęsiamas, kadangi yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, t. y. buvo nustatyti galimai padarytos nusikalstamos veikos laikas ir subjektas, o kartu nebuvo gauta jokių duomenų apie senaties termino eigos nutrūkimą ar sustojimą. Be to tyrimo metu surinkti duomenys akivaizdžiai patvirtina kilusių neaiškumų civilinį bei administracinį pobūdį, kas papildomai rodo, jog šiuo metu toliau tęsiamas ikiteisminis tyrimas kartu neatitiktų ir baudžiamojo proceso paskirties.
Tokiu būdu skundžiama apylinkės teismo nutartis pripažįstama iš esmės teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
P. B. įgalioto atstovo V. B. skundą atmesti ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.